Muzika tuščioms širdies kertėms. Pokalbis su Gabriele Vilkickyte

Kažkas nori šokti svaiguly ir dūmuos, o ji nori kvėpuoti miškuose. Dažnai kalbasi su tuo, kuris ją čia atsiuntė ir klausia, kiek jai dar skirta dainuoti. Jos pačios dainų žodžiais kalbant, Gabrielė Vilkickytė savo kūryba klausia ir ieško atsakymų. Dainuoja savo pačios širdelei, kurią jau moka mintinai ir primena sau bei mums: nereikia bėgti nuo jausmų ir emocijų. 

„Rekomenduoju vienatvę. Tai būtina „bausmė“ jaunam žmogui. Daug mano muzikos nebūtų sukurta, jei būčiau buvusi apsupta dirbtinių stimulų ir žmonių“, – sako jauna kūrėja, į daugybės žmonių širdis kelią radusi pianinu ir vokalu.

Bilietas į jos retus koncertus Vilniuje ir Kaune – geidžiama prekė. Be reklamos, glamūro, didelių pastangų ji užpildo tamsias sales ir palieka daug melomanų klausti: gal kas turi du bilietus į Gabrielės pasirodymą? Ar bent vieną...

-Gabriele, atrodo, kad viską darai iš idėjos ir jausmo. Neseniai surengei kelis visiškai išparduotus koncertus, kurie nebuvo nei reklamuojami, nei kitaip „kišami“ klausytojui. Kas veda žmones į tavo pasirodymus?

Atsakysiu labai neromantiškai: pasąmoningai ir nesiekdama sukūriau pačios savęs deficitą. Mano muzika jau seniai plaukioja internete, žmonės spėjo ją atrasti, pamėgti, parodyti vieni kitiems. Manau, žmonės ilgisi tikrumo, paprasčiausio pianino ir vokalo, ne išskirtinio pasirodymo su kostiumais ir blizgučiais. Pati irgi ieškau tikrumo. Šiandien, kol sėdėjau kavinėje, mačiau vyresnio amžiaus porą. Jie apsikabinę bučiavosi... Pasiilgstu tokių paprastumo apraiškų gyvenime.

-Kaip jautiesi scenoje prisidengdama tik vokalu ir pianinu?

Jaučiu didelį stimulą groti. Paskutinį koncertą turėjome pradėti 19 valandą, bet užsitęsė bilietų tikrinimas – tai darė mano draugės (juokiasi). Kol žmonės rinkosi, galvojau: dar dvidešimt minučių? Noriu eiti į sceną dabar!

Scenoje jaučiu adrenaliną, baimės nebe. Kartais ji sugrįžta procese iki koncerto arba kai užsisuku darbuose ir nerandu juose prasmės. Tada klausiu savęs: kaip pavargusi eisiu į sceną? To irgi mokausi. Labai daug laisvės suteikia savų dainų atlikimas. Niekas jų nekoregavo, netvarkė, jas parašiau savo namuose ir dovanoju žmonėms. Nesu didelė perfekcionistė. Kai daina baigta, galvoju: gerai, baigta, siunčiam!

-Norėjau pasikalbėti apie tavo tekstus. Kai pirmą kartą išgirdau „Širdele,“ žodžius „ širdele mano, ar tu žinai, kad moku tave mintinai?“, susigraudinau. Visada gera girdėti, kad kažkas apdainavo dalykus, kurie artimi; dalykus, kuriuos reikėtų pamiršti, bet nepavyksta.  Ar pati dainuodama sau ir savo širdelei ją gydai?

Kartą pėsčiomis ėjau nuo Užupio iki „Panoramos“ ir pakeliui užsukau į mėgstamą juvelyrinę. Paprašiau, kad ant žiedo išgraviruotų „Mažute,”. Visuomet taip kreipiuosi į save; nesvarbu, ar padarau kažką gero arba blogo.

Ta daina irgi yra priminimas pačiai sau, kad niekas neskaičiuoja mano klaidų, esu atsakinga ir atskaitinga tik prieš save.

-„Test 2255” dainuoji, kad kitas nori šokti svaigulyje ir dūmuose, o tu tenori kvėpuoti miškuose. Kaip stengiesi išvengti aplinkos triukšmo?

Jei tik galiu, tarp veiksmų grįžtu į namus tiesiog pagulėti ant lovos. Arba paprašau artimo draugo kartu išvažiuoti ir porai valandų pasivaikščioti mišku. Šiaip kasdien su savimi nešiojuosi ausines, kurios turi funkciją sulaikyti išorinį triukšmą – tada būnu tik aš ir mano vidinis triukšmelis.

-Vienatvė jaunam žmogui – bausmė ar privalomas gyvenimo laikotarpis?

Privalomas. Rekomenduoju vienatvę – tai būtina „bausmė“ jaunam žmogui. Daug mano muzikos nebūtų sukurta, jei būčiau buvusi apsupta dirbtinių stimulų ir žmonių.

Jau paauglystėje supratau, ką reiškia būti vienai kitame pasaulio krašte. Neseniai Honkonge pagal mainų programą praleidau pusmetį absoliučiai viena. Turėjau mažai pinigų, todėl neidavau į vakarėlius su kitais studentais. Ten vienas alkoholinis gėrimas kainuodavo tiek, kiek pilnas šaldytuvas maisto visai savaitei, todėl tekdavo rinktis.

Dabar kartoju sau: jei nenoriu, neprivalau niekur eiti. Pradėjau prioritetizuoti miegą, nes gyvendama Azijoje išgyvenau nemigą ir mačiau daugybę saulėtekių. Po truputį suprantu, ką reiškia darbingos dienos ritmas, todėl bandau sugrįžti į normalų miegą. Neseniai išmiegojau visas 12 valandų!

-O kaip kitų žmonių triukšmas, perteklinės mintys? Jų išvengi?

Savo socialinio tinklo „Instagram“ sraute dabar matau tik mėgstamų kūrėjų darbus, kurie mane įkvepia – tai fotografai, videografai, man reikšmingi atlikėjai. Tai, kas vyksta lietuviškame katile, visi „mylimiausi žmonės“ man visiškai neįdomūs. Kai mama papasakoja, kas dedasi per įvairius didžiuosius prestižinius apdovanojimus... Kiek daug juose puikybės. Džiaugiuosi pasirinkimu nematyti to triukšmo internetinėje erdvėje. Tai padeda mano kūrybinį potencialą nukreipti į muziką ir įsikvėpti iš pasaulio, ne plepalų pilno kiemo.

-Ar visuomet mokėjai nebėgti nuo savo emocijų?

Kaip smagu, kai sulaukusi klausimo galiu susimąstyti. Dabar vaikštau po prisiminimus, bet nepamenu laikotarpio, kai slėpiau emocijas. Visada išsiverkiu, išsirėkiu, jei to reikia. Seniau tik nesuprasdavau, kad daug dalykų, kurie man atrodydavo geri, iš tiesų yra visai kitokie.

Esu per jautri, kad laikyčiau viską savyje. Vaikystėje choro repeticijose verkdavau, kai vadovė mane keikdavo, liepdavo daryti pratimus, kurių nemokėdavau. Negalėdavau atsikirsti ir paleisdavau ašaras.

-Kokia muzika tau leidžia tas ašaras paleisti?

„The War on Drugs“ ir „The National“. Vadinu šias grupes savo kūno dalimi; jos yra aukščiau visko. Tai ne muzika, o kelionė. Kai klausiau „The National“ Amerikoje, visa minia koncerto metu išrėkė viską, ką skauda, kas negera. Kaip mėgstu sakyti, išvėmėme žodžius.

O „The War On Drugs“ dainą „Thinking Of A Place“ labai taupau. Visi, su kuriais tą dainą kada nors klausiau, man yra labai ypatingi žmonės. Žinoma, dar padeda reperis Kendrickas Lamaras, kurio atskiros dainos mane veda per gyvenimą.

-Pamenu, vienoje dainoje jis sako, jog „sėkminga karjera bus, tik turi būti kantrus“. Kaip dabar jautiesi muzikinės karjeros prasme?

Labai gerai, dabar neabejoju savimi. Nors sėdžiu kambariuose su žmonėmis, kurie mano karjerą sudėliojo keliems metams į priekį ir man pasakoja: tais metais būsi ten, skrisi ten, darysi tą... Klausau ir galvoju: kaip baisu, ar aš sugebėsiu? Visada svajojau, kad tai nutiks tik po kelerių metų, todėl džiaugiuosi galėdama daryti tai dabar.

Kai pagal mainų programą gyvenau Australijoje, koncertuodavau lietuvių bendruomenėse. Jie mane matydavo ne kaip Gabrielę, rašančią savo muziką, o kaip mergaitę iš Lietuvos, dainuojančią lietuviškai. Galėdavau nusidainuoti, bet jiems būdavo nesvarbu. Žmonės norėdavo išgirsti gimtąją kalbą. O Lietuvoje, ypač Vilniuje, viskas kitaip: mes čia išlepinti gerais koncertais. Reikia stengtis, kad publika tave įvertintų. Jau yra sukurta labai daug, bet nereikia bijoti naujų minčių.

-Esi minėjusi: kuriu lietuviškai ir taip atiduotu duoklę Lietuvai.

Taip. Man tada atrodė, kad mažai kas kuria lietuviškai. Muzikos industrija dar nebuvo pilna tiek talentingų jaunų žmonių. Šią vasarą manyje įvyko lūžis – dirbdama Amerikoje grodavau vietiniams ir vis girdėdavau: „Kaip gaila, kad nesuprantame, ką dainuoji“. Pradėjau rašyti angliškai ir dabar nelaikau to nusikaltimu.

Mano geriausia draugė pasakė: užsienyje užtenka to, kad tu esi iš Lietuvos. Neįtikėtina, kad šiomis dienomis nei vienas mūsų atlikėjas (nekalbu apie klasikinę muziką ir didžėjus) „neprasimušė“ iki tarptautinių aukštumų. Gal kai bandai kažką kopijuoti ir esi apsibrėžęs save vienu žanru, yra sunkiau?

-Išmaišei daug pasaulio, bet kaip jautiesi po kelionių namuose vaikščiodama Vilniaus grindiniu?

Kiekviena didelė kelionė išgrynina, kas yra mano ašis ir stuburas, padeda išlikti grynesnei, paprastesnei sugrįžus namo. Kai atitolstu nuo Lietuvos, ji gerąja prasme pasidaro labai maža. Visi skandalai ir dramos atrodo tokios nereikšmingos... Esame per daug susireikšminę dėl įvaizdžio, stengiamės vogti idėjas iš užsienio. Neseniai buvau Švedijoje, kur minimalizmas įgimtas, o mes per daug neriamės dėl jo iš kailio ir bandome būti kažkuo kitu.

Per savo koncertus stengiuosi, kad visur būtų tamsa. Tam, kad padėtų kurti ryšį su savimi, su artimu, kad nežiūrėtume, kas ką apsirengė ar su kuo atėjo.

-Prieš kelerius metus tavęs klausiau, ar laikai save menininke. Sakei „galbūt“. Kaip yra dabar?

Nesu menininkė, esu muzikantė. Pagaliau tai išaiškinau sau, nors nežinau, koks yra tikro menininko sąvokos apibrėžimas. Kūrėjo taip pat – man atrodo, kad kūrėjas yra tas, kuris keičia gyvenimus.

-O muzika nekeičia?

Keičia. Kažkam ir palaiko gyvenimą. Noriu užaugti tiek, kad galėčiau sau deklaruoti: mano dainos keičia kažkieno gyvenimą. Dar per anksti taip galvoti iš pagarbos sau ir kitiems.

-Minėjai, kad viena didžiausių šio amžiaus baimių yra kažką praleisti. Pati bijai?

Bijau praleisti pačią save, nes dar neapsipratau su nauju intensyviu gyvenimo etapu. Būna, kad ryte atsikeliu, gyvenu dieną ir vakare galvoju: ar buvau nors minutę su savimi? Tada paguliu pusvalandį ant lovos nieko neveikdama. Pasiilgstu savęs tos, kuri nori kurti, gyventi, skristi, plaukti. Nuoširdaus džiaugsmo.

Bet būna, kad darbų sūkuryje suprantu – tuoj gims daina. Tada bėgu į Šv. Jonų bažnyčią prie fortepijono ir ten viską išpilu.

Kava irgi yra šventas reikalas – uždarau kompiuterį ir žiūriu pro langą, kol ja mėgaujuosi.

-Dauguma tavo dainų yra apie meilę sau, kitiems, pasauliui. Vis dar tiki ta didžiąja meile?

Tikiu. Turėjau stiprią pirmosios meilės patirtį – tada griuvo didžioji dalis iliuzijų. Bet tai yra labai gerai! Dabar į santykius žiūriu visai kitaip. Pradėjau atskirti, kai žmogus man sako tai, kuo tiki ir tai, ką tik aš noriu girdėti.

Mūsų kultūra labai klaidina, kad meilę gali gauti tik iš kito žmogaus ir jei neatitinki standartų, nesi jos vertas. Savo muzika noriu priminti, kad tuščias kerteles gali užpildyti ne tik vyras ar moteris, o tu pats.

-Ar kuri dainas būdama laiminga?

Jei vyksta koks nors lūžis, geras ar blogas, pirmą mėnesį dažniausiai negaliu rašyti. Po skaudžiausio gyvenimo išbandymo tylėjau metus ir pradėjau kurti tik šią vasarą. Bet daina „Laiškas“ atsirado laimės būsenoje – tada siunčiau žinią žmogui, kurio dar nebuvau sutikusi.

„Širdele,“ taip pat parašiau po ilgų bandymų kalbėtis su savimi. Būdavo, klausiu: „Na, Gabriele, kas tau šiandien yra? Papasakok“. Kartais nebūdavo su kuo pasikalbėti, o kai pajutau, kad pati turiu savimi pasirūpinti, gimė daina.

-Gabriele, ko dar nori ieškoti?

Savo skambesio. Noriu kurti dokumentinius filmus, išmokti groti nauju instrumentu. Dar prancūzų ir rusų kalbas. Svajoju aplankyti Rusiją, bet tą tuščiąją: traukiniu pravažiuoti taigas ir miškus. Svajoju, kad turėsiu fainą vyrą ir galėsiu radikaliai susikrauti lagaminus į tolimą šiaurę (juokiasi).