„Net mažiausias rajonas ar regionas turi unikalumo...“ (Periferija – ne provincija?)

Jau keletą mėnesių Kazlų Rūdos kultūros centras turi naują vadovą. Lietuvoje šis žmogus gerai žinomas kaip klarnetininkas, meninių renginių ir programų prodiuseris, tačiau šios savivaldybės gyventojai apie naująjį vadovą vis dar ne itin daug ką žino. Tad nutarėme jį pristatyti, pasidomėti, kas paskatino bristi į akmenuotą kultūros upę. Į pateiktus Nijolės Linionienės klausimus Valdas ANDRIUŠKEVIČIUS mielai ir išsamiai atsakė.

– Kadangi esate ne vietinis, papasakokite, iš kur kilęs, kaip pasirinkote muziką (kultūros kelią)?
– Esu kilęs nuo Šiaulių, 1996 metais baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kauno fakulteto klarneto specialybės studijas, įgydamas muzikos magistro laipsnį. Dabar studijuoju LMTA Kultūros vadybos magistrantūroje. Renginių organizavimu užsiėmiau dar mokydamasis Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, studijų metu. Pirmieji renginiai buvo daugiau lokalaus pobūdžio arba asmeninės saviraiškos įprasminimas: solo pasirodymai, dalyvavimas įvairiuose ansambliuose…
Dar studijų metais įsidarbinau šalies Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Vidaus tarnybos I pulke, pučiamųjų instrumentų orkestro, kuris gyvavo iki 2009 metų, muzikantu. Jį panaikinus teko paragauti ir tikros vidaus tarnybos duonos: kalinių konvojavimo, objektų apsaugos, paieškos, riaušių malšinimo praktikos, esu užsitarnavęs vyresniojo leitenanto laipsnį, apdovanotas III laipsnio medaliu „Už nepriekaištingą tarnybą“. Tai buvo gera patirtis, dažnai pasitarnaujanti ir civiliniame gyvenime. O laisvu nuo tarnybos metu niekada neatsitraukiau nuo kultūros, renginių organizavimo, dalyvavau juose. Kūrėsi naujos įstaigos, organizacijos, buvau kviečiamas organizuoti festivalius, renginius. Labai džiaugiuosi, kad savo patirtimi dalijosi ir labai daug ko išmokė žinomiausi Lietuvos aktoriai Rūta Staliliūnaitė, Viktoras Valašinas, Petras Venslovas, Egidijus Stancikas, Doloresa Kazragytė, atlikėjai Rita Preikšaitė, Tomas Ladiga, Kristina Siurbytė, Ona Kolobovaitė, Liudas Mikalauskas – visų neišvardinsi. Didelė aprėptis ir patirtis, organizuojant renginius visoje Lietuvoje, sukūrė daug idėjų, atsirado partnerių, bendradarbių, bendraminčių. Šią patirtį tikiuosi panaudoti dabartinėje veikloje.
– Kas paskatino (sugundė) imtis šių pareigų? Ką žinojote apie šią kultūros įstaigą ir Kazlų Rūdą, kultūrinio gyvenimo – ir ne tik – situaciją šioje savivaldybėje apskritai? Gyvenate, regis, Kaune…
– Dažnai aplankydavo mintis, kad jau laikas grįžti į savo veiklos sferą. Yra posakis „išeiti iš komforto zonos“, tai šiuo atveju aš galvoju, kad „grįžau į savo zoną“. Dažnai pasidairydavau skelbimuose, darbo pasiūlymuose, tačiau netenkino arba pozicija, arba veiklos pobūdis: esu nebe jaunas (greit 50), eksperimentuoti laiko ne kažkiek, todėl ryžtis tikrai nebuvo lengva, tačiau susipažinęs su aplinka, išgirdęs valdžios nuomonę dėl perspektyvų – apsisprendžiau. Esu pažįstamas beveik su visų Lietuvos kultūros centrų vadybininkais ir vadovais – tai ir paskatino pabandyti jų duonos. Apie Kazlų Rūdą, kaip apie jaukų miestelį tarp Kauno ir Marijampolės, žinojau seniai, turėjau bendrakursių iš čia. Ir kultūros lauką pažinojau, nes teko bendradarbiauti ir su ilgamete šio centro direktore Žibute Večerskaite. Džiaugiuosi, kad ji ir dabar neatitolo nuo mūsų, ateina su senomis ir naujomis idėjomis, pasiūlymais (teišlieka šiokia tokia intrigėlė)… Situacija manęs nė kiek nestebino, nes per ilgametę praktiką esu matęs visko: netinkamo požiūrio, skepsio ir kitokių blogybių, kurias tenka ištverti renginių organizatoriams ir regionų kultūros darbuotojams. Daug įtakos turi vietinės valdžios požiūris, jis šiuo metu radikaliai keičiasi – tai džiugina, skatina perspektyvas. Tikiu, kad ir šioje savivaldybėje sukursime patrauklią aplinką.
Taip, gyvenu Kaune ir kasryt važinėju 50 km pirmyn ir atgal, bet tai laikau didesniu privalumu negu trūkumu: yra laiko pagalvoti, pasvajoti, susidėlioti planus, paskambinti. O ir didmiesčio patirtį pritaikyti regiono veikloje – juk daugelis leidybos, reklamos, techninių reikmenų parduotuvių ir įstaigų yra ten, tai tenka viską suorganizuoti ir atvežti ko trūksta, nereikia „vaikyti“ tarnybinio transporto. O jei rimtai, daugiau patirties semiuosi iš savo kolegų, dirbančių panašiuose regionuose: Skuode, Prienuose, Birštone. Jie mielai dalijasi savo patirtimi ir įgūdžiais, tai didelė paspirtis pradedant veiklą valstybiniame sektoriuje, nes ji truputį skiriasi nuo mano patirties, vystant veiklą viešosiose įstaigose. Skiriasi įstatymai, finansavimo sąlygos, darbuotojų veiklos organizavimas.
– Kokią viziją turėjote čia eidamas ir kiek apskritai pažįstate regionų, provincijos gyvenimą, tarp jų ir kultūrinį? Be abejo, atvykstate su koncertais ar kitomis programomis – o plačiau? Pastaruoju metu vis nuskamba mintis, kad tikrieji dalykai (suprask – didžioji kultūra, menai) gyvuoja ir apskritai galimi tik dideliuose miestuose…
– Esu išmaišęs beveik visą Europą, teko būti Azijos valstybėse, neseniai grįžome iš koncertinės kelionės JAV ir tai man atsako į pagrindinių vizijų ir misijų klausimus – esame unikali valstybė! Net mažiausias rajonas ar regionas turi savo unikalumo, išskirtinumo, tik reikia tai atrasti, paviešinti ir įdėti pastangų bei sumanumo pritraukiant žmones. „Didžioji“ kultūra, sukoncentruota didmiesčiuose, jau pradeda konkuruoti pati su savimi ir greitai pradės mąstyti plačiau – važiuoti į regionus, rinkti žiūrovus, nes kitaip neišgyvens. Mūsų, kaip kultūros centro, paskirtis – kurti vietos kultūrą: skatinti meno mėgėjų kolektyvus, mainus su kaimyniniais rajonais, dalijimąsi patirtimi ir kultūringą laisvalaikio organizavimą. Žinoma, būtina ir profesionalaus meno sklaida, kurią su Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos Kultūros komiteto nariais esame aptarę ir planuojame vykdyti, nes tai yra viena pagrindinių kultūringos ir atsakingos bendruomenės kūrimo formų. Kad ir būtų pikta ekonomistams, tačiau pagrindiniai ekonomikos varikliai yra socialinės ir kultūros vystymo sferos. Tai deklaruoja įvairių mokslininkų straipsniai žymiausiuose pasaulio ekonomikos ir verslo politikos leidiniuose.
Esu numatęs neapsiriboti tik renginių organizavimu, bet taip pat rūpintis viso regiono kultūros lauko aura, jos kūrimu, vietos bendruomenių įveiklinimu, nes vienas lauke – ne karys (čia iš praktikos…), bendrai kurti patrauklią aplinką ir organizuoti veiklas ne tik Kazlų Rūdoje, bet ir visoje savivaldybėje. Tai visapusiška veikla, įtraukiant vietos bendruomenes, verslą, ūkininkus, visus, kuriems tai gali ir turi atnešti naudos. Aš tai vadinu „kultūrinio turizmo“ organizavimu. Reikia to vietos bendruomenei ar ne – parodys laikas, tačiau geros iniciatyvos anksčiau ar vėliau prigyja ir atranda savo vietą. Kazlų Rūdos savivaldybėje yra daug unikalių vietų, talentingų menininkų, iniciatyvių žmonių, kurie suinteresuoti savo krašto progresu. Tikiu, kad kartu tikrai sukursime įdomių ir patrauklių dalykų, kurie džiugins ne tik vietos gyventojus, bet privilios ir kaimynus.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte ir kaip galvojate juos spręsti – nepaisant to, kad bet kokius planus ar norus dabar drumsčia ir dar kurį laiką drums situacija dėl pandemijos, karantino? Bet viskas kažkada baigsis…
– Pagrindinė Kazlų Rūdos problema – koncertų salė, kurios praktiškai nėra. Yra tik patalpa, kurioje gali vykti renginiai, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje to nebepakanka. Atsimenu savo pirmąją darbo dieną (2019 m. spalio 1 d.): atėjęs į darbą pirmiausia išgirdau, kad salėje pro stogą varva vanduo – teko organizuoti ne renginį o darbininkų brigadą… Tačiau čia radau daug iniciatyvių ir veiklių žmonių: vieniems reikėjo tik paskatinimo ir palaikymo, kitiems reikia suprasti, kad niekas kitas už juos darbo nepadarys – tenka mokytis rašyti projektus, skaičiuoti sąmatas, ieškoti idėjų ir jų realizavimo būdų. Bendra žmogiškųjų išteklių situacija čia nėra bloga. Trūksta konkrečių specialistų, jie labai nenoriai dairosi į regionus, visi spraudžiasi į didmiesčius, tačiau jei tinkamai organizuosime veiklas, sukursime palankią aplinką, jie atkreips dėmesį ir į mus. Juo labiau kad jau planuojama kultūros centro renovacija, ji turėtų prasidėti 2021 metais. Tai tikrai ne kasdienis iššūkis, kuris pareikalaus visų susitelkimo, supratimo, kažkiek ribos ir veiklą. Džiugu jausti tvirtą savivaldybės vadovų poziciją ir požiūrių lygiagretumą, tai nuteikia optimistiškai ir perspektyviai. Per pakankamai trumpą laiką spėjome suorganizuoti ir pateikti kelis projektus Lietuvos kultūros tarybai ir jau šiemet kviesime į „Rimvydo Žigaičio menų festivalį“. Kazlų Rūdoje gimusio ir augusio kompozitoriaus vardo festivalyje galėsime mėgautis profesionalų – kamerinio choro „Polifonija“, Lietuvos kamerinio orkestro, Kauno valstybinio choro ir autoriniais Gintarės Jautakaitės (JAV), Liudo Mikalausko – koncertais.
Didžiausias iššūkis buvo renginių ciklo „Kalėdos Kazlų Rūdoje“ organizavimas, nes renginių lygio kartelė buvo suformuota dar prieš man įsidarbinant, visiems tai buvo nauja ir nežinoma, tačiau buvo smagu matyti visų suinteresuotumą ir norą. Tad, neskaitant nežymių nesėkmių, viskas pavyko ir atsiliepimai buvo palankūs. Aktyvūs renginių lankytojai jau turėjo galimybę susitikti nemokamuose koncertuose su Deiviu ir Renata Norvilais, Vaida Genyte, o Vasario 16-osios proga – su emocinguoju Martynu Levickiu. Šiuo metu kultūros centras dirba nuotoliniu būdu, kaip ir visos valstybinės įstaigos, tačiau tai labai geras laikas paruošti kai kuriuos perspektyvinius planus, pasiūlymus, pagalvoti apie festivalio organizavimą, vasaros renginius parke. Taip, taip – yra idėjų vasarą organizuoti koncertus ir renginius Kazlų Rūdos parke, kuris nuo seno buvo ir yra poilsio zona, tad kviečiame miestiečius, kauniečius ir marijampoliečius sekti reklamą ir naudotis proga kultūringai pailsėti gryname ore.
– Per šventinį Martyno Levickio koncertą būta nesusikalbėjimo tarp KC darbuotojų ir į renginį norėjusių patekti žmonių (redakcija gavo keletą skundų). Jie piktinosi sužinoję, kad nors kvietimai staigiai ištirpo, salėje buvo ne viena tuščia vieta…
– Girdime šias pastabas tiesiogiai – ir publika galėtų kreiptis tiesiai į kultūros centro administraciją, nes laikraštis neišspręs salės dydžio prob-lemos. Iš patirties: tokią situaciją esu turėjęs ir žinojau, kad taip dar bus. 1998 metais, kuomet Kauno menininkų namai buvo užmiršti ir nelankomi, tuometis vadovas aktorius Viktoras Valašinas pakvietė aktorę Rūtą Staliliūnaitę kurti literatūrinį teatrą, kuriame dalyvavo žymiausi tuo metu Kauno dramos teatro aktoriai. Paskelbus renginį taip pat buvo platinami kvietimai (ne bilietai!) ir lygiai taip pat žmonės piktinosi, kad netilpo, nes salėje tik 120 vietų! Tačiau paskelbus trečią renginį visi su džiaugsmu stovėjo eilėje prie kvietimų ir džiaugėsi gavę! Manau, tai gali išspręsti tik laikas, kai publika supras, kad reikia vertinti tai, ką gauna, ir mokėti tuo naudotis prasmingai, nes daugelyje šalių tokio lygio nemokamų koncertų jau seniai nebūna! Jie stebisi mūsų galimybėmis. O tie, kurie gavo kvietimus ir neatėjo gal vardan kažkokio „protesto“, tegul pagalvoja apie savo sveikatą ir neina į polikliniką vardan „protesto“, kai negaluoja, nes jiems gal nepatinka aplinka ar paslaugos kokybė (kai sveiki – visi drąsūs ir išmintingi). Taip ir čia – nieko nevertini, kol neprarandi. Taigi, ateityje šių problemų bus! O gerbiamus kultūros mėgėjus kviečiu suprasti, kad Kazlų Rūdoje gyvena beveik 5000 gyventojų, visoje savivaldybėje beveik 12000, o salėje telpa tik 400 – tai koks gudruolis galėtų išspręsti šią problemą?! Vertinkime tai, ką gauname, naudokimės proga ir nesipykime vien dėl to, kad kažkas vyksta ne taip, kaip norime. Mes tikėjomės antplūdžio, todėl sugalvojome, kaip kontroliuoti žmonių srautus. Visus, kurie negavo kvietimų, asmeniškai kviečiau ateiti į renginį, nes žinojau, kad „gobšuolių“ visur pasitaiko ir dalis gavę kvietimus už dyką tikrai neateis. Tad čia ir prasideda viena pagrindinių mano misijų – auditorijos savivertės ugdymas.
– Aktyviai dalyvaujate įvairiuose projektuose, jei neklystu, neseniai viešėjote užsienyje – ar tai nesusikirs su vadovavimu kultūros centrui?
– Taip. Ir ateityje planuojame ne vieną koncertą ir programą pasiūlyti Lietuvos žiūrovams. Prieš kelias savaites grįžome iš koncertinės kelionės JAV, kur lietuvių bendruomenėms pristatėme roko operą „Priesaika“. Su didžiausia pagarba atlikėjams leidžiu save vadinti šio kūrinio prodiuseriu, nors prodiuseriai esame visi, kurie prisidėjo prie šio įvykio: patriotinio roko grupė „Thundertale“ („Perkūno sakmė“), kompozitoriai Jonas Chockevičius ir Laurynas Baškys, režisierius Nerijus Petrokas, solistai… Jei kas dar nematėte, kviečiu sekti reklamą ir rudenį atvykti į Marijampolės kultūros centrą.
2019 m. vasarą su Kauno tautinių šokių klubu „Suktinis“ turėjome koncertinį turą Japonijoje. Aplankėme septynis miestus ir sušokome penkis koncertus. Pastaruoju metu su žinomais Lietuvos atlikėjais kuriame ir organizuojame daug koncertinių programų, kurios vyksta visoje Lietuvoje.
Šios ir daugelis kitų patirčių užgrūdino mane kaip organizatorių, papildė žinių bagažą, sukūrė ir išplėtė pažinčių ratą. Visa tai ne trukdo, o tik papildo mano patirtį, plečia akiratį ir tai stengiuosi pritaikyti dabartinėje veikloje – regiono viešinimui ir gyventojų kultūrinio edukavimo bei savivertės kūrimui. Tikiu regiono galimybėmis ir kviečiu visus ne tik kritikuoti kas „ne taip“, o siūlyti: ką padaryti, kad būtų TAIP!
– Dėkoju už pokalbį, plačias ir gilias įžvalgas, pozityvumą ir sėkmės įgyvendinant gražius planus.