NACIONALINĖS MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLOS SMUIKININKŲ ANSAMBLIUI – 75

Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla nuo seno garsėja ansamblinio muzikavimo tradicijomis. Pasak muzikos pedagogų, grojant kolektyve suvokiama kasdienių nuobodžių pratybų prasmė, stiprėja atlikėjo atsakomybės jausmas. Muzikuodami kartu vaikai įpranta prie scenos, įveikia jos baimę, patiria kūrybos džiaugsmą.

1948 m. mokykloje buvo įkurtas smuikininkų ansamblis. Jam vadovavo:
Vincas Arnastauskas (1948–1950)
Viktoras Radovičius (1960–1961)
Tadas Šernas (1961–1987)
Andrius Krevnevičius (1987–2007)
Eglė Čobotienė (2007–2009)
Artūras Šilalė (nuo 2009)

Dvi „Muzikos barų“ skaitytojus su šiuo numeriu pasiekiančios kompaktinės plokštelės atskleidžia turtingą kolektyvo istoriją ir savaip užpildo apmaudžią spragą – iki šiol nėra aprašyta legendinio mokyklos ansamblio ugdymo metodika. Tad iš straipsnių ir atsiminimų nuotrupų mėginsime suprasti daugybę klausytojų džiuginančio ansamblio muzikavimo paslaptis.

Šerniukai

Ansamblio pamokos be galo naudingos. Svarbu pajusti vieniems kitus.Tai ugdo bendro grojimo įgūdžius, ritminę, intonacinę kultūrą. Grojama be dirigento, o tai irgi turi gerų savybių. Iniciatyva – vaikų rankose, ji ugdo aktyvumą. Vaikams turi būti įdomu! Niekada žmogui nenusibos, jei jis turi tikslą, jei jam rūpi, kad būtų vis geriau ir geriau.

Tadas Šernas (1974)

Net sunku patikėti, kad nuo mūsų mokyklos Mažųjų smuikininkų ansamblio (taip jis anuomet vadintas) įkūrimo prabėgo 75 metai! Kasdien vaikštau mokyklos koridoriais – nepaisant išorinės kaitos, čia kiekvienas kampas nejučia grąžina į vaikystės laikus. O tie prisiminimai dažnai tik šiandien leidžia suprasti, ko tada išmokome, kokius įgūdžius formavo ir kokias metodikas taikė ano meto mokytojai.

Priėjus prie Mažosios salės, dabar Beatričės vardu vadinamos, širdis ima dažniau plakti... Liečiu salės durų rankeną ir, patekusi vidun, mintimis grįžtu į Mažųjų smuikininkų ansamblio, vėliau įgijusio malonybinį šerniukų pavadinimą, repeticijas.

Mūsų, šerniukų, mokytojas buvo puikus smuiko ir alto pedagogas, kompozitorius, nepaprastai talentingas žmogus, šviesaus atmintimo Tadas Šernas (1933–2000). Reiklus ir labai griežtas. Tik pati tapusi smuiko pedagoge supratau, kad nieko neįmanoma pasiekti be reiklumo, nuoseklaus darbo, disciplinos. Ir tik iš laiko perspektyvos matau, kokios neįkainojamos vertybės, lydėjusios visą tolesnį gyvenimą, įgytos ansamblio repeticijose.

Iš savo patirties Tadas Šernas žinojo, kaip svarbu sudominti mokinius ir kasdienę rutiną paversti patrauklia, meilę muzikai skiepijančia veikla. Į repeticijas jis kaskart atnešdavo naujų kūrinių, tad kiekvienoje pamokoje laukdavo kas nors netikėta. Tai būdavo aranžuoti ar paties mokytojo kūrinėliai, ranka užrašyti natų sąsiuvinio lapuose (kompiuterių anuomet juk nebuvo!). Ypač mėgome T. Šerno „Pavasarėlį“, „Afrikiečių šokį“, „Žaidimą“, „Tokatą“, „Svajonėlę“, juos grodavome gana dažnai. Publikai tai buvo tarsi reprezentaciniai šerniukų kūriniai, o mes pagrįstai didžiavomės, kad esame pirmieji jų atlikėjai! Ypač smagus „Afrikiečių šokis“ – dažnai jį, klausytojų prašomi, kartodavome. Mat ten ir padainuoti reikėdavo, o tai suteikdavo ypatingą nuotaiką ir mums patiems, ir publikai.

Tadas Šernas pasižymėjo didele pedagogine įžvalga, ansambliui pritaikydamas stambios formos kūrinių fragmentus. Tad nuo mažų dienų augome su iškiliausiais A. Vivaldi, J. S. Bacho ir G. F. Händelio kūriniais. Be abejo, tai ugdė – visai mums to nejaučiant – mūsų skonį ir muzikos supratimą. Dalyvavimas ansamblyje suteikdavo daugiau pasitikėjimo ir individualiose smuiko pamokose, ir viešuose koncertuose. Beje, buvo ir dar viena mokytojo gudrybė. Tik dabar suprantu Šerno išmintį – jis net repeticijose griežtai drausdavo groti iš natų, privalėdavome ateiti viską išmokę atmintinai! Neišmoksi – keliausi vienas pats mokytis, negalėsi dalyvauti pamokoje. Taigi, tokiu būdu Šernas ir mūsų atmintį lavino, ir laisvo muzikavimo įgūdžius ugdė. Juk nosį įbedęs į natas, nepajusi greta griežiančiojo, neužsimegs kontaktas, bendravimas ne tik muzikos garsais, bet ir žvilgsniu ar nuotaiką išreiškiančia veido mimika, kūno judesiais... Beje, išlavinta atmintis padėdavo lengviau mokytis ir bendruosius dalykus.

Intensyvų darbą repeticijose visada vainikuodavo koncertai. Mes, šerniukai, greitai išpopuliarėjome ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Nemažai teko koncertuoti įvairiuose Lietuvos miestuose, vis dažniau būdavome kviečiami į televiziją, o netrukus prasidėjo ir gastrolės anuometės TSRS miestuose. Kartą net buvome pakviesti koncertuoti į tarptautinę pionierių stovyklą prie Juodosios jūros – garsųjį „Arteką“. Na, o kai mūsų atliekamos „Svajonėlės“ įrašas kas vakarą skambėdavo televizijos laidoje „Labanakt, vaikučiai“, jausdavome ypatingą pasididžiavimą ir džiaugsmą.

Dažnai būdavome kviečiami dalyvauti oficialiuose renginiuose. Šerniukų ansamblį imta laikyti „kultūrinių laimėjimų reprezentantu“, mums atsivėrė keliai į TSRS respublikas ir užsienį. Apie mūsų koncertus, puikų muzikavimo lygį nemažai rašyta tuometės „plačiosios šalies“ bei užsienio spaudoje. Teko būti ir Lietuvos ambasadoriais, pasirodyti kultūros ir meno dekadose. Tose kelionėse pasitaikydavo įvairiausių, ne tik meninių, patirčių, gal net nuotykiais vadintinų. Bet kelionės neabejotinai ugdė savarankiškumą, pareigos ir atsakomybės supratimą. Beje, tais laikais keliaudavome tik su vadovu T. Šernu ir šviesaus atmintimo jo žmona, puikia koncertmeistere Egle Kiškyte. Jokių tėvų, jokių lydinčių mokytojų! Tarsi savaime būdavo aišku, kad kelionėse turime elgtis atsakingai, draugiškai padėti vieni kitiems, viskuo dalintis... Žinojome, kad privalome būti labai disciplinuoti ir mandagūs – juk mes šerniukai iš menų mokyklos!

Šalia aktyvios koncertinės veiklos ir kasdienių pamokų netrukus atsirado dar viena įdomybė – dalyvavimas televizijos laidose „Do re mi šalyje“. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad tos laidos – mūsų mokytojo T. Šerno sukurtos edukacinės programos, kurioms scenarijus jis pats ir rašydavo. Kiekvieną laidą sudarydavo dvi dalys: pirmoje vykdavo pokalbiai apie muziką ir instrumentus, o antrojoje skambėdavo šerniukų (viso ansamblio ar solistų) griežiami kūriniai. Taigi, žaidimo forma būdavo kalbama apie labai rimtus dalykus, kuriuos, atlikdami kūrinius, iliustruodavome mes, vaikai!

Beje, laidos „Do re mi šalyje“ būdavo filmuojamos dažniausiai savaitgaliais, tad privalėdavome ne tik iš anksto paruošti visas pamokas, bet ir pasirengti laidoms. Taip buvome mokomi tiksliai planuoti savo laiką. Taigi, dar viena neįkainojama patirtis.

Dažnai susimąstau: kur slypi Tado Šerno pedagoginės sėkmės paslaptis? Mokytojas nepaliko jokių metodinių užrašų, tad atsakymo reikia ieškoti prisiminimuose ir išlikusiuose ansamblio įrašuose. Man Tadas Šernas – žmogus, be galo mylėjęs savo darbą ir muziką. Todėl jis stengėsi, kad kasdienis griežimas, profesionalumo siekis mums, mokiniams, netaptų nuobodžia rutina, kad kiekviena pamoka padėtų mums augti kartu su keliamomis užduotimis, kad taptume muzikais! Mokytojas Šernas visa savo veikla liudijo, jog kiekvienas muzikos mokantis pedagogas pirmiausia pats turi gebėti atlikti ir suprasti muziką. Juk tik atlikėjas užrašytoms natoms suteikia gyvybę!

Smuikininkų ansamblio gyvavimas tęsiasi. Šiandien jam vadovauja buvęs Tado Šerno mokinys Artūras Šilalė. Ansamblis, kaip ir anuomet, rengia įdomias programas, daug koncertuoja ir keliauja, garsindamas mokyklos vardą. Manau, kad didžiausia šios veiklos prasmė šiandien – Šerno ir jo šerniukų sukurtų tradicijų tąsa.

Eglė ŽLIBINAITĖ-ČOBOTIENĖ

Tadas Šernas: „Svarbiausia – laiku vaikams atskleisti muzikos grožį ir prasmes“

Ilgus metus nuostabioji laidos „Labanakt, vaikučiai“ melodija – „Svajonėlė“ – buvo tarsi himnas mažyliams, skubantiems į loveles regzti savųjų svajonėlių. Tik kažin ar daugelis jų žinojo, kad šios melodijos autorius – smuiko mokytojas Tadas Šernas, neeilinis žmogus, kurio pedagoginis darbas ir kūryba įrėžė ženklų pėdsaką Lietuvos smuiko istorijoje.

***

Tadas Šernas gimė 1933 metų spalio 22 dieną Vilniuje. Tėvas buvo teisininkas, mama, kaip dažnai tais laikais, – namų šeimininkė. Šeima buvusi gausi, todėl vertėsi nelengvai.

Muzika Tadą viliojo nuo pat vaikystės. Klausydamasis seno „Philips“ radijo imtuvo, tarsi tapdavo dirigentu – paėmęs kokį šiaudą ar pieštuką diriguodavo.

Groti pradėjo sulaukęs dešimties, kai tėvai, pasiskolinę pinigų, nupirko pianiną. Tuomet abu su seserimi ėmė lankyti fortepijono pamokas pas gretimame kieme gyvenusią ponią. Kiek pramokęs skambinti pianinu, Tadas savarankiškai išmoko groti ir armonika – ja labai mėgo muzikuoti savo malonumui, bet, jei pasitaikydavo klausytojų, pagrieždavo ir jiems.

Gyvenimą sujaukė karo audros. Šeima neteko viso turto, visų daiktų – kilus gaisrui, supleškėjo liepsnose. Pokario metais teko ir pabadauti. Atrodytų, kokia jau čia muzika... Ir vis dėlto ji labai traukė. Vėliau Tadas Šernas dalinsis prisiminimais:

Aš labai ilgėjausi muzikos, bet neturėjau instrumento, netgi paprasčiausio radijo imtuvo… Laimei, po kurio laiko kauniškė tetulė už porą litrų naminukės iš sovietų armijos vairuotojo, besiverčiančio Vokietijoje pagrobtų daiktų prekyba, įgijo pianiną. Tad vėl atsirado galimybė tęsti muzikos mokslus.

Mamos nuvestas į muzikos mokyklą Skapo gatvėje, Tadas ėmė mokytis skambinti fortepijonu S. Juodvalkienės klasėje. Tai buvo pirmosios pamokos pas profesionalią mokytoją. Deja, šis mokslas neteikė džiaugsmo.

Į pamokas eidavau labai nenoriai. Mat susilaukdavau stiprios kritikos. Mokytoja manęs negirdavo, ir man (buvau ambicingas vaikas) atrodė, kad mokytoja manęs visai nesupranta, nemoko muzikinio mąstymo, metodikos ir apskritai muzikos supratimo.

Mokytojai mažas, ne ką teišmanantis mokinys, regis, taip pat nekėlė susidomėjimo. Šaltai kritikuodama, ji per pamokas čiulpdavo saldainius.

Meilę styginiams instrumentams lėmė pirmą kartą gyvai išgirstas orkestras. Tai įvyko ką tik iš Kauno į Vilnių persikėlusiame Operos teatre, pirmasis pamatytas spektaklis buvo P. Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“.

Jaučiausi tarsi sapnuočiau rojų. Muzikos grožis mane pakerėjo. Nuo tada ir panorau groti smuiku, kad galėčiau įsilieti į tą girdėtą stebuklą – didelį orkestrą.

Šio noro vedamas ėmė prašyti mamos nupirkti smuiką. Tais laikais parduotuvėse būdavo gana kokybiškų ir nebrangių, gražiuose dėkluose, vadinamųjų trofėjinių (t. y. atgabentų iš kare sutriuškintos Vokietijos) smuikų. Taigi prašymas neviršijo realių galimybių.

Toliau kelias suko į septynmetę muzikos mokyklą, kurioje T. Šernas mokėsi Kultūros ministerijoje dirbusio pusiau mėgėjo E. Cirinskio klasėje. Tiesa, tai truko neilgai – šeima netrukus persikėlė gyventi į Kauną. Ten, porą mėnesių pasimokęs pas J. Vadauską, draugų skatinamas T. Šernas ryžosi stoti į J. Gruodžio muzikos mokyklą. Tai anaiptol nebuvo paprasta.

Nežinojau, kaip reikės laikyti egzaminus. Raštinėje tepasakė, kad svarbiausia – pagroti smuiku. Pasirinkau F. Schuberto Sonatą D-dur. Man, tik šešis mėnesius besimokančiam smuikuoti paaugliui, atrodė, kad tai nesunkus kūrinys. Jau tada rūpėjo groti gražiai, todėl panorau pusines natas pagroti vibruojančiu garsu (buvau kažkur girdėjęs, bet nežinojau, kaip tą daryti), todėl, užuot vibravęs, grojau trelį. Po egzamino būsimasis mano maestro E. Statkevičius trumpai tepasakė: „Berniuk, tavo pirštai stori kaip dešrelės ir smuikui nelabai tinka.“ Taigi pasiūlė būti altistu, žinoma, ne vien dėl pirštų storumo, bet ir dėl to, kad nemokėjau groti smuiku.

Trejus metus, praleistus Kaune, T. Šernas prisimindavo su malonumu. Per tą laiką nemažai dirbta, nemažai ir padaryta, gana dažnai dalyvauta koncertuose. Beje, juose ne tik grieždavo altu, bet ir skambindavo fortepijonu. 1952 metais T. Šernas įstojo į Vilniaus valstybinės konservatorijos Jurgio Fledžinsko alto klasę. Čia prasidėjo tikras darbas, pirmą sykį jis susidūrė su išties profesionaliu muzikos mokymu. Iš pradžių buvo nelengva, teko nuolat kęsti reiklias J. Fledžinsko pastabas. Daugiausia problemų kėlė intonacija.

Atrodė, kad visai negirdžiu. Intonavimo kultūrai teko skirti daug dėmesio. Ėmė kristi ūpas. Nesisekė dirbti. Tačiau visus sunkumus lengvino nepaprastas J. Fledžinsko gebėjimas palaikyti mokinius – jis buvo ne tik mokytojas, bet ir psichologas. Stengėsi būti artimas savo mokiniams, siekė, kad visi jo mokiniai būtų tarsi viena šeima.

Baigęs konservatoriją, Tadas Šernas gavo kvietimą dirbti Kauno muzikiniame teatre arba Vilniaus radijo (vėliau Filharmonijos) simfoniniame orkestre. Pasirinko Vilnių. Netrukus buvo pakviestas dirbti Dešimtmetėje muzikos mokykloje (jau vėliau tapusioje M. K. Čiurlionio meno mokykla).

Darbas orkestre didelio pasitenkinimo neteikė. Tai nebuvo patys geriausi šio kolektyvo metai: dėl daugelio – organizacinių, vadovavimo, komplektavimo, darbo drausmės – priežasčių orkestro meninis lygis, prestižas buvo menkas. Todėl T. Šernas labai noriai atsiliepė į Sauliaus Sondeckio kvietimą griežti tuomet besikuriančiame kameriniame orkestre. Jame, nepalikdamas pedagoginio darbo mokykloje, grojo apie penkerius metus. Vėliau mokyklos direktoriaus Dainiaus Trinkūno kvietimu ėmėsi Styginių instrumentų skyriaus vedėjo pareigų ir paliko kamerinį orkestrą. Prasidėjo ilgas, nelengvas, bet vaisingas 25 metų darbo M. K. Čiurlionio meno mokykloje laikotarpis.

Pirmosios mokinės, baigusios T. Šerno alto klasę, buvo A. Matulionytė ir D. Vanagaitė. Abi jos, baigdamos mokyklą, su Filharmonijos orkestru Didžiojoje salėje griežė J. S. Bacho VI Brandenburgo koncertą.

Tadas Šernas organizuodavo ir visokeriopai skatindavo savo mokinių koncertinius pasirodymus. Ir tai davė gerų vaisių – buvo pasiektas lygis, leidęs ne tik koncertuoti, bet ir dalyvauti užsienyje vykstančiuose konkursuose. Ūstyje prie Orlicų (Čekoslovakija) konkursuose pirmąsias vietas pelnė smuikininkai Algis Paukštė (1968), Aušra Ruseckaitė (1972), Rusnė Mataitytė ir Ingrida Armonaitė (1974).

Direktoriaus Dainiaus Trinkūno paragintas, 1964 metais Tadas Šernas pradėjo vadovauti mokyklos smuikininkų ansambliui. Po dešimties metų, 1974-aisiais, atsakydamas į žurnalisto klausimus, T. Šernas kalbėjo:

Ansamblis buvo sukurtas ne tik koncertinei estradai. Šios muzikos pamokos be galo naudingos. Svarbu pajusti vieniems kitus. Tai ugdo bendro grojimo įgūdžius, ritminę, intonacinę kultūrą. Grojama be dirigento, o tai irgi turi gerų savybių. Iniciatyva – vaikų rankose, ji ugdo aktyvumą. Ansamblį vaikai lanko labai noriai. Kodėl? Nes jiems įdomu. Vaikams turi būti įdomu! Todėl skiriu nemažai laiko pašnekesiams su vaikais. Su techniniais sunkumais galima susidoroti, tačiau būna ir taip, kad krinta vaikų nuotaika. O pasyvumas ėda muzikantą. Niekada žmogui nenusibos, jei jis turės tikslą, jei jam rūpės, kad būtų vis geriau ir geriau, jei sugebės to tikslo siekti, o ne aklai dirbti...

Apie šerniukus, jų koncertus, puikų muzikavimo lygį nemažai rašyta tiek Lietuvoje, tiek svetur. Su šerniukais atsivėrė dar viena švietėjiška Tado Šerno veiklos sritis – televizijos laidos „Do re mi šalyje“, kurioms scenarijų pats ir kūrė. Laidos vedėjai – taip pat čiurlioniukai: Vilija Aleknaitė ir Julius Kuzinas – garsiukai La ir Re. Šios laidos patraukdavo gyvumu, nuoširdumu. Dažnai televizija gaudavo ir žiūrovų sukurtų melodijų, kurias Tadas Šernas čia pat, sėdęs prie fortepijono ir šiek tiek patobulinęs, atlikdavo. Televizijoje ypač svarbus santykis su žiūrovais, iš anksto reikia numatyti, ar laidos tema juos sudomins. Būdavo šnekama ir apie sudėtingus teorinius dalykus, todėl prireikdavo daug išradingumo, norint juos suprantamai pateikti. Nors laidose dalyvauti nebūdavo taip paprasta, tačiau studijoje visuomet sklandė darni vadovo ir mažųjų smuikininkų savitarpio supratimo dvasia: vaikai puikiai jausdavo menkiausią mokytojo pastabėlę, o kiekvienoje pastabėlėje savo ruožtu slypėdavo linksma gaidelė, šiek tiek ironijos, savikritikos ir dar kažko neapčiuopiamo – turbūt geraširdiškumo ir pasitikėjimo savo jaunaisiais bičiuliais.

T. Šerno darbas dėstant specialybę, šio darbo reikšmė keliant Lietuvos stygininkų lygį – neabejotini. Tačiau populiarumą jis įgijo ir, kaip pats sakydavo, „karjerą padarė“ jaunųjų smuikininkų ansamblio dėka. Būtent kaip šio ansamblio vadovas T. Šernas buvo pastebėtas ir įvertintas Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, pakviestas dirbti Suomijoje – iš pradžių Joensu konservatorijoje, vėliau – Savonlinoje.

Apie šerniukų ansamblį yra sukurti muzikiniai televizijos filmai „Mėnesienos pasaka“, „Introdukcija ir dvi tokatos“.

Apibendrinant Tado Šerno pedagoginę veiklą, būtina pabrėžti: pats ilgai negavęs profesionalių muzikos pamokų, jis suprato, kaip svarbu yra siekti, kad mokinio ugdymas netaptų nuobodžiu instrumento prisijaukinimu, kad kasdienis griežimas vaikui nevirstų atgrasia rutina ir kad kiekviena pamoka skatintų mokinį stengtis, augti kartu su jam keliamomis užduotimis, siekti muzikos grožio.

Dažnai tenka girdėti kalbant: muzikantu, sako, nebūsiu, būsiu – muzikos mokytoju. Keista: jei esi blogas muzikantas, esi blogas metodininkas, ko tada gali mokyti kitus?.. Juk sunku įsivaizduoti žmogų nemuzikantą, kuris moko groti. Dirbant su vaikais man pirmiausia rūpi, kad jie būtų muzikantai… Apskritai labai vertinu atlikėją, nes jis visą gyvybę muzikai suteikia.

Parengta pagal Mildos PLEITAITĖS-VAITIEKŪNIENĖS straipsnį „Mūsų Mokytojas“
(„Muzikos barai“, 1998 Nr. 17 (250)

***

1987 metais, Tadui Šernui išvykus dirbti į Suomiją, smuikininkų ansambliui pradėjo vadovauti Andrius Krevnevičius. Jam meilę smuikui pirmasis įskiepijo tėtis Adomas, grojęs tarpukario ir pokario orkestruose, kameriniuose ansambliuose. A. Krevnevičius smuiko paslapčių mokėsi pas prof. Aleksandrą Livontą, po studijų stažavosi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje pas profesorių Igorį Bezrodną ir Zacharą Broną. Kaip solistas A. Krevnevičius koncertavo su Lietuvos kameriniu ir Lietuvos radijo lengvosios muzikos orkestrais, kurį laiką dirbo Lietuvos nacionaliniame bei Lietuvos valstybiniame simfoniniuose orkestruose.

Vadovaudamas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansambliui, su juo įrašė keturias kompaktines plokšteles. Ansamblis pasirodydavo Lietuvos koncertų salėse, mokyklose, Lietuvos kultūrą reprezentavo Rusijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Ispanijoje, Danijoje, Vengrijoje, Italijoje. Reikšmingi buvo koncertai, vykę Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą laikotarpiu. Kūrybingas mokytojas suprato, koks svarbus vaikui ansamblinis muzikavimas, pats būdamas geras smuikininkas, koncertuojantis solistas siekė, kad ansamblis kuo daugiau koncertuotų. Tai reikalavo ne tik kasdienio pažangia metodika grindžiamo darbo klasėje – Krevnevičius kaupė ansamblio repertuarą, kaip ir T. Šernas, dažnai pats aranžuodavo vis naujus kūrinius. Klausytojus žavėdavo lietuvių autorių, kompozitorių klasikų, romantikų, XX a. kūrėjų miniatiūros, S. Joplino regtaimai, malonios J. Kerno, N. Brodszky melodijos.

2001 m. ansamblis garbingai atstovavo Lietuvai tarptautiniame festivalyje Milane, G. Strellerio teatre, kitais metais Vengrijoje vykusiame kamerinių orkestrų festivalyje-konkurse „Pro archi“ laimėjo Grand Prix. Maskviškiai klausytojai negailėdavo pagyrų M. K. Čiurlionio mokyklos ansamblį lygindami su garsiuoju Didžiojo teatro smuikininkų ansambliu. Buvo vertinama muzikali čiurlioniukų frazuotė, raiškus garsas, intonavimo tikslumas, jautrus ansambliškumas, nuotaikingas muzikavimas, grojamų kūrinių stilistikos pajauta.

Žymus olandų pedagogas Pjeras van Hauve po jo garbei skirto ansamblio pasirodymo Delfte (Olandija) nešykštėjo epitetų, plodamas šūkčiojo „Perfekt!“ Olandų kompozitorė Ingrida Dam ansambliui dedikavo savo naują kūrinį „Exspression“.

Ansamblio koncertuose ir įrašuose instrumentinę muziką paįvairindavo pianistai Povilas Jaraminas, Dainius Jozėnas, Justinas Brūzga, Sergejus Okruško, kiti muzikantai (Zigmas Žukas, Jaroslavas Cechanovičius), dainininkai Virgilijus Noreika, Judita Leitaitė, Sigutė Trimakaitė. Nuostabus V. Noreikos tenoras, lydimas jautriai muzikuojančių jaunučių smuikininkų, skamba ir žurnale pridedamoje kompaktinėje plokštelėje.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

***

Skamba 2006–2007 m. ansamblio įrašyti net trijų epochų ir stilių – klasicizmo, romantizmo ir modernaus amžiaus – kūriniai. Klausytojams pateikiama žavi muzikos įvairovė – menuetas ir regtaimas, polonezas ir čardašas, populiari XX a. muzika, net šlageris... Skamba ir Virgilijaus Noreikos, Juditos Leitaitės balsai. Tai vis mielos ausiai ir sielai, besiilsinčioms nuo gyvenimo gaudesio ir gatvių triukšmo, miniatiūros. Jas ansambliui aranžavo kompozitorius Valentinas Bagdonas ir tuometis ansamblio vadovas A. Krevnevičius (jis ir kūrinių ansambliui redaktorius). Ansambliui talkina pianistai Povilas Jaraminas ir Dainius Jozėnas.

Jaunieji muzikantai stilingai griežia W. A. Mozarto Menuetą, oriai – L. van Beethoveno Polonezą, subtiliai žaisdami tempais ir pirštų miklumu – J. Haydno Rondo. Kaip savitai atlieka A. Dvořáko Humoreską ir nesubanalina Mozarto vadinamojo Turkų maršo!

Ansamblis pamalonina Vilniuje gimusio C. Kiuji saloniniu „Amžinu judėjimu“ ir mūsų moderniosios muzikos klasiko M. K. Čiurlionio Preliudu. Smuikininkų technika, muzikalumas atsiskleidžia ir pritariant solistams – Virgilijui Noreikai, Juditai Leitaitei. Kasdienybės rūpesčius „nupučia“ džiazo muzikos ataidai.

Ir kai nuskamba paskutiniai smuikų garsai, suvoki, kad nekreipei dėmesio į tai, jog ne viskas buvo tolygiai meistriška, bet tvirtai žinai: turėdamas šią kompaktinę plokštelę, visada galėsi nuskaidrinti savo miesčionišką ar prakilnų gyvenimą smuikininkų ansamblio grojama muzika.

Viktoras GERULAITIS

***

Malonios akimirkos – taip galima apibūdinti jaunystės nuoširdumu alsuojantį muzikavimą, džiuginantį ir pačius atlikėjus, ir klausytojus.

Atlikėjai yra to amžiaus, kai juos pristatant dažnai priduriama – šeštos, septintos, aštuntos klasės mokiniai. Trylikamečiai, keturiolikmečiai, penkiolikmečiai muzikantai. Iš to sprendžiama apie galimus jų gebėjimus. Apgaulingas skaičiavimas! Ši jaunųjų smuikininkų plokštelė jau ketvirtoji, o tai – nuveiktų darbų ir brandos ženklas.

Plokštelėje įrašytos dvidešimt penkios miniatiūros – ištisas nuotaikų, charakteringų vaizdelių kaleidoskopas. Puikiai perteiktas kiekvienos jų koloritas. Atlikėjai demonstruoja stiliaus pojūtį, griežia laisvai. 1974–2007 m. ansambliui vadovavęs Andrius Krevnevičius, kaupdamas repertuarą, sau ir auklėtiniams kėlė ambicingą uždavinį: suprasti, kad tai – ne pradedančiųjų muzika. Priešingai, jos atlikimas reikalauja rimto pasirengimo ir techninių įgūdžių. Klausantis įrašų sunku patikėti, kad atlikėjai – dar tik mokiniai.

Tokie yra čiurlioniukai, tik tokiu keliu einant galima siekti aukštumų!

Prof. habil. dr. Leonidas MELNIKAS

***

Nuo 2009 metų smuikininkų ansambliui vadovauja Artūras Šilalė, vilnietis, čiurlioniukas (mokykloje mokėsi 1973–1984), ilgametis Vilniaus kvarteto antrasis smuikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Tarp didžiausią įtaką Artūrui turėjusių pedagogų – specialybės mokytojas prof. Jonas Urba, smuikininkų ansamblio vadovas Tadas Šernas ir styginių orkestro vadovas prof. Saulius Sondeckis.

1976–1981 metai, kai pats grojau ansamblyje, buvo nepaprastai sėkmingi ne tik Sauliaus Sondeckio vadovaujamam styginių orkestrui, bet ir mums, smuikininkų ansambliui. 1976 m. orkestro laimėtas aukso medalis Herberto von Karajano jaunimo orkestrų konkurse tarytum davė impulsą ir kitiems mokyklos kolektyvams. Daugybė koncertų Lietuvoje ir užsienyje, kuriuos vainikavo ypač įspūdingos gastrolės Švedijoje 1980 metais. Ruošėmės atsakingai – parengėme solidžią programą, kurioje buvo apie 20 kūrinių. Nesvarbu, kad jie trumpučiai, – reikalauja susikaupimo ir technikos.

Ką reiškia dirbti su smuikininkų ansambliu? Pirmiausia būtina suprasti, kad tai jau ne vaikai, bet dar ir ne paaugliai. 5–7 klasė – tarp vaiko ir paauglio. Svarbiausia su jais elgtis kaip su suaugusiaisiais. Man atrodo, tai taip pat iš T. Šerno perėmiau – jis visuomet mumis pasitikėdavo, mus vertindavo.

Negalima dirbti nuobodžiai. Pamėgintum tarsi suaugusiųjų orkestre gludinti vieną frazę, siekiant tobulumo prašyti dar ir dar kartą kartoti – nieko neišeitų! Emocija! Turi būti nuolatinė gyva emocija, netikėtumas, privalai vaikus uždegti!

Tadas Šernas buvo nepaprastai griežtas ir reiklus. Bet su humoru. Net ir rimčiausiai dirbdamas staiga galėdavo nukrypti į perskaitytą straipsnį, fizikos, astronomijos ar politikos naujienas... Jis puikiai skambino fortepijonu. Būdavo, atsisėda prie fortepijono ir netikėtai paskambina... Vatikano radijo šaukinius. Žinoma, valiūkiškai šypsodamasis: ar žinote, kas čia?.. Tos šmaikščios intermedijos pagyvindavo pamokas ir neleisdavo nuobodžiauti. Emocija, nuolatinė emocija – vienu žodžiu galėčiau apibūdinti jo darbo stilių.

Dar norėčiau pabrėžti ir stilistinę Tado Šerno repertuaro įvairovę. Nuo iškiliausių Baroko epochos kūrinių iki naujausios muzikos. Pamenu, labai didelį įspūdį darė Broniaus Kutavičiaus Tokata. Nuo natų užrašymo manieros iki kūrinio koncepcijos.

Apmaudu, kad didžiosios dalies ano meto repertuaro nebegalime atlikti – neturime natų. Neišsaugojo nei mokyklos biblioteka, nei Tado Šerno šeima.

Su ansambliu dirbti – vienas malonumas. Tikriausiai dėl to, kad puikiai atsimenu save šerniukų ansamblyje. O atmintyje įsirėžę ir įspūdį darę mokytojo pedagoginiai metodai, tikiu, ir man leidžia sėkmingai darbuotis. Svarbiausia – kuo daugiau visur dalyvauti, protingai susidėlioti pamokų prioritetus ir susikoncentruoti į savo mylimą instrumentą. Nes jis – visų svarbiausias.

Kalbėjosi Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ