Oro pagalvė ar fundamentas? Menininko vieta valstybėje
Šį savo pranešimą pradėsiu žodžiais, kokiais nedera ir nerekomenduojama pradėti jokių pranešimų. Visgi sakau – „Durniaus nė grabo lenta neištiesina“. Tokia yra situacija mūsų šalyje – kreiva, šleiva, atbula, nes kelių tūkstančių metų Europos civilizaciją, kurią pirmiausia suvokiame kaip kultūros deklaraciją, vis dar reikia įrodinėti, vis dar reikia aiškinti, kad vieno iš keturių valstybės pamato kampų statytojas yra ne vadybininkas, ne buhalteris, ne programuotojas, o kūrėjas.
Ir nejaugi tikrai reikia leistis į tokius primityvius aptarinėjimus, kuriuose kažkokie barsukai skaičiuoja meno vertę lyg didieji prekybos centrai automatiškai atsidarančių vartelių kiekiais? Gėda, kad kasmet prigalvojama vis daugiau biurokratinių pinklių, ideologinių klišių, politkorektiškumui tarnaujančių nuostatų, formalių kvotų ir idiotiškų terminų, nereiškiančių nieko, bet skambančių išdidžiai. Ar ir vėl grįžome į užsakomosios kūrybos laikus? Ir vėl turime atitikti kažkokius šablonus, kad galėtume kalbėti apie menininkų ir kultūros finansavimą? Šokti pagal iš anksto numatytą melodiją, kuri užsikerta ties ta vieta, kai pradedama kartoti mantra – „nauji projektai“, „naujos idėjos“, „naujos priemonės“, „įtraukioji kultūra“, „bendruomenės įgalinimas“ ir kitokie blablabla?
Taip, emocijomis grįsti pasisakymai niekur nenuves, mes galime piktintis ir keiktis, trypti kojomis, kad kai tik reikia valstybę kuo nors reprezentuoti, niekda nesibodima pasigirti šalies menininkų pasiekimais, kokiam garbiam svečiui įteikti dailės kūrinio, nuvesti į teatrą ar koncertų salę ir panašiai. Nes va – buhalterių pasiekimais vargu ar nudžiuginsime, šitai kažkodėl aišku ir bankininkui, tačiau kasdienybėje menininkų kaip oro pagalvių panaudojimas bet kokioje kritinėje situacijoje greitai pamirštamas ir vežimo ratas vėl stringa duobėje.
Tad kokia galėtų būti faktų, o ne jausmų kalba? Pamėginkime pakalbėti palyginimais. Taip, ir vėl tie visiems nusibodę estai. 2019 m. jų rašytojų sąjungos pirmininkas Tiitas Aleksejevas kolegoms iš Latvijos pasakojo apie literatūros bei dailės kūrėjams skiriamą paramos modelį, nusižiūrėtą iš Suomių bei kitų skandinavų šalių. Tai atlyginimo skyrimas dešimčiai rašytojų ir dešimčiai dailininkų trejiems metams. Kasmet atrenkami vis nauji kandidatai. Mėnesio atlyginimo dydis – 1430 eurų (neatskaičius mokesčių). Verta paminėti, kad jis truputį didesnis už minimalų kultūros darbuotojo atlygį – Estijoje Kultūros ministerijai pavaldžiose įstaigose dirbančio žmogaus atlyginimas negali būti mažesnis nei 1300 eurų. Nuo šios ribos atlygis gali tik didėti. Toks yra nacionalinis susitarimas.
Taigi tuometis pirmininkas sakė: „Jau ilgokai tyrinėjome, koks sėkmingas rašytojų ir visų menininkų paramos modelis Šiaurės šalyse, ypač Suomijoje. Nes rašymas negali būti vien hobis; geri romanai negali rastis laisvu nuo etatinio darbo laiku. Svarbu dar ir tai, kad iš šių atlyginimų taip pat mokami socialiniai mokesčiai. Būtina suprasti, jog rašymas reikalauja laiko, susikoncentravimo. Estijos visuomenėje rašytojo darbas visada buvo labai vertinamas bei laikomas reikšmingu, tad tiesiog dėsningumas, kad ši veikla sulaukė ir atlyginimo. Estų autoriai iš tiesų kuria aukštos prabos literatūrą, mūsų romanuose gyva tautos istorija, puoselėjama kalba.“ „Jei mes norime, kad estų kalba gyvuotų ir vystytųsi, Estijos autorius tiesiog būtina remti. Be kalbos ir kultūros tauta negali egzistuoti.“
Na, tiesiog nesuprantama, kaip estai iki to priėjo? Kaip jiems tai paaiškėjo? Negana to, jie išsaugojo ir visiškai išlaiko 16 kultūros periodikos leidinių, kuriuos vadina „reikšminga estų kultūros ekosistemos dalimi“. Palyginus Lietuvos ir Estijos gyventojų skaičių, savo šalyje privalėtume turėti 32 kultūrinės spaudos atstovus su atitinkamu biudžetu, nes kiekvienas estų laikraščio ar žurnalo darbuotojas gauna būtent tą 1300 eurų atlyginimą ir nė centu mažiau, o redaktoriai, žinoma, didesnį. Tad vien atlyginimams vienas leidinys (šiuo atveju kalbame apie savaitraštį „Sirp“), kuriame dirba 8 redaktoriai, gauna apie 150 000 Eur. Deja, mūsų dešimčiai stipriausių leidinių galima tik pasvajoti apie tokias privilegijas, kai kasmet rašydami projektus jų redaktoriai nežino, ar apskritai liks egzistuoti dar vieną sezoną.
Taigi „Sirp“ redaktorius Kaarela Tarandas atskleidė, kad jų savaitraščio (taigi, vieno iš 16 leidinių) tiražas yra 5000. Dangau, Lietuvoje neturime nė vieno kultūrinės periodikos spaudinio tokiu tiražu. Ar estai moka tik girtis? Panašu, kad taip. Šis žmogus tvirtina, jog „per metus Estijoje pastatoma apie 200 pjesių, įvyksta daugiau kaip tūkstantis koncertų. Stengiamės nušviesti ryškiausius kultūros įvykius, tad jei kas nepaminimas mūsų leidinyje, tai reiškia, jog jį ištiko nesėkmė.“ Vadinasi, kultūrinė spauda yra reikalinga ir menininkams, ir kritikams, ir žiūrovams / skaitytojams / klausytojams etc.
Taip, estai didžiuojasi tuo, ką jie daro, ką sukuria. Net jei tarp paminėtų šimtų ir tūkstančių teatrų pastatymų bei koncertų nėra vien tik geriausieji, iškiliausieji, net jei į šiuos skaičius įtraukti mėgėjai, mes suprantame viena – menas ir kultūra toje šalyje nekvestionuojami, tai yra garbės ir orumo klausimas, valstybės išlikimo reikalas. Tarandas priduria: „Mažoms tautoms reikia ypač rūpintis savo kultūra“. Viskas, taškas. Ir nėra jokių ten valdančiųjų ar opozicijos triukų, nes, kaip sako redaktorius, „jokio skirtumo, kas bus kitas kultūros ministras. Nors būtent socialdemokrato Indreko Saaro iniciatyva įvyko kultūros darbuotojų atlyginimų augimas, buvo nerašytas susitarimas, kad jie bus pakelti iki tokio pat lygio kaip ir mokslo darbuotojų.(...) kitas kultūros ministras neturės teisės pakeisti nei kultūros leidinių, nei kultūros darbuotojų finansavimo – net jei ir norėtų“.
Manote, kad tas rašytojas, kuriam paskiriama trejų metų alga, kad sukurtų naują romaną, teikia projektą apie kultūros tvarumą, globalių problemų prioritetus ir siužetą, kuriame nebus diskriminuojama nė viena lytis, rasė ar seksualinė orientacija? Ne, komisija vertina paskutinių penkerių metų autoriaus kūrybą, o vertybine ašimi vis dar išlieka kalba, istorija, kultūra, nacionalinis identitetas. Ir to nereikia suprasti kaip anachronizmo ar įstrigimo romantiniame valstybės priešaušrio etape. Šiuolaikiniai kūrėjai puikiai geba patraukti savo pusėn ir jaunimą, ir pelnyti tarptautinį pripažinimą. Estai moka pasijuokti iš savęs ir iškelti ydas bei nebijo atverti istorinių skaudulių. Kai kurie jų sprendimai kultūros lauke netgi labai netikėti. Kad ir didžiausia šiaurinėje Europoje Nacionalinė galerija ir šiuolaikinio meno centras KUMU. Pats muziejaus kompleksas, įkomponuotas į nuostabų Kadriorg parko kraštovaizdį, vadinamas modernaus meno kūriniu (jo autorius – suomių architektas Pekka Vapaavuori). Ką jau kalbėti apie Estijos nacionalinį muziejų Tartu, buvusios sovietų karinės bazės vietoje, kuriam valstybė skyrė 63 milijonus eurų (2016 m. tik 10 mln daugiau įvertinta galima nacionalinio stadiono statyba Vilniuje, bet šią epopėją praleiskime) ir 34 000-iuose kvadratinių metrų įkurdino tai, kas svarbiausia tautai – nuo priešistorės iki šių dienų. Per šio absoliučiai šiuolaikiško statinio ir objekto atidarymą 2016 m. viena iš architektų Lina Ghotmenh sakė, kad „muziejus atviras estams, norintiems švęsti savo kultūrą“, o tuometis šalies prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas teigė, jog „estų tik milijonas, bet dabar niekam nekils abejonių, kad jie turi ką parodyti tiek pasauliui, tiek sau“. Ir kas galėjo pagalvoti, kad Tartu universiteto gamtos mokslų profesorius Alaras Karisas, tapęs būtent šio muziejaus vadovu 2018 m., bus išrinktas Estijos prezidentu 2021 m.? Argi tai ne dar vienas argumentas apie kultūros svarbą ir reikšmę mūsų kaimyninėje valstybėje?
Sakysite įstrigau aš Estijoje, nors esu vertėja iš latvių kalbos ir galėčiau pakalbėti apie baltus. Deja, turiu pripažinti, kad braliukams sekasi ne ką geriau už mus, štai todėl tenka remtis geruoju pavyzdžiu. Taip, estai visą laiką palaikė ryšius su suomiais, taip, estai galėjo bendradarbiauti su skandinavais dėl geografinės padėties, taip, estai galėjo užsidirbti pinigų persikėlę keltu į kitą krantą. Bet jei lietuviai taip pat būtų turėję tokią galimybę, ar tai kažkaip apverstų jų smegenis? Man nereikia atlikti mokslinių studijų, kad galėčiau pasakyti, jog visose srityse ta finougrų tauta yra pranašesnė. Pradedant vos paskelbus nepriklausomybę įgyvendinta liustracija ir baigiant tuo, kad Estijos teismais pasitiki didžiausias procentas piliečių iš visų ES valstybių. Ką ten teismais, štai Lietuvos avių augintojai priversti užkasti ar sudeginti vilną, nes jos niekam nereikia, o estai gauna solidžią paramą, kad augintų paveldines veisles ir iš jų vilnos megztų tautiniais raštais puoštus mezginius, išlaikydami amatus bei puoselėdami tradicijas.
Ne, man nejuokinga, kag lyginu kultūrą su avių auginimu. Nes viskas yra susiję ir turi savo vietą valstybės kūrimo sanklodoje. Jei jau nesugebame aiškiai apibrėžti, kas yra valstybės fundamentas, kokia mažos šalies ir negausios tautos sėkmingo gyvavimo strategija, kokie prioritetai yra nepavaldūs laikui ir visada garantuoja išsaugotą tapatybę, jei net nesusivokiame, ką laikyti nacionaline savigarba, tai kodėl negalima pasimokyti iš kaimynų? Pasakysiu kodėl, paminėdama vėl visai iš konteksto iškrentantį pavyzdį: Lietuva vietoj to, kad nusipirktų puikiai veikiančią estų e-sveikatos sistemą, išradinėjo dviratį už 40 milijonų eurų, prie kurių vėliau, po audito, reikėjo pridėti dar 30 milijonų, o viskas stringa iki šiol. Štai tokie mūsų šalies lėšų įsavinimo gebėjimai, taip pat turintys ryšio su kultūra.
Pabaigdama pasisakymą paminėsiu... Estiją. Tie faktai, kuriais rėmiausi apie kultūros sektorių, yra paimti iš straipsnio, publikuoto žurnale „Nemunas“ 2019 m. Tad dar vienas sakinys iš jo: „Svarstant biudžetą, paprastai Seime pasisako trys tų metų svarbiausieji ministrai. 2019-aisiais tai buvo finansų ministras Tomass Teniste’ė, premjeras Jüris Ratas ir kultūros ministras Indrekas Saaras.“ Kurioje vietoje būna kultūros biudžetas, svarstant metų biudžetą Lietuvoje? Taip, paskutinėje. Čia ir slypi atsakymas į klausimą, kokia yra menininko ir apskritai kultūros vieta mūsų valstybėje. Tačiau esu įsitikinusi, kad jei kultūrai skirtume antrą pagal dydį biudžetą tarp visų ministerijų, mažai kas pasikeistų. Nes keisti pirmiausia reikia mąstymą. O tada strategiją. Nes tik tuomet, kai iš visų žiniasklaidos priemonių, valstybės vadovų ir tarnautojų lūpų pasklis raginimas – kultūringas žmogus yra valstybės pasididžiavimas, todėl kultūros rėmimas ir profesionaliojo meno populiarinimas yra mūsų prioritetas, galbūt tik tada vėl prireiks kultūrinės žiniasklaidos, natūraliai išaugs saviugdos ir savišvietos alkis, susitikę žmonės aptarinės naujas knygas, teatrų premjeras, koncertus, parodas. Galbūt. Viskas priklauso nuo pavyzdžio, kurį visų pirma turėtų rodyti valdžios atstovai, ir realių darbų.
Pranešimas skaitytas 2021-10-14 LMKA konferencijoje KŪRĖJAS VISUOMENEI, KŪRĖJAS EKONOMIKAI