Operos „Skrajojantis olandas“ režisierius D.Abaris: pajutau kokia įtrauki yra teatro scena

Publikuota: 2020-12-29 Autorius: Žaneta Skersytė
Operos „Skrajojantis olandas“ režisierius D.Abaris: pajutau kokia įtrauki yra teatro scena

Naujuosius metus būtina pradėti nuo operos senajame Klaipėdos elinge. Jūs turite šansą tai padaryti sausio 1-ąją, 17.45 val., įsijungę LRT Plius kanalą. Jūsų laukia metų operos įvykiu tituluojama R.Wagnerio „Skrajojantis olandas“, kurios premjera rugpjūčio 1-ąją pristatyta ant marių kranto bei palydėta ne tik žiūrovų plojimų, bet ir šniokščiančio vėjo, praplaukiančių laivų ir saulėlydžio.

Kalbiname operos „Skrajojantis olandas“ režisierių Dalių Abarį.

Su kokiu jausmu laukiate operos „Skrajojantis olandas“ televizinės premjeros?

Su nemažu nerimu. Nes tai, ką rugpjūčio 1-ąją Klaipėdoje išvydo tik 1000 žiūrovų, dabar pristatysime plačiajai televizijos žiūrovų auditorijai.

Ir jeigu rugpjūčio mėnesį prieš premjerą buvo daug nerimo, tada juo galėjau dalintis su didžiule kūrybine ir technine komanda. Dabar gi, ruošiant vaizdo medžiagą, kelis mėnesius labai kruopščiai dirbome tik su keliais savo srities profesionalais. Ypatingą darbą nuveikė LRT vaizdo montažo režisieriai. O išskirtinai norėčiau paminėti garso režisierių Artūrą Pugačiauską, kurio preciziškumas ruošiant garso postprodukciją leis žiūrovams ne tik išvysti, bet ir kuo įtaigiau išgirsti mūsų „Skrajojančio olando“ legendą.

Televizijos transliacija turbūt neatstos gyvo vaizdo ir garso patiriamo jausmo, tačiau tik televizijos žiūrovai galės išvysti niuansus, kurie, kaip kai kurios išskirtinės detalės ar atlikėjų emocijos, kartais „paskęsta“ didžiulėje spektaklio visumoje. Stebint didžiulę sceną sunkiau įžiūrėti personažų mimikas ar susekti mimanso judėjimą, o televizijos technika suteikia galimybę vaizdą išvysti skirtingais rakursais.

Natūralu, kad laukiant televizinės premjeros, jaučiu didelę atsakomybę prieš visus kolegas, kurie buvo kartu statant šia operą senajame Klaipėdos elinge ir, žinoma, prieš reiklų ir kritišką žiūrovą-klausytoją.

„Skrajojantis olandas“ – jūsų pirmas kūrybinis išbandymas statant operą? Pirmą kartą dirbote elinge? Gal šis kūrinys siejamas su daugiau pirmų kartų?

Taip, šį kartą pirmų kartų buvo daug. Pirmiausia, tai pirmas mano prisilietimas prie operos. Man, renginių režisieriui, teatro scena nėra naujiena, tačiau joje dažniausiai kurdavau renginius, koncertus ar televizijos projektus. Pirmas kartas buvo ir kurti atvirose Klaipėdos erdvėse. Pirmas kartas, kai teko dirbti su kolega režisieriumi Gediminu Šeduikiu ir esu jam labai dėkingas už tokį sklandų kūrybinį bendravimą bei „operines“ pamokas. Gyvenime teko įgyvendinti daug techninių triukų, bet tikro milžiniško laivo „plaukimas“ parteriu - tikrai buvo pirmas kartas. Bet svarbiausia, kad pirmą kartą pajutau kokia įtrauki yra teatro scena, koks įvairiapusis ir įtaigus yra operos žanras.

Kas buvo sunkiausia statant operą atvirame lauke? Kas labiausiai neramino laukiant premjeros?

Visos baimės kyla iš nežinomybės, neturėjimo ankstesnių įgyvendinimo pavyzdžių ar tuomet, kai negali kontroliuoti situacijos ir viskas priklauso nuo aplinkybių ar Dievo valios. Todėl iššūkių buvo ne vienas. Neprognozuojamas pajūrio oras (nors maksimaliai tam buvome pasiruošę), baimė dėl atlikėjų sveikatos (nes repetuoti teko ir lyjant, ir pučiant stipriam vėjui), nežinia ar atlaikys senosios elingo laivų traukimo sistemos (nors išbandėme ir patikrinome jas daug kartų), ar tinkamai funkcionuos sceninė įranga (nors ji buvo specialiai pritaikyta ekstremalioms sąlygoms), ar nenutiks kokių traumų, atlikėjams judant neįprastose jiems erdvėse, dideliuose aukščiuose, statmenose laiptinėse...

Visa kas įprastai stacionariai instaliuojama ir išbandoma teatrų scenose, šiuo atveju buvo sumontuota vienam vieninteliam kartui. Tokiais atvejais visada yra baimė, kad kas nors gali nesuveikti. Bet atrodo, kad didesnių nesklandumų pavyko išvengti, o ir oras premjeros metu tiek atlikėjus, tiek žiūrovus tikrai lepino.

Visa tai tik techniniai niuansai. Labiausiai nerimavau ar pasiteisins visas kūrybinis užmanymas, nes antro karto ir laiko patobulinimams mes tiesiog neturėjome.

Opera „Skrajojantis olandas“ sulaukė daugybės publikos ir kritikų liaupsių. Kiek jums svarbus atgalinis ryšys? Kas svarbiau: publikos ar kritikos pastabos?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad publikos ir kritikų nuomonė man nesvarbi. Man, kaip šio žanro debiutantui, labai svarbi visų nuomonė. Žinoma, kad atskiriu dalykišką kritiką nuo snobiškų pasamprotavimų, perdėtas liaupses nuo nuoširdaus susižavėjimo. Man išties svarbi profesionali kritika, nes tai leidžia pastebėti klaidas ar permąstyti kai kuriuos sprendimus. Nelaikau savęs genijumi... (juokiasi).

Sakoma, kad kūrėjas vos tik baigęs kūrinį žino kaip tai padarytų kitaip, kad kūrėjai labai kritiški sau? Patvirtinkite ar paneikite.

Taip, patvirtinu! Jau statant scenines konstrukcijas bei dekoracijas, žinojau ką daryčiau kitaip ar tobulinčiau, jau nekalbant apie įvykius scenoje, kurių tobulumui ribų nėra. Tačiau yra daug aplinkybių, dėl kurių viskas vyksta kitaip nei norėtum. Bet tokia yra kūrėjo kasdienybė, laviruoti tarp savo norų-vizijų ir realių galimybių.

Karantino reikalavimai apribojo operos premjeros rugpjūčio 1-ąją žiūrovų skaičių. Gal opera bus dar rodoma ir nemačiusieji turi vilčių išvysti gyvai?

Labai tikiuosi, bet suprantu, kad šis pastatymas Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui - didelis iššūkis, susijęs ne tik su finansinių, bet ir žmogiškųjų resursų valdymu. Surinkti žymiausius operos solistus vienam ar keliems pasirodymams - tikrai didžiulė užduotis.

„Skrajojančio olando“ pakartojimas Klaipėdos elinge būtų gera dovana tiems, kurie neišvydo šio pastatymo, o tokių buvo tikrai daug. Mums, kūrėjams, tai būtų galimybė dar patobulinti šios operos atlikimo bei vizualinius, režisūrinius niuansus.

Gal pabandymas operos žanre virs naujais muzikiniais planais?

Planų yra ir jie labai skirtingi, bet, kaip minėjau, opera ir Klaipėdos senasis elingas mane išties labai įtraukė. Tad jeigu paklaustumėte ko aš labiau norėčiau: ar pakartoti „Skrajojanti olandą“, ar kurti kažką naujo, tikrai pasirinkčiau rizikingesnį variantą - kurti naują. Juokais galiu pasakyti, kad man, kaip renginių režisieriui, įprasta, jog sukurti projektai dažniausiai parodomi vieną vienintelį kartą ir vien jau tuo būna žavūs, nes nepakartojami.

 

Martyno Aleksos nuotr.

Susiję nuotraukų galerijos

Komentarai