„MUZIKOS BARAI“ 2025 Nr. 9–10 su CD: „ČIURLIONIUI – 150“

Leidinio „Muzikos barai“ dvigubas rugsėjo–spalio numeris tęsia dedikacijų ciklą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms – ne tik apmąstant genialaus kūrėjo reikšmę mūsų kultūrai, bet ir pristatant šiuolaikinius jo kūrybos interpretacijos kelius. Šįkart žurnalo skaitytojai kartu su numeriu gauna ir dovaną – kompaktinę plokštelę su nauju, Vilhelmo Čepinskio orkestruotu M. K. Čiurlionio Styginių kvarteto c-moll įrašu.

 

 

 

Skaityti galite
https://muzikosbarai.muzikusajunga.lt/2025-nr-9-10/

Audronė Žigaitytė straipsnyje „DEDIKACIJOS ČIURLIONIUI. Styginių kvartetas c-moll – nuo kamerinės muzikos ištakų iki orkestrinės vizijos“ pristato Šiaulių kamerinio orkestro „Camerata Solaris“ ir Vilhelmo Čepinskio darbą – M. K. Čiurlionio Styginių kvarteto c-moll autorinės versijos styginių orkestrui įrašą. Tai ne kūrinio „perkūrimas“, o jo išplėtimas, suteikiantis muzikai platesnį tembrinį lauką ir simboliškai užbaigiantis ratą – epilogą, sukurtą iš pirmosios dalies motyvų. Autorė apžvelgia kūrinio genezę Leipcigo konservatorijoje, ankstyvąsias interpretacijas (Lietuvos, Vilniaus, Čiurlionio kvartetų), bei aptaria Čepinskio meninę filosofiją – tempo laisvę, grojimą be vibrato, metronominės tvarkos interpretaciją. Kartu su plačiu istoriniu kontekstu tekstą persmelkia mintis apie meistriškumo ir šviesos paieškas: „Reikia turėti šviesos savyje – kad galėtume šviesti kitiems“, – teigia maestro Čepinskis. Būtent tokį šviesos ir garsinės subtilybės derinį skaitytojai gali išgirsti ir naujame „Muzikos barų“ skaitytojams dovanotame CD.

Skaidrės Baranskajos publikacija „Žvilgsniu susitikti su Čiurlioniu“ veda į refleksyvią kelionę po 2025-ųjų Čiurlionio metų kultūrinius įvykius. Autorė kalba apie meną pažvelgti į genijų ne per monumentalius simbolius, bet per artumo patirtį. Vienas tokios patirties pavyzdžių – minimalistinė paroda „Amžinybės nenuilstanti banga…“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė (kuratorė Daiva Šabasevičienė, dizainerė Lina Bastienė), kur iš archyvinių dokumentų ir faksimilių atkuriama pirmoji 1911 m. „Posmertinė M. K. Čiurlionio veikalų paroda“. Čia monumentalumas užleidžia vietą tyliam susitikimui su menininku – jo žvilgsniu, rankraščiu, net pušies kankorėžiais vitrinoje.

Kitas akcentas – atnaujintas Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (choreografas Robertas Bondara). Autorė pastebi naujos kartos šokėjų ir muzikinių niuansų interpretaciją, pabrėždama baleto muzikos koncepciją – kompozitoriaus atradimą, kad „visa Čiurlionio muzikos galia sudėta į pirmuosius taktus“. Refleksija virsta jausmingu dialogu su genijumi, kurio šviesa „neišstenėta, nesumeluota“ – ji tiesiog yra.

Šių mėnesių Čiurlioniui skirtų renginių akiratyje – keturios skirtingos, bet tą pačią Čiurlionio metų dvasią nešančios istorijos. Rugsėjo 1-ąją mokslo metų pradžios koncertas „Menų pašaukti. Nauja pradžia“ (LRT transliacija) Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje suvienijo muzikos, baleto ir šiuolaikinio šokio skyrius: Martyno Staškaus diriguojamas simfoninis orkestras, su orkestru muzikavę jaunieji solistai, kūrybingi „Baletukų“ šokiai patvirtino, kad Čiurlionio vėliava – kūrybingumo ir ištikimybės menui simbolis. Rugsėjo 7-ąją Dnipro filharmonijos orkestras (dirigavo Aleksandras Šimelis) ant žydų kultūros centro Menorah stogo surengė koncertą „Vieną kartą Amerikoje“ – Bernsteinas, Gershwinas, A. L. Webberis, solistė Kateryna Mykolaiko; karo fone tai virto kultūrinės ištvermės ženklu, o tų pačių metų Dnipro scenoje jau skambėję Čiurlionio „Miške“ ir „Jūra“ liudijo lietuviško genialumo įsitvirtinimą Ukrainos kultūroje. Spalio 1-ąją Nacionalinėje filharmonijoje programoje „Čiurlionis ir jo mokytojai“ atsivėrė kūrėjo ištakos: Čiurlionio kvartetas, Paulius Anderssonas ir Aleksandra Žvirblytė preciziškai sugretino Z. Noskowskio, C. Reinecke’ės, S. Jadassohno įtakų lauką su Styginių kvarteto c-moll brandumu. Rugsėjo 28-ąją Vilniaus rotušėje vakaras „Dovana Maestro ir Vilniui“ pagerbė Vytautą Žvirblį (95): nuo Bacho, Liszto, Chopino iki Čiurlionio „Miške“ ir „Aš padainuosiu dainų dainelę“ skambėjusių kūrinių paletę kūrė A. Žvirblytė, P. Anderssonas, Petras Vyšniauskas, Martynas Staškus ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras – jautrus mokytojo ir mokinių bendrystės liudijimas.

Andriaus Kasparaičio straipsnis „Didžioji muzikų šventė – muzika, kuri jungia“ žurnalo puslapiuose žymi centrinį metų akcentą – Lietuvos muzikų sąjungos organizuojamą Didžiąją muzikų šventę, kuri jau beveik tris dešimtmečius tampa gyvos muzikos bendruomenės manifestu. Kiekvienas pasirodymas tapo tarsi muzikinės šeimos portretu, o „Auksinio disko“ laureatai – profesorius Kęstutis Grybauskas, Janas Maksimovičius, Kauno styginių kvartetas, Tomas Pavilionis ir Vytautas Kiminius – simboliškai įkūnijo muzikos tęstinumą, atsidavimą ir kūrybinį įkvėpimą. Šių metų šventė, surengta Valdovų rūmuose, virto įspūdinga muzikine kelione be pauzių ir atokvėpio: nuo jaunųjų „Neišskiriamųjų pianistų“ ansamblio iki birbynės virtuozo Vytauto Kiminiaus – nuo džiazo meistro Jano Maksimovičiaus iki Kauno styginių kvarteto elegancijos ir operos spindesio Tomo Pavilionio balse. Kaip rašo Kasparaitis, ši kasmetinė šventė tampa lietuviškos muzikos gyvybės ženklu, jos aidas tęsiasi ilgiau nei vakaras, o bendras pojūtis – lyg įrašas kultūros dienoraštyje, kuriame žodis „Muzika“ vis dar rašomas iš didžiosios raidės.

Straipsnių operos temomis gausa liudija, kad žanras gyvybingas, keliantis nemažai minčių ir kviečiantis diskutuoti. Audronė Žigaitytė analizuoja du itin skirtingus, tačiau esmingus Lietuvos scenos įvykius – Čiurlioniui dedikuotą įsivaizduojamą operą „Jūratė“ ir Klaipėdos festivalio „Lohengriną“. Straipsnyje „Jūratė“: neįgyvendintos svajonės aidas ar pamiršto operos meno atspindys?“ autorė kelia klausimą, ar šiuolaikinis teatras vis dar geba kurti dramą per muziką. Vilniaus senajame teatre atgimusi Sofijos Kymantaitės ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio svajonė, įvilkta į dirbtinio intelekto ir konceptualios estetikos formą, tampa pagarbos gestu, tačiau kartu ir refleksija apie žanro virsmus – kai garsas ima keisti veiksmą, o technologinis grožis prisiima emocinės įtampos funkciją. Visai kitame kontekste aptariamas Richardas Wagneris. „Lohengrinas“ Klaipėdos festivalyje tapo meninio idealizmo ir industrinės realybės susidūrimo metafora: autorė pabrėžia, kad Wagnerio šviesos ir dvasinės erdvės teatras buvo paverstas metalo, vamzdynų ir decibelų pasauliu, todėl prarasta kūrinio filosofinė šviesa ir dramaturginė logika. Abu Žigaitytės tekstus jungia vienas leitmotyvas – tikrosios operos esmės, dramos ir muzikos vienovės ieškojimas.

Nika Aukštaitytė pristato dvi priešingas šiuolaikinės operos kryptis – baroko ir dirbtinio intelekto jungtį bei jaunosios kartos kūrybą. Apie G. F. Händelio „Alčiną“ ji rašo kaip apie pavyzdį, kur barokinės muzikos pulsas darniai susilieja su DI technologijų teikiamomis galimybėmis – čia eksperimentai nepanaikina jausmo, o tik praplečia jo ribas, sukurdami naują teatro–muzikos santykį.

Tuo tarpu kamerinė opera „Jūreivis“ (Lukas Butkus, Jonas Kuprevičius) ieško savo scenos tarp sapno, iliuzijos ir tikrovės. N. Aukštaitytė įžvelgia joje išgrynintą eksperimentinės scenos poeziją, jaunos kartos drąsą kalbėti tyliai ir jautriai, jungiant baroko stilistiką su šiuolaikinės elektronikos ir minimalizmo pasauliu. Tai kūrinys, kuriame „muzika tampa sielos audiniu, o scena – vidinės būsenos veidrodžiu“.

Tomas Bakučionis recenzuoja Amilcare Ponchielli „Lietuvius“, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro 106-ojo sezono atidarymo premjerą, kurią vadina monumentaliausia metų opera. Jis vertina kūrinio muzikinį ir istorinį svorį, aptaria italų kūrėjų komandos (Gianluca Marcianò, Hugo De Ana) pastatymo viziją ir jo stiprius solistus – Sandrą Janušaitę, Viktoriją Miškūnaitę, Kristianą Benediktą, Tadą Girininką. Kartu autorius neapeina ir rezonansinio etinio incidento, kai dirigentas buvo nušalintas nuo premjeros dėl politinių abejonių – tai apmąstoma kaip mūsų institucijų brandos ir komunikacijos išbandymas.

Šių metų „Muzikos barų“ apžvelgti festivaliai atskleidžia išskirtinai platų Lietuvos muzikinio gyvenimo spektrą – nuo istoriškai pagrįsto senosios muzikos atlikimo iki modernių diasporos tiltų. Stipriausią meninę ir dvasinę vertę demonstravo Kretingos senosios muzikos festivalis ir Šv. Mato vargonų muzikos festivalis Anykščiuose, kuriuose jungiasi aukščiausia atlikimo meistrystė, edukacija ir regioninės tapatybės išsaugojimas. Greta jų ryškiai spindėjo Palangos „Pasaulio balsai“ ir Klaipėdoje gimęs tarptautinis festivalis „Impresijos“, įgiję tarptautinį svorį bei reikšmę lietuvybės sklaidai užsienyje – tai renginiai, kuriuose muzika tampa tautinės savimonės ir kultūrinės diplomatijos įrankiu. Kiek santūresnė, bet reikšminga meninė platforma formuojasi Birštone, kur festivalis „Birštono vasaros muzika“ jungia poilsio ir dvasinės kultūros tradicijas. Trakų fanfarinė savaitė išsiskiria pedagoginiu mastu ir jaunimo ugdymo sistema, o Anykščių „Inizio“ – ambicija provincijos sceną paversti tarptautiniu operos traukos tašku. Kiek problematiškesnė grandis – Klaipėdos festivalis, šiemet netekęs savo erdvinės tapatybės ir dalies idėjinės jėgos, tačiau vis dar išlaikantis potencialą grįžti prie ankstesnės meninės vizijos. Iš esmės šių metų festivalinė panorama liudija gyvą ir atsparų Lietuvos muzikinį organizmą, kuriame svarbiausios vertybės – profesionalumas, švietėjiškumas, regionų įtrauktis ir kūrybinės laisvės gyvybė.

Festivalinę panoramą kuria gausus autorių būrys: Agnė Benetytė aprašo lietuvybės šviesą skleidžiančias „Impresijas“, Tomas Bakučionis – iškilmingąjį Anykščių Šv. Mato vargonų festivalį, Gitana Krikščiūnaitė – Palangos „Pasaulio balsų“ istorijas, Nika Aukštaitytė – Kretingos senosios muzikos stebuklą ir Klaipėdos festivalio virsmus, Justina Mikniuvienė – jubiliejinę Trakų fanfarinę savaitę, Kristupas Antanaitis – Anykščių „Inizio“ fejerverkus, o Ramunė Kryžauskienė – Birštono vasaros muzikos ramybę po Čiurlionio ženklu.

Šiais metais „Muzikos baruose“ pradėta Giedriaus Kuprevičiaus rubrika „Trečiai ausiai“ išsiskiria kaip unikalus muzikos, kultūros ir pilietinės savimonės barometras. Tai nėra vien muzikologo ar kompozitoriaus komentarai – tai gyvos sąžinės rubrika, kurioje menas tampa atspirties tašku kalbėti apie žmogaus vertybes, visuomenės būklę, moralinį klimatą ir dvasinę klausą. Kuprevičius čia derina intelektualų humorą su filosofine įžvalga, o muzikinius pavyzdžius (nuo Chopino iki Webberio, nuo Glucko iki Mozarto) paverčia veidrodžiais, atspindinčiais mūsų kultūrinę būseną. Rubrikos tonas – laisvas, bet ne paviršutiniškas; ironiškas, bet ne ciniškas. „Trečiai ausiai“ – tai ne tik nauja „Muzikos barų“ rubrika, bet ir lietuviškos kultūros refleksijos mokykla, kurioje išmokstama girdėti ne garsą, o prasmę – nuo tyliai ištarto „čia, bet kitaip“ iki bekompromisės išvados „neužsibūkite kabarete“.

Skiltyje „Ateiname“ atsiskleidžia „Muzikos barų“ gyvybingiausia linija – jaunųjų atlikėjų ir pedagogų kūrybos erdvė, kurioje formuojasi ateities muzikinis pasaulis. Ji jungia tiek tarptautinius pasiekimus, tiek jaunimo iniciatyvas Lietuvoje, kur muzika tampa saviraiškos ir bendruomenės stiprinimo forma.

Europos scenose lietuvių pavardes garsinantis Paulius Anderssonas pelnė pagrindinį prizą Acheno „MozArte“ festivalyje, šiaulietis Povilas Ušinskis triumfavo Rygos tarptautiniame pianistų konkurse bei kviečiamas į prestižinę „Feuerwerk“ akademiją Vokietijoje. Viktoras Orestas Vagusevičius ir Milda Marija Kiškūnaitė tapo laureatais Vytauto Bacevičiaus pianistų konkurse Kaune, simboliškai susiedami modernų Lietuvos atlikimo meną su tarpukario modernizmo kūrėjo dvasia.

Kartu „Muzikos barų“ puslapiuose gyvai atgijo jaunųjų muzikų kūrybiniai pasirodymai Lietuvoje – nuo Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos tradicinio koncerto „Sveika, vasara“, kupino pedagogų ir mokinių bendrystės (apie jį rašo Vera Badjanova), iki Armino Abukausko publikacijos „Kai širdys dega muzika“, atskleidžiančios jauno žmogaus ryžtą ir kūrybos džiaugsmą.

Šią skiltį papildo Audronės Žigaitytės publikacija „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Diena po dienos, metai po metų…“ – jautrus liudijimas apie jaunojo pianisto P. Ušinskio ir mokytojos Raimondos Sližienės sukurtą audiovizualinį rečitalį, kuriame Čiurlionio muzika, žodis ir dailė susilieja į vientisą meninę visatą. Tai ne prisiminimas ar analizė, o autentiškas naujos kūrybinės kartos gimimo dokumentas – įrodymas, kad genialaus menininko dvasia gali būti išgirsta ir perteikta jaunų atlikėjų, kurie mąsto muziką kaip gyvenimo būdą, o ne tik profesiją.

Skiltis „Pažintys, portretai“ šįkart įgauna ypatingą tęstinumo dimensiją – ji tarsi natūraliai išauga iš rubrikos „Ateiname“, pristatydama ne tik jaunųjų kūrėjų, bet ir brandžių menininkų bei kultūros lyderių pasaulius. Rubriką pradeda Audronės Nekrošienės pasakojimas apie Rusnės Tušlaitės sugrįžimą į gimtąjį Panevėžį – jautrus tekstas apie dainininkę, kurios karjera vystosi tarptautiniuose operos teatruose, bet šaknys ir kūrybinė ištikimybė lieka Lietuvoje. Audronės Žigaitytės esė „Arvo Pärtas: Tebūnie Tavo valia… Juk šiuose žodžiuose slypi TIESA…“ – retrospektyvinis žvilgsnis į vieną giliausių „Muzikos barų“ pokalbių istorijoje, atskleidžiantis kūrėjo dvasingumą, santykį su tylos, tikėjimo ir kūrybos prasme. Tomo Bakučionio tekstas „Edgaras Montvidas: nesibaigiantis kopimas į kalną“ įprasmina jubiliejinio koncerto refleksiją – tai įtaigus portretas solisto, kuris savo profesinę viršukalnę mato ne kaip finišą, o kaip nuolatinį tobulėjimo kelią. Skiltį užbaigia Žanetos Skersytės interviu su Goda Giedraityte, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove, atskleidžiantis šiuolaikinės scenos meno politikos kryptis, regioninės kultūros viziją ir teatro, kaip bendruomenės, atvirumą.

Rubriką pratęsia dar vienas ryškus moteriškas balsas – Eglė Vakarinaitė, apie kurią rašo Ieva Pakalniškytė. Straipsnyje „Eglė Vakarinaitė: nuo ‘Bitute pilkoji’ iki improvizacijų“ atsiveria dainininkės ir vokalo pedagogės kelias nuo vaikystės dainų iki brandžios džiazo atlikėjos bei mokytojos, gebančios jungti klasiką, džiazą ir šiuolaikinį miuziklą.

Skiltis „Svetur“ šįkart atveria plačią lietuviškos muzikos geografiją – nuo Šiaurės Amerikos iki Vidurio Europos, kur mūsų atlikėjai ne tik dalyvauja, bet ir triumfuoja tarptautiniuose renginiuose. Ramunės Kryžauskienės pasakojimas apie XI Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventę Klivlande („Viena šeima – viena tauta“) liudija neblėstantį išeivijos dvasios gyvybingumą. Tuo tarpu Ryčio Naktinio tekstas apie Kauno valstybinio choro pasirodymą festivalyje „Wratislavia Cantans“ atskleidžia visai kitą, bet ne mažiau įspūdingą lietuviškos muzikos misiją Europoje: kauniečiai, vadovaujami Roberto Šerveniko, surengė išskirtinį koncertą Gloguve (Čiurlionio 150-mečiui) ir tapo festivalio uždarymo akordu – Richardo Wagnerio „Parsifalio“ III veiksmo atlikime Vroclave. Maestro Šerveniko profesionalumas, gebėjimas per vieną naktį perimti dirigavimą po Christoph’o Eschenbacho pasitraukimo, virto tikru muzikiniu žygdarbiu, pelniusiu Lietuvos muzikai tarptautinį pripažinimą.

Šių įvykių kontekste išryškėja esminis skirtumas tarp Lenkijos ir Lietuvos festivalinių tradicijų. „Wratislavia Cantans“ – tai ne koncertų ciklas, o metų temą turintis meninis tyrimas, kur kiekvienas koncertas tampa vienos idėjos – sakralumo, kaltės, atgailos ar atsinaujinimo – atspindžiu. Šio festivalio dramaturgijoje muzika niekada neskamba „šiaip sau“: ji visuomet grindžiama klausimu, ieškojimu, argumentu.

Skiltis „Parodos ir leidiniai“ apibendrina rudens sezono pradžios kultūrinius akcentus, kuriuose vizualusis menas ir muzika susilieja į vientisą patirtį. Česlovo Iškausko tekstas „Paroda papuošė koncertinio sezono pradžią“ pasakoja apie Lietuvos nacionalinės filharmonijos naujo sezono atidarymą, kai koncertą „Čiurlionio kodas III“ lydėjo Gintarės Uogintaitės ir Virginijaus Viningo tapybos paroda iš Bikuškio dvaro kolekcijos. Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda „Pianissimo“, pristatyta Vilniaus rotušėje, – subtilus žvilgsnis į muzikos pasaulio tylą ir vidinę būseną. Tuo tarpu Tomo Bakučionio apžvalgoje „Naujas Egidijaus Buožio koncertinis albumas“ pristatomas dvigubas įrašas „Egidijus Buožis Group & Cappella’A Live“, tapęs išskirtiniu įvykiu Lietuvos džiazo kontekste.

„Muzikos barų“ 9–10 numeris išlaiko leidinio stilių, toną ir misiją – būti muzikinės kultūros refleksijos ir bendrystės dokumentu, jungiančiu meną, atmintį ir dabarties balsus. Skirtingų kartų kūrėjų portretai, festivaliai ir įžvalgos susilieja į vieną pasakojimą apie muziką, kuri ne tik skamba, bet kuria bendruomenę ir tapatybę. Tęsiant šiuolaikišką leidinio funkciją, numeris QR kodais susiejamas su garso ir vaizdo galerijomis interneto svetainėje www.muzikusajunga.lt – specialiai sukurtomis, kad praplėstų, papildytų ir iliustruotų spausdintus tekstus gyvu muzikos skambesiu bei vaizdo patirtimi. Taip žurnalas tampa skambančiu tiltu tarp spaudos, scenos ir virtualiosios erdvės – tęsiančiu „Muzikos barų“ misiją jungti žmones per garsą, žodį ir kultūrinę atmintį.

***

Leidinį jau galima prenumeruoti 2026 metams:

Visuose AB „Lietuvos paštas“ skyriuose
arba internetu www.prenumeruok.lt
Prenumeratos kaina metams – 67 Eur

Lietuvos muzikų sąjungoje
www.muzikosbarai.muzikusajunga.lt/prenumerata
Prenumeratos kaina metams – 60 Eur

Daugiau informacijos:
info@muzikusajunga.lt
+370 68614066

Bet kurį leidinio numerį galite užsisakyti el. p.:
info@muzikusajunga.lt

Prenumeruodami leidinį, remiate jo išlikimą ir tolesnę leidybą.
2026 metais „Muzikos barams“ – 95, o Lietuvos muzikų sąjungai – 90
Jūsų prenumerata tiesiogiai prisideda prie šio paveldo tęstinumo.