PARYŽIAUS DIENORAŠČIAI
3. Ketvirto veiksmo solo partija arba opera šešiems pagrindiniams jos veikėjams.
Gavusi pasiūlymą stebėti Amilcare Ponchielli operos „Džokonda" („La Giaconda") pré-générale Bastilijos operoje (Opéra Bastille), negalvodama sutikau. Tuo labiau, jog pagrindinį Džokondos vaidmenį atlieka Violeta Urmana! Įdomu, jog dar gyvenant Lietuvoje, niekuomet neteko būti operos solistės koncerte. Viena iš priežasčių? Bilietai į jos pasirodymus visuomet kainuodavo labai brangiai, o jų ir greitai nebelikdavo. Matyt, man tiesiog reikėjo išvažiuoti gyventi į Paryžių, jog atsirastų tokia galimybė būnant taip toli nuo namų išgirsti vieną garsiausių pasaulyje lietuvių.
Amilcare Ponchielli lietuviams turėtų būti artimas (bet ar pažįstamas?) tuo, jog 1874 metais La Scala operos teatre Milane buvo pastatyta kompozitoriaus opera „Lietuviai", sukurta remiantis poeto Adomo Mickevičiaus tekstu. Ji 1991 ir 2009 metais buvo pastatyta Vilniuje bei Trakuose. Kompozitorius gyveno ir kūrė tuo pačiu metu, kaip ir vienas garsiausių operų kūrėjų G. Verdi. Reikia tik įsivaizduoti, kaip nelengva buvo A. Ponchielli rasti savo vietą muzikos pasaulyje, gyvenant maestro šešėlyje. Neteisingai nuvertintas talentas ar nieko naujo nesakanti muzikinė kalba? Ir iš tiesų, klausantis „Džokondos" norisi to ar ne, tačiau pagalvoji: „jau esu tai kažkur girdėjusi". Nors tam tikros dramos detalės, orkestruotė bei baleto panaudojimas verčia atsiimti savo žodžius. Net ir praėjus tiek daug metų, garsiuosiuose pasaulio teatruose statomos A. Ponchielli operos leidžia nepamiršti kompozitoriaus vardo, o kitiems tik padeda jį atrasti. Bet apie viską nuo pradžių.
Prieš įeinant į 1989 metais garsiojoje Prancūzijos revoliucijos vietoje pastatytą šiuolaikinę visų meno mūzų gyvenamąją vietą, uždaviau sau klausimą: ką išvysiu? Kokios dekoracijos bus naudojamos? Kaip bus išnaudojama
scenos plotmė? Ir svarbiausia - kokį įspūdį padarys operos vaidmenų atlikimas?
Scenoje paprastas ir nerėžiantis akies Venecijos vaizdas - kanalai, kuriuose plaukioja laivai bei tiltų reprodukcijos. Nėra pieštų dekoracijų. Stebėjus daugelį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių, teko matyti daugelyje operos ar baleto scenografijų naudojamas tas pačias dekoracijas. Deja, kartais ir taip naiviai perteikiamą siužetą juose. Džiugu nematyti tipiškų vaizdinių - St.Mark katedros Venecijoje bei visur skraidančių balandžių bent jau čia. Operoje naudojama Pier Luigi Pizzi scenografija, primenanti didingus R. Wagnerio operų pastatymus, nuostabios masinės scenos bei baletas. Reikia pabrėžti, jog XIX a. operoje šokis jau yra netikėtas
sprendimas. Beje, viena žinomiausių melodijų operoje yra naudojama būtent baleto metu - tai garsusis „Valandų šokis", kurio muzika buvo panaudota (bei šiek tiek subanalinta ir „nuvalkiota") viename Walt Disney filmų.
Ar 2013 metų „Džokondos" pastatymas Opéra Bastille - įvykis Paryžiaus kultūriniame gyvenime? Greičiausiai taip, jau vien dėl to, jog gausiai susirinkusi publika klausosi visoje Europoje ir pasaulyje žinomų operos solistų - Violetos Urmanos, Marcelo Alvarez, Claudio Sgura bei kitų (beje, be Nacionalinės Paryžiaus operos orkestro ir choro, scenoje daugiau nepasirodys nė vienas prancūzas), kurie yra gerai pažįstami klausytojams.
Kalbant apie Džokondos muzikinę charakteristiką, reiktų pasidalinti įspūdžiu, kurį gavau pirmą kartą perklausius operą nuo pradžios iki galo. Tik paskutiniame iš keturių veiksmų iš tiesų atsiskleidė operos pavadinimo esmė. Įdomus kompozitorius sprendimas Džokondos likimą perteikti ypatingą reikšmę bei svarbą suteikiant kitiems operos veikėjams. Arba taip jos gyvenimas tiesiog yra atiduodamas į jų rankas... Stiprus ir sukrečiantis siužetas visos operos metu telkė dėmesį į šešių pagrindinių veikėjų vidinius išgyvenimus ir dramas, vykstančias XVII a. Venecijoje, kurių metu „dužo širdys ir likimai". Na taip, savaime suprantama, patekus į meilės trikampį Venecijoje, „sausas" neliksi.
Nuostabu matyti garsius klasikinės muzikos atlikėjus vis dar paklūstančius dirigento lazdelei. Daniel Oren, stovintis prie dirigento pulto, net ir jausdamas savo įtaką visai muzikos tėkmei, leido atlikėjams per dažnai jų nestabdydamas, įsijausti į vaidmenį ir taip ruoštis premjerai. Reiktų pripažinti, jog klausantis nuostabaus Violetos Urmanos balso, norėjosi sušukus „bravo" dar ir dar kartą išgirsti jau girdėtą ariją. Įdomus siužetas bei arijų, duetų bei ansamblinių scenų atlikimo paskirstymas, kurio metu didelis dėmesys koncentruojamas ir į kitų veikėjų dramos linijas. Pirmajame ir antrajame operos veiksme Džokondos, kaip pagrindinės herojės, įsiliejimas į
veiksmą būtų geriausiai nusakomas žodžiu - stebėtoja. Klausantis operos finalo, susidaro įspūdis, jog jį kompozitorius sukūrė tik Džokondai solo. Išties įdomi opera, turinti visus melodramos elementus: meilė bei valdžia, išdavystė, pasiaukojimas ir kerštas.
Operos pabaigoje buvo smagu stebėti solistų, choro bei šokėjų kitą ne mažiau svarbią repeticijos dalį - nusilenkimus. Juk reikia mokėti, kaip deramai dėkoti publikai už ovacijas. Kaip sakoma, veiksmas vyksta,
visi pasiruošę, o dabar galima ir pradėti spektaklį. Sėkmingos premjeros!
2013 05 13
2. Apie neaprėpiamą baletą iš neregimumo zonos
Niekuomet nemėgau pirkti bilieto į renginį prieš pusę metų. Juk per ilgai laukiant ko nors ypatingo gali dingti ir noras, ir polėkis, bent jau man. Atsivertusi Paryžiaus operos (Opéra de Paris) 2012-2013 metų sezono bukletą pamačiau, jog šį vakarą Garnier rūmuose bus rodomas baletas, tiksliau, keturi baletai, pastatyti pagal I. Stravinskio, C. Debussy ir M. Ravelio muziką.
Prie bilietų kasos atsidūriau likus vos valandai iki spektaklio pradžios. Paskutinės minutės bilietai „mažo matomumo zonoje", kainuojantys dešimt eurų, viliojo, ir aš atsistojau į gal šimto žmonių eilę. Likus dešimčiai minučių iki baleto pradžios su bilietu rankoje jau buvau legendinės operos vestibiulyje ir pradėjau kopti laiptais į savo vietą aukščiausiame salės taške esančiame amfiteatre. Vos man suradus, kur atsisėsti, salę apgaubė tamsa.
Nuskambėjus pirmiesiems Igorio Stravinskio „Ugnies paukštės" akordams, pažvelgiau scenos link ir supratau, kad iš tiesų nieko nematau. Ir ne aš viena. Visi žmonės, nusipirkę bilietus po dešimt eurų, stodamiesi iš savo vietų mėgino pamatyti, kas dedasi scenoje. Daugelis jų piktai ir garsiai sakė vieni kitiems, kad nieko nemato, tačiau juk patys kalti. Paryžiuje kas pirmesnis, tas gudresnis. Geri bilietai į gerus renginius išgraibstomi per keletą minučių, o lieka tik tie, kokį ir man vos pavyko gauti - neregimumo zonoje...
Kaip džiaugiausi kartkartėmis į regos lauką įbėgančiais šokėjais! Minimalistiniai kostiumai, nuostabi rankų plastika ir judesiai, sukuriantys tikrą ugnies paukštę. Nuostabus choreografo Mauriceʼo Béjartʼo darbas. Ir Stravinskio muzika! Šie metai ypatingi, nes nuo Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris" pastatymo Eliziejaus laukų teatre (Théâtre des Champs-Elysées) praėjo šimtas metų. Tai puiki proga išvysti bei išgirsti ir kitus kompozitoriaus kūrinius.
Neįtikėtinai tikslūs orkestro pasažai, žaižaruojantis rusiškas charakteris! To neįmanoma būtų išgauti grojant tik natas. Tuomet plojimai ir dvidešimties minučių pertrauka. Ją visuomet malonu pralesti operos balkone, stebint apačioje važiuojančius automobilius ir šimtus turistų, fotografuojančių išskirtinį Opéra Garnier pastatą.
Antroje spektaklio dalyje - Vaclavo Nižinskio „Popietinis fauno poilsis" ir Jeromeʼo Robbinso „Afternoon of a Faun". Abu baletai sukurti pagal Claudeʼo Debussy muziką „Fauno popietė". Pagalvojau, nejau iš tiesų matysime vienas po kito du tokius pat baletus? Tikrai ne. Mūsų laukė dviejų choreografų skirtingos to paties personažo ir muzikos interpretacijos. Vaclavo Nižinskio faunas buvo tikras antikos herojus. Scenoje mišką vaizduojantis paveikslas sukūrė mistišką atmosferą. Fauną viliojančių nimfų judesiai šiek tiek priminė kubizmą, tačiau fauno mūza, prablaškiusį jį kaitrią popietę, labai švelniai ir grakščiai susiliejo su Debussy muzika. Nuostabi, vasariškai tingi baletinė vizija bei C. Debussy muzika, rodės, buvo įkvėpta būtent Nižinskio choreografijos.
Vos po kelių minučių pauzės orkestrantai vėl atsivertė ką tik grotos „Fauno popietės" natas, tačiau iš už atsiveriančios scenos uždangos buvo matyti jau kitos dekoracijos. Scenoje - šokio studijos salė, scenos scenoje vaizdas. Skambanti muzika sukelia déjà vu jausmą, tačiau tos pačios natos atliekamos jau kitaip ir dar stipresnį įspūdį kuria visiškas minimalizmas: scenoje tik du šokėjai - faunas ir nimfa. Jeromeʼo Robbinso balete nebėra to ką tik matyto pasakiško vaizdinio, dabar vyksta dviejų žmonių pokalbis kūno kalba. Choreografas siekė perteikti dviejų šokėjų aistrą, gimstančią baleto studijoje. Vaizdas koncentruojamas į vieną tašką, taip išreiškiamas intymumas ir sensualinė fauno interpretacija. Būtų sunku ir net neteisinga lyginti šiuos du baletus. Choreografai perteikė du skirtingus pasaulius, ir Vaclavo Nižinskio, ir po 40 metų sukurtame Jeromeʼo Robbinso balete išreikštos kiekvieno jų savitos idėjos ir vaizdiniai.
Šį vakarą laukė dar vienas baletas, sukurtas pagal Mauriceʼo Ravelio „Bolero". Rodos, tuo viskas ir pasakyta, tačiau klausydamasi šios muzikos niekuomet jos neįsivaizduodavau gožiamos šokio. Dar mokykloje įskiepytas analitinis požiūris ir koncentracija į viso kūrinio metu ritmą mušantį karinį būgnelį bei niuansų paletė nuo piano iki viso orkestro fortissimo pavertė šią muziką gražiu variacijų formos muzikiniu objektu. Šį vakarą „Bolero" mano širdyje atgimė šokio dėka.
Nuostabi idėja pradėti baletą trumpa įžanga. Ne muzikos atkarpa, grojama be šokėjų, tačiau atvirkščiai. Į sceną garsiai trepsėdami įeina šokėjai, apsirengę juodais apsiaustais. Salėje tamsu. Tik įjungus apšvietimą pasigirsta pirmieji „Bolero" akordai ir pasimato veidrodinė siena, kurioje atsispindi šokėjų siluetai.
Norint apibūdinti Sidi Larbi Cherkaoui ir Damieno Jalet choreografiją, reikėtų atkreipti dėmesį į monotoniją. Bet gerąja prasme. Ritmas, harmonija, besikartojantis sukimasis ratu. Visą laiką. Nežinau kodėl, ar dėl naudojamų šviesos efektų, ar dėl šokėjų judesių, „Bolero" tapo tarsi vandens raibulių žaismu. Nuostabios Urso Schonebaumo šviesos - besisukantis ratas, mirgėjimas, primenantis neveikiančio televizoriaus vaizdą, dūmai. Trys atskiri elementai, muzikai vis labiau kylant į galingą crescendo, susilieja. Nuostabūs kostiumai kūrė efemeriškumo įspūdį, buvo sunku atskirti vyrų ir moterų figūras. Visi šokėjai buvo apsirengę plačiais apsiaustais, šokio metu jie slysdavo nuo pečių ir atrodė, kad milžinišku greičiu lekiantys objektai susilieja, išnyksta jų kontūrai. Besikartojantys judesiai ir muzika hipnotizavo ir leido pamiršti žiūrovui nepatogias mažo matomumo vietas. Nors iš šio balkono nematėme viso scenos vaizdo, reginys neprarado žavesio ir kartu su Opéra Garnier salės publika dalinomės savo džiaugsmu, reiškiamu garsiomis ovacijomis.
Po šio vakaro tik dar kartą įsitikinau, kad tikrasis menas - iš tūkstančio dalių susidedanti, bet vientisa ir tobula išraiška. Tokia, dėl kurios kartais norisi nusipirkti bilietą prieš pusę metų.
2013 05 08
1. Apie tai, kaip Pasaulinė vargonų diena švenčiama Paryžiuje
Šiandien telefonu kalbėdama su draugais Lietuvoje paklausiau, kokie renginiai vyks Pasaulinės vargonų dienos proga. Kitame laido gale po pauzės išgirdau klausimą: „Šiandien Pasaulinė vargonų diena? Nežinojau." Puiku, pagalvojau, ką tik gavau apibendrintą visos valstybės, ar bent didelės jos gyventojų dalies, atsakymą į savo klausimą. Gegužės šeštoji Paryžiaus Dievo Motinos (Notre Dame) katedroje - tik dar viena proga pagarbinti garsiausius pasaulyje vargonus. Kažkodėl net nenustebau sužinojusi, kad šiandien katedroje vyks net penki vargonų muzikos koncertai. Turistai, kurių katedroje dažnai būna tiek pat, kiek ir prie Eifelio bokšto, šį pirmadienio vakarą, net jei iš anksto ir nieko nežinojo apie koncertus, beveik nespragsėjo fotoaparatais, tačiau kartkartėmis, ypač kūrinių piano dalyse, pasigirsdavo į suvenyrinių medalių aparatą metamų monetų garsas. Gausiai susirinkę tikrieji muzikos klausytojai turėjo progą išgirsti visus penkis tituluotus Dievo Motinos katedros vargoninkus: Jeaną-Pierreʼą Leguay,Yvesʼą Castagnet, Philippeʼą Lefebvreʼą, Johanną Vexo ir Olivier Latry.
Nuo sausio mėnesio kiekvieną šeštadienio vakarą katedroje vykstantys nemokami vargonų muzikos koncertai daugeliui žmonių jau leido susipažinti su atlikėjais, kuriems po perklausų buvo suteikta galimybė parodyti savo meistriškumą. Vargonininkų talento nemenkino net tai, kad per mišias jie tik pritardavo giesmėms. Dalijant komuniją skambanti paprasta Bacho fuga padeda žmonėms susikaupti maldai. Nemeluosiu sakydama, kad kiekvieną sekmadienį eidama į mišias labai laukiu procesijos, kurios metu skamba didieji katedros vargonai. Taip iškilmingai vargonai gaudė ir šiąnakt.
Nuostabu, kad jau devintą amžių (šiais metais Paryžiaus Dievo Motinos katedra mini savo 850 metų jubiliejų) gyvuojančioje bažnyčioje ne tik palaikomas tikėjimas, bet ir rūpinamasi profesionaliu muzikavimu. Kiekvieną kartą lankantis katedroje žavi nepriekaištingas vargonininkų griežimas. Viduramžiais įkurtos Notre Dame vargonavimo mokyklos tradicijos per amžius atkeliavo iki šių dienų, vis dar veikia ir katedros choro mokykla.
20.30 val. prasidėję koncertai keitė vienas kitą, juose skambėjo muzika nuo J. S. Bacho iki XXI a. kompozitorių. Kokie įstabūs atokvėpiai tarp Cézaro Francko, Louis Vierne ir Richardo Wagnerio! Vieną įdomiausių programų atliko Olivier Latry. Visiškai naujai nuskambėjo visiems gerai žinomi klasikinės orkestrinės muzikos kūriniai - R. Wagnerio Preliudas ir Izoldos mirties tema iš operos „Tristanas ir Izolda". Esu tikra, jog net Wagneris būtų buvęs patenkintas tokia aranžuote vargonams. Olivier Latry programos pabaigoje skambėjo Camilleʼio Saint-Saënso „Mirties šokiai", kurių taip akivaizdžiai visą vakarą laukė publika. Renginio nuotaika buvo šventiška, ir net kartais arogantiška (nes jau visko mačiusi) paryžiečių publika leido sau būti nuoširdi ir ploti garsiau, nei leistų nerašytos tokios šventos vietos taisyklės.
Philippeʼas Lefebvreʼas savo improvizacija iš kiekvieno vargonų vamzdžio tarsi ištraukė visą įmanomą jų galią ir garsą, kuris, rodos, būtų galėjęs priversti virpėti katedros grindis. Jau seniai negirdėjau bažnyčioje šaukiant „bravo". Bet mesjė Lefebvreʼas to buvo vertas.
Johannas Vexo pasirinko klasikinę programą - J. S. Bachas,C. Franckas, C. M. Widoras, L. Vierne. Labai džiaugiausi išgirdusi taip puikiai atliekamą savo vieną mėgstamiausių vargonų muzikos kūrinių - Louis Vierne „Impromptu". Vierne kompozicijos vyravo beveik visų atlikėjų programose, ir tai buvo tikras pagarbos atidavimas žymiam vargonų muzikos kompozitoriui.
Vienas nuostabiausių dalykų šį vakarą buvo galimybė ne tik girdėti muziką, bet ir matyti, kas darosi ten, viršuje prie vargonų, - virš altoriaus kabančiose projekcijose bei šoninėse navose įtaisytuose televizoriuose buvo rodomas vaizdas. Ne man vienai tai buvo pirmas kartais, kai pamačiau, kaip atrodo garsieji katedros vargonininkai. O koks įspūdis regint visas penkias klaviatūras, besikryžiuojančias rankas, registrų perjungimą, kojų pedalizaciją! Kokia įdomi visa ta virtuvė, kurios taip lengvai nepamatysi, nes vargonų muzikos atlikėjai nuolankiai tarnauja menui ir nesigarsina, nesipuikuoja.
Pasaulinę vargonų dieną Dievo Motinos katedroje vainikavo laisva improvizacija, pavadinta siurprizu. Ir iš tiesų publika buvo nustebinta, nes vargonais vienu metu improvizavo net du atlikėjai - Olivier Latry ir Philippeʼas Lefebvreʼas. Garsūs paskutiniai vakaro aplodismentai buvo skirti ne tik atlikėjams, bet ir patiems vargonams. Jau įprastu gestu pasirodymo pabaigoje tapo pagarbus atlikėjų nusilenkimas vargonams. Rodos, mintyse jie taria: „Mieli klausytojai, dėkokite ne man, bet jiems..."
Pasaulinė vargonų muzikos diena Paryžiaus Dievo Motinos katedroje - tikras šventės etalonas visam pasauliui. Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad visuose žemynuose vykusių šiai dienai skirtų renginių epicentras buvo Paryžiuje. Ir aš čia buvau. O dabar buvote ir Jūs.
2013 05 06