NOA dienoraštis: Opera tamsoje kvies išpažinti nuodėmes

Publikuota: 2015-04-13 Autorius: NOA, Paulina Nalivaikaitė, Rasa Murauskaitė
NOA dienoraštis: Opera tamsoje kvies išpažinti nuodėmes

Šiemet 6-ajame NOA (Naujosios operos akcijos) festivalyje – net keli projektai, kuriuos kartu su kolegomis menininkais pristato jaunosios kartos lietuvių kompozitorė Rūta Vitkauskaitė. Balandžio 14 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus rodomas „Įstabusis ir graudusis planas B”, balandžio 16 d. buvusių Profsąjungų rūmų Kolonų salėje – opera „Skylė”, o balandžio 17 d. Kolonų salėje įvyks intriguojanti Rūtos ir Švedijos menininkų – dainininkės Åsa Nordgren ir kompozitoriaus Jens Hedman – erdvinės operos tamsoje „Confessions” premjera. Apie pastaruosius du – trumpai pati autorė.

Rūta, apie ką operos „Skylė” ir „Confessions”?

Operos „Skylė” premjera įvyko dar 2009-aisiais. Tuo metu mąsčiau apie paralelinius pasaulius, dimensijas, apie tai, jog mes gyvename keturių matmenų pasaulyje, o yra ir dviejų, ir trijų, ir šešių, ir vienuolikos... Tai ir fizikos atradimai, ir labai graži, šiek tiek reliatyvi filosofija, kurią mums sunku suvokti. Toje operoje kūrybiškumas ir vaizduotė veržiasi per kraštus.

„Confessions” koncepija siejasi su krikščioniškaja septynių nuodėmių tradicija. Į tai pažiūrėjome, iš vienos pusės, kritiškai, kita vertus, su dideliu susidomėjimu, nes tos nuodėmės šiuo metu yra virtusios privalumais. Jos – tai viduramžių bažnyčios sugalvotas dalykas, už kurį žmonės buvo baisiai baudžiami. Šios operos metu žmonės užsideda kaukes, o mes aplink juos grojame. Kiekvienas atėjęs gauna asmeninę patirtį, nes jis nėra „žiūrėtojas”, jis visko klausosi savo viduje. Tai tampa savotiška vidine meditacija.

„Confessions” kūrėte net kelerius metus. Kokia buvo žmonių reakcija po pirmojo projekto pristatymo Švedijoje?

Kvietėme vien pažįstamus, visi labai laukė, kadangi žinojo, jog šią operą kūrėme penkerius metus. Taip atsitiko, kad visi žiūrovai buvo muzikantai, jautriai priimantys kiekvieną garsą, mokantys klausytis. Jie iš karto instinktyviai „įeina” į muziką. Buvo net tokių, kurie apsiverkė.

Šia opera mes nenorime parodyti savęs. Labai daug galvojame apie tai, kaip priversti klausytoją pasijusti gerai, todėl būtų keista, jei kažkam būtų negera. Jeigu kažkam labai nepatiktų, būtų įdomu su tuo žmogumi pasikalbėti ir paklausti, kodėl.

Šį kartą opera „Confessions” yra atvira visiems norintiems. Ar yra kažkas, ką turi žinoti žiūrovai prieš „patirdami” operą?

Taip, yra keletas momentų. Žiūrovai sėdės tamsoje, su akių raiščiais, kurie bus dalijami prieš spektaklį. Perkant bilietus galima pasirinkti vieną iš trijų tipų kėdžių. „Pasyvios” kėdės skirtos tiems, kurie yra jautrūs fiziniam prisilietimui ir norėtų jo išvengti. Pasirinkusiųjų „aktyvias” vietas pojūčiai bus aktyviai kurstomi. Išskirtinė „rausva kėdė" yra vienintelė ir ji yra nemokama, bet gaunama konkurso būdu. Vienintelis žmogus, kuris laimės galimybę sėdėti „Rausvoje kėdėje“, patirs ekstremalų akustinio surroundo, kvapų, skonio ir prisilietimų kompleksą. Šią vietą buvo galima laimėti elektroniniu paštu išpažįstant savo nuodėmę. Žinau, kad su atrinktais dalyviais (jų bus du, nes spektaklis rodomas 18 ir 20 val.) bus pasirašomas kontraktas.

Jau penkerius metus gyveni ne Lietuvoje, bet prieš tai aktyviai dalyvavai meninėje veikloje čia. Kokius pokyčius matai?

Įdomu, kad savo namuose, visada būni labai kritiškas. Iš pradžių grįždavau ir į viską žiūrėdavau labai neigiamai. Buvau apžavėta aukšto Anglijos lygio, o čia iškart matydavau gerokai žemesnį. Paskutiniu metu mano nuomonė labai pasikeitė. Čia viskas labai gerai, o talentingų žmonių gimsta visur.

 

Kompozitorę Rūtą Vitkauskaitę kalbino muzikologė Rasa Murauskaitė

 

    

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Skirtingos operos kaukės

Paulina Nalivaikaitė

Neišbarstęs kūrybinių jėgų ir sukaupęs patirties po dvejų metų pertraukos grįžta 6-asis NOA festivalis. Jis balandžio 2 ir 14–19 dienomis vyks įvairiose Vilniaus erdvėse – Šiuolaikinio meno centre, Nacionaliniame dramos teatre, Menų spaustuvėje, Profsąjungų rūmuose, Planetariume ir tiesiog miesto gatvėse.

NOA festivalio operos – žanro konvencijas laužantys kūriniai. Pradžioje (2008–2009 m.) tai buvo trumpų operų festivalis, 2010-aisiais jis pristatytas kaip šiuolaikinės operos festivalis. Ketvirtajame festivalyje manifestuotas kameriškumo, paprastumo siekis, atsisakant tradicinių operos šleifų – pompastikos ir didybės, penktaisiais metais orientuotasi į minimalistinį operos formatą. 6-asis festivalis atsisako bet kokių pareiškimų ir NOA (Naujosios operos akcija) pasilieka kaip skiriamąjį ženklą.

Šių metų festivalis tiesia tiltą iš praeities į ateitį. Balandžio 2 d. žiūrovus pasitiks dažniau užsienyje nei Lietuvoje rodoma, susižėrusi nemažai prestižinių apdovanojimų, NOA sėkmės talismanu tapusi opera dešimčiai kasininkių, prekybos centro garsams ir fortepijonui „Geros dienos!“ (libreto autorė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė, režisierė Rugilė Barzdžiukaitė), kurios trumpoji versija NOA pristatyta 2011 m. Mąstant apie ateitį ir siekiant skatinti kūrybinį bendradarbiavimą, festivalį užbaigs meno projektų idėjų pristatymų maratonas – „Pitchingas“. Jame – šiuolaikinių operų, muzikinių spektaklių, tarpdisciplininio meno kūrėjų vizijos. Tikimasi, kad čia, kalbėdami laisvai besiliejančių idėjų kalba, susipažins bendraminčiai ir būsimieji kūrybiniai partneriai, o šių pažinčių rezultatus išvysime kituose NOA festivaliuose.

NOA vienija entuziastingą nepriklausomų jaunųjų menininkų kartą – daugumos kūrėjų amžius svyruoja apie 30 metų. Matyt, jau įgyta tam tikra gyvenimo patirtis ir natūralus poreikis reflektuoti savo potyrius lėmė, kad šių metų programoje viena ryškiausių temų yra vaikystė. Jos atspindžiai ryškūs garso vaidinime „Audiokaukas“ (scenarijaus, muzikos ir garso montažo autorius Arturas Bumšteinas), muzikos, teatro ir vaizdo spektaklyje „Įstabusis ir graudusis planas B“ (režisierius Vidas Bareikis, kompozitorė Rūta Vitkauskaitė, scenografė Simona Biekšaitė, dirigentas Ričardas Šumila) bei audiovizualiniame projekte pagal videožaidimų muziką „Consolium 3000“ (režisierius Mikas Žukauskas, kompozitoriai Mykolas Natalevičius ir Tadas Dailyda, dirigentas Martynas Stakionis).

A. Bumšteinui „Audiokauko“ idėją įkvėpė 1990-aisiais per Lietuvos televiziją transliuota fantastinio kino laida „Videokaukas“ ir „Eridano“ leidyklos išleistos „Mokslinės fantastikos aukso fondo“ knygos. Kūrinyje pasakojama apie jauno talentingo kulinaro Deniso nuotykius fantastinės literatūros pasaulyje.

Herlufo Bidstrupo (1912–1988) karikatūrų knygelės tapo įkvėpimo šaltiniu „Įstabiojo ir graudžiojo plano B“ kūrėjams. Šiame spektaklyje inscenizuojami juokingi piešinėliai, vaikystėje matyti „žalios spalvos knygoje“. Šioms taikliai nupieštoms kasdienėms situacijoms perteikti režisierius V. Bareikis pasitelkė improvizaciją.

Audiovizualinį projektą „Consolium 3000“ inspiravo kompiuteriniai videožaidimai. Kūrinyje skambės šių žaidimų („Super Mario“, „Sonic the Hedgehog“, „Contra“, „Streets of Rage“, „Mortal Kombat“) muzika, pritaikyta elektroakustiniam orkestrui, ją įrėmins originalūs garso ir vaizdo intarpai. Kūrinio idėjos autorius ir vienas iš kompozitorių M. Natalevičius pasakoja: „Vaikystėje kaip ir visi berniukai daug žaidžiau kompiuteriu. Jau tada man buvo įdomūs įvairūs žaidimo aspektai: siužetas, struktūra, vaizdas, garsas. Tuo metu netroškau būtinai laimėti, mane veikiau žavėjo galimybė pasinerti į virtualią realybę ir aptikti alternatyvią tikrovę. Dabar, kai mes esame persisotinę efektų, 3D grafikos, erdvinio garso ir vibruojančių krėslų, prisiminti senus laikus, kai pasaulis buvo dvimatis, o žaidimas buvo tiesiog pikselių krūva, yra labai smagu. Supratau, kad tie seni, netobuli, netikroviški žaidimai su itin paprasta muzika buvo nuostabūs, dabar tai klasika.“

Šių metų NOA festivalyje bus ir kitokios tematikos kūrinių, tačiau juos visus vienija poveikio klausytojams būdas. Garsas kaip vyraujantis raiškos elementas pasirinktas jau minėtame „Audiokauke“ bei erdvinėje monooperoje tamsoje „Confessions“ (švedų kompozitoriaus Jenso Hedmano, dainininkės Åsos Nordgren ir lietuvių kompozitorės R. Vitkauskaitės kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas), kurios publika lyg klausykloje išgirs slapčiausias mirtinų nusidėjėlių išpažintis. Dar vienas garso galimybes ir poveikį klausytojui tyrinėjantis projektas – audiovizualinis paukščių stebėjimo turas „Flyway“ (australų kūrėjų – režisierės Liz Dunn, kompozitoriaus Lawrence English ir dramaturgės Laros Thoms – darbas), kurio žiūrovas migruos tarp žmonių ir paukščių garsų pasaulių.

Šiųmečiame NOA festivalyje ryškus kūrėjų siekis eksperimentuoti ieškant dar galingesnio paveikumo žiūrovams formų. Opera „Skylė“ (libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė, kompozitorė R. Vitkauskaitė, režisierė Marija Simona Šimulynaitė) žada galimybę saugiai keliauti pasąmonės klodais ir su menų sintezės pagalba nuvesti iki mūsų dvasios dugno. Ekstremaliai trumpa ir koncentruota opera „Dresscode´as: Opera“ (trukmė – 2 min. 40 sek.; kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, režisierius Justas Tertelis) – dar vienas potyris žiūrovui, atliepiantis „greito vartojimo“ gyvenimo būdą, tačiau kalbantis aukštojo meno kalba. Visas jusles kurstys „Confessions“ – bus aktyviai dirginama ne tik klausa, bet ir uoslė bei lytėjimas, o „Flyway“ vaikštinėjant po miestą skatins peržengti savo geografines, metafizines ir žmogiškąsias ribas.

Dar viena 6-ojo NOA festivalio ypatybė – įspūdžius sustiprinsiantys gausūs renginiai po spektaklių: susitikimai su kūrėjais, degustacijos bei provokuojančios diskusijos. Pastarąsias moderuos muzikologė Veronika Janatjeva ir teatrologė Vlada Kalpokaitė – skirtingiems meno poliams atstovaujančios profesionalės, savo įžvalgomis dialektiškai galbūt atskleisiančios dviejų pradų „priešybių vienybę“. Tikimasi, kad profesionaliai „vairuojamos“ diskusijos išprovokuos aštrius ir nestandartinius klausimus, atsakymus ir pasisakymus, atvers skirtingas patirtis, skatins mąstyti, bendrauti, analizuoti.

Šių metų festivalyje bus daug diskutuojama apie šiuolaikinę operą, dalinamasi patirtimi ir ieškoma bendrų požiūrio taškų, bet neketinama išvesti tokios operos „formulės“ ar sukurti jos apibrėžties. 6-asis NOA festivalis savo spektakliais kvies žiūrovus mąstyti apie operos žanrinę įvairovę, galimybes ir perspektyvas, apie skirtingų menų ir pojūčių jungtis. 

    

Komentarai