NOSTALGIŠKAS ILGESYS, DUOKLĖ W. A. MOZARTUI IR INTERPRETACIJŲ ĮVAIROVĖ

Publikuota: 2023-03-06 Autorius: Justina PALTANAVIČIŪTĖ
NOSTALGIŠKAS ILGESYS, DUOKLĖ W. A. MOZARTUI IR INTERPRETACIJŲ ĮVAIROVĖ

Šį tekstą norisi pradėti literatūros kritiko Hanso Roberto Jausso mintimi, kad meno kūrinio suvokimą visuomet nulemia kultūrinių ir istorinių aplinkybių suformuotas supratimas, kaip konkretus meno kūrinys turi atrodyti ar skambėti. Tokį reiškinį H. R. Jaussas pavadino lūkesčių horizontu. Ir nors, sekant H. R. Jaussu, meno kūrinio vertinimas vargiai būna individualus, suvokimas, kad eidamas į klasikinės muzikos koncertą kaskart su savimi nešiesi sąvąjį jau iš anksto nulemtą lūkesčių horizontą, pasufleruoja į muzikinio renginio turinio pateikimą pažvelgti kiek iš toliau. H. R. Jausso požiūris nusako, kad tai, kas skamba koncerte, yra bendras kompozitoriaus, jį supusios laiko ir erdvės filosofinės minties, atlikėjų ir aplinkos, kurioje kūrinys skamba, ir klausytojo interpretacijos lydinys, kuriame ieškoti vienos vienintelės tiesos nereikėtų.

Kokių kūrinių galima buvo tikėtis paskutinį vasario savaitgalį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, nusakė koncertų programos: buvo skelbiama, kad vasario 25-ąją Didžiojoje filharmonijos salėje skambės Žibuoklės Martinaitytės „Saudade“, Gustavo Mahlerio Penkios dainos pagal Friedricho Rückerto eilėraščius ir G. Mahlerio Simfonija nr. 5 cis-moll, atliekami Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (diriguojamo Modesto Pitrėno) ir solisto baritono Romano Kudriašovo. Buvo iš anksto aišku, kad į koncertą pavadinimu „Ilgesio dainos“ sudėta solidi programa, atliekama solidžių atlikėjų, tad lūkesčiai ne tik turinio, bet ir atlikimo prasme, natūraliai buvo gana nemaži. Vis tik įdomiau ir paslaptingiau skambėjo vasario 26-osios koncerto „XXI laiškai klasikams II“ turinys: Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Imanto Jono Šimkaus, atliks Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui Nr. 20 d-moll, soluos pianistas Paulius Andersson. Taip pat skambės W. A Mozarto Simfonija Nr. 41 C-dur. Šio koncerto programą galima pavadinti klasikos klasika, tačiau ir koncerto dirigentas, ir solistas – jauni, publikos mažiau atpažįstami atlikėjai. Tokia kombinacija visuomet intriguoja.

Nuo ilgesingo liūdesio iki tragizmo

Bet pradėkime nuo pradžių – nuo koncerto „Ilgesio dainos“, kurio pavadinimas sukibo iš Ž. Martinaitytės „Saudade“ ir simfoninių G. Mahlerio dainų. „Saudade“ – pats žodis nurodo į specifinę egzistencinę melancholišką ir nostalgišką ilgesio būseną, kartais ilgintis nežinia ko, o kūrinys būtent taip ir suskambo, be to, buvo labai paveikus. Nejučia susipynę iš pažiūros priešingi statikos ir dinamikos poliai prikaustė dėmesį ir panardino į tai, ką galima būtų pavadinti „dėmesingu klausymu“. Mintyse įdėmiai analizuojant paskirus instrumentų tembrus ir partijas, tuo pačiu metu ausiai pavyko aprėpti kūrinio visumą ir prasmingai visa esybe išbūti čia ir dabar.

Ilgesio tema „Saudade“ susiejo su G. Mahlerio Penkiomis dainomis pagal Friedricho Rückerto eilėraščius, tačiau šis kūrinys reprezentuoja visai kitą laikmetį ir žanrą, o tuo pačiu ir skirtingą filosofinės minties būvį. Nors šių penkių dainų pats G. Mahleris į ciklą nesujungė, Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje jos skambėjo viena po kitos; kaip ir pridera ciklui, išdėliotos kontrasto principu: Blicke mir nicht in die Lieder („Mano dainų nežiūrėki“), Ich atmet‘ einen lindent Duft („Aš alsavau švelniu kvapu“), Um Mitternacht („Vidurnaktį“), Liebst du um Schönheit („Jei myli tu už grožį“) ir Ich bin der Welt abhanden gekommen („Aš sutraukiau saitus su pasauliu“). „Ciklas“ išties ambicingas, sudėtingas ir turtingas jame perteikiamomis emocinėmis būsenomis. Subtiliai šalia plačių simfoninių struktūrų suskambo Romano Kudriašovo balsas, deja, kartais solistas buvo tik šalia simfoninio orkestro, bet nesusiliejo su juo į organišką visumą. Paveikiai ir delikačiai R. Kudriašovas perteikė skirtingą kiekvienos dainos emocinį būvį, bet kartais trūko nuoseklumo ir vientisumo vokalinėse frazėse. Užkliuvo ir kartkartėmis buvęs netolygus dinamikos balansas tarp solisto ir orkestro ar orkestro instrumentų grupių.

Na ir galiausiai, antrojoje koncerto dalyje, suskambo G. Mahlerio 5-oji – „grandiozinė gedulo eiseina“, kaip rašoma koncerto programėlėje. Ilgesį ir liūdesį pakeitęs tragizmas išsiskleidė visu pajėgumu: kartais atrodė, jog šiaip jau lyg ir erdvi Didžioji Lietuvos nacionalinės filharmonijos salė tokiam kūriniui yra kiek ankštoka: pakako ir garso, ir emocinės orkestro raiškos. Itin jausmingai suskambo ir labai laukta IV-oji simfonijos dalis Adagietto, emocinį lygmenį atspindėjusi ir orkestro dirigento Modesto Pitrėno performatyvumu. Čia norėjosi šiek tiek daugiau subtilumo, sukauptumo ir ramybės. Tačiau, kaip jau minėta šio teksto pradžioje, toks noras tėra teksto autorės lūkesčių horizantą atspindintis naratyvas, įgytas klausantis kitų šio kūrinio interpretacijų.

Skirtingos W. A. Mozarto interpretacijos

Pereikime prie vasario 26-osios koncerto „XXI a. laiškai klasikams II“. Tai buvo jau antrasis ciklo „XXI a. laiškai klasikams“ renginys Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Visų pirma, simpatiškas pats renginių ciklo pavadinimas ir užmanymas: su klasikais mes, XXI a. žmonės, komunikuojame netiesiogiai – mus skiria ne tik didelis laiko atstumas, bet ir nemaži socialinės ir kultūrinės aplinkos skirtumai, vadinasi, turime pilną teisę jų kūrybą interpretuoti savaip, atsižvelgdami į savo asmeninę kultūrinę patirtį, šiuolaikinių instrumentų pajautimą ir daugybę kitų dalykų. Būtent tokį požiūrį perteikė ir Pauliaus Andersson W. A. Mozarto Koncerto Nr. 20 d – moll interpretacija.

Nereikia nei sakyti (o tiksliau – rašyti), kad W. A. Mozarto muzika gali atrodyti paprasta klausytojui, bet išties ji yra labai sudėtinga atlikėjui, nes, skirtingai nei daugelio kitų kompozitorių kūriniai, reikalauja precizikos ir tikslumo. Tačiau P. Andersson, regis, šį sunkumą apėjo ir Koncertą d-moll interpretavo labai romantiškai: jausmingai, subjektyviai ir lyriškai. Galbūt galima būtų svarstyti, jog toks W. A. Mozarto muzikos atlikimas ne itin tiksliai perteikia paties kompozitoriaus muzikinę mintį, tačiau kokia tiksliai yra toji W. A. Mozarto muzikinė mintis mes žinome tik iš natų, kurios tėra atikėjo interpretacijai gana atvira instrukcija. Kad P. Andersson – puikus ir įdomus pianistas, abejonių nekyla, vis tik taip pat buvo gana akivaizdu, kad bisui atlikdamas romantizmo stilistikai artimesnį Johanno Sebastiano Bacho/Alexanderio Siloti Preliudą d-moll atlikėjas jautėsi esantis artimiau savo stichijos.

Įdomu šiame koncerte buvo girdėti vieną po kitos skambėjusius W. A. Mozarto kūrinius: po Koncerto fortepijonui ir orkestrui d-moll buvo atlikta Simfonija nr. 41 C-dur, dar vadinama „Jupiterio“. Po jausmingai interpretuoto koncerto, kėlusio šiek tiek techninių (sutapimo su solistu) keblumų Lietuvos kamerinio orkestro muzikantams, Simfonija C-dur suskambo visai kitaip: tiksliai, didingai ir užtikrintai. Kur kas tiksliau nei prieš tai skambėjęs koncertas, simfonija perteikė pagrindiniais klasicizmo kanono elementais laikytinas savybes: formos tikslumą, grynumą ir griežtumą. Sužavėjo ne tik jaunojo dirigento I. J. Šimkaus pateikta W. A. Mozarto simfonijos interpretacija, bet ir užtikrintumas (mintyje turimas garsinis, ne performatyvusis jo daro rezultatas).

Apibrendrinimui jau ne pirmą kartą peršasi mintis, kad muzikos menas yra orientuotas į pojūčius, kuriuos mes, klausytojai, patiriame per klausą. Taigi, muzikos klausymas yra kur kas prasmingesnis ir malonesnis veiksmas nei jos aprašymas ar vertinimas. Vis tik muzikinio įvykio užfiksavimas ir įspūdžių apie jį pateikimas viešojoje erdvėje – taip pat reikalinga muzikos reiškinio dedamoji. Šiame tekste užfiksuotas savaitgalis atskleidė, jog to paties kompozitoriaus muzika, net ir atliekama tų pačių atlikėjų, kaskart skamba skirtingai – tereikia muzikai atverti ausis ir, šiek tiek kritiškai pažvelgus į sąvąjį lūkesčių horizontą, pasikliauti pojūčiais, kurie visuomet yra individualūs. Būtent todėl kiekvienas gyvas koncertas yra unikalus, nepakartojamas ir įdomus.

Nuotraukoje: po koncerto Paulius Andersson ir Imantas Jonas Šimkus su LNF generaline direktore Rūta Prusevičiene

Susiję nariai

Modestas Pitrėnas

Modestas Pitrėnas

Dirigentas, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Imantas Šimkus

Imantas Šimkus

Dirigentas

Komentarai