Naujas lietuviško džiazo puslapis: grupė „Džiazlaif“

Juos vadina džiazo chuliganais. Turbūt todėl, kad šešetukas neįtelpa į tradicinius šio žanro rėmus ir kartu maišo roką, eksperimentinę ir avangardo muziką. Prieš trejus metus susibūrę į vieną kolektyvą, jau spėjo pasižymėti Lietuvos muzikos scenoje: debiutinį albumą „Džiazlaif“ per tris dienas įrašė studijoje Ramsgeite, laimėjo „Vilnius Jazz Young Power“ konkurso „Grand Prix“ specialųjį prizą už geriausią originalią kompoziciją, pasirodė Vokietijos ir kitose alternatyviose muzikos erdvėse Europoje.

Šešetuką sudaro Arminas Bižys (altinis saksofonas), Danielius Pancerovas (baritoninis saksofonas), Kazimieras Jušinskas (altinis, sopraninis saksofonai), Paulius Vaškas (elektrinė gitara), Aurelijus Užameckis (kontrabosas) ir Ignas Kasikauskas (būgnai). Maišydami anglų ir lietuvių kalbas jie pasivadino „Džiazlaif“ ir kuria muziką, pirmiausia, savo malonumui. „Norisi išlaikyti džiaugsmą grojant. Turbūt, tai ir yra pagrindinis mūsų tikslas“, – sako jie.

Kartu su keturiais grupės nariais, Pauliumi, Kazimieru, Arminu ir Danieliumi susėdome pasikalbėti apie jų pačių sukurtą džiazlaifą – džiazo pilną gyvenimą.

Vaikinai atėjo iš džiazo, klasikos ir roko muzikos scenų. Tačiau bendrą kalbą surasti jiems nebuvo sunku: jau pirmosios repeticijos metu su kitokia grupės sudėtimi sugroję nepavykusius roko muzikos koverius jie suprato, kad eis kitu, savo kuriamu keliu. „Pradėjome groti džiazą ir savas jo interpretacijas. Visi žinojome, ko labiausiai norime – groti ir gerai praleisti laiką.

Susipažinome Vilniuje, tik Arminas su Kazimieru kartu mokėsi Alytaus muzikos mokykloje. Vašką prijungėme tik po kelių koncertų, mums patiko, kaip jis groja. Bet apie kažkokią specifinę kryptį niekada per daug nemąstėme“, – pasakoja D. Pancerovas.

Apie įdomų pavadinimo „Džiazlaif“ sprendimą vaikinai pasakoja taip: jis gimė kaip ironiškas pasipriešinimo simbolis, pasišaipymas iš žanro. Arminas prisimena, kad iš pradžių tai buvo ne grupės, o „Facebook“ puslapio pavadinimas: „Su Danieliumi norėjome ten skelbti su džiazu susijusias klišes, juokelius ir iš to pasišaipyti. Pradėję groti supratome, kad mums atsibodo, kas vyksta džiazo pasaulyje. Todėl ir pasivadinome „Džiazlaif“ ir pradėjome kurti kažką visiškai kitokio.“

„Antikūrybiška Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) sistema, tradiciniai atsiskaitymai, reikalaujantys mažai kūrybos, irgi tai įkvėpė. Tai nebuvo protestas, bet paprasčiausiai tapo nuobodu būti toje aplinkoje. Susikūrėme ją tokią, kurioje malonu ir laisva būti“, – priduria Kazimieras.

Trys dienos debiutui

Neilgai trukus, vaikinai įrašė ir pirmąjį savo albumą. Per tris dienas pernai sukurtas debiutinis aštuonių dainų rinkinys paskatino šešetuką judėti toliau – Aurelijus išvažiavo mokytis į Daniją, Ignas – į Slovėniją. Klausiu, kaip atrodė albumo įrašymo procesas, kai jam duotos tik trys dienos. Ir kodėl tiek mažai?

Vaikinai sako, kad priežastys labai paprastos: mažai pinigų ir studijos užimtumas, neleidęs būti ten tiek, kiek širdis geidžia. Tačiau trys dienos gerai reziumavo tuometinį laikotarpį ir gyvenimo ritmą, sako Arminas: „Galvojant apie mūsų chaosą per koncertus, gal ir gerai, kad turėjome tik tris dienas. Nes visko „neištaškėme“ ir pasilikome intensyvumą gyviems pasirodymams. Aišku, kai duotas toks trumpas įrašymo laikas, klaidų neišvengsi. Jos iškart buvo girdimos, bet kai kurias iš jų norėjome palikti dėl autentiškumo. Klausant jaučiasi energija, kurią jautėme ir grodami“.

Grojat kūrinius gyvai, džiaze visuomet lieka vietos interpretacijoms. Kazimieras pabrėžia, kad kūrinių idėjos ir temos išliko, bet grodami „Džiazlaif“ leidžia sau daug daugiau: „Palikome vietos laisvai improvizacijai. Iš pradžių scenoje grojome taip pat, kaip ir įrašuose. Bėgant laikui tai atsibodo.“

Vaikinai groja ir kitose grupėse („Katarsis 4”, „Arklio Galia“, „Sheep Got Waxed“, „Syneasthesis“ ir kt.). Klausiu, ar grojimas keliuose kolektyvuose nesugadina autentiškos „Džiazlaif“ dvasios. Kazimieras tvirtina, kad yra atvirkščiai: kiekvienas ateina su individualia muzikine kalba ir ją pritaiko savo grupei. Skiriasi estetika, priemonės, būdai, bet indėlis visur turi būt toks pats.

Šešetukas galvoja ir apie kitą albumą, tačiau jo dar reikės palaukti. Paulius norėtų įrašymo procesą nukelti į Tatrų kalnus savaitei, kur įsikūrusi viena įrašų studija. Toks procesas būtų ilgesnis, romantiškesnis. „Tikiuosi, neužsibūsime kalnuose ir bent kažkiek pavyks dirbti“, – juokiasi gitaristas.

Ryšys su publika

„Džiazlaif“ muzika nėra skirta kiekvieno ausiai. Sudėtingos kompozicijos nepatyrusį klausytoją gali ir išvarginti, todėl dažniausiai susirenka publika, kuri žino, kur ateina, sako P. Vaškas.

„Į koncertus vaikšto suinteresuoti klausytojai, kurie mėgsta ir kitus improvizacinės muzikos pasirodymus. Smagu, kai pasitaiko žmonių, kurie šiaip nesusiduria su tokio stiliaus muzika. Ypač jauni žmonės nustemba, kad jiems patinka „Džiazlaif“ skambesys. Užsienyje sulaukiame didelio palaikymo, įvairios alternatyvios muzikos erdvės šiltai priima. Bet ten klausytojai irgi iš anksto žino, ką gaus“, – sako grupės gitaristas.

Kur „Džiazlaif“ labiausiai patinka atlikti savo kompozicijas, ir, kaip patys sako, nesąmones? Kazimierui patinka neįpareigojančios erdvės, pavyzdžiui, barai. Tuomet publika yra arti, galima kurti artimesnį ryšį ir nežiūrėti į klausytojus iš aukšto.

Arminas priduria – jei atmosfera neintymi, nebelieka džiazlaifo: „Tai turi būti paprasta ir artima, nes kai groji didelėje scenoje, jauti didesnę atsakomybę. Koncertas labai skiriasi, kai žiūrovas moka didelius pinigus ir vertina kiekvieną tavo scenos judesį. Bet džiazas džiazui nelygus. Mūsiškis – kitoks.“

Pasaulis šiuo metu išgyvena modernaus džiazo laikotarpį, kuriam atstovauja tokie muzikantai kaip amerikietis Kamasi Washington, vasarą svečiavęsis ir Vilniuje. Paklausti, kas jiems yra dabartinio džiazo idealai mūsų šalyje, „Džiazlaif“ vaikinai greitai vardina: saksofonininkas Liudas Mockūnas, kuris buvo ir dalies grupės narių dėstytojas LMTA, konceptualistas Juozas Milašius, perkusininkas Dalius Naujokaitis. Pašnekovai šiuos muzikantus vadina dirbančiais iš visų jėgų.

Džiazo padėtis Lietuvoje dabar yra puiki, sako Danielius: „Stebiu, kas vyksta dabar. Yra labai daug koncertų, reikia tik išsirinkti – atvažiuoja muzikantų, turime tam gerai pritaikytas erdves.“

Armino nuomone, dabar vyrauja žanrinis įvairumas, nėra susikaustymo. Tačiau dar mažiau nei prieš dešimtmetį daug kas „sukdavosi“ ant tradicinio džiazo ir būdavo vienetai, norinčių kurti savitą stilių: „Dabar nėra baimės nesugroti techniškai ir tiksliai. Atsirado daug kūrybinės laisvės, eksperimentavimo.“

Paulius turi kitokį požiūrio kampą. „To gal ir negalima traktuoti kaip eksperimentavimo. Muzikantai tiesiog pradėjo labiau vertinti savo autorinę muziką. Improvizacijos, technika jau buvo sukurta prieš šimtą metų. Bet turėti savo skambesį yra didelis privalumas. Skambės keistai, bet profesionalumas kartais trukdo atsipalaiduoti. Balansas yra labai geras dalykas“, – įsitikinęs P. Vaškas.

Anot Kazimiero, šioje vietoje galima kalbėti apie paradoksą: „Tie, kurie džiazo mokosi profesionaliai, kartais groja nuobodžiau ir techniškai blogiau. Iš akademijos turėtų išeiti kaip profesionalai, tačiau būna, jog išeina kaip prasti muzikantai.“

Jauno muzikanto finansinė padėtis

Muzikanto profesija visuomet skamba romantiškai. Tačiau kartais romantika dingsta pagalvojus, jog kažkaip reikia pragyventi. „Džiazlaif“ klausiu, ar įmanoma jaunam džiazo muzikantui užsidirbti ir padoriai gyventi Lietuvoje.

„Tai matai, sėdime, arbatėlę geriame (juokiasi). Jei rimtai, tai esu tik vieną kartą dirbęs kitokį darbą. Gyventi įmanoma, bet turi groti įvairiose vietose. Dėl to ir priklausome kelioms grupėms. Aišku, į priekį veda ne tik pinigai, bet ir noras groti įvairių stilių muziką“, – pasakoja saksofonistas Danielius.

Pokalbiui artėjant į pabaigą, juokais klausiu, ko jie patys palinkėtų sau. Besame mucho, susižvalgę vieni su kitais juokiasi „Džiazlaif“. Kiekvienam iš šono būtų matyti, kad tai ne šiaip kolegos, o geri draugai, grojantys kartu.

Viską apibendrina Arminas: „Be draugystės nebūtų nieko. Ką sugebame geriausia, tai juokauti vienas su kitu ir atidėti svarbius reikalus. Jau gal penkis-šešis kartus buvo užsiminta apie gruodžio koncertą, bet niekaip nepavyksta...

Jeigu būtume tik kolegos ir vyktume į turą, galėtume samdyti vis kitus žmones, bet tada dingtų grupės dvasia. Mes nenorime to; juk ir susikūrėme tam, kad gerai praleistume laiką muzikuodami. Pašaliniam žmogui grupėje būtų sunku. Tai būtų nebe džiazlaifas.“