Naujojoje LVSO koncertų salėje karaliavo Jo Didenybė BRAHMSAS, Petras Geniušas ir Gianna Fratta.

Kaskart svarstydamas apie Lietuvos koncertų salių istoriją ir būklę, susimąstau, kas nutiko pas mus Lietuvoje ne taip, kad artimiausi mūsų kaimynai ir broliai latviai mus šioje srityje seniai ir ko gero nepavejamai aplenkė? Dažnai pagalvoju net taip, kad 30 metų į Lietuvos kultūros ir finansų sričių vadovaujančius postus buvo skiriami politikai, kuriems į kultūros politiką buvo apskritai nusispjauti, kurie mažai ką apie tai nutuokė arba kurie jaučia net priešiškumą menui, estetikai ir menininkams apskritai.

Tačiau, nors LVSO koncertų salės prieigos vis dar apstatytos statybininkų tvoromis, sostinėje jau turime ne „partsjezdams“, o akademinei simfoninei muzikai skirtą koncertų salę, atitinkančią pakankamai gerus tarptautinius standartus, nors ir nusileidžiančia vietų skaičiumi (dabar deklaruojamos 984 vietos) daugumai užsienio analogų (nebent lygintume su kamerinėmis salėmis). Kita vertus, pastabų dar turėčiau ir manau, nesu toks vienintelis. Bet apie viską paeiliui.

Pirmas dalykas, kas krito į akis įžengus į rekonstruotą salę – tai keistas šviestuvų pano (jei taip galima pavadinti) virš scenos balkono. Sakau - keistas, nes užsienio koncertų salėse tokioje vietoje virš ar šalia scenos įprasta matyti vargonus. Nežinau, kokia logika vadovavosi salės architektai ir dizaineriai, kai įrengė šviestuvus ten, kur iš esmės jie neatlieka jokios funkcijos, nei apšvietimo, nei juolab estetinės, o greičiau vargina klausytojo akis, ir verčia nukreipti žvilgsnį nuo scenos. Kalbant apie estetiką, mano kuklia nuomone, tokio technogeninio stiliaus LED šviestuvai tiktų elektromobiliui, troleibusui arba ultra-modernaus pastato išorinių sienų apšvietimui, bet ne akademinės muzikos koncertų salės vidinei frontalinei sienai. Ir tai ko gero būtų vienintelė kritinė pastabą naujajai salei. Visą kita atrodo puikiai, nes iš salės erdvių komponuočių, balkonų ir pan. „išspaustas“ maksimumas, ką galima buvo išspausti iš šio pastato, keliais metrais kilstelėjus jo stogo konstrukcijas. Pati erdvių išdėstymo koncepcija primena ne vieną modernią koncertų salę, visų pirma 1963 m atidarytą „Berliner Philharmonie“. Matyti ir girdėti, kad rimtai padirbėjo akustikos inžinieriai, nes sienos ir lubos gausiai nusagstytos įvairių konstrukcijų garsą atspindinčiais elementais. Orkestrui griežiant net pilna jėga, nebeliko erdvėje užspausto garso pojūčio, o orkestro skambesys turi erdvės įsisiūbuoti. Aiškiai skamba piano epizodai (belieka tik sugroti piano ten, kur reikia), gerai klausoje išsifiltruoja atskiros instrumentų grupės ir instrumentai. Tiesa, orkestro tutti šiek tiek dengia fortepijono skambėjimą, nors atskirai fortepijonas skamba raiškiai ir skaidriai.

Taigi, didįjį ketvirtadienį, kovo 28-ąją į šią salę galėjo garbingai įžengti Johanesas Brahmsas. Pirmojoje koncerto dalyje klausėmės J. Brahmso Koncerto fortepijonui Nr. 2 B-dur, op. 83. Šį kūrinį pagal apimtį (trunka apie 50-55 minutes) ir užmojį galima būtų įvardyti kaip simfoniją fortepijonui su orkestru, todėl bet kurio pianisto kūrybinėje biografijoje prisilietimas prie šio opuso yra ne tik atminties bei ištvermės išbandymas, bet visos karjeros įvykis. Jau nekalbant ir apie visą koncertinę-sceninę „virtuvę“, susijusią su orkestrinių repeticijų planavimu ir pan. Šįsyk prie Brahmso Antrojo vėl prisilietė Petras Geniušas, kuris viename iš prieškoncertinių interviu ir pasakė, kad tai yra ne šiaip kūrinys, o visą asmenybę pajungiantis projektas. Petras Geniušas šį kūrinį atliko ne kartą bene prieš 25 metus su abiem pagrindiniais Lietuvos simfoniniais orkestrais (LNSO ir LVSO).

Orkestrui šįsyk dirigavo italų dirigentė Gianna Fratta. Manau, kad šįsyk bendrą koncerto sėkmę ar kažkurias nesėkmes nulėmė bent keli faktoriai. Orkestras kelis metu kentė benamio dalią, jau nekalbant apie buvusių kovidinių ribojimų-draudimų pasekmes. Todėl natūralu, kad orkestras dar nėra pilnai sugrįžęs į savo geriausius laikus ir geriausią koncertinę „formą“, todėl dar savo instrumentų balsais nepilnai „apgyvendino“ naująją salę, nes mano ausims smuikų skambėjimo visą laiką buvo per daug, jie skambėjo šaižokai, ypač tutti epizoduose. Žemųjų styginių (kontrabosų, violončelių) kaip tik norėjosi išgirsti daugiau. Pirmoji Brahmso koncerto dalis taip pat nebuvo sėkmės atvejis, nes būta problemų solisto ir orkestro ansamblyje, koncepcijos prasme neapleido jausmas, kad dirigentė, orkestras ir solistas mąstė skirtingai, o štai nuo antrosios dalies viskas ėmė staiga keistis į gerąją pusę, tarsi angelui nusileidus ant scenos.

Petras Geniušas yra išskirtinis pianistas tuo, kad jo braižą visada atpažinsi ir nors ne visada sutiktum su jo pateikta interpretacine versija, šis braižas vis viena ryškiai įsirašys į atmintį. Brahmso muzikinis kompozicinis stilius pirmiausia asocijuojasi su klasicistiniu formos aiškumu, solidžia laikysena, išgryninta muzikine kalba ir tai atitinkamai veikia visą kūrinio dramaturgiją ir dinamiką, garso estetiką, taip pat ir fortepijoninį tušė. Petro Geniušo dabartinė interpretacija, visų pirma tušė prasme, man labiau asocijavosi su prancūzišku romantiniu stiliumi, sakyčiau – C. Saint-Saëns‘u ar G. Fauré. Nesakau šiai koncepcijai kategorišką „ne“, tačiau prisiminkime Europos muzikos istoriją, kad nuo senų (bent jau nuo baroko) laikų daug muzikinių madų Europai ir tiems patiems vokiečiams diktavo prancūzai arba italai, kita vertus vokiečių kompozitoriai ieškojo ir savitų kelių, siekdami išsivaduoti nuo madingų svetimšališkų įtakų. Taigi šiai dienai man asmeniškai šis klausimas lieka šiek tiek atviras, todėl jei po kelių metų Petras Geniušas vėl sumanytų atlikti šį Brahmso koncertą, lėkčiau klausyti su didžiausiu smalsumu, juolab, kad pats pianistas prisipažino, jog stengiasi išlaikyti smalsaus naujoko požiūrį - visą laiką ieškoti kažko naujo. Atskirai paminėtina trečioji koncerto dalis „Andantino“ – tobulas violončelės solo, jausmingai laiko erdvėje išdėstyti lyriniai ir aistringi fortepijono solo epizodai, tas stebuklingas laiko tėkmės valdymas, kas yra dar vienas išskirtinis Petro Geniušo bruožas.

Antroje koncerto dalyje skambėjo dar vienas įstabus Brahmso kūrinys – Pirmoji simfonija c-moll op. 68, už kurios tarsi lieka alsuoti Bethoveno simfonijų didybė ir kokybė, į ką orientavosi ir Brahmsas. Jei lygintume paties orkestro skambesį fortepijoniniame koncerte ir simfonijoje, pastarosios atveju orkestras skambėjo geriau subalansuotai. Dirigentės G. Frattos ir orkestro sąveika buvo organiška ir jautri, nuspalvinta dirigentės temperamentu, jautėsi, kad ši simfonija yra tarsi mylimas jos „kūdikis“ – išgyventos visos temos, išjausta kiekviena orkestro frazė.

Taigi, Lietuvos sostinė pagaliau turi modernią akademinės muzikos koncertų salę, o Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras – jo vertus namus, todėl džiaugsmingai sakome - Viva la Musica!