Paldies, Elīna

Inteligencijos ir ekspresijos harmonija

Į „Harmonijos sodus” nuvesti žadėjęs šiųmetis „Vilniaus festivalis” plačiai į juos vartus atvėrė jau per pirmąjį koncertą. Žinoma, kažko kito vargu ar tikėtasi – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO), diriguojamu Karelo Marko Chichono, koncertavo „operos superžvaigžde” vadinama Elīna Garanča (mecosopranas). Nors įsidėmėtinų koncertų programoje numatyta ir daugiau, tačiau, ko gero, būtent festivalio pradžios koncertą galima vadinti „vyšnaite ant torto” – tarsi festivalio kulminaciją skaičiuotume atbuline tvarka.

Tai vienas iš tų koncertų, apie kuriuos rašant nesinori ieškoti priekabių. Buvo tiesiog labai, labai gera klausytis ir mėgautis.

Vienas iš labiausiai patikusių aspektų (žinoma, šalia pačios Garančos dainavimo) – nenuvalkiota programa. Nors pati proga, spaudos žongliravimas „superžvaigždės” etikete ir bilietų kainos tarytum apeliavo į tam tikro, sakykime, elitinio sluoksnio dėmesį, tačiau pasirinktas repertuaras iš esmės nepataikavo masiniam skoniui - na, bent jau vokaliniai kūriniai, kurie ne tiek demonstravo techninį virtuoziškumą, kiek įtraukė įtaigia lyrika. Pakaitomis su arijomis skambėjo ir kūriniai orkestrui, tarp kurių plačiai žinomas buvo tik pirmasis – Piotro Čaikovskio Valsas iš siuitos „Gulbių ežeras”, o kiti pasirinkti opusai liudijo orkestro vadovo poreikį atlikti publikai patrauklius, tačiau menkiau žinomus kūrinius.

Pirmoji koncerto dalis, nuskambėjus pakiliam Čaikovskio Valsui, nuvedė į ramesnės lyrikos valdas. Pirmieji tąvakar Garančos atlikti kūriniai, Joanos arija iš Čaikovskio operos „Orleano mergelė“ ir Dalilos arija „Mon cœur s'ouvre à ta voix” iš Camille’io Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“, sužavėjo subtiliu, tačiau dvasios gelmes liečiančiu jausmingumu. Po šių opusų atmosfera intensyvėjo – suskambo dramatiškesnė Giuseppe Verdi muzika: operos „Sicilijos mišparai“ uvertiūra ir Eboli arija „O don fatale”  iš operos „Don Karlas“. Solistės dainavimas, nors ir atitinkamai ekspresyvesnis, vis tiek išliko natūraliai išraiškingas; ko gero, Garanča labiausiai sužavėjo būtent tuo, kad jos dainavime nebuvo jokios butaforijos, perspausto operinio teatrališkumo – ji įtaigiai perteikė emocijas, tačiau persmelktas grynumo ir natūralumo pojūčiu.

Antroji koncerto dalis taip pat prasidėjo lyriškesniais vokaliniais numeriais – Adrianos Lekuvrer arija „Ecco, respiro appena, Io son l’umile ancella“ iš Francesco Cilea operos „Adriana Lekuvrer“ ir Santucos arija „Voi lo sapete, o mamma“ iš Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“, o tarp jų suskambo Gaetano Donizetti operos „Favoritė“ I veiksmo preliudas. Minėtas arijas solistė atliko ypač jautriai, vokaliniais niuansais atskleisdama turtingą gilių jausmų spektrą. Be didelės vaidybos, vien tik savo balsu, Garanča visiškai privertė patikėti tuo, ką ji dainuoja, ką išgyvena scenoje, į šiuos išgyvenimus nusivesdama ir klausytojus. Koncerto pabaigoje solistė atskleidė daugiau temperamento, atlikdama tris neapolietiškas dainas (dvi iš jų buvo bisui) – Stanislao Gastaldono „Musica proibita“ (aranžuotė K. M. Chichono) ir Paolo Tosti „Non t’amo più“ (aranžuotė K. M. Chichono) bei „Marechiare“. Pietietišką muzikos charakterį Garanča perteikė artistiškai, bet vėlgi neperspaustai, išlaikydama subtilumo dvelksmą; kartu tai buvo proga išgirsti virtuoziškesnes balso galimybes – kontrastingų padalų kūriniai skambėjo efektingai, sukeldami ovacijų audrą ir vargiai ką nors palikę abejingą emocijos ir inteligencijos dermei. 

Negalima nepaminėti ir LNSO indėlio į malonią koncerto visumą. Jau minėtus Čaikovskio, Verdi, Donizetti kūrinius, o taip pat – latvio Emīls Dārziņš „Melancholišką valsą” ir Amilcare Ponchielli „Danze delle ore“ iš operos „Džokonda“ pagrojęs orkestras paliko pozityvų įspūdį – dirigento K. M. Chichono ranka gana preciziškai suvaldė kolektyvą, buvo girdėti pakankamai tiksli artikuliacija, gyvybinga frazuotė. Orkestriniai opusai nebuvo vien „interliudai” tarp Garančos dainuojamų numerių - savo apimtimi ir ekspresija jie polifoniškai formavo antrąją svarbią koncerto giją, kai kuriais atvejais sulaukdami ne mažesnio klausytojų susižavėjimo. Tik truputį gaila, kad LNOBT akustika kartais trukdė pajusti dinamikos subtilybes.

Elīna Garanča leido žavėtis subtilia ekpsresijos ir inteligencijos harmonija, puikiai derančia prie jos malonaus tembro (beje, ir prie aristokratiškos išvaizdos). Taip norisi tikėtis, kad jos dėka atsivėrę harmonijos sodai festivalio metu vešės ne mažiau ryškiai.