Operos tobulybė E.Garanča turi laiko ir vaikams, ir karjerai

Publikuota: 2014-05-26 Autorius: Asta Andrikonytė, lrytas.lt
Operos tobulybė E.Garanča turi laiko ir vaikams, ir karjerai

„Kai kam atrodo, kad aukoju savo karjerą šeimai, bet aš visada norėjau turėti mažiausiai du vaikus. Spėsiu pasimėgauti dainavimu“, – kalbėjo viena žymiausių pasaulio dainininkių 37 metų latvė Elyna Garanča, pirmą kartą koncertuosianti Lietuvoje.

E.Garanča prieš dvi savaites pirmą kartą po pusmetį trukusių motinystės atostogų įžengė į sceną Berlyno filharmonijoje.

Šių metų pradžioje solistė su vyru britų dirigentu Karelu Marku Chichonu susilaukė antros dukters Cristinos Sophie. Ją, kaip ir pirmagimę Catherine Louise prieš kelerius metus, dainininkė maitina krūtine.

Elyna vienintelė namie sukasi ir prie viryklės, mat vyresnėlė pripažįsta tik mamos ruoštą maistą, o vyras gastroliuoja po pasaulį.

E.Garanča nutaikiusi laisvą valandėlę kartojasi operų partijas ir dainų programas. Profesinė artistės pauzė pasibaigė: birželį jos laukia atsakingi pasirodymai Austrijoje ir Vokietijoje, po to debiutas Lietuvoje, Valdovų rūmų scenoje, su K.M.Chichono diriguojamu Šv.Kristoforo orkestru.

Solistei kalbantis su „Lietuvos rytu“ telefonu iš Malagos (Ispanija) ragelyje buvo girdėti ir kūdikio krykštavimas.

Kaip jaučiatės? Ar nesunku susitelkti darbui, kai šalia – keturių mėnesių kūdikis? – paklausiau E.Garančos.

– Miego trūksta, bet ilgiuosi dainavimo. Man reikia publikos, orkestro, adrenalino.

Dar nesu visiškai atgavusi formos, bet, tikiuosi, patirtis man padės atsigauti. Latviai yra stiprios prigimties. Po pirmojo gimdymo man užteko mėnesio scenoje, kad pasijusčiau visiškai tvirtai.

Darbų vis daugėja. Šiuo metu repetuoju savo seną vaidmenį – Romeo „Kapulečiuose ir Montekiuose“. Juo birželį grįšiu į operos sceną Bavarijos valstybiniame teatre.

Laukia ir premjera – Leonora Gaetano Donizetti „Favoritėje“ Zalcburgo festivalyje. Vėliau Vokietijoje pristatysiu savo naują kompaktinę plokštelę. Numatyti „Karmen“ spektakliai Niujorko teatre „Metropolitan Opera“.

Dabar svarbiausia išlaviruoti tarp darbo ir motinos pareigų.

– Ar viena prižiūrite abi savo dukras?

– Neišsiverstume be auklių. Juk negalėčiau per repeticiją prieš orkestrą stovėti su kūdikiu ant rankų.

Auklė tapo svarbiu mūsų šeimos nariu. Ji lydi šeimą ir per keliones. Jei turiu išvykti daugiau kaip savaitei, vaikus imu kartu. Man labai svarbu pačiai maitinti mažąją.

Manau, dar spėsiu pasimėgauti dainavimu – balsas turėtų būti gyvybingas dar maždaug 10–15 metų. O vaikai niekada nebus tokie maži kaip dabar. Jiems manęs reikia šiandien. Darbus ir keliones derinu su jų poreikiais.

Kai kam atrodo, kad aukoju savo karjerą, bet aš visada buvau šeimos žmogus, norėjau mažiausiai dviejų atžalų.

Kurį laiką dainuosiu gal kiek mažiau, bet koks skirtumas – surengsiu 45 ar 50 koncertų per metus? Iš esmės buvau ir likau darboholikė, tik prioritetai truputį pasikeitė.

Gal ir į Lietuvą atvyksime su vaikais, nes mano tėvai turbūt atvažiuos į koncertą iš Rygos – tai būtų proga visiems pasimatyti.

– Karjerą užsienyje pradėjote prieš 14 metų. Ar dažnai grįžtate į gimtinę?

– Mūsų šeima turi namus Ispanijoje ir Latvijoje. Kai Rygoje per šalta, važiuojame į Malagą, kai ten per karšta, grįžtame į mano gimtinę. Taigi Latvijos nepalikau. Su vaikais namuose bendrauju latviškai, tik su vyru – angliškai.

Tačiau neišeina dažnai pasirodyti Latvijos nacionalinėje operoje: jos repertuaras planuojamas labai vėlai, be to, šiuo metu jis man nėra įdomus.

Niekada nepriklausiau Rygos operos solistų ansambliui, bet ne kartą dainavau šioje scenoje. Būtent čia pirmą kartą atlikau Romeo partiją „Kapulečiuose ir Montekiuose“ ir Karmen – vieną svarbiausių pastarųjų metų savo vaidmenų. Norėjau rengti Karmen su pažįstama komanda, be įtampos, kokia būna Niujorke ar Vienoje.

Mano santykiai su Latvijos nacionaline opera išliko puikūs. Jei tik pasitaikys proga, vėl ten dainuosiu.

Jūs mokėtės pas savo motiną, garsią vokalo pedagogę Anitą Garančą. Ar šiandien dar prireikia jos pagalbos?

– Mama buvo ir yra mano mokytoja. Tik prieš kelias savaites Rygoje dirbome kartu. Deja, kai ilgesniam laikui išvykstu, tenka ieškoti kitų pedagogų.

Mamai nelengva keliauti – ji turi ir kitų mokinių, dėstė ir Lietuvoje, Lenkijoje, kitose šalyse. Šiuo metu Latvijos operoje pagrindines partijas dainuoja 7 ar 8 jos studentai.

Mama seka mano pasirodymus ir būdama toli. Pavyzdžiui, per koncertų ir spektaklių televizijos ar kino transliacijas susiskambiname per pertraukas: man svarbu išgirsti jos nuomonę ir patarimus.

Ji pati buvo dainininkė, žinomas mecosopranas – keliavo po pasaulį.

Dar būdama jos pilve klausiausi muzikos. Nuo mažens namuose girdėjau Gustavo Mahlerio dainas, Johannesą Brahmsą, Frantzą Schubertą, Piotrą Čaikovskį.

Trejų metų atmintinai mokėjau visą Roberto Schumanno vokalinį ciklą „Moters meilė ir gyvenimas“.

Vaikystės įspūdžiai labai svarbūs asmenybės raidai. To nepamirštu ir auklėdama savo vaikus. Tiesa, jiems dažniausiai niūniuoju pusbalsiu. Vyresnioji dukra mane tildo, kai namuose bandau jai padainuoti.

– Jūsų repertuaras nepaprastai spalvingas: nuo Wolfgango Amadeaus Mozarto iki bel canto operų, nuo ispaniškų sarsuelų iki Richardo Strausso dainų.

– Įvairi muzika mankština ir balsą, ir protą. Man būtų nuobodu visą sezoną dainuoti tik Karmen. Be to, pastebėjau, kad mano balsas keičiasi, – po gimdymų jis sustiprėjo, tapo dramatiškesnis. Tai mane labai džiugina.

Iš pradžių geriausiai lipo W.A.Mozartas ir bel canto, o dabar ėmiau dairytis dramatiškesnių partijų – tokių kaip Santuca, Eboli, Dalila, net Richardo Wagnerio operų herojės.

– Dainavote svarbiausiuose pasaulio teatruose. Ar turite savo mėgstamas scenas?

– Man patinka didžiulės erdvės – kuo didesnis teatras, tuo laisvesnė jaučiuosi. Labiausiai mėgstu dainuoti „Metropolitan Opera“, Londono karališkojo, Vienos, Miuncheno teatrų scenose.

Tačiau Niujorke nesijaučiu sava – jis per toli nuo mano namų. Širdyje esu europietė.

– Malaga nuo Rygos taip pat toli, bet prie pietietiško gyvenimo būdo pripratote?

– Niekada nesieju temperamento su geografija. Gal iš šalies atrodau šalta, nes esu aukšta šviesiaplaukė ir mėlynakė.

Bet, patikėkite, mano temperamentas – kaip tikros ispanės ar lotynų amerikietės.

Ar sutiktumėte dainuoti aistringo ispanų režisieriaus Calixto Bieito, kuris mėgsta nuogybes ir drastiškas scenas, spektaklyje?

– Pažįstu daug menininkų, kuriems jo darbai patinka. Gal ir man tai būtų įdomus iššūkis? Aišku, prieš priimdama pasiūlymą susitikčiau su režisieriumi, sužinočiau, ką jis mano apie spektaklį ir kodėl.

Sprendimas priklausytų nuo daugelio aplinkybių: ar įdomus vaidmuo, kur statoma opera, su kuo dainuosiu – turiu omenyje ne partnerių išvaizdą, o profesionalumą.

Man patinka žmonės, kurie improvizuoja scenoje, mėgsta išbandyti naujus dalykus.

Tik C.Bieito man niekada nieko nesiūlė. Premjeras dabar taip pat renkuosi ypač atidžiai – norisi daugiau laiko praleisti namie.

– Nuo ko priklauso dainininko sėkmė?

– Nuo gebėjimo susieti daugelį dalykų. Gali turėti gražų balsą, bet nemokėti juo naudotis. Gali būti muzikalus, protingas, bet neturėti gero balso.

Tau gali pavykti, įšokus į spektaklį, išgarsėti per vieną naktį. O gali susirgti prieš pat premjerą „Metropolitan Opera“ po šešių savaičių repeticijų.

Be to, dar yra ir publikos poreikiai: vieną dieną jai reikia vieno dievuko, kitą – kito.

Gal tai tiesiog likimas – atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje? Negaliu sutikti, kad sėkmė – tai 90 proc. darbo ir 10 proc. talento.

– Ar toli matote savo karjerą?

– Labai toli! Manau, dainininko sėkmę lemia ir gebėjimas žiūrėti į priekį, protingai rinktis vaidmenis, kad balsas išliktų gyvybingas iki brandaus amžiaus.

Mano tikslas yra išlikti scenoje iki 53 metų. Tada būsiu praleidusi joje 30 metų. Tai būtų išties gera karjera.

Dievinama šiapus ir anapus Atlanto

E.Garanča gimė 1976 m. Rygoje chorvedžio ir dainininkės šeimoje. Studijavo vokalą Latvijos muzikos akademijoje.

Studijų metais solistė tapo M.Helin tarptautinio dainininkų konkurso Suomijoje nugalėtoja ir BBC Pasaulio dainininkų konkurso finalininke.

Tarptautinė E.Garančos karjera prasidėjo Vokietijoje, vėliau ji ilgai gyveno Austrijoje. Šiose šalyse solistė ypač mėgstama.

Ji nuolat dainuoja Vienos, Berlyno, Bavarijos valstybinėse operose, Londono teatre „Covent Garden“, sukūrė tris vaidmenis Niujorko „Metropolitran Opera“. Bendradarbiauja su žymiausiais šių laikų dirigentais R.Muti, K.Masuru, M.Jansonu, F.Luisi ir kitais.

Dainininkės diskografijoje – per 10 albumų, daugumą jų išleido kompanija „Deutsche Grammophon“. Trys albumai įvertinti svarbiausiu Vokietijos klasikinės muzikos apdovanojimu „ECHO Klassik“.

E.Garanča apdovanota Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu (2007 m.), du kartus – Latvijos didžiuoju muzikos prizu (2000, 2010 m.) bei muzikos verslo mugės MIDEM „Classical Award“ (2006, 2009 m.) apdovanojimu. Jai įteiktas Europos kultūros prizas (2006 m.), už Atlanto ji įvertinta „Musical America Award 2010“, nominuota „Grammy“ (2005 m.).

Pernai dainininkė Vienoje pristatė savo pirmąją knygą „Wirklich wichtig sind die Schuhe“ („Batai yra tikrai svarbu“).

E.Garančos ir jos vyro K.M.Chichono diriguojamo Šv.Kristoforo orkestro koncertas Vilniuje, Valdovų rūmų kieme, vyks birželio 29 d. 20 val. Jame solistė atliks G.Bizet, Ch.Gounod, P.Čaikovskio kūrinius.

Komentarai