Nacionalinei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklai – 75

Publikuota: 2021-12-02 Autorius: Leonidas MELNIKAS
Nacionalinei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklai – 75

Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla švenčia savo 75-metį. Ji turi ką prisiminti, kuo pasidžiaugti ir pasidalinti...

„1945 m. rudenį karo nualintame Vilniuje, viename iš Konservatorijos koridorių, suskambo vaikų balsai – čia savo veiklą pradėjo dešimtmetė muzikos mokykla. Gabių vaikų, kūrybingų vadovų ir talentingų mokytojų dėka mokykla plėtėsi, įsikūrė Baleto ir Dailės skyriai. Antakalnio pradžioje išaugo naujas pastatas ir bendrabutis – čia jau galėjo mokytis vaikai iš visos Lietuvos. Nuo 1965 m. vadinamės M. K. Čiurlionio vardu, o prieš dvidešimtmetį tapome Nacionaline mokykla. Menų mokykla augo į aukštį, plotį ir gylį, o šimtai ją baigusių mokinių kūrė Lietuvą ir garsino pasaulyje. Ne veltui esame vadinami vienu svarbiausių Lietuvos kultūros lopšių. Taip buvo, taip ir bus. Visi girdės mūsų muziką, matys grakštų šokį ir gėrėsis mūsų spalvomis. Nes mes – čiurlioniukai. O tai įpareigoja“, – savo sveikinimo žodyje rašė mokyklos direktorius Dainius Numgaudis (Menų pašaukti. Vilnius, Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, 2021, 4).

Mokykla ypatinga – po vienu stogu ji jungia net keturias mokyklas: muzikos, dailės, baleto ir bendrojo lavinimo.

Meno kūryba nėra kartojimas ir kopijavimas to, kas buvo, kiekvienas menininkas yra nepanašus į kitus. Jis mato ir girdi savaip, savaip tai išreiškia. Ar galima to išmokyti? Pasirodo, taip – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla tai daro jau 75 metus. Jos istorija – tai Lietuvos meno istorija, bet kartu ir šalies istorija, nes menas atspindi, įprasmina ir ženklina kiekvieną epochą, išsaugo atmintį apie tai, kas buvo, kas yra.

Mokyklos šventiniai renginiai – koncertai, parodos, spektakliai, susitikimai – kaip daugiadalė, daugiaplanė simfonija su galingais tutti ir spalvingais solo intarpais. Visko atpasakoti ir aprašyti neįmanoma (renginiuose reikia lankytis), bet galima pasidalinti mintimis apie vieną kitą šios šventės fragmentą. Tai ir padarykime.

Sauliaus Sondeckio salės inauguracija
Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, 2021 m. rugsėjo 16 d. 15 val.

Atrama ir atspirties taškas – toks mokyklai buvo Saulius Sondeckis. Jis mokė, kad nepriklausomai nuo, atrodytų, neįveikiamų kliūčių, barjerų, blogybių, viskas yra įmanoma – pasiekiamos aukščiausios meno viršūnės, įgyvendinamos drąsiausios svajonės. Jo vadovauto mokyklos styginio orkestro pergalė Vakarų Berlyne Tarptautiniame Herberto von Karajano fondo jaunimo orkestrų konkurse 1976 m. tapo ne tik didžiausiu laimėjimu, bet ir tolesnių pasiekimų inspiracija bei gaire.

Kas slypi už tokio ilgo konkurso pavadinimo?..

Herbertas von Karajanas. Šio muziko vardas buvo legenda jam gyvam esant, tebėra legenda ir iki šiol. Jo šlovės amžius – antroji XX a. pusė. Masinių informavimo priemonių galia tuomet nebuvo tokia didžiulė ir visaapimanti kaip dabar, todėl meno padangėje nebuvo tiek daug žvaigždžių. Tiesa, jos buvo gerokai ryškesnės, labiau traukė akį. Karajano žvaigždė buvo pati ryškiausia, jos šviesa gaubė kone visą pasaulį. Joks to meto muzikas, net pats garsiausias, vargu ar galėjo su juo susilyginti. Kiekvienas jo diriguojamas koncertas, spektaklis ar įrašas virsdavo tarptautinio masto įvykiu; kad ir ką jis būtų daręs ar sakęs, tapdavo sensacija. Apie jį rašė, jį filmavo, jo įtaka muzikos kultūrai buvo milžiniška, o žodis – lemiamas. Jo vardas afišoje lemdavo anšlagą ir furorą, įrašytas konkurso pavadinime savaime iškeldavo renginį į negirdėtas aukštumas.

Herberto von Karajano fondas. Pradėjęs nuo lokalios veiklos (pirmasis projektas buvo 1967 m. surengtas Zalcburgo Velykų festivalis), fondas greitai išsiplėtė, tapo įtakingas ir matomas. Jo interesų ratas apėmė mokslą (psichologiniai, fiziologiniai ir muzikologiniai tyrimai, susiję su muzikos būtimi ir muzikine veikla), ugdymą (įsteigta orkestro akademija), talentų paiešką bei skatinimą (kas antri metai rengiami dirigentų ir jaunimo orkestrų tarptautiniai konkursai). Platūs karajaniški užmojai fondo veikloje buvo akivaizdūs: mokslas kaip meno antipodas ir priedas – esmės ieškojimai, veržimasis gilyn; orkestras kaip akademinės muzikos simbolis – ugdymas, tobulėjimas; konkursas – naujų žvaigždžių ir žvaigždučių iškėlimas.

Statusas. Turint omenyje Karajano veiklos mastą, orkestrų konkursas galėjo būti pavadintas ir pasauliniu – tai nebūtų prieštaravę nei dalyvių geografijai, nei jų pasirengimo lygiui, nei pasaulio spaudos dėmesiui jam. Tačiau ir čia buvo juntama Karajano ranka: neapsiribojant bendrybe (tarptautinis), konkrečiai ir aiškiai buvo apibrėžta labai ambicinga misija – konkursas kaip galimybė suartinti Rytus ir Vakarus, suteikti progą bendrauti tarpusavyje jauniems muzikams iš tuomet komunistinio Rytų bloko ir Vakarų demokratijos šalių. Tai buvo ypač akcentuojama visuose konkurso leidiniuose.

Jaunimo orkestrų konkursas. Tai žvilgsnis į ateitį. Ne veltui baigiamajame koncerte ant dirigento pakylos stovėjo pats Karajanas ir dirigavo jungtiniam konkurso dalyvių orkestrui – jis pats buvo su ateinančia karta, buvo tarp jų, juos vedė.

Vakarų Berlynas. Konkurso vieta taip pat turėjo gilią prasmę – miestas buvo padalintas, ir dvi jo dalys labai aiškiai liudijo, kaip yra: tamsus, apšiuręs Rytų Berlynas, Vokietijos Demokratinės Respublikos sostinė, ir Vakarų Berlynas kaip žydinti oazė. Mieste stūksojo grėsminga betoninė siena su neatsiejamais totalitarizmo atributais: spygliuota viela, šaudyti pasirengusiais pasieniečiais ir daugybe šmirinėjančių Stasi (Rytų Vokietijos slaptosios tarnybos) agentų. Čia pat, pačioje miesto širdyje, buvo ir pasienio punktas Checkpoint Charlie, už kurio netoliese, jau Vakarų pusėje, stovėjo Berlyno filharmonija – ten vyko konkurso nugalėtojų pagerbimo ceremonija (beje, filharmonijos rūmai buvo pastatyti pagal Karajano projektą).

Tiek apie konkursą ir jo kontekstą. Dabar keli žodžiai apie Saulių Sondeckį ir M. K. Čiurlionio mokyklos orkestrą. Vadovauti orkestrui Sondeckis ėmėsi 1955 m. Jis ilgai buvo įkalbinėjamas, bet sutikęs dirbo rimtai, atsakingai, negailėdamas laiko ir jėgų. Pradžia buvo sunki: nebuvo natų, trūko instrumentų. Bet netrūko valios, noro, ryžto ir didžiulio talento. Sondeckis uždegė vaikus, įtraukė juos į bendrą darbą.

Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – čiurlioniukai ėmė koncertuoti kaip koks profesionalų orkestras: iš pradžių Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose, vėliau Rygoje, Taline, Maskvoje... 1964 m. susiruošta į Vengriją. Tai buvo ne šiaip sau turistinė išvyka, bet orkestro pasirodymas tarptautinės muzikinio ugdymo draugijos ISME (International Society for Music Education) kongrese „Šiuolaikinė muzika ir muzikinis auklėjimas“. Paauksuotais medžio drožiniais dekoruotoje Budapešto Ferenco Liszto muzikos akademijos salėje iš daugelio pasaulio šalių susirinkę muzikos mokytojai čiurlioniukams surengė ovacijas! 1973 m. įvyko pirmoji koncertinė kelionė į „kapitalistinį“ užsienį – Olandiją. Ir vėl ovacijos bei susižavėjimo kupinos recenzijos spaudoje.

Pagaliau 1976 m. – Karajano konkursas: 10 orkestrų, visi pajėgūs, visi tikisi laimėti. Favoritai du: Bostono universiteto orkestras ir Vokietijos jaunimo orkestras (Das Bundesjugendorchester), sudarytas iš Vokietijoje labai populiarių konkursų „Jugend musiziert“ laureatų. Čiurlioniukų orkestras pats jauniausias. Konkurencija milžiniška...

Konkurso žiuri visais balsais skyrė pergalę M. K. Čiurlionio mokyklos orkestrui. Pasak Sondeckio, joks kitas jaunimo orkestras per visą konkurso istoriją nebuvo surinkęs tokios balų sumos. Sveikindamas nugalėtojus ir Sondeckiui įteikdamas aukso medalį Karajanas pasakė: „Esu ramus dėl muzikos ateities, kol matau tokius ugdytojus.“

Po konkurso orkestrui grįžus į Vilnių, atsivijo telegrama iš Niujorko: viena žymiausių pasaulio koncertų agentūrų „Columbia Artists Management“ (beje, tvarkiusi ir paties Karajano koncertus) pasiūlė surengti Sondeckio vadovaujamų čiurlioniukų pasaulinį koncertinį turą. Nepavyko, Maskva neleido...

...Praėjo daug metų, daug kas pasikeitė: Lietuva ir vėl laisva, M. K. Čiurlionio mokykla, išsaugojusi savo garbingą vardą, dabar yra Nacionalinė menų mokykla, Vakarų Berlynas „ištirpo“ Berlyne – Vokietijos Federacinės Respublikos sostinėje, Karajano orkestrų konkursas jau neberengiamas. Tačiau esminiai dalykai liko kaip buvę: Bachas, Mozartas, Šostakovičius, Čiurlionis – vis tie patys (šių dienų akimis, gal net kiek atjaunėję), o Karajano konkurso aukso medalis toks pat svarus, retas, nepasiekiamas, jo vertė gal dar didesnė, nes daugiau laureatų jau nebebus.

Dabar konkursų begalė, bet užplūdus jų epidemijai nereikia apsigauti: kaip ir tuomet, tėra vos keli, kurių laureatų (dar geriau – nugalėtojų) vardas žada pasaulinius turus, atveria prestižinių salių duris, teikia didelės karjeros perspektyvą. Tai pergalė visiems laikams.

Mokyklos Garbės ženklų įteikimo ceremonija
Vilniaus rotušė, 2021 m. spalio 13 d. 17 val.

Rengiantis jubiliejui buvo sukurtas mokyklos Garbės ženklas. Jis skiriamas už ypatingus nuopelnus mokyklai ir šalies menui bei kultūrai, pažymint iškilios asmenybės talentą, lyderystę, sėkmingą pedagoginį darbą. Pirmieji Garbės ženklu apdovanoti: Vytautas Brazdylis (choreografas, baletmeisteris), Anželika Cholina (režisierė, baletmeisterė), Jurgita Dronina (balerina), Petras Geniušas (pianistas), Davidas Geringas (violončelininkas), Ona Danutė Jedzinskienė (lituanistė, meno istorikė), Arvydas Stanislavas Každailis (grafikas, heraldikos kūrėjas), Romualdas Kondrotas (mokyklos direktorius 2005–2020 m.), Gintaras Rinkevičius (dirigentas), Mūza Rubackytė (pianistė), Ignas Egidijus Talmantas (keramikas), Birutė Žilytė (grafikė, tapytoja).

Mokykla – tai visų pirma, mokytojai ir mokiniai. Mokytojai, kurie turi, ką pasakyti, ir žino, kaip pasakyti, kurie asmeniniu pavyzdžiu moko, kaip kuriamas menas; kurie nukreipia, padrąsina, įduoda kūrybos įrankį. Mokiniai, kurie sugeba sekti savo mokytojų pavyzdžiu, permąstyti ir suasmeninti tai, ką sužino iš jų; kurie siekia meno aukštumų, nesustoja vidury kelio.

Nemažai mokyklos mokytojų – buvę jos auklėtiniai, nemaža dalis mokinių – mokyklos auklėtinių vaikai. Beje, mokytojai kartais yra ir tie, kas mokykloje niekada nedėstė – jie moko kitus savo pavyzdžiu: kūryba, veikla, gyvenimu.

Mokyklos Garbės ženklas – padėka už nuoširdų darbą, atsidavimą, meilę.

Koncertas „Alumni Grande“
Lietuvos nacionalinė filharmonija, 2021 m. spalio 14 d. 19 val.

Koncertas „Alumni Grande“ – savotiška vizitinė kortelė, geriausiųjų pasirodymas. Toks koncertas viešai demonstruoja, kokiais tampama išėjus mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Koncerte dalyvavo Aleksandra Žvirblytė (fortepijonas), Rūta Lipinaitytė (smuikas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), Nomeda Kazlaus (sopranas), Davidas Geringas (violončelė), Petras Geniušas (fortepijonas), Armonų duetas, trio „Kaskados“, Čiurlionio kvartetas, trio „FortVio“, Vilniaus kvartetas (atlikėjai išvardyti eilės tvarka, kaip buvo koncertuota). Skambėjo Smetanos, Brahmso, Skriabino, Rachmaninovo, Gershwino, Raymondo, Schulhoffo, Šostakovičiaus, Šenderovo, Sollima kūriniai. Skirtingos kartos, atlikimo manieros, įvairių stilių ir žanrų repertuaras – toks buvo šis koncertas. Savo apimtimi ir pobūdžiu jis priminė muzikos maratoną.

Vargu ar vertėtų lyginti scenoje muzikavusius atlikėjus ir ieškoti šio maratono laimėtojų – kiekvienas koncerto klausytojas galėtų įvardinti savo favoritus, savaip juos surikiuoti. Palikime kiekvienam pačiam spręsti, kas jam labiau patiko, ir geriau apžvelkime koncerto visumą. Kokių minčių sukėlė koncertas?

Visų pirma paliudijo labai aukštą atlikėjų profesinį lygį, M. K. Čiurlionio menų mokyklos ugdymo kokybę. Tai kaip bendras visų alumnų vardiklis.

Kita vertus, profesionalumas, t. y. puikiai įvaldyta muzikos kalba, yra nors ir be galo svarbus, bet tik pirmas žingsnis į sėkmę. Toliau viskas priklausys nuo to, kokia žinia bus perduodama šia kalba, kokios potekstės joje slypės. Čia jau talento klausimas – jis arba yra, arba jo nėra, išmokti nepavyks. Ir vis dėlto... Mokytojo vaidmuo šiuo aspektu lemtingas: jei jis užčiuops talento kibirkštėlę, jei įpūs šio stebuklo ugnelę, tai liks visam laikui. Klausytojas tai girdės ir tuo džiaugsis.

Gebėjimas būti originaliam, kitokiam, nepanašiam į kitus – tai ir yra talentas. Klausantis koncerto buvo akivaizdu, kad mokykloje vaikų niekas nevaržė, nebandė riboti, bet, priešingai, mokė būti laisvus, puoselėjo jų savitumą. Tai ir yra svarbiausia, nuostabi mokyklos dovana savo auklėtiniams.

Koncertas „Alumni Grande“ buvo tikra šventė, priminimas, kiek daug padaryta, kaip toli nueita. Jis įtikinamai parodė: laimėtojai esame mes visi.

Koncertas „Menų pašaukti“
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2021 m. lapkričio 27 d. 18.30 val.

Paskutinis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos 75-mečiui skirtas koncertas „Menų pašaukti“ buvo baigiamasis ir tikrai griausmingas jubiliejinių iškilmių akordas. Tądien Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje karaliavo jaunimas – mokinių orkestras, mokinių choras, mokinių baletas, mokiniai solistai, mokiniai dailininkai, keramikai, skulptoriai... Jiems buvo suteiktas baigiamasis žodis ir jie pasinaudojo proga sudėti tinkamus akcentus, klausytojams parengdami nemažai netikėtumų.

Pirmoje dalyje skambėjo muzikinė klasika. Koncertas pradėtas Beethoveno simfonine uvertiūra „Namų pašventinimas“ – tai buvo prasmingas pasirinkimas. Toliau girdėjome Dvořáko „Miško ramybę“ violončelei ir orkestrui (ją nuoširdžiai, šiltai pagriežė Rugilė Juknevičiūtė). Netikėtumai prasidėjo, kai Saint-Saënso Introdukcijoje ir Rondo capriccioso solisto partija suskambo marimbos „balsu“ (šią staigmeną pateikė Zenonas Bagavičius). Gershwino „Žydroji rapsodija“ pažėrė dar daugiau staigmenų. Šis populiarus ir gerai žinomas kūrinys visai netikėtai buvo „moduliuotas“ į Gershwino dainas „Summertime“ ir „A Woman is a Sometime Thing“ (smuikui transkribuotas Jaschos Heifetzo) ir po tokio originalaus intarpo vėl sugrąžintas į įprastą vagą. Solistų dialogą nuotaikingai atliko pianistas Emilis Šarinskas ir smuikininkė Saulė Bukaitė.

Pirmoji koncerto dalis, pradėta Beethovenu, juo ir buvo pabaigta: skambėjo kompozitoriaus Fantazijos fortepijonui, chorui ir orkestrui trečioji dalis – pakili ir iškilminga. Istorijos ratas tarsi apsisuko, „Odės džiaugsmui“ motyvai papildė koncerto pradžioje nuskambėjusias „Namų pašventinimo“ giesmes. Orkestrui pirmoje dalyje dirigavo Martynas Staškus ir Juozas Mantas Jauniškis.

Pirmosios dalies simbolika tarsi perėjo į antrąją koncerto dalį: buvo atlikta simfoninė poema „Jūra“ – čiurlioniukai griežė Čiurlionį. Tai buvo ypatingas atlikimas – prie muzikų prisijungė baletas. Griežė mokyklos orkestras (dirigavo Gintaras Rinkevičius), šoko 6–12 klasių Baleto skyriaus mokiniai ir du solistai – dvyliktokė Nora Straukaitė ir Jonas Laucius, mokyklą baigęs 2015 m. Šokio plastika įprasmino muziką, garsas susiliejo su judesiu...

Baleto choreografiją parengė Anželika Cholina. Jos sukurtas vaizdas buvo nuostabus – jūros ramybė ir stichijos galybė buvo tiesiog akivaizdūs. Baleto jungiamoji grandis buvo ne tik vientisa dramaturginė gija, bet ir siužeto intriga – ar tai buvo šokio kalba atpasakota sakmė „Jūratė ir Kastytis“, ar kas kita? Kiekvienas žiūrovas ir klausytojas buvo laisvas savaip suprasti, savaip išjausti. Mokslas atsako į klausimus, menas kelia mįsles. Juk ir baleto pavadinimas buvo aptakus, daugiaprasmis – „Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“.

Švenčių dėmuo buvo ryškus ir gerokai užsitęsusios pertraukos metu. Teatro fojė buvo surengta keramikos ir tekstilės paroda „Nuo tradicijų link eksperimentų“, kurioje buvo pristatyti mokinių skulptūrinės keramikos darbai ir veltinio paveikslai. Koncerto svečiai būriavosi prie parodos eksponatų.

Ryšku ir šviežia – taip galima būtų apibūdinti šį daugiaplanį, daugiaprasmį renginį. Visi atlikėjai demonstravo profesionalumą ir jaunatviškumą. Tai nebuvo vien priminimas apie šlovingą praeitį, bet žvilgsnis į ateitį.

LNOBT salė buvo pilnutėlė. Tądien visi čia susirinkę buvo čiurlioniukai: įvairių laidų atstovai, jų vaikai, tik pradėję savo mokslus mokykloje ar ją jau bebaigę, scenoje koncertuojančiųjų tėvai ir gerbėjai... Jų buvo daug ir jie buvo visos Lietuvos. Tarp jų – daug iškilių žmonių, juk čiurlioniukai – mūsų kultūros branduolys.

Post scriptum

Mokyklos užtarnautas geras vardas, pagarba, šlovė – daugelio metų darbo rezultatas. Juk svarbu ne nustebinti kitus kuo nors netikėtu, bet įtvirtinti ir išsaugoti tai, kas nepraranda vertės. Pasaulyje yra mokyklų, garsas apie kurias plačiai pasklidęs, kurias gaubia šlovės aureolė: Jungtinėse Amerikos Valstijose – Ekseterio (Exeter) ir Andoverio (Andower), Jungtinėje Karalystėje – Itono (Eton). Šių mokyklų abiturientus išgraibsto geriausi pasaulio universitetai, vėliau darbdaviai, savo srityse jie pasiekia didelių laimėjimų. Šios mokyklos ugdo būsimą elitą.

Lietuvoje tokia yra Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla. Jos auklėtinių kūryba puošia gimtąją šalį, šlovina Lietuvą pasaulyje. Neatsitiktinai mokyklai suteiktas Čiurlionio vardas ir nacionalinės mokyklos statusas.

Prasminga veikla, reikšminga istorija, didelė šventė – tokias mintis kelia mokyklos jubiliejaus iškilmės.

Komentarai