Olivier Latry vargonų kelionė Vilniaus festivalyje
Vargonų ir sakralinės muzikos koncertai, kurių tradicija prasidėjo šviesios atminties Maestro Leopoldo Digrio iniciatyva Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje daugiau kaip prieš du dešimtmečius, kasmet sutraukia gausius būrius vargonų muzikos mylėtojų. Retas koncertas būna, kad galima būtų rasti laisvų vietų prisėsti, klausytojams neretai tenka ir pastovėti.
Birželio 11-ąją Vilniaus festivalis Šv. Kazimiero bažnyčioje kartu su Religinės muzikos centru Vilniuje bei Prancūzų institutu Lietuvoje surengė išskirtinį koncertą, kuriame turėjome retą progą pasiklausyti vieną tituluočiausių vargonų meno meistrų – Paryžiaus Dievo Motinos katedros vargonininką Olivier Latry. Vargonininkas Vilniaus festivalio klausytojams atliko įvairialypę ir sykiu labai nuosekliai sudėstytą programą, kuri mus tarsi vedė per Europos vargonų tradicijų bei mokyklų laiko skalę ir skirtingą geografiją. Svarbu dar ir tai, kad O. Latry meistriškai atskleidė nors ir ne pačių didžiausių, bet puikaus skambesio Šv. Kazimiero vargonų balsų įvairovę. Priminsiu, kad 2003 m. Šv. Kazimiero bažnyčioje, vėl gi prof. L. Digrio rūpesčiu, buvo pastatyti vokiečių firmos „Oberlinger orgelbau“ vargonai, tai buvo pirmasis šio Vokietijos statytojo instrumentas Lietuvoje. Net ir dabar 45 balsų vargonai savo skambesiu gali sėkmingai konkuruoti su geriausiais pasaulio analogais.
O. Latry savo programą pradėjo vėlyvojo renesanso opusu - Septyniais šokiais iš Suzannes Van Sold 1599 metų rinkinio, taip mūsų vargonų „kelionę“ pradėdamas nuo Šiaurės Europos tradicijos. Čia vargonininkas meistriškai pasirinko vargonų liežuvėlių registrus, atkurdamas renesansinio regalo (nedideli liežuvėliniai vargonai) skambesį. Šiaurietiškas vargonų spalvas taip pat atskleidė ir didžiojo baroko meistro ir sykiu J. S. Bacho mokytojo D. Buxtehudes Pasakalija d-moll (BuxWV 161), kurios 7 natų tema oriai sklendė po bažnyčios kupolu. O štai J.S. Bacho vargonams aranžuotas A. Vivaldi Koncertas dviem smuikams atskleidė tikrąjį O. Latry koncertinio virtuozo amplua, kai efektingos smuikinės kaskados skriejo po skliaustais neįtikėtinais tempais. Būtų neįsivaizduojamas dalykas, jei prancūzų vargonininkas svečioje šalyje nepristatytų nepaprastai turtingo prancūzų baroko vargonų muzikos paveldo. Klausėmės Jean-François Dandrieu Variacijų kalėdinės giesmės „Juozapas yra laimingai vedęs“ tema. Nors „Oberlinger“ vargonai neturi specifinių prancūziškų barokinių vargonų registrų, tačiau gilus stiliaus išmanymas ir kūrybiškumas leido Maestro O. Latry iš neobarokinių vokiškų vargonų „išspausti“ maksimaliai prancūzišką skambesį. Tikru programos perlu buvo ir Claude Balbastre Arija iš „Dižono vargonų knygos“ („Livre d'orgue de Dijon“), iš ankstyvojo kompozitoriaus kūrybos laikotarpio. Dar trijų prancūzų kompozitorių Gastono Litaize‘o „Scherzo“, Vincent‘o Paulet‘o „Elegija“ ir virtuoziškosios Jehan‘o Alain‘o „Litanijos“ mus nukėlė į tokį pat turtingą XX a. prancūzų vargonų muzikos pasaulį. Tačiau manau, kad labiausiai klausytojus intrigavo tai, kaip gi koncerto pabaigai nuskambės Maestro O. Latry improvizacija, kurios temos iš anksto nežinojo nei klausytojai, nei pats vargonininkas. Jo įspūdingos improvizacijos tema tapo M.K. Čiurlionio išpopuliarinta lietuvių liaudies daina „Beauštanti aušrelė“. Šioje improvizacijoje atsiskleidė ne tik O. Latry virtuozinė meistrystė, bet ir gilus kompozitoriaus talentas, suteikiant improvizacijai logiškai sukonstruoto, dramaturgiškai išbaigto opuso pavidalą, efektingai parodant visas vargonų tembrines ir dinamines galimybes. Belieka dar pridurti, kad visą programą Maestro atliko atmintinai ir be asistento pagalbos, kas vargoninėje praktikoje yra retas reiškinys. Klausytojams šis koncertas buvo nepaprasta patirtis ir didinga vargonų muzikos šventė, tad nenuostabu, jog tokių ilgų ovacijų po vargonų koncerto Šv. Kazimiero bažnyčios skliautai gal ir nebuvo regėję....