Nauja Daumanto Kirilausko programa „Senoji ir naujoji Vienos mokyklos“
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, svetingai atvėrusiuose puošnias duris įvairiems kultūros renginiams, spalio antrąją aidėjo fortepijono garsai. Daumantas Kirilauskas, didžiausio ryškumo vidurinės kartos fortepijono žvaigždė Lietuvos padangėje, jei „svertume“ profesionalumą, įvairiapusiškumą, principingumą ir kūrybinių kriterijų savitumą, surengė rečitalį, kuriame skambėjo senosios ir naujosios Vienos mokyklų atstovų muzika: pirmojoje dalyje – Ludwigo van Beethoveno sonata Nr. 7 (keturios dalys) ir sonata F-dur, op. 54 (dvi dalys), bei Arnoldo Schönbergo 6 pjesės, op. 19, antrojoje – Albano Bergo vienos dalies Sonata fortepijonui ir L. van Beethoveno keturių dalių Penkioliktoji sonata.
Koncerto vedėja dr. Vytautė Markeliūnienė Nauja Daumanto Kirilausko programa „Senoji ir naujoji Vienos mokyklos“ pabrėžė, kad skirtingų laikotarpių Vienos mokyklų kompozitorių kūrybą jungia lūžio momentas, susijęs su naujomis tendencijomis, kaitos dvasia, kaip ir epochos istoriniai įvykiai – Prancūzijos revoliucija, Napoleono žygiai, karas. Štai Beethovenas Sonatą, op. 22, parašė prieš Napoleono žygius, o Bergas – Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Taip pat beñdra yra loginė forma, kruopščiai atrinktos išraiškos priemonės, technika.
D. Kirilauskas, itin produktyvus ir įvairiapusis atlikėjas, galintis groti ir klasiką, ir šiuolaikinę muziką, ir džiazą, charizmatiškas dėstytojas, kadaise su pagyrimu baigė Zalcburgo „Mozarteumą“, o meilę Beethovenui Vienoje jam įdiegė talentingas vokiečių pedagogas Karlas-Heinzas Kämmerlingas. „Tada juo susirgau“, – sako pianistas. Tačiau pagrindus padėjo dešimt metų, praleistų legendinės fortepijono mokytojos Liucijos Drąsutienės klasėje M. K. Čiurlionio meno mokykloje.
Koncerte kūrinius D. Kirilauskas atliko be pertraukos, tuo stengdamasis konceptualiai pagrįsti programą. Beethoveno, Schönbergo ir Bergo opusai derėjo tarpusavyje, nes pianistas abiem mokykloms taikė tą patį Vienos raktą – dėmesingumą techninėms detalėms bei intelektiniam komponavimo laukui, kuris pereinant iš vienos epochos į kitą keičiasi, bet tam tikri jungiantys elementai išlieka. D. Kirilauskas, brandus Vienos pianistinės mokyklos atstovas (pats save laiko daugiau vokiškos, t. y. platesnius geografinius bei istorinius aspektus aprėpiančios, mokyklos auklėtiniu), meistriškai perteikia jos principus: atidą tekstui, ypač niuansuotą agogiką bei štrichus, logišką viso kūrinio, kad ir kokios trukmės jis būtų, konstrukciją, individualų ir sykiu fortepijonui būdingą sublimuotą „dainavimą“. Visus elementus sujungia esminis „vieniečio“ D. Kirilausko bruožas – įspūdingas jų proporcijos, visumos pajautimas. Šis proporcingumas, harmoningumas nutilus fortepijono garsams palieka tobulumo įspūdį.
Galima būtų mėginti nagrinėti, kaip pasiekiama riešo ir viso kūno laikysenos, subtilaus pedalo pojūčio, vedimo į frazės ar dalies kulminaciją, tušė ar dinaminių ženklų tobula jungtis, bet toks matematinis bet kurio išskirtinio pianisto meistriškumo paslapčių nagrinėjimas pasakytų ne ką daugiau, nei mėginimas apskaičiuoti, pavyzdžiui, Mozarto muzikos elementų seką, vertikalę ir horizontalę ir tokiu būdu įrodyti jo muzikos genialumą bei poveikį (nors panašūs tyrimai visai prasmingi, nes priartina muziką, kaip Renesanso laikotarpiu, prie tiksliųjų mokslų).
Ypač pasigėrėtina atlikėjo artikuliacija: D. Kirilauskas „kalba“ kaip puikios dikcijos aktorius, klasikinę mokyklą išėjęs oratorius, tauriu ir maloniu tonu.
D. Kirilausko idėją supratau kaip pastangą parodyti Vienos ir apskritai austrų ir vokiečių mokyklos kokybiškumą, racionalumą ir universalumą, kuris XXI stulbinančios mokslo ir technologijų plėtros amžiuje tampa ypač svarbus, artimas ir nuolat modernus. Tarsi kaitoje, amžių sąvartose ir sūkuriuose išliekantis apoloniškasis pradas.
Bisui pianistas atliko J. S. Bacho sarabandą iš Prancūziškosios siuitos Nr. 3 h-moll BWV 814.