,,Muzika yra mano tikrieji namai“: smuikininkas Džeraldas Bidva

Smuiko virtuozas muzikinį kelią pradėjo Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykloje, juos tęsė Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Paryžiaus aukštojoje nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje.

Šiandieną, D. Bidva yra Lietuvos kamerinio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Sergej Krylov) bei ,,Kremerata Baltica“ kamerinio orkestro (meno vadovas Gidonas Kremeris) primarijus. Aktyviai koncertuoja ne tik su orkestrais, bet ir kaip solistas ar ansamblių narys. Nuo 2016-ųjų metų, iš prof. Sauliaus Sondeckio perėmė tarptautinio Mažeikių meno festivalio vadovo pareigas.

Smuikininko koncertinę geografiją paprasčiau nusakyti neaplankytų šalių, koncertinių salių likučiu. Džeraldas su didžiuliu smalsumu atlieka jaunosios kartos kūrėjų muziką, noriai mokosi dar niekur neskambėjusių, ankstesnių kartų ar amžių kompozitorių kūrinius. Taip pat geba naujai pažvelgti į jau žinomus kūrinius, kurių intepretacijos nelieka nepastebėtos: 2002-aisiais metais, drauge su G. Kremeriu ir kolegomis įrašytas rumunų kompozitoriaus Džordžė Enesku fortepijoninis kvintetas op. 29 buvo nominuotas ,,Grammy“ muzikos apdovanojimui.

Pokalbio metu, su smuikininku D. Bidva kalbėjomės apie jo muzikinį kelią, išmoktas pamokas, įgytas patirtis bei muzikos prasmę.

 

Kokie kyla vaizdiniai mintyse prisiminus vaikystę?

Mano nuomone, vaikystė susideda iš didelio kiekio atsitiktinumų. Niekas nėra pajėgus užprogramuoti, suplanuoti ar sudėlioti kaip vaikas turi augti ir bręsti. Niekada dėl nieko nejaučiau prievartos, tad savo vaikyste tikrai nesiskundžiu. Yra toks mitas, kad atlikėjai, daug pasiekę muzikos srityje – vaikystės neturi. Tai ne mano atvejis. Aš turėjau kaimą, kuriame leidau vasaras, Mažeikiuose, su kiemo draugais smagiai žaidėme futbolą. Vienas lemtingiausių atsitiktinumų įvyko, kai būdamas 13-os išvykau mokytis į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją Vilniuje (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla).

Muzikinio kelio startas – Mažeikių muzikos mokykla (dabartinė Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykla). Pats pareiškei norą muzikuoti?

Į muzikos mokyklą mane atvedė tėveliai. Tačiau, vėlgi, atsitiktumas – man buvo pasiūlyta mokytis smuiko atlikimo specialybę, nes tuo metu mokykloje dirbo daug smuiko pedagogų, o mokinių trūko. Niekada negalvojau apie šį instrumentą, nes man labai patiko akordeonas. Ne paslaptis – gimiau ne muzikantų šeimoje, tad tikrai niekas neįsivaizdavo ir nesitikėjo, kad eisiu šiuo keliu.

Kas Tave paskatino išvažiuoti į Vilnių?

Mano smuiko mokytoja Virginija Daugirdaitė matė, kad pamokose gerai sekasi, greitai įsisavinu žinias. Taigi ji man pasiūlė mėginti mokytis geresnėje mokykloje. M. K. Čiurlionio menų mokykloje man labai patiko, tad dėjau visas pastangas muzikos moksle.

Praėjusio amžiaus 10-as dešimtmetis. Apibūdink menų mokyklos atmosferą.

Absoliuti bohema. Nebuvo didelių suvaržymų: nori – eini į pamokas, nenori – neini. Buvo suteikta laisvė groti nuo ryto iki vakaro, o tik vėliau paaiškinti auklėtojai kodėl neatėjau į bendro lavinimo pamokas. Mokytojai nepriekaištavo, nes suvokė, kad menai mums yra prioritetas. Žinoma, dauguma mokinių pasimesdavo tokioje laisvėje, nes pastaroji ne visiems tinka. Jeigu neturi motyvacijos, tikslų ar įsipareigojimų sau – laisvė gali tave stipriai sugadinti. Mano nuomone, laisvė yra atsakomybė, nes joje irgi reikia kažką veikti.

Mokeisi pas smuikininką prof. Jurgį Dvarioną. Koks buvo santykis su mokytoju?

Santykis buvo ne itin artimas. Aš buvau berniukas iš provincijos, kuris mokėsi pas žymaus kompozitoriaus Balio Dvariono sūnų. Jaučiausi kaip kaimietukas. Bet toji distacija tarp mūsų taip pat buvo savotiška mokytoja. Jausdamas distanciją labiau gerbi žmogų ir stipriau trokšti sekti jo pėdomis. Tiesą pasakius, kartais trūkdavo artimesnio ryšio pamokose, bet muzikinį pajautimą, emocijas jis gebėjo pateikti įtikinamai.

Distancija tarp mokinio ir profesoriaus netrukdė Tavo meninei raiškai?

Ne, ji skatino pasitempti. Jeigu santykis būtų buvęs ypatingai draugiškas, tai manau, kad mano pastangos būtų ribotos. Norėjosi įtikti profesoriui.

Ar pastangos vedė suvokimo link, kad nori tapti profesionaliu smuikininku?

Tuo metu nelabai supratau kas vyksta mano gyvenime, bet labai tikėjau tuo ką dariau. Kaip ir sporte – tu negali nusibrėžti tikslo, kad po kelerių metų pasieksi tam tikrą rezultatą. Taigi muzikos srityje veikiau pagal savo galimybes. Tikslų nusibrėžimo prasme labai būtų padėję profesionalūs muzikantai artimoje aplinkoje. Deja, aš tokių pavyzdžių neturėjau, tad menas man buvo visiškai svetima kultūra. Vieną vertus, gerai, kad nebuvo tokių žmonių, iš kurių jausčiau spaudimą, bet kitą vertus, man niekas nepadėjo muzikos srityje.

Ar svetima kultūra Tave žavėjo ir traukė?

Stipriai žavėjo. Ypač žavėdavo sulaukus pasisekimo ir emocinės grąžos. Pastaroji mane stipriai skatino tobulėti.

Ar dabar pakartotum mokslo metus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje? Atmosfera ten gerokai pasikeitusi.

Pakartoti nenorėčiau, nes dabartinės sąlygos mokykloje yra daug sudėtingesnės. Apskritai, M. K. Čiurlionio menų mokykla yra didžiulis gyvenimo išbandymas. Dabartiniams mokiniams reikia būti labai stipriems – fiziškai ir morališkai.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavai pas smuikininką prof. Raimundą Katilių. Ar pats pasirinkai studijuoti jo specialybės klasėje?

Taip, įsiprašiau pats. R. Katilius man visada buvo gyvas pavyzdys kaip smuikininkas turi degti meile muzikai negailint savęs. Tai ką jis sakydavo, kaip elgdavosi, gyvendavo – prilygo visapusiškai menui atsidavusiam žmogui, kokių buvo nedaug. R. Katilius buvo tikras menininkas, tad mano prisiminimai apie profesorių tik patys geriausi.

Kaip atrodė specialybės paskaita?

Smarkiai prirūkyta auditorija. Ją visuomet prisimenu kaip vieną, didelį dūmų kamuolį. Profesorius rūkydavo vieną cigaretę po kitos, net stalviršiai buvo apdegę. Labai bijodavau, kad į mano smuiko vidų ims kristi žarijos, kai su cigarete burnoje R. Katilius demonstruodavo kokią nors atlikimo techniką. Nepaisant to, profesoriaus pastabos skambėjo lyg poezija. Jis nebuvo dėstytojas-tiksliukas, kuris duodavo konkrečius nurodymus. Mėgdavo viską aiškinti per muzikinius vaizdinius. Atmintyje jų išliko labai daug, dar ir šiandien turiu apie ką pagalvoti.  R. Katilius – Muzikantas iš didžiosios raidės, man atvėręs muzikinį supratimą.

Liūdna, kad profesoriaus iškeliavimas Amžinybėn sutapo su Tavo bakalauro studijų pabaiga. Kokios tuokart mintys sukosi galvoje?

Nebenorėjau daugiau lankytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir mokytis toje įstaigoje. Nebemačiau prasmės.

Nebematei prasmės mokytis pas kitą dėstytoją ar groti apskritai?

Nenorėjau studijuoti smuiko atlikimo pas kitą dėstytoją. Aš prof. R. Katilių labai gerbiau, o jo muzikinės motyvacijos užteko ilgam. Nemaniau, kad sekantys dveji magistro metai akademijoje man suteiks kažką naujo.

Vis tik išvažiavai studijuoti į Paryžiaus aukštąją muzikos ir šokio konservatoriją pas smuikininką prof. Borisą Garlitckį.

Taip, bet ten buvo visiškai kita kultūra. Patyriau neįtikėtinai didelę konkurenciją, supratau kas yra aukštas bendras kultūrinis lygis ir kaip iš tiesų gyvena muzikantai. Pamenu, nuėjęs į bet kokį muziejų ar renginį Paryžiuje – gaudavau didžiulę kultūros dozę, kokios anuo metu Vilniuje mes neturėjome. Prancūzija manęs nesužlugdė, bet pajutau, kad ten esu svetimkūnis.

B. Garlickis – rusų Mokyklos atstovas, o mokeisi pas jį Paryžiuje. Tavo studijų metodika buvo rusiška ar prancūziška?

Tai buvo rusiška Mokykla su prancūzišku etiketu. Viską, ką Maskvos muzikinė kultūra turėjo geriausia – B. Garlickis atvežė į Paryžių, bet pritaikė prancūzams. Jis negalėjo naudoti tų pačių metodikų, pavyzdžiui trenkti kumščiu į stalą. Pačiam profesoriui reikėjo prisitaikyti, bet jis tai darė labai išmintingai.

Prof. B. Garlickio ar prof. R. Katiliaus paskaitos buvo mielesnės širdžiai?

B. Garlickio paskaitos buvo labiau koncentruotos į ,,Kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip.“ Profesorius pasižymėjo didžiule pedagogine ir atlikėjiška patirtimi. Jau daug metų buvo dirbęs koncertmeisteriu Londono simfoniniame bei Maskvos virtuozų kameriniame orkestruose. Taigi jis man perdavė pluoštą savo asmeninių patirčių. Prof. R. Katiliaus paskaitose buvo daugiau neapibrėžtumo, jis papasakodavo kokią nors istoriją ir pagal ją turėdavau pats susidėlioti muzikinį piešinį. Tai du labai skirtingi žmonės, suteikę man skirtingą žinių bagažą.

Kokie buvo Tavo pirmieji ryškūs pasirodymai scenoje?

Tuo metu ryškių pasirodymų neturėjau. Nebuvau koncertuojantis smuikininkas, mat nesijaučiau tam pasiruošęs. Taip pat nebuvau ir iš tų asmenybių, kurie dar studijų metais aktyviai dalyvautų konkursuose ar net rengtų rečitalius. Apskritai, aš viską pradėjau suprasti, suvokti vėliau nei kiti.

Pirmiausiai norėjai įtikti sau, o tik tada pasirodyti publikai?

Taip. Nuėjau ilgą kelią, kol pats save įtikinau. Norėjau būti tikras, kad neblogai atlieku muziką ir tik tada keliauti į didžiąją sceną.

Toks požiūris  nėra dažnas. Šiandieną dauguma skuba scenon…

Nūdieną jaunimas visko nori labai greitai, čia ir dabar. Tačiau reikia suvokti, kad viskas įvyksta savu laiku. Pirmiausiai reikia subręsti ir pasiruošti. Žinoma, motyvaciniai momentai yra labai reikalingi, tačiau prie didžiosios sėkmės reikia keliauti palaipsniui.

Kaip atrodė Tavo muzikinio brendimo laikotarpis?

Stengiausi susitapatinti su atliekamo kūrinio muzika tiek, kad nebejausčiau jaudulio. Galiausiai įvyko lūžis ir suvokiau, kad manęs nėra – aš esu tik muzikos laidininkas. Nuo to laiko išlaisvėjau, dingo kompleksai, atsirado pasitikėjimas savimi.  Taigi pradėjau drąsiai ir aktyviai koncertuoti.

Dar studijų metais pradėjai groti ,,Kremerata Baltica“ kameriniame orkestre (meno vadovas Gidonas Kremeris), nuo pastarojo įkūrimo 1997-aisiais. Kaip tai įvyko?

Irgi netyčia… Jo didenybė atsitiktinumas. Kai buvo paskelbtas konkursas į orkestro smuikininko vietą aš susilaužiau ranką ir nebegalėjau dalyvauti. Galvojau, kad toks mano likimas, traukinys nuvažiavo ir praradau galimybę. Tačiau po metų, kolegos vėl ėmė rekomenduoti mane Gidonui Kremeriui ir pradėjau dirbti orkestre.

Ar nuo pat bendradarbystės pradžios Tavo santykis su G. Kremeriu buvo toks šiltas kaip dabar?

Aš praėjau keletą fazių bendradarbystėje su G. Kremeriu, netgi sakyčiau visas įmanomas. Bet kai praeini visas įmanomas fazes – pradedi visai kitaip matyti santykį su žmonėmis. Pamenu absoliutų susižavėjimą G. Kremeriu, absoliutų nusivylimą, neišpasakytą meilę tam ką jis daro, tėvišką šilumą, išdavystę ir dar daugybę kitų būsenų. Gidonas yra genijus, labai daug iš jo išmokau. Labai daug kolegų pasitraukė iš orkestro, nes nusivylė, įsižeidė ir galiausiai palūžo. Tik stipriausieji, praėję visas fazes santykyje su G. Kremeriu gali suprasti kas yra tikras gyvenimas. Jis ne visada bus tau draugiškas ir malonus. Dabar mūsų santykis su šia asmenybe yra puikus.

Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas pradėjus groti orkestre?

Įvertinus nueitą kelią iš dabartinės perspektyvos, galiu pasakyti, kad ,,Kremerata Baltica“ kameriniam orkestrui aš paaukojau savo gyvenimą. Ne šeimai, ne artimiesiems, ne draugams – jie liko antrame plane. Žinoma gaila, bet ir nelabai. Grodamas orkestre pajutau didžiulę prasmę, gyvenimas tapo unikalus. Šiame kameriniame orkestre aš realizavau save. Esu laimingas, kad galiu kurti sėkmingą meną ir žmonės tai vertina. Buvimas ,,Kremerata Baltica“ kameriniame orkestre man yra lyg narkotikas. Norisi didelės dozes koncertų ir įsimintinų akimirkų. Žinoma, pavargstu, būna sunkių momentų, tačiau tai trunka, kol gaunu naują laimės doze – tada pasimiršta nuovargis, emocinė įtampa.

Vadinasi pasiaukojimas ,,Kremerata Baltica“  kameriniam orkestrui buvo sąmoningas?

Taip. Dažnai pamąstau, kad tai yra tam tikra tarnystė, esu lyg samdomas kareivis armijoje, kurioje ,,komanda“  gali apsieiti ir be manęs. Tačiau inspiruoja faktas, kad aš esu ,,vienas iš“  ir galiu kurti meną drauge su kitais. Panašiai ir sporte, pavyzdžiui futbole: tu nežaidi vienas – žaidžia visa komanda. Turi savo vietą aikštėje, kurioje realizuoji save, bet tikslas vis tiek išlieka vienas.

Ar ant Tavo pečių nugulė didelė atsakomybė tapus orkestro primarijumi?

Taip, atsakomybė didžiulė. Būdamas lyderiu orkestre atlieki labai daug funkcijų: pirmiausiai turi pajausti orkestro atmosferą, gebėti organizuoti darbą, įvaldyti kūno kalbą, judesius, išsyk reaguoti į bet kokią situaciją, inspiruoti kolegas. Šios savybės primarijui yra būtinos.

Šiek tiek daugiau nei po dešimtmečio, 2010-aisiais tapai ir Lietuvos kamerinio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Sergej Krylov) primarijumi. Kartkartėmis Tau tenka ,,dirigento“  vaidmuo.

Į Lietuvos kamerinį orkestrą atėjau jau turėdamas orkestrinės patirties. Su kolegomis labai greitai susidraugavome. Kartais mums tenka koncertuoti be dirigento, tačiau aš galiu panašiai atkartoti dirigento parodymus, mostus su savo smuiku, galva ir stryku. Taigi esu berankis dirigentas, bet kartais pasiseka geriau nei blogam orkestro vedliui (juokiasi).  

Lietuvos kamerinis orkestras – kokia tai bendruomenė?

Tai kolektyvas su nepaprastai gera aura ir pagarba vienas kitam. Čia nebūna intrigų, įtampų ir dėl to jaučiuosi pasakiškai. Jeigu lyginčiau ,,Kremerata Baltica“ kamerinį orkestrą su Lietuvos kameriniu orkestru tai pasakyčiau štai ką: ,,Kremerata Baltica“  yra gyvsidabris – nieko pastovaus, nuolatinis judesys. Orkestrantai dažnai keičiasi, repertuaras labai įvairus. Lietuvos kamerinis orkestras yra aukštos kultūros, senas tradicijas turintis kolektyvas. Pastarojo muzikantai gabūs atlikti labai platų repertuarą, o tradicijų išlaikymas jiems yra vertybė. Reikėtų paminėti ir prof. Sauliaus Sondeckio įnašą, nes būtent jis sukūrė ir užaugino šį kolektyvą, įskiepyjo pagarbą tradicijoms.

2005-ais debiutavote su styginių ansambliu ,,Kremeratini“.

(Šypsosi). Buvome trumpam sukūrę tokį ansamblį – styginių kvintetą. Jame grojome kartu su kolegomis iš ,,Kremerata Baltica“ kamerinio orkestro, nes gyvavo graži tradicija groti daug kamerinės muzikos su įvairios sudėties ansambliais. ,,Kremeratini“  gyvavo tiek, kad nespėjome vienas kitam nusibosti – apie dvejus metus. Pavyko surengti keletą šaunių programų, po kurių gražiai išsiskyrėme. Šiuo metu ,,Kremeratini“ smuikininkė Marija Nemanytė gyvena ir dirba Ispanijoje, altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė – Italijoje, kontrabosininkas Danielius Rubinas – Japonijoje, o mes su violončelininke Giedre Dirvanauskaite likome Lietuvoje. Dažniausiai tokie satelitiniai ansambliai susikūrę orkestro rėmuose užgęsta, mat viena iš pagrindinių planetos (orkestro) tendencijų – ,,suvalgyti“ savo palydovus. Pandemijos laikotarpiu, dėl suvaržymų keliauti, ,,Kremerata Baltica“ kamerinį orkestrą taip pat teko suskirstyti į dvi dalis ir suburti naujus ansamblius – ,,Kremerata Lituanica“ – lietuviai ir ,,Kremerata Letonika“  – latviai.

Aktyviai koncertuoji ne tik su dviem orkestrais, bet ir kaip solistas, ansamblių narys. Kuri pozicija Tau mieliausia?

Man jos vienodai svarbios, neatsisakyčiau nei vienos. Nors daugiausiai laiko skiriu orkestrui, tačiau solinis atlikimas man yra labai malonus, taip pat ir kamerinė muzika įdomi. Sakyčiau, kad mano muzikinis gyvenimas yra lyg sluoksniuotas tortas.

Ar teisingai pastebėjau, kad, vis tik, Tau patrauklesnis komandinis darbas?

Jis įdomiausias, nes yra daug dinamiškesnis, o ir procesas mielesnis. Nereikia ruošti programų vienam užsidarius kambaryje. Štai solisto gyvenimas yra  labai sudėtingas.

Kaip pavyksta suderinti skirtingus muzikinius amplua?

Mano sluoksniuotas tortas yra labai skanus. Labai mėgstu kaitą muzikiniuose amplua taip pat kaip ir skirtingus žanrus. Neapsiriboju vien tik klasika, esu neabejingas džiazui. Tačiau su laiku džiazinius įgūdžius prarandu, nes šiuo metu nelabai dažnai tenka atlikti tokio pobūdžio muziką.

Nuoširdžiai sveikinu, prieš porą mėnesių papildžius suomių muzikos leidyklos ,,Ondine“  katalogą su kompaktine plokštele, kurioje įrašei Eduardo Balsio pirmąjį koncertą smuikui ir orkestrui. Taip pat žavu, kad aktyviai bendradarbiauji ir su jaunaisiais Lietuvos kompozitoriais. Smalsu atlikti dar neatliktą muziką?

Galimybė įrašyti legendinio lietuvių kompozitoriaus E. Balsio muziką kartu su jo anūke, pianiste Indre Baikštyte bei Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru –  (meno vadovas ir vyr. Dirigentas Modestas Pitrėnas) buvo didžiulė garbė bei įvertinimas. O atlikti kūrinius pirmam yra privilegija, sykiu turiu teisę laisvai mąstyti kaip pateikti kūrinį. Tačiau tai yra ir iššūkis, nes nesi tikras kas iš to gausis. Manau, kad smalsumas dar neatliktai muzikai yra G. Kremerio įnašas mano muzikiniame gyvenime. Jis genialiai geba šviežiai parašytą kūrinį sudėlioti ir perteikti taip, kad dažnu atveju niekas geriau neatlieka. Pavyzdžiui, kai su ,,Kremerata Baltica“ įrašėme estų kompozitoriaus Arvo Parto ,,Tabula rasa“ ir ,,Fratres“, arba argentiniečių kompozitoriaus Astoro Piazzollos ,,Keturi metų laikai Buenos Airėse“ – šių kūrinių po mūsų niekas geriau dar neatliko. Su didžiuliu smalsumu mokausi naujus arba dar neatliktus kūrinius ir tampu kūrėjo dalimi. Mat kompozitorius pateikia tik kūną, o atlikėjo užduotis suteikti kūnui dvasią, kad šis taptų gyvas. Nepaprastai smagu bendradarbiauti su kompozitoriais, ,,maudytis“ ieškojimų jūroje.

Pokalbio metu pabrėžei, kad Tavo gyvenime daug kas įvyksta vėliau. Ar pedagoginė veikla yra Tavo ateities užmojis?

Man atrodo, kad yra geresnių pedagogų už mane. Nejaučiu, kad galėčiau tai daryti nuolat, nesu tikras ar pajėgčiau vesti mokinį, studentą ilgu muzikiniu keliu. Man yra paprasčiau duoti patarimus, išsakyti pastabas, sudėlioti akcentus, pavyzdžiui meistriškumo kursuose. Būti pedagogu – tai pašaukimas. Čia reikalingas pasiaukojimas ir atsidavimas. Taip pat svarbi kantrybė, tad labai gerbiu tuos, kuriems pavyksta dirbti pedagoginį darbą. Tačiau visada bijojau pedagogų sakančių: ,,Aš viską žinau kaip reikia daryti, tu tik klausyk manęs.“ Nesuprantu kaip įmanoma viską žinoti. Štai aš – nuolat abejojantis muzikoje, nes menas, kultūra, tai yra ne tas pats kas kėdę sukalti. 

Nuo 2016-ųjų esi tarptautinio Mažeikių meno festivalio vadovas. Galbūt prof. S. Sondeckis buvo numatęs Tave šioje pozicijoje?

2015-aisiais metais buvau nuvažiavęs aplankyti profesoriaus į namus, kai jis jau sunkiai sirgo. Tąkart man pranešė, kad nebepajėgsiąs nuvažiuoti į Mažeikius ir norįs, nuo sekančių metų perduoti festivalio vadovavimą man. S. Sondeckis man leido dėlioti muzikinę programą, tvarkyti organizacinius reikalus, o jis stebėjo kaip man sekasi iš šalies. Profesorius gyrė už gerą darbą ir labai mane palaikė. Perduodamas festivalio vadeles į mano rankas, S. Sondeckis man suteikė nepaprastai daug žinių, įspėjo kokie galimi sunkumai šiame kelyje ir paprašė išlaikyti aukštą festivalio meninį lygį.  

Kokio festivalio norėtum ateityje?

Visada stengsiuosi išlaikyti festivalio tradicijas. Nemanau, kad koks nors kitas modelis tiktų Mažeikiams. Dar visai neseniai buvo svarstoma parengti intensyvų, dešimties dienų festivalį, po keletą koncertų per dieną. Tačiau nemanau, kad Mažeikių publika yra tam pasiruošusi. Labai džiaugiuosi būdamas festivalio vadovu, nes ši tradicija man suteikia daug gerų patirčių, emocijų. Didelis įspūdis, kai galiu sėdėti klausytojo vietoje ir jausti pasitenkinimą, kad prisidėjau prie vykstančio renginio.

Pabaik mintį: ,,Jei ne muzika…

veikčiau kažką, bet tai būtų darbas. Muzika man nėra darbas.“

Kokia yra muzikos paskirtis?

Muzikos paskirtis – žaisti su žmonių jausmais. Ji yra pati geriausia manipuliacijos priemonė. Štai kompozitorius yra arčiau Dievo, nes kūryba – aukščiausiasis pradas. O atlikėjas yra manipuliatorius žmonių emocijomis ir jausmais. Nėra paprasta paaiškinti kodėl vieniems artistams tai sekasi geriau kitiems mažiau. Tai lyg užčiuopti vibracijas tvyrančias ore ir tinkamai nukreipti jas klausytojui.

Koks buvo Tavo pirmasis smuikas ir kokiu groji dabar?

Pirmasis mano smuikas buvo ,,No name“, o dabar groju ,,Stradivarijumi“. Už tai esu labai dėkingas Gidonui Kremeriui.  Bet ,,No name“ smuiką aš dar turiu ir saugau kaip relikviją.

Kokių svajonių turi ateičiai?

Su svajonėmis yra labai pavojinga, nes jei drąsiai svajoji, tai gali išsipildyti. Tačiau dabar nenoriu svajoti ar kažko tikėtis, nes tai nėra svarbiausia. Reikia išmokti gyventi šia diena, nors ir labai sunku. Nebespėju pilnavertiškai pasidžiaugti dabarties akimirka ir dėl to dažnai jaučiu diskomfortą. Pastebiu, kad verčiu save galvoti ką man reikės nuveikti rytoj ar dar vėliau, noriu atsikratyti šios įtampos.

Atmeskime muziką Tavo gyvenime. Kas lieka?

Lieka mano artimieji. Tačiau muzika yra mano tikrieji namai, kuriuose jaučiuosi geriausiai. Manau, kad ne vieta nusprendžia kur tau gerai, o jausmas. Kaskart, gyvenime patyrus sukrėtimą, aš pabėgu į muzikos oazę ir mintys savaime susidėlioja. Muzika man yra paralelinis pasaulis, kuriame mažiau melo ir išdavysčių.