PAGALIAU OPERETĖ – „GRAFAS LIUKSEMBURGAS“ KAUNO MUZIKINIAME TEATRE

Kartu su pirmomis pavasario dienomis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo parodyta ilgai laukta operetė – šįsyk Franco Leharo „Grafas Liuksemburgas“. Spektaklyje šmėžavo margi personažai iš praėjusio amžiaus pradžios Paryžiaus: grafai, grafienės, kunigaikščiai ir kunigaikštienės, linksmi bohemos atstovai, miestelėnai ir gudrūs savivaldos klerkai.

Kovo 1-ąją įvyko šios operetės premjera, o kovo 2-ąją spektaklyje, kurį, beje, ir teko matyti, žibėjo jaunųjų Muzikinio teatro talentų balsai, aktorinė meistrystė, akrobatiniai šokiai.

Matytame spektaklyje pagrindinius vaidmenis kūrė Andrius Apšega (grafas Renė fon Liuksemburgas) ir mūsų sopranų pažiba Gabrielė Bukinė (dainininkė Andžela Didjė).

Abiem dainininkams balsais, o ir vaidyba įtikinamai pasisekė raiškiai atspindėti XX a. pradžios Paryžiaus atmosferą, kuri nežiūrint ekonominės krizės ir kitų negandų pasižymėjo lengvumu, nerimastingumu, siautuliu, o retsykiais ir nostalgiškais sentimentais praeičiai.

Ypač žavinga buvo Gabrielės Bukinės Andželė - tikra art decco laikų primadona, geidžiamiausia scenos pažiba, lengva it plaštakė, elegantiška, o dar ir puikiai, laisvai, stabiliai dainuojanti! Įsimintiną Andželės paveikslą jaunai, bet jau svariai tituluotai solistei padėjo kurti dailininkės Kotrynos Daujotaitės sukurtos suknios: stilingos, prašmatnios, pabrėžiančios retro laikų prabangą.

Andrius Apšega pagrindinį lengvabūdžio švaistūno grafo ir gabaus, bet nepripažinto dailininko Renė fon Liuksemburgo paveikslą tapė minkštais, aksominiais potėpiais, solisto baritonas niekur neforsavo, o kantilenines temas dainavo, regis, be ypatingų pastangų.

Pagirtina ir antroji pora - Viktorija Zeilikovičiūtė ( Žiuljetė Vermont, Andželės draugė) bei Vygantas Bemovas ( Armandas Brisaras). Operetės I veiksme galima buvo justi šios poros šiokį tokį sceninį susikaustymą, neužtikrintumą, tačiau II - ajame abu solistai atsiskleidė itin ryškiai: ne tik įtaigiai dainavo, bet ir natūraliai, plastiškai, grakščiai vaidino, akrobatiškai šoko.

Abu artistai scenoje žengia pirmuosius žingsnius, bet jau dabar juos galima vadinti tais scenos grynuoliais, kurie brėš Kauno muzikinio teatro gaires ateityje.

Publiką labiausiai žavėjo seno intriganto kunigaikščio Bazilio Bazilovičiaus vaidmens atlikėjas – Giedrius Prunskus. Solistas laisvai jaučiasi scenoje, savo personažą kuria pabrėžtinai komiškai, ryškiai netgi šaržuotai. Mano nuomone šaržo galėjo būti ir mažiau – visgi Bazilis, nors senas ir kvailokas, yra diduomenės, o ne plebėjų sluoksnio atstovas.

Žvilgsnį į Leharo nepretenzingą muziką perteikė režisierius Kęstutis Jakštas, operetės, beje, sukurtos 1909-aisiais per tris savaites! muzikiniam veiksmui vadovavo maestro Virgilijus Visockis. Dirigentas parengė net tris pagrindinių veikėjų sudėtis, o jo diriguojamoji uvertiūra pasižymėjo efektingai ryškintais solinių instrumentų intarpais. Įtikino dirigento pasirinkti tempai, jautrus dėmesys dainuojantiems, galantiškas mostas.

Ypač akį džiugino puikūs baleto intarpai (choreografas Dainius Bervingis), o choro artistai šįsyk kūrė gausybę mažučių personažų (chormeisterė – Rasa Vaitkevičiūtė).

„Mūsų užduotis – padėti žiūrovui užsimiršti ir atitolinti jį nuo visų supančių negandų. Laikmetis pasaulyje sudėtingas ir negailestingas, esame apsupti neigiamos informacijos. Todėl norėjosi, kad žiūrovai ateitų į teatrą pasidžiaugti ir paliktų visas blogas naujienas už durų. Scenoje vyktų naivūs, linksmi dalykai ir nei akimirkai neapimtų noras galvoti apie kažką kitą, o išgalvotas pasaulis bent trumpam leistų pabėgti nuo slogių minčių“ – dar prieš premjerą tikino režisierius Kęstutis Jakštas.

Lūkesčiai, regis, pasitvirtino su kaupu. Skubėkite į Kauną!

Alina RAMANAUSKIENĖ

Martyno Aleksos nuotraukos

Operetė „iš vidaus“

G. Makarevičius, kurdamas sceną operetei, liko ištikimas savo kūrybos principams. „Nors veiksmo vieta ir aplinkybės aiškios, vis tik norėjosi rasti nuosaikų ir minimalistinį sprendimą, jį papildant laikmečiui būdingomis art deco ir metalo konstrukcijų detalėmis, atsižvelgiant į to meto Paryžiaus urbanistikos madas, panaudoti ir žinomų, madingų Paryžiaus vietų fragmentus“, – sako dailininkas.

Dekoracijoms pasirinkta minimali spalvų gama, kurioje deramai atsiskleidė K. Daujotaitės sukurtų nuostabių retro kostiumų pastelinė paletė. Linksmai scenografas sprendžia paveikslo sceną (tradiciškai privaloma šios operetės mizanscena), pasirinkęs plačiai žinomą vaizdinį.

Kaip įprasta operetės spektakliams, daug išmonės tenka demonstruoti kostiumų dailininkei. K. Daujotaitei teko sukurti daugiau nei 150 skirtingų, XX a. antrąjį dešimtmetį atspindinčių apdarų, kurių nemažas skaičius susideda iš kelių dalių. Nuostabioms merginų ir ponių suknelėms panaudota daugybė metrų skirtingų spalvų natūralaus ir sintetinio šilko, gipiūro, joms puošti – veliūro, liurekso, blizgučių juostų, viskozės nėrinių, tiulio tinklelių, vyriškų kostiumų liemenėms – įvairiaspalvių žakardinių audinių, spalvingų detalių Venecijos karnavalo kostiumams.

Skirtingiems personažams aprengti teko įsigyti metrus aksomo, atlaso, šifono, vilnos ir pusvilnės, o baleto artistams pasiūti įspūdingi kankano ir valso kostiumai.

Spektaklio dirigentas V. Visockis priminė: nors operetę kompozitorius sukūrė per kelias savaites, jos muzikinė partitūra itin logiška, sklandi. Atsižvelgdami į nūdienos kultūros vartotojų įpročius, drauge su režisieriumi muzikiniame audinyje jie iškarpė tik dramaturginei logikai nereikalingus intarpus ir beprasmius pasikartojimus.

Spektaklio muzikinis vadovas pasidalijo rūpesčiu, kad jam, kaip ir režisieriui, tenka ruošti net tris pagrindinių personažų sudėtis, tačiau patvirtino – tai puiki dovana ištikimiausiems teatro žiūrovams, kurie galės matyti spektaklį su skirtingo braižo, bet vienodo talentingumo jaunaisiais atlikėjais.

Vaidmenis atlieka jauni, žymūs Lietuvos muzikinės scenos atlikėjai ir šio žanro meistrai: Marija Arutiunova, Gabrielė Bukinė, Ieva Goleckytė, Andrius Apšega, Raimondas Baranauskas, Ramūnas Urbietis, Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė, Martynas Beinaris, Vygantas Bemovas, Nerijus Noreika, taip pat šios operetės senbuvis Gediminas Maciulevičius, ankstesniuose operetės pastatymuose sukūręs ir grafo Renė, ir komiškojo Bazilio vaidmenis, taip pat Rita Preikšaitė, Giedrė Juknevičiūtė, Giedrius Prunskus ir daugelis kitų.

Kurdami tą patį personažą, solistai jį mato savaip. Grafą Liuksemburgą įkūnijantis A. Apšega apibūdina jį kaip jauną, nerūpestingą, talentingą dailininką, gyvenime labiausiai vertinantį laisvę, kol nesutinka moters, kurią beprotiškai įsimyli. Nuo tos akimirkos jis trokšta būti su ja, kvėpuoti vienu oru, klausytis jos balso.

R. Baranauskas taip pat intriguoja pamatyti, kaip keisis jo kuriamo sėkmės lydimo, turinčio daug draugų ir pasisekimą tarp moterų jaunuolio situacija. Mėgstančiam linksmybes, negalvojančiam apie rimtus santykius ir vedybas grafui likimas iškrės pokštą – jis ves „nematomą žmoną“ ir dar ją įsimylės. O tikra meilė keičia žmogų, – tikina solistas.

Vaidmens kolegoms antrina ir R. Urbietis: „Šis personažas turi daug vidinio žavesio ir trykštančio gyvenimiško džiaugsmo. Sėkme apdovanotam jaunikaičiui gyvenimas šypsosi ir jis pilnais plaučiais juo mėgaujasi. Tačiau šalia išorinės charizmos Renė savyje talpina taurumą, vidinę šilumą ir grožį. Jam meilė užgimsta pabučiavus nematytos moters ranką, užuodus jos kvapą, išgirdus jos balsą.“

Pagrindinį moters vaidmenį operetėje kurianti G. Bukinė sako, kad Andželė Didjė savo savybėmis ir būdo bruožais gerokai skiriasi nuo jos pastaraisiais metais kuriamų personažų. Talentinga jaunosios kartos solistė, nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, apdovanota „Fortūnos“ statulėle, 2023 m. tapusi absoliučia tarptautinio Klaudia Taev jaunųjų operos dainininkų konkurso nugalėtoja – pelnė pirmąją vietą ir publikos simpatijų prizą – šiais metais surinko visą žiūrovų meilę ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatro apdovanojimuose pelnė ryškiausio metų debiuto „Operos vilties“ prizą. Po ką tik padainuotų tragiškųjų Violetos Valery („Traviata“), Antonijos („Hofmano istorijos“), Elzos („Lohengrinas“), ji neria į operetės pasaulį.

„Būtent dėl to labai įdomu įsikūnyti į Andželės vaidmenį, atsiskleidžiantį F. Leharo muzikoje, kuris, lyginant su dramatiškais moterų likimais operose, tarsi šviežio oro gurkšnis užliūliuoja savo grožiu, aistra, kurioziškomis situacijomis. Andželės širdyje giliai slypintis troškimas atrasti ir įsileisti tikrąją meilę tiesiog užburia ir primena, kaip dažnai mes nepaaiškinamai norime dar nepažintų dalykų, tačiau slegiami įvairių abejonių ir atsakomybių pristingame drąsos į tai nerti visa širdimi. Ar Andželė pasiryš? Kviečiu ateiti ir pamatyti“ – intriguoja G. Bukinė.

Solistės I. Goleckytės Andželė – jauna, savimi pasitikinti moteris, primadona. Operetės pradžioje ji kiek lengvabūdiška, naivoka, bet visada nuoširdi. Pažinusi tikrą meilę, jai visiškai atsiduoda – lieka ištikima ir galiausiai pati atsiskleidžia pačiomis gražiausiomis spalvomis.

Dar daugiau spalvų apie būsimos premjeros pagrindinę heroję atskleidžia M. Arutiunova. „Mano kuriama herojė Andželė Didjė nerūpestingai sutinka ištekėti už brandaus amžiaus kunigaikščio Bazilio, nes gyvenime dar nepažino tikro meilės jausmo – moterys visuomet troško saugumo. Vedybos su kilmingu, nors ir vyresniu vyru anuomet, galbūt ir šiais laikais, suteikia tam tikrą saugumo garantą. Tačiau operetė nebūtų tokia saldi, jei šiai jaunai, klestinčiai scenos divai nepasipainiotų žavingas, paslaptingas, charizmatiškas jaunuolis – Renė Liuksemburgas. Sutikusi jį Andželė pirmą kartą gyvenime pajunta užgimstančius tikrus jausmus. Mergina net nenutuokia, kad jau yra už joištekėjusi!" – apie žiūrovų laukiančią jausmų, romantikos, humoro ir netikėtumų karuselę, lydimą F. Leharo melodijų, sako M. Arutiunova.

Ir iš tiesų: operetės siužetas žiūrovus nukels į Paryžių, kur vienas pagyvenęs kilmingas turtuolis nori vesti žavią jauną artistę Andželę, bet negali, nes socialinė abiejų padėtis labai skiriasi. Kilmingasis randa išeitį: Paryžiuje gyvena turtus praradęs jaunas grafas – dailininkas Renė fon Liuksemburgas. Jis už solidžią pinigų sumą turėtų vesti gražiąją Andželę, o po kurio laiko išsiskirti ir dingti. Svarbiausia, kad jaunieji negali pamatyti vienas kito net per vedybų ceremoniją dėl atsargumo ir kunigaikščio pavydo.

Lina STANKEVIČIŪTĖ