Muzikų dinastijų planetos po čiurlioniečių saule

 

Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos orbitoje „sukosi“ bent kelios lietuvių muzikų dinastijos. Šįsyk pristatome trijų „dinastijų“ ir trijų skirtingų muzikų kartų atstoves – pianistę prof. Veroniką Vitaitę, smuikininkę prof. Ingridą Armonaitę – Galinienę ir pianistę doc. dr. Indrę Baikštytę.

Kaip tik šiemet balandžio 20-ąją muzikų bendruomenė paminėjo pianistės, ilgametės LMTA profesorės ir M. K. Čiurlionio mokyklos mokytojos Olgos Šteinberg gimimo šimtmetį. Tiesa, prof. Veronikos Vitaitės suorganizuotas prof. Olgos Šteinberg 100-mečiui skirtas jos buvusių mokinių koncertas dėl pandemijos nukeltas į 2021 m. balandžio mėn.. Ant namo, kuriame gyveno Olga Šteinberg ir Aleksandras Livontas, artimiausiu laiku bus įrengta memorialinė lenta, pagerbiant abiejų iškilių muzikų jubiliejinę sukaktį. XX-asis tarptautinis konkursas-festivalis ''Muzika be sienų'' taip pat dedikuotas Olgos Šteinberg ir Aleksandro Livonto šimtmečiui.

Veronika Vitaitė yra vyriausia iš prof. O. Šteinberg klasę baigusių 84 pianistų. Matyt taip likimas lėmė, kad Veronikos Vitaitės bendravimas su Olga Aleksandrovna (taip į Olgą Šteinberg jos mokiniai kreipdavosi) truko 50 metų, o Indrė Baikštytė priklauso jauniausiai prof. Olgos Šteinberg mokinių kartai.

Šiemet minime ir ilgametės M. K. Čiurlinio mokyklos smuiko mokytojos Emilijos Pilotaitės – Armonienės (1920-2006) gimimo šimtmetį. Ji Čiurlionio mokyklai atidavė 50 gyvenimo metų. Jos smuiko klasę baigė daugiau kaip 60 žinomų nūdienos smuikininkų - R. Katilius, P. Stepanovas, A. Peseckas, V. Talimaa, A. Matulionytė-Pšibilskienė, U. Kondrotaitė, M. Švėgžda von Bekkeris, E. Orlinytė, D. Dikšaitis, kurie ištikimai tarnavo ir tarnauja Muzikai.

„Tapant“ kiekvienos iš dinastijų atstovių portretus svarbu ne tik biografiniai duomenys, bet daug svarbiau autentiškas pačių muzikių požiūris į muzikos meną, jų santykis su muzika, su savo mokiniais. Todėl visoms trims portretų herojėms uždaviau panašius klausimus.

 

Pianistė prof. Veronika Vitaitė.

Apdovanojimai ir garbės vardai: Lietuvos nusipelniusi artistė; 2003 m. apdovanota Vytauto Didžiojo ordinu; 2014-ųjų Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė; 2016 m. apdovanota Šv. Kazimiero ordinu.

Pianistė prof. Veronika Vitaitė savo muzikinį kelią pradėjo Vilniaus septynmetėje vaikų muzikos mokykloje, po kurios jau įstojo mokytis į M.K. Čiurlionio meno mokyklą, kur pateko į Olgos Šteinberg klasę. Po M. K. Čiurlionio mokyklos sekė studijos tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje (LMTA) taip pat pas Olgą Šteinberg. Po studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje jauna specialistė Veronika Vitaitė pagal tuometinę tvarką 1963-iais išvyko dėstyti į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą. Tačiau ir čia dirbant, išliko tamprus Veronikos Vitaitės ryšys su jos mokytoja Olga Šteinberg. Reikšmingos buvo Veronikos Vitaitės stažuotės Maskvos muzikiniame pedagoginiame institute, Vienos aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje prof. H. Kanno, K. Wolleitnerio klasese, Prahos, Sankt Peterburgo, Liubeko aukštosiose muzikos mokyklose keturių metų studijos Maskvos Gnesinų muzikinio pedagoginio instituto aspirantūroje, prof. Adolfo ir Michailo Gotlibų klaseje.

1963–1974-ais Veronika Vitaitė dirbo Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytoja ir Fortepijono skyriaus vedėja. Kai Konservatorijos Klaipėdos fakultetuose 1974-aisiais buvo steigiama fortepijono katedra, Veronika Vitaitė buvo kviečiama šiai katedrai vadovauti. Jai buvo žadamas net butas pedagogams statomame name (o butas tais laikais buvo „gaunamas“ sunkiai), tačiau jos apsisprendimą nulėmė Olga Šteinberg, kuri ramiai tepasakė: „Į Klaipėdą tu nevažiuosi, privalai dėl dukros, kuri turi mokytis M. K. Čiurlionio mokykloje, grįžti į Vilnių“. Kaip Olga Aleksandrovna tarė, taip Veronika Vitaitė ir padarė – nuo 1974-ųjų ji jau dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vilniuje. Taigi, Veroniką VItaitę ir Olgą Šteinberg siejo tam tikras „dinastinis“ ryšys, nes Olgos Šteinberg pedagoginės idėjos, meninės estetinės preferencijos rado tęstinumą Veronikos Vitaitės pedagoginėje veikloje. Šalia pedagoginės veiklos negalima nepaminėti aktyvios Veronikos Vitaitės koncertinės veiklos, visų pirma fortepijoniniuose ansambliuose – nuo 1964 m. su A. Povilaičiu (koncertavo 16 metų), vėliau – su R. Vaitkevičiūte, bei su dukra Aekesandra Žvirblyte ir anūku Pauliumi Andersson. Veronikos Vitaitės scenos partneriai buvo daug iškilių muzikų, instrumentininkų ir dainininkų, visus glaustai būtų sudėtinga ir minėti, įrašyta plokštelių, per 120 koncertų Lietuvos radijuje ir televizijoje. Šalia visų šių pedagoginių ir meninių veiklų dar ir organizacinė veikla – nuo 1987-ųjų V. Vitaitė pradėjo vadovauti Spec. fortepijono katedrai ir jai vadovavo 22 metus, nuo 1993 m. buvo LMTA senato narė, Lietuvos F. Chopino draugijos prezidentė, tarptautinių M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno, B. Dvariono, „Muzika be sienų” pianistų konkursų organizacinių komitetų ir vertinimo komisijų narė, konkursų JAV, Italijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Gruzijoje vertinimo komisijų pirmininkė arba narė, dažnai dėstė meistriškumo kursuose, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir įvairiose pasaulio šalyse.

Pianistas prof. Kęstutis Grybauskas, iki Veronikos Vitaitės vadovavęs spec. fortepijono katedrai, štai kaip apibūdino savo kolegę: „Išskirtinis prof. V. Vitaitės, kaip menininkės, bruožas – spinduliuojanti unikali energija, kuri padeda jai atsiskleisti ir pasiekti puikių meninių rezultatų pedagogikoje, atlikėjos ansamblistės bei metodinėje-organizacinėje veikloje.”

„Nepriekaištingas skonis, inteligencija, talentas, tikrai nuostabus profesionalumas, meilė Muzikai ir studentams yra jos esmė…” - taip apie Veroniką Vitaitę atsiliepė kitas jos kolega Prof. Lev Natočenny.

Prof. Veronika Vitaitė į muzikos pasaulį išleido daugiau kaip 70 profesionalių pianistų, jos mokiniai apie 50 kartų yra tapę įvairių konkursų laureatais. Tęsdama savo mokytojos Olgos Šteinberg menines ir pedagogines tradicijas, ji davė pradžią savajai pianistų dinastijai - dukra Aleksandra Žvirblytė šiuo metu yra LMTA spec. fortepijono katedros profesorė, M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja, anūkas Paulius Andersson, kuriam šiemet sukako 25-eri, dalyvavo daugelyje tarptautinių konkursų, 16-e yra pelnęs laureato vardą, 2018-ais jis išleido savo pirmąjį CD, kur įrašė J. Vitolo, F. Chopino, L. van Beethoveno kūrinius.

Šviesios atminties prof. Saulius Sondeckis kadaise taip atsiliepė apie savo kolegę: „Prof. Veronika Vitaitė – puiki pianistė, nuolat džiuginanti įdomiomis koncertinėmis programomis, kaip solistė ir fortepijoninio dueto dalyvė. Viena įžymiausių Lietuvos pedagogų. V. Vitaitės talentu, jos darbais, suteikusiais jai tarptautinį pripažinimą, žaviuosi ir linkiu jai dar ilgus metus būti Lietuvos muzikinio gyvenimo spiritus movens!” Tačiau šiuo potėpiu dinastijos portretas tikrai nesibaigia, nes močiutės darbus, tradicijas tęsia dukra, anūkas ir gausus prof. Veronikos Vitaitės mokinių būrys, ir neabejotinai kiekvienam iš jų ir šiandien yra svarbi profesorės išsakoma mintis ar kritinis pastebėjimas.

 

Kas suteikė didžiausią postūmį renkantis muzikės profesiją?

Veronika Vitaitė: .... manau, kad šeima. Mano mama turėjo absoliučią klausą, laisvai grojo iš klausos, pati kūrė gražius valsus, kai paprašyta svečių, sėsdavo prie fortepijono, atsidusdavo, truputi pabaldavo ir nuostabiai muzikaliai grodavo žinomą muziką, lengvai pritardavo, jei kas dainuodavo. Tėvelis turėjo gražų baritoną, dainavo mėgėjų chore. Brolis turėjo absoliučia klausą, būdamas penkerių 5 iš klausos laisvai grodavo armonika, būdamas vyresniu labai mėgdavo sėdėti prie manęs, klausytis, džiaugtis pamėgta muzika. Sesuo turėjo nepaprastai gražų balsą. Ji pradėjo mokytis dainavimo, jos dėstytojos vyras, pasižiūrėjęs į mano rankas, pasakė, kad turiu groti fortepijonu..

Taigi, augau šeimoje, kuri alsavo didele meile muzikai. Ryškiai pamenu, kai mama mane pirmą kartą nuvedė į operos teatrą klausytis Dvoržako ''Undinės“, buvau tiek sukrėsta nelaimingos jaunos merginos meilės istorija, jog kai išgirdau jos išprotėjusio tėvo ariją po to kai ji nusiskandino, ėmiau balsu raudoti, tai mama turėjo skubiai mane išvesti iš salės...

 

Kokios dvi (arba viena) svarbiausios profesinės patirtys, perimtos iš Jūsų mokytojų ?

Mano mokytojos Olgos Aleksandrovnos kantrybė buvo neišpasakyta, jos dėka pradėjau suprasti, kad „žiūrėti“ nereiškia „matyti“, o „klausyti“ nereiškia „girdėti“, t.y. ji išmokė grojime nustatyti ryšį tarp regos, matymo - klausos, girdėjimo (vidinio dainavimo) ir skambinimo (kūno, rankų, riešų, pirštų padėtis, judėjimas, mobilizacija ir atsipalaidavimas), ir išmokė, kaip visą šį sudėtingą kompleksą panaudoti garso išgavimui, garso spalvų ir tembrų kaitai, emocijos perteikimui, nuolatinėms spalvų ir atspalvių paieškoms.

 

Kas Jūsų manymu išskiria talentingą muziką iš gerų savo amato meistrų?

Talentas - labai kūrybinga asmenybė, galinti išgirsti, pajusti ir perteikti kažką svarbaus, įdomaus muzikoje...Kai turi tikrai talentingą mokinį, reikia leisti jam išreikšti ne tik savo tiesas, bet išmokyti valdyti visas amato-meno tiesas. Kiek, ko ir kada leisti - intuicijos klausimas.

 

Kokį svarbiausią dalyką sakote savo mokiniams?

Mylėti muziką. Bandau užkrėsti šia meile, jei pasiseka įteigiu, kad visą gyvenimą Jai tarnausi, ieškosi, kažką atrasi, kažką prarasi ir taip iki gyvenimo pabaigos, nes muzikoje pabaigos nėra - kuo aukščiau pakilsi, tuo labiau atsiversi.

 

Ar turite savo mėgstamiausią kompozitorių ( o gal kelis?), kas jis (jie) ir kodėl?

S. Rachmaninovas - jo muzika nusako sielos gyvenimą, paliečia brangiausias stygas tavyje, neša, teigia džiaugsmą, skausmą, tyrą svajonę. L. van Bethovenas - sielos galiūnas, kai Vienoje stovėjau prie Jo kapo, net virpėjau nuo galimybės būti taip arti To, kuris pergyveno didžiausią muzikui tragediją - kurtumą, tačiau pakilo savo Dvasia taip aukštai, ir tai taip galingai atsivėrė jo paskutiniosiose fortepijoninėse sonatose, o jo 9-oji simfonija davė žmonijai nenusakomo Sielos didingumo pavyzdį - kurčias ir vienišas šaukia - Apsikabinkime, milijonai! J.S.Bachas, tai - muzikos Evangelija, Kristaus gimimas, atėjimas, kančia ir prisikėlimas, viskas, ko reikia žmogaus Dvasiai. Su Bacho muzika tarsi keliauji Visatos Begalybe, prisiliesdamas prie Dieviškumo. Jo Fugos menas - viso labo viena tema, viena tonacija, viena forma - fuga, o girdime visą žmogaus gyvenimą, nuo gimimo iki mirties.

 

Jūs išties ilgą laiką vadovavote LMTA fortepijono katedrai (nuo 1987 iki 2009-ųjų), ilgiau vadovavo tik prof. S. Vainiūnas. Juk Jūsų vadovavimo laikotarpis buvo tikrai neeilinis - lūžio metai, Lietuva atgavo nepriklausomybę, kūrėsi nepriklausomos valstybės institucijos ir struktūros. Papasakokite, kokie buvo rimčiausi iššūkiai ir sunkumai, ką maloniausiai prisimenate ir kas būdavo Jūsų "spiritus movens", kai būdavo sunku?

Galėčiau pasakoti ir pasakoti. Vertėtų gal ir atsiminimų knygą dar parašyti. Sunkumų išties būta, ir nemažai, ypač, kai prasidėjo nekompetentingas visko reformavimas, griovė ką reikia ir ko nereikia. Lietuvoje turėjome bene geriausią muzikinio profesinio ugdymo sistemą, pripažintą visame pasaulyje: 108 vaikų muzikos mokyklos, penkios aukštesniosios muzikos mokyklos ir aukštojo muzikos mokslo institucijos Vilniuje bei Klaipėdoje.

Tuometinėje Švietimo ministerijoje neliko jokio muzikos specialisto, atėjusieji nauji ir muzikos mokyklas ''kuruojantys“ valdininkai griovė sistemą, nes nieko neišmanė. Būdavo nueinu į ministeriją, kalbu, aiškinu, po truputį atsakingas valdininkas pradeda suprasti kas ir kaip, bet po kurio laiko pasikeičia valdžios partijos ir į jo vietą ateina kitas, valdžios partijos deleguotas valdininkas, kuris vėl nieko nesupranta, ir vėl kalbos bei aiškinimai - iš naujo. Kartą ministerijoje dirbo viena viršininkė, atvykusi į Lietuvą iš JAV. Ji vis stebėjosi, kaip tokioje neturtingoje Lietuvoje vienas mokytojas klasėje dirba tik su vienu mokiniu. Mat ji kažkokiame provincijos koledže lankė kažkokius muzikos užsiėmimus, kur didelėje patalpoje pamokoje būdavo keliasdešimt studentų, o čia – kokia prabanga (!), 1 mokytojas ir 1 mokinys. Tai leido man kai kuriuose posėdžiuose ministerijoje juokais siūlyti reformuoti chirurgų darbą, nes operuoja tik vieną ligonį, o dirba operacijoje kažkodėl 2 chirurgai, asistentai, anesteziologas, viso - 7-8 žmonės...

Tuo metų po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų Akademijos studentams atsivėrė naujos galimybės. Į LMTA vesti įvairių meistriškumo kursų vis dažniau atvykdavo puikūs pedagogai iš kitų šalių ir jie aktyviai kviesdavo mūsų studentus studijuoti užsienio šalyse. Su Akademijos užsienio skyriumi pastoviai kvietėme atvykti iš Europos, JAV garsius muzikus, nes norėjome daugiau meninių idėjų ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų šalių. Pakviečiau pastoviam darbui ir garsius mūsų tautiečius, gyvenančius užsienyje - M. Rubackytę, A. Dvarionaitę, dažnai vesti meistriškumo kursų atvykdavo A. Smetona iš JAV, šviesios atminties A. Juozapėnaitė is Estijos. Tai buvo įdomus ir naudingas bendradarbiavimas, bet būdavo ir kurijozų...

Pamenu 1991-ais rengtą Pirmąjį tarptautinį M. K. Čiurlionio pianistu ir vargonininkų konkursą. Mąsčiau, kad pribrendome parodyti save pasauliui, supažindinti su tautos genijumi M.K. Čiurlioniu, mūsų aukšto lygio pianizmo mokykla, propaguoti ir mūsų kompozitorių kūrybą, nes konkursui jie kūrė daug puikios muzikos. 1991-ieji, kaip žinia, Lietuvai buvo ypatingi metai. Sausio 12-13 dienomis sovietų kariuomenė kaip tik užėmė Vilniuje spaustuvę, į kurią turėjome paduoti spausdinti Čiurlionio natas. Pamenu kelis kartus skambinu į Seimą prof. V. Landsbergiui, profesorius pakelia ragelį apie 2 val. nakties, pranešu apie užimtą spaustuvę. Profesorius ramiai duoda spaustuvės Kaune adresą, kur kitą dieną nugabenamos natos.

Tų pačių metų liepos mėnesį pianisto Antano Smetonos kvietimu išvykstame į JAV dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. Vyksta P. Geniušas, A. Žvirblytė, G. Gedvilaitė ir aš - kaip pedagogė ir mama. Tąsyk dalyvius atrinko pats A. Smetona pavažinėjęs po Lietuvą ir išklausęs daug mūsų pianistų. Tuo metu A. Smetona Čiurlionio konkursui JAV surado nebrangų fortepijoną ''Steinway'', kuriam įsigyti prof. Vytautas Landsbergis surado pinigų užsienyje ir fortepijonas buvo atvežtas į Vilnių. Į LMTA centrinių rūmų kiemą instrumentas atvežamas kaip tik tą rytą, kai Maskvoje įvyko pučas... Visi konkurso žiuri nariai tada atvažiavo be jokio atlygio, iš pagarbos išsivaduojančiai Lietuvai ir jos kultūrai.

Kai būna sunku, mano ''spiritus movens“ yra tikėjimas, nes esu svajotoja ir... kovotoja. Mąstau, kad šiame, taip greitai globalėjančiame pasaulyje turime išlikti. Ir ne bet kaip. Nesame turtingi gamtos ištekliais ar galinga karine technika, bet turime išlikti ir išsiskirti savo nepakartojama kultūra, Dvasios grožiu. Tai duodavo ir duoda jėgų kovoti dėl mūsų kultūros, aukštos prabos jaunimo išsilavinimo, kad augtų mąstantys, krikščioniškai dori, mylintys, atleidžiantys, darbštūs žmonės. Laimei, turėjau daug bendraminčių, tokių kaip prof. Vytautas Laurušas, prof. Saulius Sondeckis, prof. Algirdas Budrys, prof. Petras Radzevičius. Kovojome kartu su visa garbinga specialaus fortepijono katedra, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriumi Romualdu Kondrotu, labai padėjo visi Lietuvos muzikos mokyklų vadovai, ypač Mažeikių muzikos mokyklos direktorius R. Grušas. Prabėgo daug reikšmingų įvykių, visa epocha. Gal gi Dievas leis man dar parašyti atsiminimus...

 

 

Prof. Ingrida Armonaitė-Galinienė.

Tarp mokytojos Emilijos Pilotaitės – Armonienės mokinių - ir jos dukra prof. Ingrida Armonaitė-Galinienė, kuri jau bemaž tris dešimtmečius tęsia mamos dinastinį kelią – dėsto M.K. Čiurlionio mokykloje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o jos koncertinė veikla jau seniai nusidriekė toli už Lietuvos ribų.

Ingrida Armonaitė-Galinienė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigė 1980-aisiais, bet dar būdama mokine, dukart - 1972 ir 1976 m. tapo tarptautinio J. Kociano jaunųjų smuikininkų konkurso Čekijoje nugalėtoja, o 1979-ais nugalėjo ir respublikiniame konkurse. Po to sekė studijos P. Čaikovskio konservatorijoje Maskvoje, profesoriaus Igorio Bezrodno klasėje (1980-85), kuris štai kaip atsiliepė apie savo auklėtinę: „Ingrida Armonaitė – gabi muzikantė, pasižyminti savitu talentu ir meniniu polinkiu, gebanti puikiai ir meistriškai interpretuoti įvairių formų ir stilių kūrinius.“ Ir štai 1985-ais – vėl konkurso nugalėtojos laurai viename iš prestižiškiausių konkursų - Zagrebe, tarptautiniame V. Humlo smuikininkų konkurse, kurio žiuri, pirmininkaujama pasaulinio garso smuikininko Henryko Szeringo, Ingridai Armonaitei skyrė pirmąją premiją. Tada toks aukštas apdovanojimas tarp lietuvių smuikininkų buvo vienintelis. 1985-1987 m. I. Armonaitė tobulinosi Maskvos konservatorijos asistentūroje-stažuotėje pas prof. Valerijų Klimovą.

8586157. būtų glaustai pristatyti itin platų Ingridos Armonaitės-Galinienės koncertinį repertuarą ir tokį pat platų jos koncertų partnerių ir orkestrų ratą. Tarp jos scenos partnerių pianistai Larisa Lobkova, Aušra Banaitytė, Leonidas Dorfmanas, Indrė Baikštytė, Bukarešto, Timišoaros, Prahos, Košicės, filharmonijų simfoniniai orkestrai, Zagrebo, Rygos, Charkovo, Klaipėdos kameriniai orkestrai. Jos nuolatiniai partneriai yra Lietuvos, Vilniaus Šv. Kristoforo kameriniai orkestrai bei Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Smuikininkė yra kamerinio ansamblio “Armonų trio”, tarptautinio kamerinio ansamblio „trio advance“ narė. Reikšminga jos koncertinio repertuaro dalį sudaro XX a. autorių, tokių kaip A. Bergo, S.Prokofjevo, I. Stravinskio, D.Šostakovičiaus koncertai smuikui ir orkestrui, kurie pagrįstai laikomi smuikininkų repertuaro olimpu. Lietuvių kompozitoriai mielai jai skiria atlikti savo premjerinius opusus bei juos įrašyti. Smuikininkė yra įrašiusi kūrinių radijuje, kompaktinių plokštelių: įvairiose kamerinėse sudėtyse „Rudens riturnelė. Onutė Narbutaitė“ (Vilniaus plokštelių studija), „Autumn Riturnello. Onutė Narbutaitė” (Finlandia Records, Suomija), „Armonų trio“ (Lietuvos radijas), vokiečių-lietuvių trio „Carma“ sudėtyje „Vėl“ (Guild GmbH, Šveicarija), solinę kompaktinę plokštelę „Dialogos” (Vilniaus plokštelių studija), Eduardo Balsio (Lithuanian Music Information and Publishing Centre; Polskie Radio, Multicamerata ,Lenkija), Jurgio Juozapaičio (Lithuanian Music Information and Publishing Centre), Alano Bergo (Lietuvos radijas, Lietuvos muzikų sąjunga) simfoninius kūrinius, Vytauto Germanavičiaus, Zitos Bružaitės (Naujosios muzikos komunikacijos centras) kamerinius kūrinius ir kt. Dar ilgesnis būtų įvairių muzikos festivalių, kuriuose dalyvavo Ingrida Armonaitė-Galinienė, sąrašas.

2011-aisiais smuikininkė tapo Lietuvos muzikų sąjungos įsteigto „Auksinio disko“ laureate.

Šiuo metu smuikininkė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos styginių instrumentų katedros profesorė ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuiko specialybės mokytoja – ekspertė.

 

Kas suteikė didžiausią postūmį renkantis muzikės profesiją?

Ingrida Armonaitė-Galinienė: Gimiau muzikų šeimoje (mama, tėtis, brolis – visi muzikai), tad jau nuo pat vaikystės namai buvo pilni muzikos garsų. O kaip įprasta vaikai, ir ne tik meno srityje, pasuka tėvų pėdomis. Aišku, vien norai negali nulemti vieno ar kito pasirinkimo, būtini ir kiti veiksniai, palankios aplinkybės: prigimtiniai dalykai, gabumai, pojūtis peraugantis į pagavą, meilę, muzikos kaip visumos augantis suvokimas, pagaliau vidinis noras muzikuoti. Mama dirbo smuiko pedagoge M. K. Čiurlionio menų mokykloje, taigi, kai man buvo ketveri metai, ji, pastebėjusi ir įvertinusi mano gabumus ir „sugebėjimus“, davė naują „žaislą“ – smuiką su kuriuo iki pat šių dienų nesiskiriu. Na, o paskui M. K. Čiurlionio menų mokykla, smuiko mokytojai ir ilgas ilgas kelias.

 

Kokios svarbiausios profesinės patirtys, perimtos iš Jūsų mokytojų ?

Mokantis, studijuojant iš savo mokytojų perimi daugybę profesinių patirčių, paslapčių, neišsakytų jų intuicijų, kurias jauti ir formaliai, ir egzistenciškai. Paskui, jau pats dirbant su savo mokiniais panaudoji, kažką keiti, modifikuoji. Pirmiausia, daug ko išmokau iš savo mamos. Daug ko iš puikių mokytojų studijuojant Maskvoje. Tačiau apsiribosiu M. K. Čiurlionio menų mokykla. Tadas Šernas mokėjo mokinį (ypač pradedančiajam tai svarbu) sužavėti muzika, pamilti instrumentą, puoselėti fantaziją, plėsti vaizduotę, jo pasakojimų, įkvėpimo dėka tiesiog išgyvendavai muzikos magiją. Viktoras Radovičius (o tai neužmirškim, Maskvos mokykla) daug dėmesio skyrė atlikimo profesionalumui: technikos preciziškumui, smuiko kaip instrumento garsinių galimybių atskleidimui, asmens (kaip atlikėjo) profesionaliam augimui. Raimundas Katilius mokė kaip per asmenį (žmogaus egzistenciją) formuojamas muzikinis pasaulis, ir atvirkščiai – kaip per muziką, muzikos išgyvenimą turėtų skleistis asmuo, jo vidinės vertybės šiame pasaulyje, žmogaus vidinis švarumas. Katilius padėjo pagrindus suvokti, kad išmoktas muzikinis tekstas dar nieko nereiškia, jei nesugebi eksponuoti bendro atliekamo kūrinio suvokimo, pasaulėjautos, asociatyvaus mąstymo, spalvinių kontrastų, muzikinio garso pajautos.

 

Kas Jūsų manymu išskiria talentingą muziką iš gerų savo amato meistrų?

Sudėtingas klausimas. O bet kuris atsakymas vienaip ar kitaip yra pretenzingas, nes išreiškia tik subjektyvią nuomonę. Kita vertus, išgirdus vieną ar kitą atlikėją, mes trumpai konstatuojame: arba yra, arba nėra. Ir tiek... Kadangi, mano manymu, grožis yra apgaubtas „kalbančios“ tylos ir paslapties, tai talentingo atlikėjo tikslas estetinėmis priemonėmis pabandyti prakalbinti tą tylą, idant išgyventume grožio akimirką, kuri iš tiesų pervertų („supurtytų“) mūsų įprastą kasdienybę. O kur tos „kalbančios tylos“ ieškoti muzikui. Natose tarp natų, kur ir atsiveria pati muzika. Bet iš pradžių darbas. Visiškas atsidavimas kūrybai: jausmais, intelektu, savo (ar savitos) estetikos formavimu, kai didžiulę reikšmę turi bendro muzikinio konteksto pagava, atlikimo technikos optimizacija, neužgožiant muzikos ir t.t. Taigi amžina problema (ir bet kuriam muzikui), kaip ,peržengus amato ribas, atsiverti ne tik natoms, bet ir kūrybai...

 

Kokį svarbiausią dalyką sakote savo mokiniams?

Gal ne tik (lyg ir netyčia) sakau, bet nuobodžiai kartoju. Laikmetis toks, kai apskritai menas tapo industrijos dalimi. Nesustojantis konvejeris – norinčiųjų groti ir grojančiųjų daug. Tad, ko nori iš gyvenimo, kaip įsivaizduoji save kaip atlikėją. Apskritai, kas yra asmens autentiškumas; ar pasiruošęs išlikti atviras ir sąžiningas pasauliui? Ar nori save auginti kaip asmenį, pasiruošusį kalbėti instrumentu, o ne tik rodyti save, koks esi šaunus ir taip „paskęsti“, nuolat derantis su sąžine, savo vienadienėse iliuzijose. Kad tikras profesionalumas nėra grindžiamas „dresūros“ metodais. Kad ši specialybė reikalauja iš kiekvieno ją pasirinkusiojo atsidavimo, tarnystės muzikai, nes „drungnas“ gyvenimas nesubrandina savitos, individualios tavo kaip atlikėjo kalbos – muzikos kalbos.

 

Ar turite savo mėgstamiausią kompozitorių (o gal kelis?), kas jis (jie) ir kodėl?

Esu sugrojusi per 200 skirtingų autorių kūrinių – tikrai nemažas skirtingų epochų, žanrų ir stilių kūrinių repertuaras. Taigi per savo gyvenimą grojau ir klasikinę, ir šiuolaikinę, ir vadinamą „jausminę“, ir intelektualią muziką. Trečdalis repertuaro lietuviška muzika. Muzika – mano profesija, todėl į kiekvieną atliekamą kūrinį žiūriu profesionaliai: atsakingai gilinuosi į medžiagos visumą, kultūrinį kontekstą, analizuoju detales. O kas gi „arčiau“ širdies? Arčiau širdies gera muzika. O kompozitoriai? Autoriai keičiasi, kaip keičiasi ir žmogaus gyvenimas, jo branda, jo pasaulio pažinimas ir suvokimo ribos.

 

 

Pianistė doc. dr. Indrė Baikštytė.

Pianistė Indrė Baikštytė – dar vienos garsios Lietuvos muzikų dinastijos atžala: jos senelis - kompozitorius Eduardas Balsys, mama - pianistė prof. Dalia Balsytė, tad nenuostabu, kad pianistę nuo pat mažens supo muzikų aplinka, todėl jos pasirinktas kelias - natūrali šeimos tradicijų tąsa. 1984-1997 mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) mokytojos Nijolės Kereševičienės, vėliau (1993-1997) prof. Olgos Šteinberg fortepijono klasėse. Pas prof. O. Šteinberg tęsė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur 2001-ais įgijo bakalauro diplomą, 2003 - pianistės solistės bei koncertmeisterės magistro diplomą. 2001/2002 m. m. pagal tarptautinę studijų mainų programą SOCRATES/ERASMUS tobulinosi Berlyno menų universiteto (Universität der Künste Berlin) fortepijono katedroje pas prof. Laszlo Simon klasėje. 2005-ais LMTA baigė muzikos krypties meno aspirantūros studijas (profesoriai - Irena Uss-Armonienė, Dalia Balsytė, Petras Geniušas) ir jai buvo suteiktas meno licenciato kvalifikacinis laipsnis. 2015 m. LMTA apgynė disertaciją solisto ir pianisto akompaniatoriaus bendradarbiavimo tema (dėstytojai prof. Irena Armonienė ir doc. dr. Audra Versekėnaitė) ir įgijo Meno daktarės laipsnį.

Dalyvavo pianistų konkursuose: 1996 - Stasio Vainiūno ir L. Knežkovos-Hussey (Kanada, pastarajame pelnė II vietą), 1999 M. K. Čiurlionio bei G. Enescu, kompozitoriaus atminimui (Rumunija, pastarajame laimėjo I vietą). 2000 – aisiais - LMTA pianistų koncertmeisterių konkurso V. Landsbergio fondo premijai laimėti nugalėtoja; 2002-ais II premija I-jame Švedijos kamerinių duetų konkurse (su smuikininke Rūta Lipinaityte); 2004-ais I vieta konkurse-festivalyje „XXI amžiaus menas Ukrainoje (Vorzelyje) koncertmeisterių grupėje; 2005-ais I vieta ir V. Landsbergio fondo premija tarptautiniame pianistų-koncertmeisterių konkurse (profesionalų grupėje) Vilniuje. 2006-ais B. Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkurse Indrei Baikštytei (akompanavusiai dainininkei Ramintai Vaicekauskaitei) buvo suteiktas geriausios konkurso koncertmeisterės vardas.

Viena ryškiausia ir svarbiausių I. Baikštytės veiklų yra susijusi su fortepijoniniu trio FortVio (Ingrida Rupaitė - smuikas, Povilas Jacunskas – violončelė). 2006-ais ansamblis tapo Tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų bei kamerinių ansamblių konkurso nugalėtoju. Tais pačiais metais „FortVio" laimėjo III vietą XIII tarptautiniame J. Brahmso konkurse Pertšache (Austrija). 2007 m. vasarą „FortVio“ su dideliu pasisekimu debiutavo tarptautiniame Thomo Manno festivalyje Nidoje, į kurį dažnai grįžta parengęs originalių programų. 2008 m. „FortVio“ laimėjo II vietą ir dvi specialias premijas III tarptautiniame Sergejaus Tanejevo kamerinių ansamblių konkurse. Rengtis konkursams padėjo prof. Dalia Balsytė. 2009 m. Lietuvos muzikų sąjunga ansamblį apdovanojo „Auksiniu disku“. 2013 m. Tarptautiniame konkurse muzikos pedagogams Varšuvoje (International Master Competition for Music Teachers) „FortVio“ laimėjo Grand Prix kamerinių ansamblių kategorijoje.

„FortVio“ peržengus pirmąjį veiklos dešimtmetį, muzikologė Vytautė Markeliūnienė rašė, jog šio fakto akivaizdoje galime konstatuoti užtikrintą šio ansamblio susikūrimą bei įsitvirtinimą koncertinėje erdvėje, kaip ir galime pasidžiaugti tuo, kad jo nariai stoiškai įveikė pradžios, įsivažiavimo, repertuaro paieškų barjerą, neišsiskirstė, kad ansamblis apsiėjo be narių kaitos (pastovumas – viena esminių kamerinių ansamblių tvirtėjimo sąlygų) ir dabar jau gali sistemingai darbuotis sąmoningai pasirinkto repertuaro, kaip jam būdingos meninės ištarmės, linkme. Pirmoji „FortVio“ kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti Johanneso Brahmso Fortepijoninis trio Nr. 1 B-dur, op. 8, ir Dmitrijaus Šostakovičiaus Trio Nr. 2 e-moll, op. 67, – tai įrašas, fiksuojantis ir įamžinantis pastarųjų metų ansamblio techninę, kūrybinę laikyseną, kurios formavimuisi, be kita ko, įtakos turėjo intensyvus darbas su žymiais ECMA (Europos kamerinės muzikos akademija) meistriškumo kursų profesoriais - 2012 m. ansamblis tapo aktyviu ECMA nariu ir gavo galimybę plačiai koncertuoti, daryti įrašus. 2016 metais pasirodė ir antroji ansamblio kompaktinė plokštelė, kurioje užfiksuota Lietuvos kompozitorių E. Balsio, B. Kutavičiaus, A. Šenderovo, J. Juozapaičio muzika fortepijoniniam trio.

Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo trio muzikantus padėkos raštais už indėlį į Lietuvos kultūrą. 2014 m. „FortVio“ pelnė Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premiją.

Pianistė daug metų bendradarbiauja su smuikininke Rūta Lipinaityte, nuo 2001-ųjų - kaip duetas „Domino duo". 2002-ais jų ansamblis laimėjo II vietą I-jame Švedijos kamerinių duetų konkurse. Pianistė koncertavo su žymiais Lietuvos dirigentais Sauliumi Sondeckiu, Juozu Domarku, Robertu Šerveniku, Modestu Pitrėnu, Modestu Barkausku, Martynu Staškumi ir kt., bendradarbiauja su instrumentininkais: smuikininkais Ingrida Armonaite, Ingrida Rupaite, Džeraldu Bidva, Sergey Malov (Rusija), Karen Bentley Pollick (JAV), violončelininkais David Geringu, Povilu Jacunsku ir Roku Vaitkevčiumi, altininku Tomu Petrikiu, kontrabosininku Donatu Bagursku, fleitininku Giedrium Gelgotu, birbynininku Egidijumi Ališausku, klarnetinininkais Vytautu Giedraičiu ir Andriumi Žiūra, trimitininku Laurynu Lape, styginių kvartetais Art Vio ir Mettis. Taip pat su dainininkais Ieva Prudnikovaite, Raminta Vaicekauskaite, Asta Krikščiūnaite, Mindaugu Zimkumi, Vaidu Vyšniausku. Nuo 2016 metų pianistė aktyviai įsiliejo į Lietuvos ansamblių tinklo veiklą (vadovas Vykintas Baltakas).

 

Šiuo metu ji yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kamerinio ansamblio katedros docentė, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje vadovauja kamerinio ansamblio skyriui.

Iš žiniasklaidos: ”I. Baikštytė – neabejotinas interpretacinių idėjų generatorius.“ - XI Thomo Manno festivalis Nidoje. Vytautė Markeliūnienė kalbasi su Edmundu Gedgaudu, 7 meno dienos 2007-07-27.

„Geras profesinis abiejų atlikėjų pasirengimas, puikus skonis ir stiliaus pojūtis atsiskleidė jiems atliekant Beethoveno Sonatą. Džiugino tinkamai parinkti tempai, garsinė skalė, geras ansamblio pojūtis. Pastaroji savybė ypač išryškėjo skambant P. Sarasates "Čigonų melodijoms" jautrus ir prasmingas fortepijono pritarimas nevaržė smuiko polėkio. Turėjome progą dar sykį įsitikinti puikia Indrės Baikštytės technika, plačia tembrine garso skale, profesionaliu požiūriu į ansamblinio grojimo įvairovę, pereinant nuo kamerinio grojimo prie akompanavimo.“ - Aušra Motuzienė, “Džiuginantys savitumu - Iš "Sugrįžimų" festivalio dienoraščio”, 7 meno dienos, 2006-05- 05.

 

Kas suteikė didžiausią postūmį renkantis muzikės profesiją (neskaitant šeimos tradicijų ir įtakos)?

Indrė Baikštytė: Žinoma, pirmasis postūmis buvo šeima ir mano mamos pianistės Dalios Balsytės įtaka. Tai ji ir atvedė mane į muziką, į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, nes matė tam tikrus gabumus. Nors paauglystėje ir turėjau šiek tiek problemų su drausme – niekuomet neabejojau šiuo keliu. Jaučiau, kad esu ten, kur ir turiu būti. Nuoširdžiai net neįsivaizduoju kitokio kelio – tik muzikoje. Laikui bėgant išryškėjo polinkis ir į pedagogiką, ir į organizacinę veiklą, tačiau visa tai yra susiję su muzika ar menais.

Nacionalinėje M. K. Čiurlionio mokykloje mokėsi daug mūsų šeimos narių ir artimų giminių - mano mama Dalia Balsytė - 1961-1972-ais, mamos brolis Audrius Balsys - 1967-1974-ais, aš pati - 1985-1997-ais, mano sesuo Eglė Juocevičiūtė - Dailės skyriuje 1998 – 2006-ais ir mano pusbrolis Jonas Balsys, kuris mokėsi nuo 2008-ųjų, o kaip tik šiemet baigė mokyklos 12 klasę.

Visi iš šios mokyklos išsinešėm tik geriausius prisiminimus ir suformuotas savybes, ši mokykla formuoja mokinių mąstymo būdą, deda tvirtus pamatus profesiniam keliui. Čiurlionio menų mokykla turėjo daug įtakos mano pasaulėžiūrai, dėjo pamatus profesiniam keliui ir lyg be pastangų įvedė į nuostabią profesionalų bendruomenę.

 

Kuri veikla labiau traukia – koncertmeisterio-akompaniatoriaus (su vokalistu) ar kamerinio ansamblio dalyvio?

Nors akompanavimo veikla nemažai gyvenau studijų laikais (esu dirbusi pianiste-koncertmeistere B. Dvariono ir M. K. Čiurlionio mokyklose, LMTA, netgi akompaniatore-korepetitore Berlyno Menų universiteto vokalo katedroje) bei baigiau šios srities meno doktorantūrą - apgyniau disertaciją pianisto ir solisto bendradarbiavimo tematika ir įgijau meno daktaro laipsnį, jau kokius 10 metų šia veikla užsiimu vis rečiau. Akompanuoju keliems savo artimiems kolegoms (draugams) kuriems reikia pagalbos, dirbu tarptautiniuose konkursuose (pvz. – V. Noreikos, B. Dvariono ar J. Heifetzo). Esu – kamerinio plano pianistė. Vertinu lygiavertį bendravimą ir bendradarbiavimą, mėgstu klausyti ir atlikti muziką, kur visų atlikėjų partijos yra vienodai svarbios, turtingos, išplėtotos ir galinčios daryti įtaką muzikinio audinio vystymui. Sunku pasakyti tiksliai kodėl taip atsitiko. Gal įtaką padarė vis dar gajus požiūris „iš aukšto“ į pianistus-koncertmeisterius Lietuvoje.

 

Kokios svarbiausios profesinės patirtys, perimtos iš Jūsų mokytojų – Nijolės Kereševičienės ir prof. Olgos Šteinberg? (Nes tai yra du galingi mūsų fortepijoninės mokyklos šaltiniai – N. Kereševičienė studijavo pas prof. Mariam Azizbekovą). Kitą vertus, ar studijas būtent pas Olgą Šteinberg lėmė mamos pasirinkimas (nes ir Jūsų mama studijavo pas O. Šteinberg?

Abidvi šios asmenybės yra mano Mokytojos iš didžiosios raidės. Jų dėka turiu geriausią „mokyklą“, tokią, kokios galėtų pavydėti bet kuris muzikas. Mokytoja Kereševičienė davė tvirtus pagrindus – rankų pastatymo, klausymo, disciplinos, pagarbos muzikai. O prof. Olga Šteinberg buvo nepamainomas vedlys formuojantis mano asmenybei. Laikas, praleistas su ja, suformavo mano požiūrį į garso formavimą, polifoniją, gebėjimą mokytis, analizuoti kūrinius. Ji formavo mano skonį – ne tik muzikoje, bet ir gyvenime. Sprendimas 8 klasėje pereiti mokytis pas prof. O. Šteinberg - taip pat buvo mano mamos. Ji, turbūt, pamatė, kad jau laikas pokyčiams, laikas išsivaduoti iš mokyklinių rėmų. Tai buvo labai teisingas ir savalaikis sprendimas, tuo metu kai patekau pas ją dar labiau pasinėriau į muzikės, atlikėjos pasaulį.

 

Kas jūsų manymu išskiria talentingą muziką iš gerų savo amato meistrų?

Mokykla, puikūs pedagogai, didelis darbas sėkmingai muziko karjerai - yra privalomi. Be to – nėra pradžios, nėra galimybės atsispirti. Tačiau yra dalykų, kurie yra įgimti ir be kurių – išskirtinis muzikantas neįmanomas. Kaip profesorė O. Šteinberg sakydavo – „tai turėtų būti ne tavo darbas, tai turėtų būti tavo gyvenimo būdas“. Šitoks gyvenimas – tai nenutrūkstantis degimas, tai negalėjimas be to gyventi. Vertinimas kiekvienos smulkmenos, kurią atneša šis – muziko gyvenimas. Gal skambės banaliai, tačiau tikras meno žmogus ne visuomet galvos tik apie uždarbį - dažnai jis daro tai dėl to, kad to negali nedaryti.

 

Kokį svarbiausią dalyką sakote savo mokiniams?

Sunku išskirti – kuris yra svarbiausias... Dirbdama stengiuosi atrasti individualų požiūrį į kiekvieną iš jų. Suteikti tai, ko trūksta, nukreipti, galbūt, teisingesne linkme ir visuomet – sudominti tuo, ką jie daro. Motyvacija – visa ko pagrindas, tuomet galima kalnus nuversti. Vaikai besimokantys Čiurlionio mokykloje – ypatingi. Dirbti ne visada yra lengva – su didesniu talentu ateina ir didesnė atsakomybė. Tačiau tai yra labai įdomus ir tikrai svarbus darbas – suteikiant pagrindinį, pamatinį išsilavinimą, ugdant profesinius gebėjimus - leisti skleistis individualumui.

 

Ar visą laiką kryptingai ėjote į kamerinio pianisto ir koncertmeisterio sritį, ar buvo ir solinės veiklos?

Prof. Olga Šteinberg mane intensyviai kreipė į solistės veiklą, potencialo buvo, tačiau, kai nuvykau stažuotis Berlyno menų universitete, gyvenimas pakoregavo mano preferencijas – sutikau daugybę puikių muzikos partnerių, kurie norėjo su manim groti ir dainuoti, be to reikėjo dirbti ir užsidirbti, todėl tam geriausiai tiko būtent pianisto-akompaniatoriaus darbas. Ansamblinis grojimas mane labai įtraukė, nes esu „komandos“, ansamblio žmogus, labiau mėgstanti meninio rezultato siekti ne viena, o su kolegomis. Bendradarbiaujant, dalinantis meninėmis idėjomis, drauge ieškant įvairiausių interpretacijos sprendimų gimsta nuostabūs dalykai, leidžiantys muzikai išsiskleisti dar ryškesnėmis spalvomis. Tuo tarpu solistai turi būti šiek tiek egocentriški, įsitikinę, kad tik jie vieni gali užpildyti visą koncertinę erdvę.

 

Ar turite mėgstamiausią kompozitorių (neskaitant Jūsų senelio) (o gal kelis?), kas jis (jie) ir kodėl?

Turiu daugybę mėgstamos muzikos, begales kūrinių ir jų neskirstau į kažkokias kategorijas. Klausau tikrai daug ką. Dažnai tai yra muzikinė literatūra, kurią groja mano mokiniai, studentai, ar aš pati. Tačiau klausau ir nuo baroko kūrėjų iki Michael Jackson, nuo Sergėjaus Rachmaninovo iki Gerard Grisey, nuo Broniaus Kutavičiaus iki Steve Reich, nuo Miles Davis iki Branford Marsalis. Muzika – yra muzika ir kiekvienu gyvenimo momentu muzikoje galima atrasti tai – kas arčiausia.