O pakalnėj akmenėlis...
Įdomu, ar daug kas žino kur Vilniuje yra Eduardo Balsio aikštė su paminkliniu akmeniu? Vieta tam parinkta nebloga: einant iš Žvėryno Mickevičiaus gatve žemyn (ja E. Balsys kasdien eidavo ar važiuodavo iš namų į akademiją), prieš senąjį tiltą dešinėje pusėje esantis skverelis. Tačiau atkreipti dėmesį į jo pakraštyje prie šaligatvio padėtą nedidelį akmenį su įrašyta kompozitoriaus Eduardo Balsio pavarde sunkoka: po medžiais, žole apaugęs, niekad nemačiau ten pasodintos gėlės (kaip, pvz., prie Petro Cvirkos paminklo).O skvero viduryje, erdvioj aikštelėj, stovi aukštas, iš visur matomas modernus neaiškios prasmės statinys – kaip tie Neries pakrantėj ar po tiltais pakabinti gaminiai, gal kultūros graužikų sugalvoti, kad koks nors Jurgio Kairio pasekėjas nepraskristų apačia tiltų, sutraukdamas minias žmonių, primindamas drąsiųjų Lietuvos lakūnų istorinius žygdarbius...
Eduardas Balsys jau irgi istorija. Atskleidus kelis puslapius atgal, iškyla ne akmeniu šalikelėj, o monumentu ant aukščiausios viršūnės. Praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiuose savo talento jėga jis tiesė kelius į kultūrinį išlaisvėjimą. Sudėtingas buvo laikas. Būdamas Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku privalėjo balansuoti tarp jaunųjų, drastiškai sukančių technologijos naujovių link, ir partinės valdžios, griežtai reikalaujančios tupėti socialistinio meno lesyklose. Beje, muzikai nebuvo išimtis: visų sričių menininkai veržėsi tada iš apribojimų, ir valdžia turėjo šį tą leisti – Jonas Mackonis yra pasakojęs, kaip dailininkų prispirtas Antanas Sniečkus pagaliau numojęs ranka: bala nematė, tegul būna ir modernizmas, tik žiūrėkit, kad būtų tarybinis.
E. Balsys buvo išsiugdęs didžiulį autoritetą, kurį rėmė stipri, valinga, įtaigi asmenybė ir talentinga kūryba. Kiekvienas naujas kūrinys – koncertai smuikui, baletas „Eglė žalčių karalienė“, Dramatinės freskos, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ bei kt. – tapdavo muzikos meno reiškiniais, žmones jų laukdavo, skubėdavo į pilnutėles sales, išgyvendavo džiugaus pakilimo akimirkas.
Panašių išgyvenimų patyrė ir E. Balsio 95-mečiui skirto koncerto klausytojai, gruodžio 22 d. susirinkę į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos didžiąją salę. Tikėdamiesi E. Balsio simfoninių kūrinių galingo skambesio šį kartą pateko į kamerinės instrumentinės muzikos koncertą (vakaro kameriškumą dar paryškino vedančiosios doc. dr. Vytautės Markeliūnienės intymus kalbos tonas).Programą sudarė ir jaunystės opusai (Styginių kvarteto dvi dalys, nuotaikingai interpretuotos jauno kvarteto Mattis), nemariosios Habaneros iš muzikos kino filmui „Adomas nori būti žmogumi“ efektinga, meistriška E. Balsio mokinio Anatolijaus Šenderovo transkripcija fortepijoniniam trio (atliko Fortvio), ir paskutiniaisiais gyvenimo metais parašytas Koncertas smuikui solo (preciziškai griežė Ingrida Armonaitė, pelnytai susilaukusi gausių aplodismentų), taip pat Andante cantabile iš Pirmojo koncerto smuikui ir orkestrui (atliko birbynininkas Egidijus Ališauskas ir pianistė Indrė Baikštytė). Pagaliau jaudinanti „Eglės žalčių karalienės“ muzika: du fragmentai smuikui ir fortepijonui (griežė Ingrida Armonaitė ir Dalia Balsytė), iš baleto ir Koncerto smuikui solo sudaryta Davido Geringo Koncertinė siuita violončelei ir fortepijonui (ją su balsišku temperamentu, įkvėptai ir virtuoziškai pagriežė specialiai iš užsienio į koncertą atvykęs Davidas Geringas ir jį atitinkanti partnerė pianistė Indrė Baikštytė).
Klausantis šio įspūdingo koncerto gal ne vienam krustelėjo sąžinė: ar tik neprimiršome Balsio? Akivaizdu, kad dabartinė muzikantų pamaina sugeba jo kūriniams įkvėpti naujos gyvybės. Gal ir kitu lygmeniu pamąstytų. Antai operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymas 1980 m. nepateisino kompozitoriaus lūkesčių: spektaklyje trūko svarbiausio operos dramaturgijos variklio – nuolatinės pavojaus nuojautos, tragedijos laukimo. Su šiandiene scenos technika, apšvietimo, projekcijos galimybėmis „Kelionė į Tilžę“ galėtų tapti giliaprasmiu, fantastišku scenos veikalu,keliančiu žmogaus sąžinės, jo nuopuolio ir bausmės klausimus.
Prisimenant tą akmenį Neries krante – užritinkime jį kalno viršūnėn. Nelaukime direktyvų iš viršaus. Nelaukime, kol pasakys: griežkit per sezoną nors du, tris simfoninius E. Balsio kūrinius; dainuokit ne vien „Seną jūrininką“, o ir kitas jo dainas; šalia šimtosios „Eugenijaus Oniegino“ variacijos parodykit pirmąją „Kelionės į Tilžę“...
Juk Eduardas Balsys – lietuvių muzikos klasikas.