Nepaneigiama prasmė muzikos kelyje

Publikuota: 2023-04-19 Autorius: Elvina BAUŽAITĖ
Nepaneigiama prasmė muzikos kelyje

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos smuiko specialybės studentė Saulė Buikaitė, šiais metais įvertinta Kazimiero Motiekos fondo stipendija, yra daugelio nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatė, save įprasminanti ir kaip solistę, ir kaip kamerinės muzikos atlikėją. Tai asmenybė, su kuria įdomu ir verta kalbėtis apie muzikos meną, kurio, rodos, beribėje ir bekraštėje erdvėje su(si)kuriama individualybė, kaip būdas rastis, būti, gyventi ir kurti, atrandant, pažįstant, išpildant save ir meną savyje.

Saule, visai neseniai buvote įvertinta Kazimiero Motiekos fondo stipendija, jos akivaizdoje klaustina: ką muzikui, žmogui apskritai reiškia apdovanojimai, skirtingi ir įvairūs simboliai, dargi suvokiant, jog muzika, viena ypatingiausių meno rūšių, labai sudėtingai, nevienareikšmiai galimà išmatuoti konkrečiai matais. Jūsų patyrimu, meną, vis tik įmanu daugiau mažiau objektyviai įvertinti, ar vis dėlto labiau tai yra subjektyvioji erdvė, kurioje menininkas ir meno srityje artima siela pajunta tikrąjį gėrio ir grožio prasminį skambesį?

Manau, jog menas yra labai subjektyvi sritis, kiekvienam asmeniškai kitaip suprantama ir skirtingai paveikianti. Nežinau, kada imta meną vertinti, ir kas nusprendė, kodėl ir kaip tai reikia daryti, bet galimybė dalyvauti konkurse, perklausoje ir panašios praktikos mane visada labai motyvuoja ir skatina padaryti daugiau nei pasiekčiau gyvendama įprastu ritmu. Manau, daugelis atlikėjų sutiktų su manimi, kad artimas tikslas labai motyvuoja ir įpareigoja.

Veikiausiai kiekvienam atlikėjui, kūrėjui, interpretatoriui yra labai malonu, kai jo veiklą pasirenkama įvertinti, pagerbti, taip parodoma, kad jo darbas yra matomas, girdimas, pripažįstamas. Man pačiai kiekvienas apdovanojimas žymi įgytą muzikinę patirtį, užpildytą dar vieną mano muzikinio gyvenimo puslapį. Gauta Kazimiero Motiekos fondo stipendija – tikrai didelis, malonus, pasididžiavimą keliantis įvertinimas ir pasiekimas, simbolizuojantis mano pačios ir profesorės Rūtos Lipinaitytės įdėtą darbą, neskaičiuojant valandų vienumoje su smuiku, analizuojant, ieškant muzikinio stiliaus, samprotaujant ir diskutuojant su profesore bei draugais.

Vis dėlto jokiais būdais neteigiu, jog būtent apdovanojimai, gėlės ir konkursai turi būti menininko tikslas. Kaip tik sakyčiau: tai – šalutinis, antrasis paveikslo planas, centre turėtų puikuotis ne garbė ar pinigai. Ne kiekvienas puikus menininkas yra tinkamai įvertinamas, bet tai nekeičia menininko vertės; svarbesnė yra jo transliuojama žinia, mintis, jo darbo prasmė. Tai minčiai, prasmei suvokti, dažnai reikalinga išmanyti menininko biografiją, patirtas kultūrines įtakas, tačiau tai nėra visa ko esmė.

Esate jaunosios kartos muzikos meno asmenybė, o kiekviena asmenybė ima formuotis pačiu ankstyviausiuoju gyvenimo laiku, tad, Saule, prisiminkite ir pasidalinkite savo ryškiausiais ir giliausiais vaikystės atsiminimais.

Iš tiesų meno pasaulį pradėjau pažinti iš dviejų požiūrio taškų: abu mano tėvai muzikantai: mama – pianistė, tėtis – klarnetininkas; tad muziką pradėjau girdėti dar būdama įsčiose. Tačiau, vos tik ėmiau gebėti reikšti savo nuomonę, pasak mamos, groti neleisdavau – imdavau rėkti; ankstyvoje vaikystėje daug mieliau piešdavau. Nuo ketverių ėmiau lankyti tuo metu dar „Minimūza“ vadintą dailės būrelį Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, paskui pirmas dvi klases šioje mokykloje mokiausi dailės, ir tik vėliau „perstojau“ į smuiko specialybę. Iki šiol labai mėgstu vizualiuosius menus, pati retkarčiais iš stalčiaus išsitraukiu dažų ar pieštuką ir leidžiu rankai „prisiminti“ kiek kitokią veiklą.

Visada prisiminsiu koncertą, kuriame pirmąkart iš tiesų išgirdau smuiką, po jo, įsigriebusi mamos sijono, pareiškiau: „Viskas! Aš grosiu smuiku.“ Dažnai susimąstau, ką šiuo metu veikčiau, jei į tą koncertą mama nebūtų pasiėmusi manęs kartu (tuo metu ji akompanavo Naujosios Vilnios muzikos mokyklos mokytojos Daivos Vasiliauskienės smuiko klasei).

Saule, minite, jog muzika Jus ėmė supti dar įsčiose, kokios melodijos, kokie kūriniai ar atskiri garsai, įsiminę labiausiai, kurie jų galbūt tebelydi ir šiandien, tad, galėtumėte pavadinti gyvenimo leitmotyvu?

Išties muzikos nuo mažens girdėjau daug, daugiausia akademinės, dažniausiai atliekamos fortepijonu arba klarnetu (dėl tėvų). Mama turėjo Frédérico Chopino 24 preliudų fortepijonui kompaktinį diską, tad šis namie skambėdavo dažnai. Konkretaus kūrinio negalėčiau išskirti, nes būdama maža neskyriau „mėgstamo“ ar „nemėgstamo“ skambesio. Manieji pomėgiai ėmė reikštis vėliau – paauglystėje. Tiesa, nuo mažiausių dienų įsiminiau Chopino preliudą Nr. 15, kurį vėliau sumaniau išmokti ir pagroti mokykloje, bendro fortepijono pamokose.

Smuikas – reiklus ir įnoringas instrumentas, tampantis muzikanto gyvenimo palydovu, partneriu, netgi sielos balsu. Kas ir koks šis instrumentas Jums?

Jau seniai, po vieno iš Jono Urbos styginių instrumentų konkursų išgirdau šią žymaus lietuvių smuikininko ir pedagogo mintį apie smuiką, kaip muzikinę dėžutę, turinčią tapti smuikininko kūno dalimi. Ilgai nesupratau, apie kokias kūno dalis kalbama, tačiau dabar man šie žodžiai labai imponuoja. Manau, esu atradusi asmeninį santykį su savo instrumentu. Šiam santykiui suvokti, juolab jį pajausti prireikė laiko, tačiau būtent jis yra pagrindinis akstinas, suteikiantis jėgų ir nesibaigiančios energijos leistis į nuolatinius ir nepaliaujamus muzikinius ieškojimus.

Tad smuikas man – kūno dalis, kurią galima neštis atskirai nuo savęs, bet šalia. Smuikas gali būti labai įvairus, kalbėti keliais balsais ir įvairiais tembrais, tad, sakyčiau, jog smuikas yra labai universalus instrumentas.

Saule, žvelgdama retrospektyviai į visą savo muzikos meno mokymosi, studijų kontekstą, kokias savybes įvardintumėte svarbiausiomis būsimajam muzikui?

Ne tik muzikas, tačiau bet kurios meno srities (net nebūtinai meno) atstovas be tam tikrai sričiai reikalingų gabumų privalo būti pasirengęs aukoti dalį savęs. Atlikėjai aukoja savo laiką, kurio metu būtų su draugais, šeima, užsiimtų pomėgiais, eitų į kiną, skaitytų knygas. Visi šie dalykai egzistuoja mano gyvenime, tačiau jų gerokai mažiau nei galėtų būti.

Tad atlikėjas turi suvokti, jog dėl savo pašaukimo tam tikrų dalykų niekada neturės. Vis dėlto tai nėra praradimas, kadangi atlikėjas įgauna būdą pasiekti ir paliesti kiekvieną žmogų, stebėtoją, klausytoją, žiūrovą. Dargi tenka susitaikyti, jog profesionalios žinios ne visada padeda, kartais – trukdo: neišmatuojamai daug laiko tobulinant tai, ką darai, vėliau stebint kitus atliekant tą patį, nori nenori mintyse atsiranda šioks toks teisėjas, išmanantis geriau už kitus. Reikia išmokti šį teisėją ignoruoti, nes menas ne apie tai, kaip gerai atlieki užduotis savo srityje. Atlikimo lygis padeda aiškiau perteikti norimą žinią, tačiau nėra pagrindinis meno „matavimo vienetas“.

Prašyčiau pasidalinti savomis patirtimis, įžvalgomis, kas yra, ką reiškia, ką teikia, duoda Mokytojo figūra jaunajam, būsimajam, formuojamam muzikui?

Mokytojas jaunam muzikui yra absoliutus autoritetas. Jei tarp mokytojo ir mokinio užsimezga pasitikėjimu grįstas ryšys, jų darbo vaisiai gali būti neišmatuojami tiek profesiniame, tiek gyvenimiškame kontekste. Man mokytojai, su kuriais pavyko atrasti tokį santykį, iki šiol yra vieni svarbiausių žmonių, prisidėję prie mano asmenybės, vertybių formavimo.

Veikiausiai kiekvienas mokinys, ypač muzikas, turėjęs individualias pamokas, puikiai prisimena tiek gerus, tiek ne itin gerus įvykius su savo mokytojais, tad mokytojas ant savo pečių „neša“ be galo didelę atsakomybę. Tai, kad įmanoma atrasti tokį santykį su keliais mokiniais ir juos išauginti gerais muzikais, mano manymu, – stebuklas, o mokytojo profesija – itin ypatinga.

Turėdama galimybę, kokią muzikos meno asmenybę norėtumėte susitikti? Ko paklausti, ką pasakyti, drauge patirti? Kodėl?

Norėčiau pamatyti, ar Ludwigas van Beethovenas išties buvo toks piktas, kaip pasakojama. Pasikalbėti, ko gero, nepavyktų (neišdrįsčiau trukdyti), tačiau pamatyti jį darbo procese – mano svajonė, kuriai išsipildyti veikiausiai nelemta.

Man labai patinka Beethoveno kūryba, ypač smuikui. O koncertas smuikui su orkestru – tiesiog nuostabus!

Muzikos pasaulis yra labai platus, erdvus, tačiau kartu pagrįstas didžia konkurencija, ką liudija ir byloja daugybė įvairių konkursų, atrankų. Kokie Jūsų artimiausi ir tolimesni siekiai, uždaviniai ir tikslai, idant meno, profesinio augimo, tobulėjimo, raiškos išsipildymo ir įvairialypės savirealizacijos aspektai derėtų harmoningai Jūsų esatyje?

Mano tikslas šiuo metu – atrasti savo pačios vietą visoje Jūsų minėtoje muzikinio pasaulio plotmėje. Esu besiformuojantis darinys, tad natūralu, kad svajonių, idėjų yra daug, o savirealizacijos – mažai. Todėl po truputį pradėsiu įgyvendinti savo planus.

Noriu gilinti savo atlikimo meno žinias, taip pat plėsti savo atliekamų kūrinių repertuarą; būtų įdomu sudalyvauti viename ar kitame konkurse.

Saule, kas Jums yra repeticija?

Dažniausiai susiduriu su repetavimu drauge su akompaniatore arba kvartetu. Abiem atvejais tai – muzikavimas drauge, ieškojimas bendrų sprendimų ir idėjų. Pačios pirmos repeticijos būna įdomiausios, nes pagaliau gali išgirsti visą bendrą muzikinį paveikslą, numanytą kompozitoriaus. Tada, žinoma, prasideda tobulinimas, bet iš esmės, repeticijos yra maloni atlikėjo darbo dalis.

Ką Jums reiškia koncertas, klausytojų auditorija, sugrosimi kūriniai? Kokios mintys dažniausiai Jumyse, koncertui artėjant, kas tada, kai paskutinė nata jau sugrota?

Koncertui artėjant, stiprėja laukimas, nerimas. Kiekvienąsyk skirtingai, tačiau išėjus į sceną ir žvilgtelėjus į veidus pasidaro kiek ramiau, jaukiau, nes tai žmonės, kuriuos atvedė smalsumas, noras išgirsti ir pažinti kažką naujo.

Pradėjusi groti pamirštu, kad turiu rankas, kojas, akis, ausis ar nosį, mintyse nebelieka žodžių ar natų, visa užvaldo muzika.

Paskutinė nata visada ateina netikėtai. Po jos lyg prabundi, širdis neramiai plaka. Jau reikia išeiti...

Jeigu būčiau muzika – kokia, kada ir kur, kodėl?

Norėčiau manyti, kad nebūčiau Richardo Wagnerio opera ar Gustavo Mahlerio simfonija, nors gal šiek tiek ir norėtųsi – juk taip rimta, gražu, stipru. Labiau įsivaizduoju save saloninės, kamerinės muzikos skambesyje – jaukumas, susitelkimas, šiek tiek dramatiška, bet ne itin garsi, pernelyg stipri, ilga. Mėgstu įvairią muziką tiek žanrų, tiek pačios klasikinės muzikos kontekste, tačiau save prilyginčiau ne mėgiamai muzikai, o ieškočiau asmeninių panašumų su kūrinio charakteriu.

Jūsų vardas byloja šviesą ir šilumą, kartu dienos metą, kartu gyvybės globą, pastiprinimą, vėlgi prašyčiau pagalvoti apie Saulę muzikos meno srityje, kaip ir kuo ji suskambėtų, galbūt atsispindėtų kaip garsų šviesa ir šiluma?

Niekada nesusimąsčiau apie savo vardą ir jo reikšmę mano pasirinktai profesijai, tačiau veikiausiai sutinku su Jumis dėl šviesos ir šilumos; dar, tikriausiai norėtųsi būti ir stiprinančia šviesa Lietuvos muzikiniame gyvenime.

Jūsų patarimas ir linkėjimas, ketinimas ir pasižadėjimas; Jūsų žodžiai kaip laiškas sau iš dabarties ateitin, muzikai, kuri gyvena Jumyse, kuri supa, kuri skamba ir ataidi – „...“.

Linkėčiau sau pačiai neprasmegti menkų, nesvarbių dalykų apsuptyje ir nepasiduoti kasdienybei, atrasti savo kelyje nepaneigiamą prasmę ir jos laikytis.

Komentarai