Namai, kuriuose po vienu stogu skleidžiasi trijų mūzų sparnai
„Jeigu žmoguje, kol jis visai jaunas ir ypač plačiai atveria savo jautrią sielą grožiui, pažadinsime menininką, ugdysime jo gabumus ir suteiksime reikiamų žinių, visas jo tolesnis gyvenimas bus turtingesnis ir kilnesnis“, – yra sakęs pianistas ir pedagogas, buvęs mokyklos direktorius Dainius Trinkūnas.
Muzika mane lydėjo visur, tėvai dažnai vesdavosi į operos spektaklius ir koncertus. Žinoma, ne visada pasisekdavo juos išklausyti iki pabaigos, dažnai ir užmigdavau... Tačiau kai ruošiausi į pirmą klasę, tėvų labai prašiau nuvesti į muzikos mokyklą, kur galėčiau išmokti skambinti pianinu. Taip ir nutiko – 1966 metais išsipildė mano svajonė, aš pradėjau lankyti M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, nuostabiausią mokyklą pasaulyje, kuri mane išmokė darbštumo, atsakomybės, pareigos, pagarbos ir meilės žmogui, laiko tėkmės suvokimo, įskiepijo tikrojo profesionalaus meno sampratą.
Mokykloje praleisti metai buvo nepaprastai intensyvūs, patirti teko visko – ir nuostabių akimirkų, laimėjimų, ir nusivylimų. Tačiau šiandien jaučiuosi nepaprastai laiminga, nes suprantu, kad visą gyvenimą mane lydėjo ir tebelydi Muzika, susitikimai su nuostabiais žmonėmis – mano gyvenimo mokytojais.
Pirmosios mano mokytojos buvo šviesaus atminimo klasės auklėtoja Elena Sasnauskaitė, smuiko mokytoja Emilija Armonienė ir fortepijono mokytoja Milda Lapėnaitė. Už meilę visiems muzikos teorijos dalykams esu labai dėkinga Žibutei Gelgotaitei, Genovaitei Vanagaitei, Jonui Rimšai, Viktorui Navasaičiui, Marcelinui Slipkui, Onutei Narbutienei ir daugeliui kitų, kurių pamokų laukdavau su nekantrumu.
Mano gyvenimas mokykloje buvo nepaprastai įdomus, nors per trumpą laiką reikėdavo suspėti nuveikti daugybę dalykų, o ir koncertinė, konkursinė veikla buvo labai intensyvi. Su smuikininkų ansambliu, kuriam vadovavo puikus smuiko pedagogas Tadas Šernas, teko ne tik dalyvauti televizijos laidose, bet ir koncertuoti daugelyje mūsų šalies bei Sovietų Sąjungos miestų, atstovauti mokyklai įvairiuose kultūros renginiuose.
Dar vienas didis mano gyvenimo mokytojas – eruditas, reto pedagoginio talento ir išminties žmogus Saulius Sondeckis. Jo dėka mes visi pradėjome kitaip suvokti ir išgyventi atliekamus kūrinius, supratome, kad ilgas varginantis darbas repeticijose gali būti tikra dvasinė šventė siekiant tikslo. Jo iniciatyva teko patirti ir vieną didžiausių mokyklinių metų įspūdžių – pergalę tarptautiniame Herberto von Karajano jaunimo orkestrų konkurse, 1976 metais vykusiame Vakarų Berlyne. Tai buvo neeilinis įvykis ne tik mūsų mokyklai, bet ir visai valstybei, kartu ir kiekvienam iš mūsų. Reikia nepamiršti, kad tuomet gyvenome Sovietų Sąjungoje ir už galimybę dalyvauti konkurse reikėjo rimtai pakovoti, įveikti sąjunginę atranką. S. Sondeckis įskiepijo mums pagarbą muzikai, darbui, žiūrovams ir scenai, išmokė niekad nenuleisti rankų ir atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų. Daugiau negu tris dešimtmečius dirbdama pedagoginį darbą nuolat prisimindavau profesoriaus pastabas ir mintis muzikos interpretacijos klausimais. Esu be galo dėkinga likimui už tokią dovaną.
Visais laikais M. K. Čiurlionio menų mokykla man buvo meno šventovė ir negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors teks joje darbuotis, juolab vadovauti Muzikos skyriui, kuris yra didžiausias ir turintis giliausias tradicijas, nes nuo jo 1945 metais prasidėjo mokyklos istorija. Dažnai pati savęs klausiu, kodėl sutikau taip mėgstamą pedagoginę veiklą 2008 m. iškeisti į administracinį darbą. Gal kad esu čiurlioniukė, turinti mokinės, pedagogės, mamos (sūnus Tadas Čobotas baigė šią mokyklą violončelės mokytojo Arūno Palšausko klasėje) ir močiutės (mokosi anūkė Adrija Čobotaitė) patirtį. Pradžia buvo nelengva, tačiau man labai padėjo dar mokyklos suole įskiepytos vertybės – darbštumas, pareigingumas ir atsakomybė. O darbo baras nepaprastai platus ir labai atsakingas: konkursų, koncertų, renginių organizavimas, pamokų stebėjimas, posėdžiai, projektinės veiklos, egzaminai ir kt. Dar nuolatiniai pokalbiai su tėvais ir mokiniais...
Didžiausia pagarba mūsų mokytojams – jų ugdomi čiurlioniukai garsina mokyklos vardą ir Lietuvą iš tarptautinių konkursų parsiveždami pačius aukščiausius įvertinimus.
Turbūt didžiausias mano veiklos variklis ir darbų prasmė – mokytojų ir mokinių rezultatai, mokyklos tradicijų puoselėjimas ir mokinių kūrybinės laisvės raiška. Tai darbas ir bendravimas su mažiausiai keturiomis kartomis po vienu stogu, begalinis noras išlaikyti aukštą profesionalumo lygį, kai internetas ir įvairios medijos įsibrovė į mūsų visų gyvenimus, kai „jo didenybė“ kompiuteris tapo dideliu šių dienų jaunimo išbandymu. Vis dėlto ir šiandien mokiniai stato operą (tai vyksta nuo 1974-ųjų) – Muzikos, Dailės ir Baleto skyrių dvyliktokai rašo muziką, suburia orkestrą, chorą ir solistus, kuria libretą ir scenografiją. 45 metus organizuojamas kalėdinis koncertas „Viva la Musica“, prieš Vėlines renginyje „In memoriam“ paminimi anapilin išėję mokytojai, kasmet vyksta „Kūrybos pavasaris“, kuriame mokiniai patys atlieka savo sukurtus opusus, baleto šokėjų improvizacijų vakarai. Jau tradicija tapo Vilniaus miesto bendruomenei skirti mokyklos simfoninio orkestro ir solistų naujametiniai koncertai „Muzikiniai fejerverkai“, premjeriniai baleto spektakliai. Koncertų cikle „Po Čiurlionio žvaigžde“ turi galimybę pasirodyti mokyklos muzikantų šeimos ir mokytojai. O kur dar tarptautiniai ir nacionaliniai konkursai, festivaliai, koncertai.
Šiandieninės mokyklos veikla pagrįsta Lietuvos švietimo tradicijomis, meninės, praktinės bei metodinės veiklos patirtimi ir Europos klasikinio meno ugdymo principais, šiuolaikinėmis meninio ugdymo pedagogikos naujovėmis ir technologijomis. Mokykla aktyviai dalyvauja įvairiuose nacionaliniuose bei tarptautiniuose kultūriniuose renginiuose ir projektuose. Mokyklos absolventams suteikiamos kompetencijos studijuoti Lietuvos ir užsienio šalių meninio profilio aukštosiose mokyklose, užtikrinant aukščiausio meistriškumo profesionalų rengimo tęstinumą. Itin svarbu, kad šioje mokykloje menų mokymas derinamas su bendruoju ugdymu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patvirtintas bendrojo ugdymo programas.
Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla prisiėmė įsipareigojimą įgyvendinti didžiojo Lietuvos kūrėjo svajonę – būti Namais, kuriuose po vienu stogu skleistųsi trijų mūzų sparnai.
Muzikos skyrius
Muzikos skyriuje mokoma skambinti fortepijonu, griežti styginiais ir pučiamaisiais instrumentais, choro dirigavimo, muzikos teorijos ir muzikos istorijos.
1950–2002 metais mokykloje buvo garsusis styginių orkestras. Jam vadovavo Viktoras Radovičius (1950–1952), Povilas Bekeris (1952–1955), solidžiausią orkestro biografiją sukūręs Saulius Sondeckis (1955–1978) ir Pranas Stepanovas (1975–2002). 2002 metais išplėtė orkestro sudėtį, jis tapo simfoniniu orkestru. Šiam kolektyvui Martynas Staškus vadovauja padedamas Manto Jauniškio.
Pirmasis mokyklos smuikininkų ansamblis įkurtas 1948 metais, jam vadovavo Vincas Arnastauskas (1948–1950), Viktoras Radovičius (1960–1961) ir Tadas Šernas (1961–1987). T. Šerno vadovavimo laikais mažieji smuikininkai, vadinti šerniukais, grieždavo ne tik visoje Lietuvoje, bet ir garsiausiuose anuometės TSRS miestuose, būdavo kviečiami į valstybinių renginių koncertus. Nuo 1987 metų ansambliui vadovauja Andrius Krevnevičius. 2001 metais Artūro Šilalės iniciatyva įkurtas antras smuikininkų ansamblis.
Mokyklos choras šiandien išaugo iki keturių įvairaus amžiaus mokinių kolektyvų. 1948–1950 m. chorui vadovavo Pranas Sližys, 1950–1952 m. – Benediktas Mačikėnas, 1952–1971 m. – Antanas Jozėnas, 1971–1994 m.– Rimantas Zdanavičius. Nuo 1994-ųjų chorams vadovauja Romualdas Gražinis, iš mokyklos absolventų įkūręs ir puikų kamerinį chorą „Aidija“, taip pat Eglė Ganusauskienė, Saulė Kriščiūnaitė ir Gitana Trimirkaitė.