Nicola Mascia: „Operoje šokis – lygiavertė scenos kalba“
Georgo Friedricho Händelio operą „Julijus Cezaris“ kūrė tarptautinė komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Rodrigo Calveyra, režisierius Tristanas Braunas, scenografas ir kostiumų dailininkas Sebastianas Ellrichas bei choreografas Nicola Mascia.
Pirmą kartą Lietuvoje kūrusiam italų choreografui Nicolai Masciai žmogaus kūnas yra savarankiška meninės raiškos priemonė, gebanti perteikti tai, ko neįmanoma išsakyti žodžiais. Choreografiją jis suvokia ne kaip dekoratyvų operos elementą, bet kaip lygiavertę scenos kalbą, atskleidžiančią personažų emocijas, tarpusavio santykius, įtampą ir galios mechanizmus.
Apie Händelio muzikos įkvėptą judesio pasaulį, darbą su KVMT baleto trupe bei operos solistais ir choreografijos vietą operos dramaturgijoje – pokalbis su Nicola Mascia.
– Kai rengėtės imtis Händelio operos „Julijus Cezaris“, ką Jūsų kūnas instinktyviai siūlė – judėti, kovoti, vilioti, švęsti? Kokį sceninį pasaulį piešė vaizduotė?
– Nesvarbu, prie kokio projekto prisidedu, visuomet išgyvenu stiprius fizinius ir emocinius pojūčius, todėl nuo jų ir pradedu choreografijos kūrimo procesą.
Kalbant apie „Julijų Cezarį“, vos pažvelgus į partitūrą, libretą ir pirmą kartą pasiklausius operos, tapo akivaizdu, kiek daug emocinių sluoksnių slypi šiame kūrinyje. Visa tai sukėlė stiprias instinktyvias mano kūno reakcijas ir pažadino norą paversti jas judesio peizažais.
– Šiame pastatyme susitinka baroko muzika, operos solistai ir KVMT baleto trupė. Kaip šiuos skirtingus dėmenis sujungiate į vientisą judesio kalbą?
– Turiu aiškų ir savitą choreografinį braižą, tačiau nenoriu primesti kūriniui vienos bendros judesio kalbos.
Man kur kas įdomiau pirmiausia pažinti individualią kiekvieno šokėjo ir dainininko fizinę raišką, o tada ją nukreipti ir išplėtoti taip, kad ji atitiktų mano choreografinę kūrinio viziją.
Tam nereikia visų suvienodinti. Priešingai – siekiu sustiprinti daugybę skirtingų fizinių balsų ir iš jų sukurti vieną įvairialypę, turtingą judesio kalbą.
– „Julijuje Cezaryje“ daug galios ir politinės įtampos. O meilė, pavydas, ambicijos... Kurią iš šių emocijų Jums įdomiausia perteikti judesiu?
– Manau, kad kūnas iš esmės visada yra politiškas, norime to ar ne (juokiasi).
Darbas su kūnu kaip pagrindiniu kūrybos šaltiniu prilygsta galingam politiniam veiksmui – tiek per repeticijas, tiek scenoje.
Visas šioje istorijoje glūdinčias emocijas laikau vienodai įdomiomis, kai jas reikia perteikti judesiu.
Man patinka pradėti kūrybos procesą nuo emocinių būsenų, pojūčių – stebėti, kaip jie sužadina judesių sekas, skirtingas judesio tekstūras.
– Kokią vietą choreografija užima šiame operos pastatyme?
– Kai su režisieriumi Tristanu pradėjome diskutuoti apie „Julijaus Cezario“ koncepciją, vienas pirmųjų dalykų, dėl kurių sutarėme, buvo tai, kad šokis taps labai svarbia, lygiaverte pastatymo dalimi.
Todėl choreografija užima reikšmingą vietą kūrinio dramaturginėje raidoje, o į patį kūrybos procesą žvelgiu lygiai taip pat, kaip kurdamas savarankišką šokio spektaklį.
– Baroko muzika pasižymi savitu ritmu ir struktūra. Ką tai suteikia choreografui ir kokius reikalavimus kelia?
– Mano kūrybos metodikoje šokėjas ir jo kūnas visada yra svarbiausi.
Ieškodamas judesio medžiagos konkrečiai scenai, temai ar emocijai, pirmiausia klausausi judančių kūnų.
Nors muzika ir libretas suteikia tam tikrus rėmus, prie muzikos paprastai pereinu tik tada, kai atrandu pirminį šokėjų muzikalumą.
Vėliau jį pritaikau prie konkretaus kūrinio, mėginu suprasti, ko muzika reikalauja iš fizinės raiškos ir, atvirkščiai, ko fizinė raiška reikalauja iš muzikos.
Man svarbu, kad nė viena iš šių dviejų dalių neužgožtų kitos. Jos turi egzistuoti kartu, papildyti ir sustiprinti viena kitą.
– Dirbate su operos solistais, kurių kūnai pirmiausia lavinami dainuoti, o ne šokti. Kaip ieškote jų judesio galimybių?
– Nesvarbu, ar dirbu su profesionaliais šokėjais, ar dainininkais, į fizinę raišką ir choreografiją visada žvelgiu vienodai.
Tiek šokis, tiek dainavimas yra labai fiziškas veiksmas. Todėl, remdamasis savo patirtimi, galiu gilintis į dainininkų kūno raišką, padėti jiems dainuojant judėti taip, kaip jie patys nė nemanė esant įmanoma.
Žinoma, jokiu būdu neleisčiau, kad tai pakenktų dainavimo kokybei. Tačiau man patinka išbandyti jų galimybių ribas, nuvesti į neįprastas, netikėtas fizinės raiškos teritorijas.
Tai praturtina jų sceninį buvimą ir suteikia daugiau emocinės išraiškos dainavimui.
– Kaip sekėsi bendradarbiauti su KVMT baleto trupe? Ar šokėjai Jūsų pradines idėjas papildė netikėtais sprendimais?
– Man labai patinka dirbti su KVMT šokėjais.
Visi jie atviri, imlūs mano pasiūlymams ir idėjoms, kūrybos procesą papildo individualiomis reakcijomis bei sprendimais. Aš tai labai vertinu.
Mėgstu užmegzti kūrybinį dialogą su žmonėmis, su kuriais dirbu, ir reaguoti į pasiūlymus, atsirandančius repeticijų metu.
Man garbė pirmą kartą kurti Lietuvoje su tokia talentinga ir svetinga profesionalų grupe. Esu už tai labai dėkingas.
– Spektaklį kuria tarptautinė komanda. Kaip skirtingos kultūrinės tradicijos veikia bendrą kūrybos procesą?
– Berlyne gyvenu jau beveik trisdešimt metų, su režisieriumi Tristanu dirbu ne pirmą kartą.
Seniai kuriu tarptautinėse komandose, o skirtingos kultūrinės tradicijos ir įtakos man visada yra didžiulis įkvėpimo bei džiaugsmo šaltinis.
Tokia mano kasdienybė. Jaučiuosi labai laimingas, galėdamas gyventi ir kurti atviroje, įvairialypėje aplinkoje.
– Ko palinkėtumėte „Julijaus Cezario“ žiūrovams?
– Tikiuosi, kad mums pavyks pakviesti žiūrovus į nuostabią istorinę jausmų kelionę, suteikti jiems laisvę pajusti emocijas, kurias šis kūrinys gali sužadinti. Viliuosi, kad tai juos sujaudins.