Muzikinis laisvės ir džiaugsmo kokteilis
Jau kurį laiką galvojau, jog esu girdėjusi visokio plauko muzikos ir iš viso muzikantams yra sunku žmones šiandien kuo nors nustebinti. Regis, muzikos galimybės jau išsemtos. Kaip džiugu, jog pasaulis visuomet randa būdų kaip nuleisti tave ant žemės, o gal kaip tik – pakylėti į debesis su negirdėtais muzikos potyriais. Eidama į Girmantės Vitkutės ir Andrejaus Polevikovo trio koncertą „Jazz Cellar 11“ bare vasario septintos dienos vakarą, tikėjausi lengvo niekuo neišsiskiriančio vakaro klausantis džiazo muzikos. Vis dėlto, šiame koncerte slėpėsi siurprizas.
Labiausiai mane nustebino tai, jog tai nebuvo vien tik klasikinio džiazo muzikos koncertas, kaip kad buvo galima tikėtis – pasirodymo repertuarą, šalia tradicinių gerai žinomų džiazo standartų („Blue in green“, „Moanin'“, „Georgia on my mind“) ir instrumentinių improvizacijų, taip pat sudarė ir man visiškai negirdėta muzikos stilių sintezė. Čia skambėjo džiazo ir lietuvių liaudies folklorinės muzikos kokteilis – muzikos potyris, kurio nebuvau skanavusi ir net nesusivokiau jį apskritai egzistuojant. Šis naujas, magiškas skambesys kūrė visiškai kitokius muzikinius patyrimus, naujomis spalvomis piešė kiek kitokią liaudies muzikos prasmę. Tai leido subtiliai kisti ir emociniam gerai žinomų dainų krūviui. Manau, galima drąsiai teigti, jog šis dviejų muzikos stilių susitikimas praturtino tiek džiazo, tiek liaudies muzikos skambesį. Ir tuo pat metu nukėlė klausytojus į visai naują muzikinių potyrių erdvę.
Būtent toks pasirinktas koncerto repertuaras byloja apie nepaprastą muzikantų skambesio pajautimą ir gebėjimą girdėti muziką be iš anksto uždėtų apribojimų. Nenuostabu, jog visi scenoje pasirodžiųsių muzikantų vienaip ar kitaip gana rimtai sieja savo gyvenimą su džiazu. Girmantė Vaitkutė yra žinoma kaip džiazo ir populiariosios muzikos dainininkė – ji dainavo su funk ir acid jazz grupe „Bekešo vilkai” ir gospel chore „Sounds in G", taip pat kūrė tokius projektus kaip „Tribute to Whitney Houston” ir „Meeting Adele”. Viename interviu („Naują džiazo koncertų seriją pristatanti Girmantė Vaitkutė: „Džiazas man – laisvė“ 2018-06-04 www.zmones.lt) galingo balso dainininkė įvardino ir savo mėgiamiausius džiazo muzikantus, korifėjus, kuriais žavisi ir iš kurių mokosi – tai yra būtent instrumentinio žanro atstovai pianistas Bradas Mehldau bei jo duetas su Marku Guiliana – Mehliana, taip pat ir Avishai Coheno trio. Kalbėdama apie jai imponuojantį instrumentinį džiazą G. Vaitkutė teigia, jog: „Kol kas neatradau priežasties, kodėl būtent šį džiazo tipą intuityviai išsirenku iš savo grojaraščio, tačiau tai, ką išvardinau, tikrai nėra viskas. Esu nuolat naują muziką atrandantis žmogus“
Be jos patirties atliekant džiazo muziką, kiekvienas dalyvis iš A. Polevikovo trio „gyvena džiazu“ – jį atlieka, jo klausosi ir juo domisi– iš tiesų džiazą jaučia, suvokia ir išmano. Štai klavišininkas A. Polevikovas yra įvardinamas kaip „jaunosios kartos džiazo pianistas, išsiskiriantis virtuoziškumu ir giliu džiazo tradicijų išmanymu“, o taip pat ir kompozitorius bei aranžuotojas, kuris labiausiai žavisi klasikiniu džiazu bei jo kūrėjais, kas ženklina jo skambinimo braižą. Trio muzikuojantis būgnininkas Denis Murašovas yra taip pat aukštą muzikinį išsilavinimą baigęs (Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija ir Vilniaus kolegijos menų fakultetas) aktyvus muzikantas, kuris labiausiai ieško įkvėpimo tokių džiazo atlikėjų kaip Charles Hayden, Carla Bley, Charles Mingus kūryboje. Kontrabosą ir gitarą pamainomis koncerto metu į rankas paimdavęs Saulius Križinauskas yra taip pat įvardinamas kaip „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos absolventas, esantis savo karjeros pradžioje, o jau pasižymėjęs kaip aktyvus ir talentingas muzikas.
Apie džiazo atlikimą taikliai pasakojo ir pati G. Vaitkutė: „Džiazas man – tai laisvė būti savimi, laisvė įsiklausyti, laisvė save paleisti į muzikinį skrydį. Ir dar – džiaugsmas, nes dalintis šiais potyriais su puikiais ir talentingais muzikantais – ypatingas malonumas“ („Naują džiazo koncertų seriją pristatanti Girmantė Vaitkutė: „Džiazas man – laisvė“ 2018-06-04 www.zmones.lt). Taip pat būtų galima pridurti, jog be svarbaus laisvės ir džiaugsmo komponentų, recepte yra reikalingas improvizaciškumas – dėl jo į kiekvieną džiazo koncertą eini su nežinia ir gali tik spėlioti kaip viskas nuskambės „čia ir dabar“.
Kalbant apie šių džiazo melomanų pasirodymą scenoje, galima būtų teigti, jog muzikantai buvo profesionalūs ir jautėsi jų aistra muzikavimui bei džiazo muzikos tradicijoms. Matėsi, jog jie mėgaujasi grojimu, jaučia muziką ir jos improvizacinę tėkmę, yra išradingi, o taip pat jiems nestinga ir nepaprastai ištobulintos atlikimo technikos. G. Vaitkutė įrodė turinti galingą balsą, kurio diapazonas ir vokalinės galimybės yra iš tiesų be galo plačios – vien tik šiame koncerte ji demonstravo skirtingus balso „pastatymus“ – nuo scat iki dainavimo imituojant pučiamuosius instrumentus (buvo juntami saksofono, trimito tembrai). Stilistiškai G. Vaitkutės atlikimas kito nuo džiazo improvizacijų iki liaudies dainų ir populiariosios muzikos. Taip pat kiekvienoje kompozicijoje buvo kuriamas grynai instrumentinis epizodas, kurio metu žibėjo A. Polevikov trio savo muzikalumu ir technika – šie vaikinai gebėjo muzika klausytojus nukelti kitur ir pamiršti laiką.
Šis džiazo ansamblis – G. Vaitkutė ir A. Polevikovo trio kartu koncertuoja jau ne pirmą kartą ir tai matėsi, stebint kaip jie drauge jaučiasi ant scenos ir kaip bendrauja tarpusavyje, o taip pat ir kokį santykį kuria su publika. Atlikėjų bendravimas ir tiesiog buvimas scenoje gerokai skyrėsi nuo klasikinėje muzikoje priimtinų tradicijų. Galima būtų teigti, jog šiame ketvirtadienio koncerte visi džiazo ingridientai buvo savose vietose. Improvizaciškumo čia visai netrūko, kaip ir džiaugsmo ar išraiškos laisvės. Atlikėjai jaudinosi, G. Vaitkutė drebančiu balsu kalbėjo apie tai, kaip jai dreba balsas, techniniai nesutarimai tarp grupės narių buvo viešai aptariami ir iš jų gardžiai pasijuokiama, pasirodo iš anksto buvo nesudėliotas repertuaras ir visi stovintys scenoje negalėjo išsirinkti kokia kompozicija kokiu metu turėtų būti atliekama. Taip pat kartais buvo stabdomas muzikavimas ir keičiamas tempas, kartojama frazė „šito galėjau ir nesakyti“, „nusišnekėjau“ ir taip toliau, ir panašiai. Nežinau kaip jiems pavyko visą tai sudėlioi ir išsukti, tačiau visi šie nesklandumai pasirodymui pridėjo natūralaus žavesio. Dėl tokio atviro bendravimo, regis, visa publika (na, bent jau aš), klausydamasi šio koncerto galėjo iš tiesų pamatyti muzikantus, suprasti ir pajausti kas ir kokie jie yra. Tai kūrė glaudžią, jaukią, artimą, net kiek intymią vakaro atmosferą. Kūrėsi glaudus žmogiškasis ryšys tarp publikos ir atlikėjų.
Apibendrinant būtų galima teigti, jog šis koncertas - tarsi galingas džiazo muzikos garsų sūkūrys kartu su Girmante ir A. Polevikovo trio ketvirtadienio vakarą klausytojams kūrė savitą atmosferą bei jauseną. Muzikalūs ir iš tiesų laisvi, gyvenimo džiaugsmą širdyje nešiojantys jos kūrėjai, pavertė visą šį susitikimą su muzika netikėtu, džiuginančiu ir atpalaiduojančiu. Trumpai tariant, tikrų tikriausiu džiazu.