Operos solistė Justina Gringytė: „Geriau jau 10 tylinčių žmonių nei tuščia salė“

Karantinas baigėsi ir renginių durys pamažu vėl atsiveria. Festivalis „Midsummer Vilnius“ šiais metais žiūrovus kviečia į penkis skirtingus pasirodymus – nuo tradicija tapusios „Operos po žvaigždėmis“ (šiemet su solistu Edgaru Montvidu) iki populiariosios muzikos koncertų. Liepos 22-osios vakarą Valdovų rūmų kieme išvysime ir pianistą Petrą Geniušą kartu su pasaulyje pripažintu mecosopranu J. Gringyte. 

Įpratusi dienas leisti lėktuvuose ir ant prestižinių scenų, J. Gringytė buvo priversta sustoti. Kaip ir visi meno kūrėjai ir atlikėjai. Tačiau namai, buitis, gamta ir kasdienės repeticijos tapo natūralia gyvenimo dalimi, sako „The Times“ ne kartą minėtas mecosopranas. Per karantiną ji sako supratusi, kad nepasikeis niekas – nei operos solisto darbas, nei žmonės aplink. „Jei kas nors galvojo, kad po karantino visas pasaulis staiga atsibus draugiškas ir žalias, taip tikrai nebus. Visi sekame ir matome šių dienų aktualijas“, – pasakoja iš Alytaus kilusi operos solistė. 

Pokarantininis pašnekesys prieš vidurvasario koncertą apie rutiną, svajojamus koncertus ir didelę socialinių tinklų peklą, į kurią kartais tenka įkristi. 

Justina, kaip sekasi gyventi laiku, kai nereikia skubėti nei į Barseloną, nei į Seulą, nei į Londoną?

Kai įvyksta pasaulinė krizė, džiaugiesi grįžęs namo ir neužstrigęs užsienyje. Mes su šeima kaip tik buvome Lisabonoje, bet paskutinę minutę sėkmingai parskridome į Vilnių. Visos mano kelionės atšauktos iki naujųjų metų – tai bus ilgiausias laiko tarpas nuo karjeros pradžios, kai nekoncertuosiu užsienyje. 

Kad ir kaip būtų gaila koncertų svetur, man labai gera ir namuose. Čia daug dirbu:  repetuoju, koncertuoju, mokausi naujas koncertines programas, daug dėmesio skiriu vokalinės technikos gerinimui. Prasmingai laiką leidžiu ir sode, gamtoje su augalais ir užmiesčio ramybe. 

Lietuvoje labai gera ir saugu. Tik pakėlus akis į dangų keista matyti lėktuvus ir suvokti, kad man dar nereikia krautis lagaminų... Mums patikdavo gyventi nuo lėktuvo iki lėktuvo. 

Įsiminė jūsų anksčiau pasakyta mintis: karantinas nieko nepakeis, nes tas, kuris buvo geras, toks ir liks. Jūsų aplinkoje niekas ir nepasikeitė?

Matome, kiek daug jautrumo įvairiais klausimais yra aplinkui. Jei kas nors galvojo, kad po karantino visas pasaulis staiga atsibus draugiškas, žalias, šviesus ir idiliškai skaidrus, taip tikrai nebus ir nėra. Visi sekame ir matome šių dienų aktualijas. O mano aplinkos žmonės labai geri... Su blogais nebendrauju arba mano draugijoje jie ilgai neužsibūna (juokiasi).

Nors kartą jautėte emocinę duobę karantino metu?

Nepasakyčiau. Mano gyvenime tuo metu vyko daug gerų ir didelių pasikeitimų. Į duobę juk gali įkristi kasdien, ne tik karantino metu... Didžiausia atrama man yra šeima – visus sunkumus pakeliame kartu, susikibę, su besąlygine meile vienas kitam. Karantino metu buvo tam tikrų sunkių akimirkų – teko repetuoti bute, o kaimynams tai nebuvo pramoga. Mėgstu judėti ir daug vaikščioti, todėl reikėjo priprasti prie namų režimo. Dabar net sunku išsijudinti (juokiasi).

Pradžioje patyriau lengvą šoką – visas pasaulis įlindo į „Facebook“ stebėti, kas vyksta. Vieną kartą be reikalo įkliuvau į komentarų liūną. Paklaikau nuo žmonių bjaurumo, pykčio, nepagarbos, neapykantos vienas kitam. Esu jautri ir tikrai išgyvenau tų dienų dinamiką. 

Prieš penkerius metus gavote geriausios jaunosios solistės apdovanojimą. Laikraštis „The Times“ jūsų vokalo techniką pavadino „verčiančia iš kojų“. Visgi pati esate minėjusi, kad apdovanojimai skirti sužavėti kitiems žmonėms. Koks įvertinimas jums reikšmingas?

Negaliu sakyti, kad apdovanojimai ar recenzijos man nereikšmingi. Tai svarbu ir malonu, bet, pripažinkime, labai subjektyvu. Aš tuo negyvenu – tai yra kitų žmonių apie mane kuriama istorija. Man svarbiausia mano pačios augimas, pokytis, vystymasis. Kai tai yra pastebima ir vertinama, mano širdis džiaugiasi. 

Reikia nepamiršti, kad operos pasaulis yra didelis verslas ir tame vandenyne didelės srovės ir sūkuriai. Todėl ne visų nuomonių gali klausytis, ne visi linki gero. Tačiau žmonių, kuriais aš tikrai pasitikiu, klausau ir iš jų mokausi. 

Augimas neįmanomas be savo baimių nugalėjimo. Kai dalinatės scena su tokiais atlikėjais kaip Placido Domingo ar Renee Fleming, kas nors dar atrodo baisu ir neįveikiama?

Dainuoti su bet kokia pasauline legenda man yra didelis malonumas ir pamoka, tai tikrai nėra baisu, atvirkščiai – pats akimirksniu paaugi. Kai tiek daug džiaugsmo, baimėms vietos nelieka. Koncertuoti karaliams, princams irgi labai malonu, lieka gražios nuotraukos.  

Kalbant apie scenos jaudulį, jį jaučiu visada – net ir prieš svarbią repeticiją. Yra įvairios jaudulio valdymo technikos, jomis naudojuosi. Tačiau fizinis ir emocinis nuovargis dainininkui yra didžiausia kliūtis. Kai jį patiriu, suvaldyti situaciją tampa sunkiau. 

Prakalbus apie legendas: ar operos pasaulyje daug žmonių, su kuriais nemalonu bendrauti ir dirbti?

Yra, bet ne tiek daug… Kai buvau atrinkta į „Jette Parker” jaunųjų menininkų programą Kovent Gardene, dirbau su aukščiausio lygio dainininkais, mokytojais, dirigentais, režisieriais. Tai buvo neįkainojamas laikas gerąja ir blogąja prasme. 

Kartą iš šono stebėjau vieną nemalonų įvykį. Tuomet didžioji muzikinė operos šventovė man sugriuvo, daug ką pamačiau naujomis spalvomis. Sau pasakiau: noriu dainuoti geriausiose pasaulio scenose, su geriausiais savo srities profesionalais, bet tik aplinkoje, kurioje galiu skleistis, žydėti ir būti saugi.

Vieną dieną tavo dirigentas, kostiumų dizaineris ar muzikantas tampa tarsi šeimos dalimi, bet tame pačiame teatre gali papulti į tokią peklą, kad bus sunku iš jos išlipti. Džiaugiuosi, kad didžiąją laiko dalį susiduriu su nuoširdžiais menininkais, su kuriais gera dirbti. 

Teko kada nors atsisakyti pasiūlymo vien dėl kolegos, su kuriuo nenorėjote dirbti?

Nepriimu visų pasiūlymų vien dėl laiko trūkumo. Tik mintyse turiu mažą nerašytą sąrašą artistų, su kuriais galimybę dirbti gerai apsvarstyčiau. Tačiau niekada nežinai, kas vyksta to žmogaus gyvenime ir kodėl jis taip elgiasi… Galbut tikrai išgyvena sunkų laikotarpį, todėl nuteisti būtų labai lengva. Dauguma šią profesiją pasirinkusių žmonių yra pavargę, patiria labai didelį psichologinį spaudimą. Tai nėra lengvas gyvenimas. Visiems reikia trupučio palaikymo, supratimo ir atleidimo.

Palaikymą žiūrovai dažniausiai išreiškia plojimais. Karantino metu įprastus atlikėjų pasirodymus keitė „drive-in“ koncertai, o juose vietoj plojimų pypsėjo automobilių signalai ir mirgėjo šviesos. Teko kalbėti su keliais muzikantais, kurie tokią patirtį apibūdino kaip labai keistą. Pati būtumėte sutikusi taip koncertuoti?

Buvo labai keista įrašyti koncertą salėje be žmonių ir tuomet jį transliuoti. Kai publikos nėra, koncentruojiesi tik į įrašą. Salė tuščia, su tavimi tik filmavimo komanda. Ne aplodismentuose esmė – kai koncerte sėdi klausytojas, jį jauti ir to jausmo negali niekuo pakeisti. Geriau jau 10 tylinčių žmonių nei tuščia salė. Tyla tuomet tampa kitokia. 

Žinoma, jeigu nutiktų taip, kad gyvų pasirodymų nebeliktų, reikėtų ieškoti kitų būdų koncertuoti. Bet pagal tai, kiek tūkstančių žmonių renkasi paplūdimiuose, kavinėse ir naktiniuose klubuose, atrodo, kad publika nebijos eiti į koncertus uždarose erdvėse.

Grįžtamojo ryšio, akivaizdu, sulaukiate, bet ir pati norite jį suteikti. Esate įkūrusi Justinos Gringytės vardo fondą jauniesiems muzikantams remti. Kaip jam sekasi dabar?

Fondas funkcionuoja paprastai – gruodžio mėnesį Alytaus muzikos mokykloje vyksta konkursas stipendijai gauti. Ji skiriama vieneriems mokslo metams. Muzikalus ir talentingas vaikas gauna paskatinimą, kuris, tikiuosi, padeda vystytis jo muzikiniam keliui. Šiuo metu nuo 2016-tųjų turime jau keturis laureatus. Stebiu, kaip vaikams sekasi, kur jie dalyvauja. Labai svarbu paskatinti vaiką ne tik finansiškai, bet ir emociškai, parodyti, kad jis gali būti geriausias savo srityje. 

Daug kas atžalas nori perorientuoti iš muzikos į matematiką ar kitus mokslus. Taip, muzikanto duona sunki, bet kas pasakė, kad matematikų lengva? 

Esate iš Alytaus. Pati užaugau Alytaus rajone ir pastebėjau, jog instrumentų pasirinkimas rajono muzikos mokyklose nedidelis. Gal reikėtų fondui plėstis ir į mažesnius miestus, rajonus?

Kažkada mano mama nenuėjo į muzikos mokyklą, nes Simne (miestelis Alytaus raj. – aut. past.) tuo metu vyko tik akordeono pamokos, o ji norėjo mokytis groti fortepijonu... Jūs palietete labai svarbią temą. Planuoju plėsti veiklą į visą Alytaus rajoną. Reikia tik daugiau pajėgų ir žmonių, kurie prisijungtų prie mano veiklos ir padėtų dzūkų krašto jauniesiems muzikantams. 

Artėja festivalis „Midsummer Vilnius“, kur pasirodysite kartu su maestro P. Geniušu. Tai bus nebe pirmas kartas scenoje su legendiniu pianistu. Ar pamenate pirmąjį koncertą kartu?

Žinoma. Tai buvo koncertas Vaidilos teatre prieš trejus metus. Bet neįmanoma pamiršti nei vieno pasirodymo, repeticijos su P. Geniušu – man tai muzikinė prabanga ir laisvė disciplinoje. Petras yra ne tik fantastiškas pianistas, atlikėjas, scenos partneris, bet ir auksinės kantrybės žmogus. Mūsų repeticijos būna ilgos, mano būdas gan ūmus, sau esu be galo reikli. Kartais gali atrodyti, kad esu pikta, nors esu tik nepatenkinta savimi. Tačiau Petras, turėdamas ilgą pedagoginę patirtį ir daug išminties, repeticijų dinamiką valdo meistriškai ir bendras entuziazmas atneša daug džiaugsmo.

Koncerte skambės kompozitorių Dž. Rossini, V. Bellini, G. Donizetti, F. Cilea, R. Leoncavallo, P. Mascagni kūriniai. Atrodo, bus daug įvairovės. Kaip atrodys pasirodymas?

Vyraus itališkoji tema. Pirmojoje dalyje girdėsime bel canto stiliaus kompozitorių kūrinius, antrojoje dainuosiu nuostabius italų veristų šedevrus. Bus ir arijų, bet daugiausia  dainos, kurias Lietuvoje ne taip dažnai išgirsime. Programa žaisminga, romantiška, rimta. Jausminga, lengva ausiai ir miela širdžiai. 

Po karantino pasirodymų užsienyje durys, tikėkimės, vėl atsivers. Ar yra scena, į kurią visuomet norisi sugrįžti?

Man patinka visos užsienio salės, jos būna ir iššukis, ir dovana. Pavyzdžiui, „Wigmore Hall“ Londone yra viena žymiausių ir geriausių rečitalių salių, kurioje teko ne kartą dainuoti. Ji užburia savo akustika ir intymia erdve. O kaip didžiausia priešingybė erdviniam mastui yra „Royal Albert Hall“ Londone, kur „BBC Proms“ koncerte dainavau aštuoniems tūkstančiams žiūrovų. Nepamirštami įspūdžiai. 

Visur norisi grįžti, bet tuo pačiu ir aplankyti naujas vietas. Man patinka Lietuvos salės: Vilniaus, Kauno filharmonijos, nes jos labai jaukios, dailios, bet mažos. Labai tikiuosi, kad mūsų šalyje atsiras didelė, puikią akustiką turinti koncertų salė, kurioje atlikėjai galės džiuginti žiūrovus svarbiomis programomis.