Pasakojimai iš Rytų
Šių metų spalio 18 dieną Turkijos ir Azerbaidžano ambasados kartu su Nacionaline filharmonija ir Vilniaus rotuše surengė iškilmingą koncertą, skirtą Azerbaidžano nepriklausomybės dienai.
Kaip pažymėjo Azerbaidžano ambasadorius Tamerlanas Garayevas, „tai labai svarbi diena mūsų šaliai – švenčiame šešiasdešimtuosius mūsų nepriklausomybės metus.“ Susidomėjimas šių šalių kultūra rodo stiprėjančius bendradarbiavimo ryšius su Lietuva. Azerbaidžanas ir Turkija, pasak Turkijos ambasadoriaus Gökhano Turano, „dvi šalys – viena nacija“, renginio svečiams pasiūlė pasiklausyti trijų Azerbaidžano muzikos klasikų, Uzeiro Hadžibejovo (Üzeyir Hacibǝyov, 1885–1948), Fikreto Emirovo (Fikrǝt Əmirov, 1922–1984) ir Gara Garajevo (Gara Garayev, 1918–1982), savo kūryba pagrindusių šios šalies europinio masto nacionalinę mokyklą, kūrinių, azerbaidžaniečių dirigentą Jalčiną Adigiozelovą (Yalçin Adigözǝlov, g. 1959) bei Turkijos arfininką, solistą Čatajų Akijolą (Ҫaḡatay Akyol, g. 1969), kuriems talkino Lietuvos kamerinis orkestras (vadovas Sergejus Krylovas).
Pirmiausia skambėjo U. Hadžibejovo „Arazbari“, vidutinio tempo, šokinio pobūdžio grakšti, gausiai papuošta pagražinimais orkestrinė pjesė, toliau – keturių dalių F. Emirovo simfonija styginių orkestrui „Poeto Nizami atminimui“. Parašyta pagal klasikinius vakarietiškos kompozicijos kanonus, simfonija jungia juos su tarybinio laikotarpio pasiekimais, kurie girdimi iš atpažįstamų to laikotarpio rusų mokyklos korifėjų pamėgtų intonacijų, tarsi minicitatų. Išplėtota, bet labai aiškių dalių, ryškaus rytietiško kolorito ir nuoseklaus tematizmo, nesudėtingos muzikinės kalbos ir skaidrios, gerai atliktos orkestruotės kūrinys žavėjo meistriškumu. Toks pat buvo ir mūsų garsaus kamerinio orkestro atlikimas, kurio traktuotę įkvėpė vienas žymiausių dabarties Azerbaidžano dirigentų, Y. Adigozelovas, trečiasis muzikų kartos atstovas, kompozitoriaus Vasifo Adigozelovo sūnus. Baku gimęs muzikantas dirba su pagrindiniais šalies orkestrais ir operos teatrais, kaip gastroliuojantis dirigentas yra dirbęs su JAV, Brazilijos, Meksikos, Pietų Afrikos, Vietnamo, Kinijos, Rusijos ir daugelio Europos šalių orkestrais, akompanavęs žymiems solistams. Tėvynėje ir užsienyje diriguoja muzikiniuose teatruose. Y. Adigozelovas mokėsi simfoninio dirigavimo Azerbaidžano ir Sankt Peterburgo (Iljos Musino klasė) konservatorijose, Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų akademijoje. Jo dirigavimo stiliui būdingas konkretumas, tiesi laikysena ir santūri, bet labai profesionali plastika. Didelė asmenybė, Jalčinas Adigozelovas labai gerbiamas ir mėgstamas publikos ir atlikėjų.
Vyras arfininkas – savaime sensacija. Lietuviams kanklininkų ar arfininkų tradicija ne naujiena, tačiau šiandien tai jau mirštanti tradicija. Užtat garsaus turkų arfininko Čatajaus (arba Čagatajaus) Akijolo pasirodymas buvo ne tik kažkas nauja, bet ir dėl paties instrumento prigimties ir atlikėjo virtuoziškumo suteikė koncertui negirdėtų nematytų spalvų. Savo pasirodymą Č. Akijolas pradėjo Marselio Grenženi (Marcel Grandjany, 1891 – 1976) kūriniu, klasikinio stiliaus arija arfai ir styginiams op. 19. Gimęs Paryžiuje, amžiaus pradžioje bendradarbiavęs su Morisu Raveliu (Maurice Ravel, 1875–1937), o vėliau persikėlęs į Ameriką ir ten įsteigęs arfos mokyklą bei jai vadovavęs, žymusis arfininkas M. Grenženi yra sukūręs nemažai kūrinių ir transkripcijų arfai. Melodingą ariją su plačiais akordais, varijuojamą temą su virtuoziniais pasažais Č. Akijolas atliko itin muzikaliai. Moriso Ravelio Introdukcija ir Allegro arfai, fleitai, klarnetui ir styginiams, atlikta talkinant kamerinio orkestro solistams – fleitininkui Giedriui Gelgotui ir klarnetininkui Andriui Žiūrai – tapo tikra puota melomano ausiai. Puikus koncertinis numeris su didele solo kadencija, kurią Č. Akijolas perteikė itin subtiliai, nuskambėjo išbaigtai, lanksčiai. Puošnus ir turtingas ritmų bei pasakiškų harmonijų kūrinys tiesiog užbūrė puikaus solistų, orkestro ir dirigento ansamblio dėka. Šalia fleitos, arfa kaip joks kitas instrumentas geba perteikti egzotišką Ravelio dvasią ir tapybiškumą. Kiti du kūriniai – paties solisto sukurta „Hittite Suite“ arfai solo ir turkų dainiaus Ašiko Veiselio (Âşık Veysel, 1894–1973) kompozicija balsui ir tradiciniam styginiam turkų instrumentui baglamai „Ҫiḡdem derk ki“, Akijolo aranžuota arfai, visiškai atskleidė arfos galimybes.
Turkų muzikantai, ir kompozitoriai, ir atlikėjai garsėja talentais, gebėjimu tęsti protėvių tradicijas (šioms svarbus dainuojamasis arba pasakojamasis, improvizacinis pradai, išradingumas ir laisvumas) bei, jei reikia, jas derinti su griežta klasikine Vakarų tradicija. (Atskiro dėmesio verti turkų filmų garso takeliai, išsiskiriantys tradicinių išraiškos priemonių ir instrumentų aktualizavimu ir impresija.) Čatajus Akijolas, kuris studijavo Ankaros valstybinėje konservatorijoje ir Berlyno muzikos akademijoje, daug koncertuoja prestižiniuose Europos festivaliuose (Zalcburgo, Mahlerio Amsterdame ir kt.), bendradarbiauja su garsiais dirigentais (Claudio Abbado, Bernardu Haitinku ir kt.) ir įrašinėja kompaktines plokšteles. Tarp kitų jis yra išleidęs įvairių žinomų kūrinių popuri (J. S. Bacho, F. Šuberto, Ch. W. Gliuko, E. Satie tris „Gimnopedijas“, F. Mendelsono, H. Mančinio, turkų melodijų). Šioje plokštelėje jis pats atlieka arfos ir blokfleitos partijas. (Koks tai didelis virtuozas, parodo jo abiem instrumentais įgrotas Vittorio Monti „Čardašas“.) „Hetitų siuitos“ pavadinimas taip pat atsirado iš meilės turkiškai fleitai, kilusiai iš Anatolijos. Dar viename kompaktiniame diske, kurį galėjo įsigyti lietuviai, jis su savo ansambliu „Peninsula Arpanatolia“ (trio Ҫaḡatay Akyol, Ferhat Erdem, Suat Kuṣ) atlieka dažnai anoniminę sušiuolaikintą Anatolijos liaudies meistrų muziką. Č. Akijolas puikiai suderina tradicinį ir klasikinį stilių. Taigi ir jo lyrinė kompozicija, grakšti, rondo formos, kaip būdinga Vidurio Rytų menestrelių (Afganistane, Turkijoje ašigų, Azerbaidžane – ašugų) tradicinėms melodijoms, pabaigoje tarsi ataudžiamoms savotiška riturnele, priminė garsų ‚arabeską“. O štai ašigo Veiselio originalą perkūręs arfai Č. Akyolas melodijai suteikė ilgesingos džiaziškos improvizacijos bruožų. Greitoji dalis pareikalavo išskirtinių technikos sugebėjimų ir pirštų miklumo aukštuose registruose. Pažintis su talentingu multiinstrumentalistu parodė, koks gyvas ir amžinas yra protėvių muzikinės kultūros šauksmas, nes būtent tradicinės muzikos atlikimo ypatybės – dainingumas, laisvas kvėpavimas (aiškūs auftaktai), dėmesys detalėms, kūrybingumas atlikimui suteikia muzikavimo kaip natūralios tėkmės pojūtį. Arfininkui Čatajui Akijolui būdingas išskirtinis muzikalumas, intuityvumas, subtili niuansuotė ir ypač graduotas piano (plati skalė piano ribose), virtuozinė smulki technika ir atlikimo precizika. Ritminga, tiksliai perteikta visuma – kaip ant delno. Arfa skambėjo ir galingai, ir švelniai, o garsų ažūras atminty paliko nuostabaus audinio įspaudą.
Pats vienas LKO atliko Belos Bartoko (1881–1945) šešių rumunų liaudies šokių siuitą BB 76. Neįprastai skambėjo Jalčino Adigiozelovo interpretuojami skirtingi muzikiniai paveikslai – plačiai, jausmingai, visai kitaip, nei įprastai. Koncertą užbaigė pora ištraukų iš Gara Garajevo baletų: Aišos šokis iš baleto „Septynios gražuolės“ ir šokis iš baleto „Griaustinio keliu“. Muzikiniai numeriai tarsi reprezentavo moteriškąjį ir vyriškąjį pradus. Pirmasis šokis buvo svajingas, lėtas, o antrasis – greitas, pilnas aštrių sąskambių ir ritmų, muzikinė miniatiūra priminė keliu atjojančius ir nutolstančius raitelius. Ne veltui azerbaidžaniečių kompozitoriai labai mėgsta „šokio“ metrą iš trijų.
Rytai užburia, Rytai pakeri. Šis vakaras leido trumpam atverti tąjį magišką ‚Rytų divaną“, išpuoštą turtingais tembrais, šokiniais ritmais ir vokalinėmis puošmenomis. Vakaras buvo labai vientisas programiškumo požiūriu. Ravelis ir Bartokas Azerbaidžano ir Turkijos muzikos kontekste priminė, kad kita pusė pasaulio yra Rytai.