Netekome ALGIMANTO BRAŽINSKO

Publikuota: 2020-01-29 Autorius: Mb.info
Netekome ALGIMANTO BRAŽINSKO

Skaudi netektis - šiandien, 2020 metų sausio 29 dieną netekome kompozitoriaus Algimanto Bražinsko. Nepaprastai talentingo, jautraus kūrėjo... Apie tokius sako "Davė Dievas ir drėbtelėjo"...

Apie atsisveikinimą su velioniu pranešime vėliau. Sekite mūsų puslapį.

***

Algimantas Bražinskas (g. 1937) mokėsi Druskininkų vidurinėje muzikos mokykloje, grojo smuiku, akordeonu ir fortepijonu, kūrė muziką. 1953-1956 metais studijavo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Vilniaus konservatorija), 1956-1961 m. - Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasėje. Studijų metais sukūrė miuziklą "Pagramančio šnekučiai", kuris 1976 m. buvo pastatytas Kauno muzikiniame teatre.

Bražinsko kūriniai įvertinti įvairiomis premijomis respublikiniuose ir sąjunginiuose konkursuose (S. Šimkaus, J. Švedo ir kt.). 1970 metais kompozitoriui buvo suteikta respublikos komjaunimo premija už "Kamerinę simfoniją", 1973 m. - Valstybinė premija už "Septynias balades". 1975 metais suteiktas respublikos nusipelniusio meno veikėjo, 1987 m. - respublikos liaudies artisto vardas.

Bražinsko kūrybą sudaro įvairių žanrų kūriniai: dainos solo balsui ir chorui, vokaliniai ciklai, oratorijos, kantatos, operos, kamerinė bei simfoninė muzika, muzika vaikams. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu išbandęs sonoristiką, aleatoriką, vėliau kompozitorius pasirinko tradiciškesnę muzikos raišką, orientuodamasis į didesnį klausytojų būrį. Kompozitoriaus kūrybiniam braižui būdinga emocionalumas, dinamiškas muzikinis vyksmas, išraiškinga bei daininga melodika. Vokaliniuose kūriniuose ypač svarbus teksto ir muzikos ryšys: muzika reiškiama žodžio ekspresija ("Benamio dainos"), atkuriamos kalbinės intonacijos ("Keturios raudos ir aukojimas"). Akompanimentas dažnai iliustratyvus ("Rauda boružei"), perteikiantis emocines situacijų charakteristikas ("Rauda ant žuvusio sūnaus kapo"). Savarankiškos, dažnai kontrastingos vokalo ir akompanimento partijos kuria darnią muzikinę visumą.

Kompozitorius daug dėmesio skiria chorui, yra sukūręs stambius chorinius ciklus: "Kukučio baladės", "Pavasario žaidimai", koncertą chorui "Mano vasarų žemė", "Dvi poemas moterų chorui". Vienas žymiausių kompozitoriaus chorinių ciklų - "Septynios baladės" (Vytauto Bložės eilės). Įvairiomis muzikos išraiškos priemonėmis (kontrastingų balsų grupių derinimas, šnabždesiai, kalbėjimas, juokas ir kt.) kuriama nuosekli muzikinė atskirų baladžių bei viso ciklo siužetinė linija.

Ilgą laiką kompozitorius taip pat kūrė įvairioms kaimo kapeloms bei ansambliams. Jo kūriniai liaudies ansambliams pasižymi būdinga liaudies muzikos leksika bei spalvinga instrumentuote.

***

Garsus kompozitorius save laiko truputį dzūku, truputį suvalkiečiu
Eglė KVIESULAITIENĖ (SANTAKA, Vilkaviškio krašto laikraštis)

Vienu talentingiausių šiuolaikinių kompozitorių laikomas Algimantas Bražinskas nelabai galėtų paaiškinti, kodėl jo biografijoje atsirado Vilkaviškio vardas. Tačiau menininkas pripažįsta, kad suvalkiečiai jam – patys mieliausi žmonės, o gimtine tapusiam mūsų miestui jis neabejingas iki šiol.

Dviguba „pilietybė“

Dabar tai sostinėje, tai šalia jos įrengtoje sodyboje gyvenantis žinomas kompozitorius savo mūzos išleisti į užtarnautą poilsį dar neketina. Neabejotinu talentu likimo apdovanotas kūrėjas ir dabar rašo muziką, o savo kūrybiniame lobyne turi sukaupęs šimtus rimtosios ir lengvosios muzikos kūrinių.

A. Bražinsko sukurtos operos, miuziklai, simfonijos, oratorijos, kantatos, kūriniai chorams, instrumentinėms grupėms, vokalui atliekami ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Kolegos A. Bražinską vertina kaip unikalų kompozitorių, sugebantį kurti bet kokio stiliaus muziką bet kuriam atlikėjui.

Kitąmet aštuoniasdešimtmetį švęsiantis garsus kompozitorius atmintyje vaikystės prisiminimų iš gimtosios Suvalkijos išsaugojęs ne tiek jau daug. Pamena, kad tėvai buvo kilę iš Dzūkijos, tačiau tėvelis, pasienio policijos viršininkas, dirbti buvo atsiųstas į mūsų kraštus. Todėl pats A. Bražinskas juokiasi turįs dvigubą „pilietybę”: savu jį laiko ir dzūkai, ir suvalkiečiai.

Išblaškė karas

Kodėl gimė būtent Vilkaviškyje, A. Bražinskas tėvų taip ir nepaklausė. O dabar ir paklausti nebėra ko. Tačiau šis biografijos faktas iki šiol likęs visuose dokumentuose ir informacijos šaltiniuose.

Mažąjį Algiuką krikštijo Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje, o ankstyvuosius vaikystės metus jis pamena leidęs Šakiuose. Tačiau tiek tos ramios vaikystės ir buvę. Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o prasidėjus okupacijai aukštas pareigas tuomet užėmęs Algimanto tėtis puikiai suprato, jog su sovietų valdžia jam ne pakeliui. Tad šeima nutarė trauktis į Vokietiją, o vėliau – išvykti į JAV.

Tačiau taip jau nutiko, kad pabėgti į užjūrį pasisekė tik tėčiui, o Algimanto mama su vaikais buvo grąžinta į Lietuvą ir apsigyveno Dzūkijoje – apsistojo pas gimines Druskininkuose. Čia Algimantas pradėjo lankyti mokyklą.

Muzika – iš knygų

Kada į jo gyvenimą atėjo muzika, A. Bražinskas net pasakyti negali. Ji tiesiog visada buvo šalia ir kartu: smuiku mokėjo groti ir tėtis, ir dėdė, o „dziedulis“ bendravo su pačiu Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu.

Tačiau mažajam Algiukui vaikystėje labai imponavo technika, elektronika. Šis pomėgis A. Bražinską lydėjo visą gyvenimą. Ir dabar, jau būdamas solidaus amžiaus, kompozitorius išbando visas šiuolaikines technologijas.

A. Bražinskas juokauja, kad muzika susižavėjo „iš knygų“. Jų vaikystėje perskaitė tikrai daug, ypač apie kompozitorių, muzikantų gyvenimus. Ir jas skaitydamas tarsi girdėjo skambančią muziką.

– Jei kas paklaustų, kaip išmokau groti fortepijonu, net negalėčiau atsakyti, – prisiminimais dalijosi A. Bražinskas. – Tiesiog kažkaip savaime. Mokykloje prisėsdavau prie pianino ir grodavau, grodavau... O tai išgirdusi muzikos mokytoja leisdavo likti kabinete ir groti per visą naktį.

Kūrė mokykloje

A. Bražinskas prisimena, jog namuose turėjo pats nusipiešęs pianino klaviatūrą ir ja „skambindavo“ Liudviko van Bethoveno sonatas. Muzika skambėdavo tik jo galvoje, bet groti buvo labai malonu. Kai nuėjęs į mokyklą sonatas sugrojo tikru pianinu, mokytoja negalėjo patikėti savo ausimis.

Kurti muziką būsimasis kompozitorius pradėjo anksti. Dar būdamas paauglys parašė dainų, kūrinių smuikui, kuriuo pats mokėjo groti. Todėl niekam nebuvo nuostabu, kai penkiolikmetis Algimantas išvyko į Vilnių ir iškart įstojo į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, kompozicijos klasę.

Studijuodamas antrame kurse jis sukūrė pirmąjį kūrinį. Šis buvo atliktas viešai. Tai buvo pjesė klarnetui, o ją atliko tuomet garsus muzikantas Edmundas Kuodis, vėliau sudaręs vyresniajai kartai gerai žinomą puikų duetą su Jonu Girijotu.

Kompozitorius dėkingas likimui, kad turėjo galimybę gyventi tik iš kūrybos.

Dueto „krikštatėvis“

Nedaugelis, ko gero, žino, kad A. Bražinskas tapo savotišku E. Kuodžio ir J. Girijoto dueto „krikštatėviu“. Mat gyvendamas viename bendrabutyje su J. Girijotu Algimantas parašė dvi dainas, su kuriomis duetas pradėjo savo karjerą. Tai buvo įžymioji „Naktigonės daina“ ir „Ei, vyručiai, dainą“. Vėliau dueto repertuare atsirado daug A. Bražinsko dainų, keliavusių su kolektyvu po visas šalies koncertų ir miestų bei kaimų kultūros namų sales.

Nugrimzdamas į prisiminimus kompozitorius neslepia, jog gabumų muzikai jam niekada netrūko, o dėstytojai jo sugebėjimus vertindavo tik aukščiausiais balais. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, kurios kursą studentai baigdavo per ketverius metus, A. Bražinskas mokėsi tik trejus, mat gabus jaunuolis iškart buvo priimtas į Vilniaus konservatoriją. Tuomet vienintelis kurse gavo padidintą vardinę V. Lenino stipendiją. Tiesa, neilgai, nes kortas sumaišė politiniai mokslai, kurių menininkas niekada nemėgo.

Išgarsino atlikėjai

Studijuodamas antrame konservatorijos kurse A. Bražinskas parašė dainą „Ugnelė“, kuri labai patiko garsiajam solistui Virgilijui Noreikai. Netrukus ši daina tapo muzikos klasika, o jaunasis kompozitorius taip išpopuliarėjo, kad jo vardas garsiai nuskambėjo muzikos pasaulyje.

A. Bražinskas neslepia, jog kūrinio sėkmė ir populiarumas priklauso ne vien nuo kompozitoriaus.

– Muzika tėra pusfabrikatis, – sakė A. Bražinskas. – Jei jos niekas negroja ir nedainuoja, tai pati muzika nieko verta. Bet jeigu ji patenka į gero atlikėjo rankas, atitinka balsą ir galimybes, tada kūrinys tampa hitu. Man tikrai pasisekė, kad mano kūrinius atliko garsūs, klausytojų mėgstami atlikėjai.

Gyvenimas – kūryba

Baigęs konservatoriją, A. Bražinskas dirbo Lietuvos kino studijoje, vėliau – Kompozitorių sąjungoje konsultantu. Tačiau netrukus suvokė, jog „etatinis“ darbas – ne jam.

– Tuo metu kompozitoriai turėjo puikias sąlygas, daug užsakymų, nes buvo daug kolektyvų: radijo, televizijos chorų, instrumentinių grupių ir t. t. Todėl nusprendžiau, kad verčiau jau užsiimsiu tiesioginiu kompozitoriaus darbu – kūryba, o ne trinsiu kelnes kažkur „už etatą“, – pasakojo A. Bražinskas. – Taip nuo tol ir neturėjau jokio kito darbo – tik kūriau muziką.

Tačiau kiek vėliau A. Bražinskas turėjo galimybę kūrybą derinti ir su kitu pomėgiu – technika. Kadangi palaikė ryšius su JAV gyvenančiu tėvu ir kitais giminaičiais, gaudavo naujausių technologijų – kompiuterinės įrangos, programų muzikai komponuoti, kurių Lietuvoje dar nebuvo. Tad A. Bražinskas dirbo su kompiuterinėmis muzikos komponavimo programomis, padėjo kitiems kompozitoriams išleisti jų kūrinius.

Kompozitorius dėkingas likimui, kad turėjo galimybę neieškoti sotesnio kąsnio kitur, o gyventi iš kūrybos. Dėl to jo kūrybinis bagažas ypatingai didelis. Ir dabar „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblio „auksiniame“ repertuare skamba daug A. Bražinsko kūrinių, jo dainas atlieka chorai. Kompozitorius bendradarbiauja su Kauno valstybiniu choru, kuriam vadovauja profesorius Petras Bingelis.

A. Bražinskas negalėtų išskirti, kuris kūrinys jam pačiam mieliausias.

– Visada labiausiai myliu tą kūrinį, kurį parašiau paskutinį, – atskleidė kompozitorius. – Tuomet laukiu momento, kol jį išgirsiu atliekamą kolektyvo. Ir dabar turiu parašęs vieną koncertą chorui. Laukiu nesulaukiu jo pasirodymo scenoje.

Simpatijos Suvalkijai

Kompozitorius neslepia, kad išgirdus Vilkaviškio vardą, suvalkietišką šneką sukirba prisiminimai. Ypač iš tų laikų, kai buvo labai „madingi“ renginiai – susitikimai su aktoriais, kompozitoriais, kitais menininkais. Tada A. Bražinskui į Vilkaviškį tekdavo atvykti labai dažnai.

– Atradę mano biografijoje faktą, jog esu gimęs Vilkaviškyje, jūsų rajono vadovai mane nuolat kviesdavo kaip saviškį. O aš ir nesipriešindavau juo būti. Man suvalkiečiai – labai mieli, nuoširdūs žmonės. O sovietmečiu, kai visi aplinkui visko bijojo, buvo suvaržyti, suvalkiečiai išsiskyrė savo drąsumu, savarankiškumu, didesniu pasitikėjimu savimi. Tad ir dabar džiaugiuosi, kad likimas man suteikė galimybę truputį pabūti suvalkiečiu, – simpatijų mūsų rajonui neslėpė žinomas kompozitorius.

Daugiau informacijos
https://www.mic.lt/lt/baze/klasikine-siuolaikine/kompozitoriai/brazinskas/

Komentarai