Netekome Taisos Teresės Rubackienės...

Publikuota: 2019-05-22 Autorius:
Netekome Taisos Teresės Rubackienės...

Netekome Taisos Teresės Rubackienės...
Šeštadienį, gegužės 25 d. nuo 10 iki 12 val. atsisveikinimas Vilniaus Laidojimo rūmuose (Olandu g. 22)
Karstas išnešamas 12 valandą. Laidotuvės vyks Vilniuje Rokantiškių kapinėse.
"Netekome puikaus žmogaus, arsitokratės, nuoširdžios, pasišventusios pedagogės. Tegul ilsisi Ramybėje nuo gyvenimo šurmulio." - Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.

2012 m. MUZIKOS BARUOSE Nr. 11-12 (Gruodis) publikavome Agnės Paškauskaitės pokalbį su žymios pianistės Mūzas Rubackytės mama, pianiste ir pedagoge Taisa Terese Rubackiene

Talentinga mama - atsakinga viso gyvenimo misija.

Muzikalioje šeimoje gimusi ir augusi Teresė Rubackienė nuoširdų atsidavimą muzikai perdavė savo vienintelei dukrai pianistei Mūzai Rubackytei. Šiandien šia nepaprasta atlikėja gali didžiuotis ne tik mama, bet ir Lietuva bei pasaulis.
Svarbią Taisos Teresės Rubackienės gyvenimo dalį visada užėmė pedagoginis darbas. Savo gerbiamą Mokytoją prisimena dainininkė Aldona Vilčinskaitė-Kisielienė: „Buvau šeštoje ar septintoje Trečiosios mergaičių vidurinės mokyklos klasėje, kai mokyklos chorui pradėjo vadovauti jauna ir labai graži moteris Teresė Gomolickaitė. Mes, paauglės, tiesiog negalėdavome atsistebėti jos išvaizda, elegancija: kaip dabar matau visada pakeltą galvą graikišku profiliu... <...> Tai šviesi asmenybė, aristokratė, kurios neįmanoma pamiršti."

Džiaugiuosi galėdami pasikalbėti su talentinga Mama, gerbiama Mokytoja Terese Rubackiene.

- Esate kilusi iš muzikalios šeimos...

- Mano senelis Antanas Gomolickas, išėjęs į pensiją, apsigyveno Meižių dvare (dabar Mažeikių r.). Jame buvo senelės Anelės Gomolickienės, pianistės, Sankt Peterburgo konservatorijos absolventės (kas tuo metu buvo itin retas dalykas), fortepijonas. Kai mano tėveliui sukako ketveri ar penkeri, mama ėmė jį mokyti muzikos pagrindų ir skambinti fortepijonu, nes tėvelis muzikai buvo labai gabus. Tačiau kai jam tebuvo dešimt metų, mama mirė, tad nutrūko ir muzikos pamokos. Vis dėlto tėvelis, nors pasirinko matematiką, visą savo gyvenimą siejo su muzika: skambino fortepijonu, vadovavo bažnytiniams bei pasaulietiniams chorams, buvo subūręs mėgėjų orkestrą.

Mano mamytė Marija Gomolickienė, pagal profesiją pedagogė, turėjo puikų balsą, dažnai dainuodavo įvairių švenčių metu. Abu tėveliai rūpinosi mano ir vyresniosios sesers Irenos muzikiniu lavinimu - abi nuo mažens skambinome fortepijonu ir tapome pianistėmis.

Kai man buvo penkeri, su šeima persikėlėme į Kauną. Šešerių pradėjau mokytis skambinti fortepijonu, mano pirmieji mokytojai buvo tėvelis ir sesutė. Kadangi buvau labai gabi, tėveliai nutarė mane leisti į vokiečių mokyklą: ji buvo netoli namų, turėjo gerą reputaciją, o ir vokiečių kalbą pramokti buvo pravartu. Nemažai dėmesio ir laiko teko skirti bendrojo lavinimo dalykams, kurie visi buvo dėstomi vokiškai, tačiau neapleidau ir fortepijono pamokų, ketverius metus privačiai mokiausi pas Eleną Okulič-Kazarinienę.

- Galbūt vaikystėje ar paauglystėje turėjote ir kitokios mėgstamos veiklos?

- Mes su seserimi Irena labai domėjomės literatūra, abi rydavome knygas, laisvalaikiu aš mėgau siuvinėti kryželiu. Mūza turi mano išsiuvinėtą paveikslą, kuriame pavaizduotas prie klavesino sėdintis jaunuolis ir šalia jo stovintis fleitininkas.

- Kur muzikos mokėtės vėliau?

- Mokiausi prof. Elenos Laumenskienės, Stanislawo Szpinalskio fortepijono klasėse Kauno konservatorijoje. E. Laumenskienė buvo labai gera, bet griežta pedagogė. S. Szpinalskis - Pirmojo tarptautinio F. Chopino konkurso Varšuvoje antros vietos laimėtojas. Kaip pedagogas jis man paliko didžiausią įspūdį: kai atsisėdęs prie fortepijono skambindavo D. Scarlatti Sonatą ar F. Chopino Noktiurną, atrodydavo, jog vyksta stebuklas. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studijavau Balio Dvariono fortepijono klasėje. Jį prisimenu kaip lakią vaizduotę turėjusį kompozitorių bei pedagogą, jo pamokos visada būdavo labai įdomios.

Vokiečių okupacijos metais skambinti fortepijonu mokiausi pas Elzę Herbeck-Hansen. Po karo turėjau galimybę kelerius metus mokytis pas profesorių Sakovniną, atvykusį iš Moldavijos, jam esu dėkinga už atvertas A. Skriabino muzikos subtilybes. Tai iki šiol mano nepaprastai vertinamas kompozitorius, jo preliudus (op. 11) ir dabar kartais pagroju. To, kai grįžta į Vilnių, prašo ir dukra.

- Nemažą gyvenimo dalį paskyrėte pedagoginiam darbui.

- Man teko mokyti vaikus nuo pirmos iki vienuoliktos klasės, tačiau dirbti su vyresniaisiais patiko labiau. Su mano pedagogika susipažino daug žinomų Lietuvos muzikantų: Irutė Šimulytė, Jūratė Bundzaitė, Vykintas Bieliauskas (dabar gyvenantis ir dirbantis užsienyje), a. a. smuikininkas Raimundas Katilius, labai norėjęs gerai groti fortepijonu.

Be to, aš ir mano sesuo su mokiniais dirbome kartu. Pas Ireną mokėsi kompozitorės Konstancija Brundzaitė, Jūratė Baltramiejūnaitė, kompozitorius ir pianistas Julius Andrejevas, pianistai Raimundas Kontrimas, Milda Lapėnaitė, Rimtenis Šimulynas, Jūratė Šleinytė, Sonata Deveikytė, Vladas Zalatoris, a. a. Vytautas Kernagis ir daugelis kitų.

- Auginote ir talentingą dukterį. Kaip kilo mintis pavadinti ją retu Mūzos vardu?

- Jaunystėje dažnai darydavausi tokią šukuoseną: prie ausų supindavau kasas ir jas susukdavau. Konservatorijoje kartais sakydavo, kad esu panaši į mūzą. Ir darbe visos choristės mane vadino mūza, o aš įsčiose jau nešiojau vaikelį. Gimus mergaitei, pavadinome ją Mūza. Nors šis sprendimas buvo rizikingas, tačiau pasiteisino. Antrasis jos vardas Marija.

- Papasakokite, kaip susipažinote su Mūzos tėčiu Vladimiru Rubackiu.

- Mes kartu studijavome Lietuvos konservatorijoje, tačiau daug nebendraudavome, tik pasisveikindavome prasilendami koridoriuose. Konservatoriją abu baigėme su pagyrimo raštais. Pamenu, kaip per išleistuvių vakarą su Vladimiru šokome valsą. Po studijų porą metų nesimatėme. Kartą, kai man teko atvažiuoti į Vilnių sutvarkyti keleto reikalų (tuomet gyvenau Kaune), atsitiktinai prie Filharmonijos sutikau Vladimirą. Po gana ilgo šnekučiavimosi jis paprašė mano adreso. Netrukus gavau laišką, kuriame jis rašė norįs atvykti į Kauną manęs aplankyti. Taip pradėjome susitikinėti ir po pusės metų susituokėme.

Prieš pradėdamas studijuoti dainavimą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vladimiras studijavo teisę, tačiau šių studijų nebaigė, nes visi įtikinėjo jį turint fantastišką balsą (taip ir buvo). Kadangi Vladimiras neturėjo gero muzikinio pasirengimo, aš jam padėdavau mokytis operines partijas, mes kartu muzikuodavome. Vėliau radijo studijoje padarėme daug įrašų, tarp kurių buvo ir S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio romansai.

- Kaip sužadinote Mūzai norą skambinti fortepijonu?

- Tai buvo taip natūralu. Mūza ėmė skambinti pianinu vos pradėjusi vaikščioti. Pianiną mes pritaikėme ir žaidimui: spausdamos žemo registro sol natą, sakydavome, kad tai meška, o viršutiniame registre grojamos trelės būdavo paukščiukų balsai. Mūza vis pribėgdavo ir atkartodavo pagrotas atkarpėles.

Mano sesuo, taip pat pedagogė, turėjo vaikščiojimo negalią, tad neretai su M. K. Čiurlionio mokyklos mokiniais dirbdavo namuose. Tokiais atvejais pamokų klausydavosi ir Mūza. Atsimenu, kai jai buvo treji metukai, mūsų namuose vyko koncertas - mokiniai prieš atsiskaitymus grojo paruoštus kūrinius. Kai paskelbėme koncerto pabaigą, išgirdome apsiašarojusios Mūzos priekaištą: „O aš?!" Visi greitai susėdome ir išklausėme pačios Mūzos sugalvotą kūrinėlį.

- Ar Jūs patarėte jai pasirinkti būtent fortepijoną, o ne kitą instrumentą?

- Kai Mūza gimė, aiškiai buvo matyti, kad ji turi įgimtų išskirtinių gabumų muzikai, tad buvo svarbu sudaryti sąlygas jos talentui vystytis. Fortepijonas buvo ne vienintelis instrumentas, kuriuo ji muzikavo. Mūza turėjo labai stiprų balsą, ir kai jai buvo penkeri, eidavome į radijo studiją daryti įrašų. Mano sesuo akompanuodavo, o Mūza dainuodavo užsilipusi ant kėdės, kad pasiektų mikrofoną.

Pamenu, su penkerių metų dukra nuėjome pas maestro Saulių Sondeckį. Aš norėjau, kad jis paklausytų, kaip Mūza dainuoja. Maestro paprašius padainuoti, Mūza, net nesusimąsčiusi apie diapazoną, iškart pradėjo. O pradėjo aukštesne tonacija, nei buvo išmokusi, dainos melodija vis kilo aukštyn, tačiau Mūza nė nemanė pasiduoti - kovojo, iš paskutiniųjų traukė aukštas natas. Jos žandukai paraudo, tačiau sudainavo iki galo. Maestro S. Sondeckis buvo sužavėtas. Mūza mokėsi dainavimo ir pas mokytoją Eleną Dirsienę, bet ilgainiui jos balsas pasikeitė ir nebeskambėjo taip gerai, kaip anksčiau.

Būdama penkerių, Mūza pradėjo smuikuoti. Po metų ji gebėjo pagroti vieną O. Riedingo koncerto smuikui dalį. Tačiau ji buvo pernelyg greita ir guvi, tad labiau linko prie fortepijono.

Dukra lankė ir kompozicijos pamokas. Ji yra sukūrusi ir atlikusi nemažai savo kompozicijų: variacijų, siuitų, fantazijų smuikui ir fortepijonui. Vienas Mūzos kompozicijos pedagogų Bronius Kutavičius yra sakęs, kad jos sukurtą sonatą fortepijonui pamenąs iki šiol. Nors kurti Mūzai sekėsi, tačiau negalėjo spėti visur, tad vis daugiau dėmesio ėmė skirti fortepijonui.

- Kuo, būdama maža, Mūza išsiskyrė iš kitų Jūsų mokinių?

- Ji mus visą laiką stebindavo. Greitai įsimindavo melodijas, kūrinius, o pagal juos ir mokinių vardus. Pavyzdžiui, galėdavo pasakyti mokinio vardą pagal prieš kurį laiką girdėtą kūrinį, net jeigu jo klausydavosi iš kito kambario. Ji gebėdavo iš klausos atkartoti neseniai girdėtą kūrinėlį.

Būdama 7 metų, akompanuojant mano seseriai, išmoko skambinti J. Haydno koncertą fortepijonui D-dur, o jo dalį su orkestru atliko Nacionalinėje filharmonijoje diriguojant S. Sondeckiui. Būdama dešimties, per tris savaites išmoko ir su orkestru pagrojo B. Dvariono koncerto fortepijonui Nr. 2 antrą ir trečią dalis Kremliaus Kolonų salėje Maskvoje. Po to visą B. Dvariono koncertą Mūza skambino gastrolėse po Lietuvą su Kameriniu orkestru, diriguojamu S. Sondeckio ir J. Domarko. Būdama 16-os Mūza surengė savo pirmąjį rečitalį M. K. Čiurlionio namelyje Druskininkuose.

Mūza labai gražiai lipdė iš plastilino. Būdama 8 ar 9 metų nulipdė visą orkestrą. Gal orkestrantų buvo mažoka, bet visi muzikantai turėjo instrumentus, o dirigentas - lazdelę. Šis Mūzos darbas rodytas net per televiziją.

- Ar sunku buvo dirbti su dukra?

- Nepamenu, kad būtų tekę vargti ją mokant, tačiau nuolat jaučiau didelę atsakomybę. Mūza visada turėdavo savo nuomonę, tad būdavo ir ginčų, bet visuomet jie baigdavosi taikiai. Ji įrašydavo savo grojimą į magnetofoną, mes išklausydavome ir rasdavome bendrą sprendimą. Nors oficialiai Mūza buvo mano sesers Irenos mokinė, tačiau aš visados buvau greta.

- Kas paskatino leisti dukrą mokytis pas seserį, o ne pas kokį kitą pedagogą? Kodėl nemokėte jos pati?

- Mes su seserimi norėjome pačios stebėti Mūzos vystymąsi, be to, tuo metu nematėme pedagogo, kuris mokydamas nesuvaržytų jos įgimtos laisvės ir fantazijos. Irena buvo pripažinta pedagogė ir vis dėlto ne mama, tad jų santykiuose galėjome tikėtis daugiau oficialumo. Tačiau pasitaikydavo ir tam tikrų keblumų. Kai su Mūza dirbdavome dalykiškai, rimtai, viskas būdavo gerai. Tačiau kartą pamokoje, Mūzai labai gražiai pagrojus, mano sesuo pabučiavo dukterėčiai ranką. Ši ėmė verkti ir priekaištauti: „Tetute, aš juk esu tavo mokinė." Irenai teko prižadėti, jog niekuomet taip nebedarys.

Mūzos teta ir mokytoja, nepaprastai dvasingas ir talentingas žmogus, jos gyvenime suvaidino didelį vaidmenį. Vis dėlto Mūzą buvome nuvežę pasikonsultuoti ir pas profesorę Nadeždą Golubovskają į Maskvą. Kai Mūza buvo vienuoliktoje klasėje, važiavome į Maskvą su viena pedagoge pasitarti, pas kokį profesorių Mūzai reikėtų mokytis įstojus į Maskvos konservatoriją. Ji patarė pas prof. Jakovą Flierą. Tačiau jis tuomet sunkiai sirgo, tad nutarėme, kad Mūzai reikia stoti į Lietuvos valstybinę konservatoriją pas puikų profesorių Jurgį Karnavičių. Mūza buvo juo labai patenkinta. Po poros metų ji laimėjo pirmąją premiją Penktajame tarprespublikiniame pianistų konkurse Taline. Tada prof. J. Karnavičius patarė važiuoti studijuoti į Maskvą. Mes su Mūza nuvažiavome pas prof. J. Flierą. Mūza nuėjo viena, o aš laukiau kiemelyje ant suoliuko. Už valandos ji grįžo visa švytinti ir pakartojo profesoriaus žodžius: „Aš tavęs niekam neatiduosiu."

- Kas Mūzai parinkdavo repertuarą?

- Mokykloje būdavo planai, į kuriuos reikėdavo atsižvelgti. Paprastai mes su Irena aptardavome programą, tačiau Mūza mėgdavo pateikti ir savo pageidavimus. Pavyzdžiui, kartą per televiziją žiūrėdama filmą apie mergaitę pianistę, kuri grojo F. Liszto Šeštąją rapsodiją, pasakė: „Aš būtinai turiu ją išmokti." Aš perspėjau, kad techniškai ji nelengva, tačiau Mūza neabejojo: „Nieko, aš išmoksiu". Vienuolikmetė Mūza šią rapsodiją išmoko pati, o 13-os metų jaunųjų atlikėjų konkurse Vilniuje laimėjo pirmąją premiją, nors tarp dalyvių buvo pati jauniausia. Abi važiavome į Maskvą klausytis P. Čaikovskio konkurso dalyvių pasirodymo. Išgirdusi kompozitoriaus Koncertą fortepijonui ir orkestrui b-moll, Mūza pasakė: „Aš noriu jį groti." Šį P. Čaikovskio kūrinį dukra pagrojo būdama 15-os metų.

- Kaip manote, ar noras būti scenoje yra įgimtas?

- Iš dalies. Mūzai labai sekėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tuo metu jai vadovavo Dainius Trinkūnas, jo pastangomis mokykla pasiekė labai aukštą lygį. Kiekvieną savaitę lankydavosi svečiai iš Latvijos, Vokietijos, Senegalo... Kartais direktorius mums paskambindavo penktą valandą po pietų ir sakydavo: „Rytoj Mūzai reikės groti." Viską tekdavo atidėti į šalį, kartoti kokį jau anksčiau išmoktą kūrinį ir kitą dieną jį skambinti. Būdavo ir taip, kad D. Trinkūnas ateidavo tiesiog į klasę pamokų metu ir pakviesdavo Mūzą pagroti svečiams. Taip ji priprato prie scenos.

- Ar visada dalyvaudavote Mūzos koncertuose, kai ji dar buvo mokinė?

- O taip, visuomet būdavau! Paruošdavau jai citrinos sulčių, šokolado. Prieš einant į sceną nuteikdavau ją, įkvėpdavau energijos ir pasitikėjimo... O po to nepaprastai jaudindavausi.

- Ar šiandien lankotės dukros koncertuose?

- Kai ji atvyksta koncertuoti į Vilnių, būtinai. Kai groja, jaučiu nedidelį jaudulį, įtampą, norisi kartu išgyventi scenoje patiriamas emocijas. Taip pat kelis kartus stebėjau jos pamokas LMTA studentams - Mūza dėsto labai kūrybingai.

- Ar dažnai klausotės jos įrašų?

- Kasdien. Nesvarbu, kokia būna nuotaika, dukros grojama muzika man lyg atgaiva sielai. Jei Mūzos įrašyti kūriniai buvo atlikti ir mano aplankytuose koncertuose, prisimenu ten patirtas akimirkas. Labai mėgstu klausytis Mūzos įrašytų C. Francko kūrinių, D. Šostakovičiaus 24 preliudų ir fugų, L. van Beethoveno 32 variacijų. Disko su F. Liszto kūriniu „Klajonių metai. Tretieji metai" klausausi prieš miegą - ši muzika mane labai ramina.

- Ačiū už pokalbį.

 

Susiję nariai

Mūza Rubackytė

Mūza Rubackytė

Pianistė, tarptautinių konkursų laureatė, LMTA profesorė

Komentarai