Pamirštam Lietuvos muzikos kūrėjui Emerikui Gailevičiui - 150
Šiemet spalio 26 d.1 sukanka 150 metų kai gimė Emerikas Gailevičius (1874–1949), kompozitorius, pirmasis lietuvių profesionalus aranžuotojas, kapelmeisteris, kontrabosininkas, klarnetininkas, pedagogas. Nors jo indėlis į Lietuvos muzikinę kultūrą buvo neįkainojamas, šiandien šis talentingas kūrėjas dažnai lieka užmirštas.
Rietavo muzikos mokyklos įtaka
Emerikas Gailevičius gimė Žagarės mieste 1874 m., kur jo tėvas buvo vargoninkas. Profesionalūs lietuviai muzikantai sistemingai buvo pradėti rengti tik XIX a. antroje pusėje. Viena žymiausių tokių mokyklų padariusi lietuvių muzikos kultūrai didžiulę įtaką, buvo Rietavo muzikos mokykla, įkurta kunigaikščio Irenėjaus Kleopo Oginskio 1859 m. Rietavas garsėjo itin profesionaliu pučiamųjų orkestru, kuris buvo suformuotas anksčiau už simfoninį orkestrą, o ir pastarasis pradėtas burti kaip tik nuo pučiamųjų grupės.
Pirmą muzikinį, o taip pat ir bendrą išmokslinimą Emerikas Gailevičius gavo Rietave, kunigaikščio Bogdano Oginskio dvare, kur buvo žinoma kapela, o kartu ir vidurinioji mokykla (dar žinomesnę kapelą turėjo kitas brolis, kunigaikštis Mykolas Oginskis Plungėje, pas kurį išaugo į muzikus M. K. Čiurlionis ir J. Tallat-Kelpša). E. Gailevičius B. Oginskio orkestre grojo klarnetu, tuo būdu nuo pat jaunų dienų suaugdamas su orkestro aplinka. Jau tada gabiai pasireiškusį jaunuolį B. Oginskis išsiuntė mokytis į Varšuvos konservatoriją, kur jis baigė kontraboso klasę, kartu uoliai studijuodamas kompozicijos pagrindus. 2
Maskvos konservatorija ir sugrįžimas į Lietuvą
Atlikęs privalomą karo tarnybą Rygoje, E. Gailevičius išvyksta į Maskvą, kur pradžioje groja kontrabosu įvairiuose orkestruose, o vėliau gauna pastovią tarnybą Zimino operos orkestre, kur išbūna iki pirmojo Pasaulinio karo pabaigos; kartu tęsia savo kompozicijos studijas garsaus teoretiko ir kompozitoriaus prof. Sergejaus Tanejevo (1856-1915) klasėje. Profesoriui palikus Maskvos konservatoriją, toliau tęsia kompozicijos studijas pas kompozitorių prof. Aleksandrą Iljinskį (1859-1920).
1920 m. E. Gailevičius sugrįžta Lietuvon ir netrukus paskiriamas kontrabosininku, koncertmeisteriu į naujai susikūrusios operos orkestrą. Nuo 1922 prie Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios veikusios Šv. Cecilijos muzikos mokyklos mokytojas ir vedėjas.
Atsidarius Valst. Muzikos mokykloje kontraboso klasei, vadovauja jai visą laiką; atskirais protarpiais jis Konservatorijoje dėsto ir savo pačią pirmąją specialybę-klarnetą, nes ir šiuo instrumentu puikiai grojo iš jaunų dienų. Nuo 1929 m. Kauno Karo muziejaus orkestro kapelmeisteris ir Lietuvos kariuomenės muzikos instruktorius. Kauno konservatorijoje 1934 m. E. Gailevičius įkūrė ir karo kapelmeisterių klasę, dėstė instrumentuotę, pučiamųjų instrumentų meno istoriją ir kt. dalykus. E. Gailevičius rašė vadovėlį karo kapelmeisteriams. Čia per jo rankas pereina visas mūsų karo kapelmeisterių prieauglis. Žymiausi mokiniai: Bronius Jonušas (1899-1976), Klemensas Griauzdė (1905-1983), Povilas Bekeris (1910-1984), Juozas Gaudrimas (1911-1994), Juozas Kreivėnas (1912-1987).
Maršų meistras
Tarpukario Lietuvos visuomenės tarpe muzikas Emerikas Gailevičius buvo bene labiausiai išpopuliarėjęs kaip maršų kompozitorius. Kone visi maršai, laimėję to meto kariuomenės skelbiamus konkursus, priklauso arba E. Gailevičiaus, arba Broniaus Jonušo plunksnai. Populiariausi E. Gailevičiaus maršai yra Ramovėnų, Prezidentas Smetona, Per girias ir laukus, Darius-Girėnas (Lituanica) - maršo pobūdžio kantata mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui arba fortepijonui (išleista 1938) ir kt. Savo maršuose E. Gailevičius gausiai ir vykusiai panaudodavo lietuvių liaudies dainų motyvus.
Ne tik maršai
Tačiau E. Gailevičiaus kūrybinė veikla pasireiškė ne vien maršais. Gražus įnašas į lietuvių folklorinę muziką yra jo liaudies dainų harmonizacijos, kurių jis parašė per 100 (daugiausįa vienam balsui su fortepijonu, bet taip pat ir chorui). Pažymėtinos taip pat ir fantazijos, irgi paremtos lietuvių dainų melodijomis: Subatos vakarėlį, Ganiau aveles, Ant kalno karklai, Lietuvių kaime, Intermezzo simfoniniam orkestrui Vestuvinė eisena, parafrazės pučiamųjų ir simfoniniams orkestrams, chorai, dainos, religinės giesmės.
Didelis žinovas yra E. Gailevičius ne tik pučiamųjų orkestro, bet ir simfoninės instrumentacijos srityje. Čia jo patarnavimais yra pasinaudoję kai kurie lietuvių kompozitoriai, kurie patys nesijautė pakankamai stiprūs šiame mene. E. Gailevičiaus instrumentuota J. Naujalio Ruduo (1930) ir kiti šio kompozitoriaus kūriniai, J. Žilevičiaus — Simfonija (1922 m. perdirbta iš fortepijono sonatos), Č. Sasnausko — Requiem ir kantata Broliai (1936). V. Kudirkos Tautiška giesmė, Chr. W. Glucko opera Pavasario karalaitė. 3
E. Gailevičiaus instrumentacija nepasižymi moderniais rafinuotumais, bet remiasi sveikais romantinės mokyklos pagrindais; ji pasižymi subalansuotu skambesiu ir logišku orkestro spalvų išdėstymu. E. Gailevičiaus kūriniai išlaikyti nenaujoviškame, klasikiniame stiliuje, su tvirta išmokslinto kompozitoriaus technika. Įdomu, kad jo kūrinių tarpe visai neatstovaujami jo geriausiai pažįstami instrumentai — kontrabosas ir klarnetas. Pirmi E. Gailevičiaus viešai atlikti kūriniai buvo lietuvių dainų harmonizacijos chorui, kurias padainuodavo Rygos lietuvių choras dar prieš pirmą Pasaulinį karą, jų autoriui atliekant privalomą karo tarnybą Rygoje. Savo atstovaujamose srityse. E. Gailevičius buvo laikomas pripažintu ir neginčijamu autoritetu ir buvo pasiekęs nemažo populiarumo. Už nuopelnus jam buvo suteiktas Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinas (1931).
1944 m. palikęs savo tėvynę ir pasitraukęs į Vakarus, jis beveik visą laiką buvo kankinamas įvairių ligų. Pradžioje gyveno Liubecko „Gražinos“ stovyklėlėje, vėliau persikėlė į Špakenbergo (DP) lietuvių stovyklą, anglų zonoje, netoli Hamburgo. Po ilgos ir sunkios ligos mirė 1949 m. sausio 17 d. Palaidotas Špakenbergo stovyklos kapinėse. 4
Pamirštas palikimas
Tarpukariu - gyvuojant Lietuvos pirmajai nepriklausomai respublikai – pučiamųjų orkestrų klestėjimo metas, be jų nepraeidavo net mažų miestelių šventės. Kariniai orkestrai visuomenėje buvo populiarūs; nesudėtingi, nuotaikingi kūriniai paprastiems piliečiams – suprantami ir savi.
Deja, ši ryški tarpukario asmenybė iki šiolei lieka užmarštyje. Pokario metais Sovietinėje Lietuvoje buvo sunaikinti visi gyvavę nepriklausomos Lietuvos kariniai bei organizacijų – pavasarininkų, šaulių, jaunalietuvių ir kt. – pučiamųjų orkestrai ir žymių to meto kapelmeisterių sukurti kūriniai. Buvo išdraskyta ir dauguma miestų ir kaimo orkestrų. Tai atsitiko ir su Emeriko Gailevičiaus ir jo sūnaus, pianisto-kompozitoriaus bei dirigento Stasio Gailevičiaus 5 orkestriniais kūriniais, kurie šiuo metu visai nežinomi ir negrojami.
Šiuo metu yra žinomas tik vienintelis kompozitoriaus meistriškai parašytas orkestrinis kūrinys: koncertinis maršas “Per girias ir laukus”. Orkestrinės muzikos paveldo išsaugotojo Leonido Daujoto rūpesčio dėka, kompozitorius-aranžuotojas prof. Kazys Daugėla redagavo ir papildė šių dienų pučiamųjų instrumentų orkestrui naujais instrumentais vieną iš gražiausių sukurtų lietuviškų maršų “Per girias ir laukus”. Kūrinyje kompozitorius panaudojo lietuvių liaudies melodiją “Bitute pilkoji”, kurios motyvais meistriškai išplėtotas visas maršas. Tai parodo, kad tuo metu jau buvo techiškai pajėgūs orkestro muzikantai. Lietuvos teatro ir muzikos muziejuje yra saugoma Lietuvių policijos orkestro, vadovaujamo kapelmeisterio Broniaus Jonušo koncerto vykusio 1942 m. kovo 22 d. Vilniaus filharmonijos salėje programa, kurioje vokiečių ir lietuvių kalbomis pirmos dallies pabaigoje pažymėtas E. Gailevičiaus maršas “Per girias ir laukus”.
Dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių Emeriko Gailevičiaus koncertinis maršas buvo daugelį metų pamirštas. Lietuvos kariuomenės orkestrui švenčiant 30-ies metų kūrybinės veiklos sukaktį, po ilgos pertraukos buvo atliktas šis nuostabus kūrinys šventinio koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje metu. Dirigavo kapitonas Dainius Pavilionis.
Atminimo įamžinimas
Šiandien, minėdami 150-ąsias E. Gailevičiaus gimimo metines, turime galimybę prisiminti jo svarbų indėlį į Lietuvos muzikos kultūrą. Jo kūriniai, ypač maršai, yra vertinga mūsų kultūros paveldo dalis ir nusipelno būti atgaivinti.
Kviečiame visus prisijungti prie iniciatyvos atminti ir įvertinti Emeriko Gailevičiaus kūrybą!
Remtasi šiais šaltiniais:
1 2023 m. Lietuvos literatūros ir meno archyve Vilniuje rastais dokumentais.
2 Prieiga internete: https://zemaitiuzeme.lt/wp-content/uploads/2024/10/18_25_2024_12_Zemaitiu_zeme.pdf
3 Jakubėnas V. E.Gailevičius- vienas mūsų muzikų-veteranų. Augsburgas, Vokietija. 1948 Žiburiai. Lietuvių savaitraštis. Leistas Baltijos DP stovykloje DP (Perkeltųjų asmenų) stovykloje (Baltic DP (Displaced Persons) Camp).
4 Prieiga internete: https://www.spauda2.org/dp/dpspaudinys_ziburiai/archive/1949-02-03-ZIBURIAI.pdf
5 Prieiga internete: https://www.spauda.org/lietuviu_dienos/archive/1964/1964-11-15-LIETUVIU-DIENOS.pdf