MUZIKOS BARAI naujausiame numeryje kviečia skaityti
Naujausias „Muzikos barų“ numeris išlaiko šių metų struktūra ir pirmuose puslapiuose atveria Čiurlionio metų panoramą. Andriaus Kasparaičio publikacijoje apie trijų skirtingų sceninių vizijų lauką – Anželikos Cholinos „Karalių pasaką“, Birutės Letukaitės „Jūrą“ ir Palangoje pristatytą šokio operą „Pasaulio sutvėrimas“ – svarbiausia tampa klausymosi etika: kaip rasti tikrą prasmę tarp įspūdingų formų, kada technologinis blizgesys padeda, o kada užgožia dramaturgiją, ir kodėl Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis“ (2013) iki šiol išlieka santūrios brandos atskaitos tašku. Ramunė Kryžauskienė apžvelgia XIII tarptautinį M. K. Čiurlionio festivalį Palangoje, tapusį vienu ryškiausių vasaros akcentų. Šią ašį papildo „Serenadų“ vakarai Muzikos svetainėje – nuo „Balsų ir klavišų“ iki „Gyvenimo sonatos“ su Čiurlionio laiškais, kur muzika veikia kaip intymus dialogas, o ne faktografijos rinkinys.
Kultūrinės bendrystės temą įtikinamai liudija „Impresijų naktis“ – kelių valandų muzikinis maratonas, kuriame susitiko skirtingų kartų atlikėjai ir publika, Sauliaus Sondeckio fortepijonas tapo ašimi, o vakaro dramaturgiją užbaigė brandus Beethoveno sonatos atlikimas. Iš šios patirties natūraliai pereinama prie asmenybių – ne vien scenos solistų, bet ir tų, kurie kuria reikšmingą „užkulisio“ prasmę. Žaneta Skersytė kalbina Audronę Juozauskaitę – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotoją menui, pianistę koncertmeisterę, vargonininkę ir meno vadybininkę, nuosekliai jungiančią akompanavimo meistrystę su komandinės kultūros formavimu. Greta pateikiamas ir jaunosios kartos veidas – smuikininkė Saulė Buikaitė, kurios kelias pristatomas kaip ryškus šiandienos jauno atlikėjo pavyzdys.
Profesinės meistrystės branduolį šįkart ryškiai apibrėžia dvi kryptys. Pirmoji – koncertmeisterio profesijos anatomija Elvinos Baužaitės straipsnyje: Nijolė Ralytė ir Lina Giedraitytė atveria partnerystės muzikai etiką, psichologinį saugumą ir „nematomo“ darbo kainą – be šios grandies neįvyksta nė vienas tikras solisto skrydis. Antroji – vokalo meistrystės refleksija: Dovilė Kazonaitė sistemingai dėlioja balso ir kūno sinergijos logiką, nuo atramos ir kvėpavimo iki psichologinės ištvermės, parodydama, kad dainavimas – ne teorija, o ilgas praktikos kelias su gyva pedagogikos tradicija. Operos solistė Renata Varnagirytė pasakoja apie savo spontanišką sprendimą palikti didžiuosius miestus ir pradėti naują gyvenimo etapą Telšiuose.
Skiltyje „Aplink džiazą“ improvizacijos laisvė rodoma kaip kryptingai ugdoma disciplina. Leonardas Pilkauskas kalba apie nuoseklų kūrybinį maratoną ir albumus, kuriuose susitinka kompozicinė struktūra ir gyvas džiazo kvėpavimas, o Paula Bagotyriūtė ir Artiomas Zalizko svarsto apie atsakomybę scenoje ir rizikos kainą, kai kiekvienas pasirodymas tampa nauja tyrimo laboratorija. Kalbino ir jų mintis užrašė Ieva Pakalniškytė.
Muzikologijos žvilgsnį įprasmina sukakties proga parengtas Rūtos Gaidamavičiūtės pokalbis su prof. Gražina Daunoravičiene: be patoso primenama, kad sąvokų aiškumas, teorinių sistemų pažinimas ir griežta metodika nėra „paraštės“, bet vienas esminių kūrybinės bei atlikėjiškos brandos pamatų. Šį skaidrų mąstymo toną papildo Giedriaus Kuprevičiaus „Trečioji ausis“ – nepatogūs, bet reikalingi svarstymai apie benuomoniškumo rizikas, meno ir pramogos santykį, savivertę bei kūrėjo laikyseną.
Galiausiai naujų leidinių rubrikoje R. Kryžauskienė pristato habil. dr. Leonido Melniko monografiją apie Saulių Karosą – verslininką, mecenatą ir kolekcininką. Knyga išgrynina filantropijos mastelį, primena, kaip asmeninė aistra gali tapti viešojo gėrio svertu.
Šis „Muzikos barų“ numeris nieko nedramatizuoja, bet daug ką įvardija tiksliai: čia Čiurlionio tyla tampa matu dabarties projektams, koncertmeisterio darbas – lygiaverte kūrybos ašimi, improvizacija – kantria praktika, o muzikologija – išgryninto mąstymo mokykla. Tarp didžiųjų scenos akimirkų ir mažų kasdienės meistrystės judesių susiformuoja vientisas audinys, kurį norisi skaityti taip, kaip klausomasi gerai sukomponuotos partitūros – grįžtant ir atrandant vis naujų prasmių.