Pasaulinė operos diena su Don Žuanu
Pažymint Pasaulinę operos dieną į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną sugrįžo 2019 metais Jono Vaitkaus režisuota W. A. Mozarto opera ,,Don Žuanas“. Taip į naujus namus įsikėlęs teatras atkūrinėja pilnavertį repertuarą, pritaikydamas jį naujai scenai, pasiūlydamas žiūrovams ir klasikinę operą, nes tokių repertuare yra vos keletas.
Žiūrėjau premjerinius šios operos spektaklius prieš penkerius metus. Tada dirigavo iš Zalcburgo ,,Mozarteumo“ atvykęs šio muzikos genijaus ambasadoriumi vadinamas prof. Josefas Wallnigas. Dabar – teatro dirigentas Tomas Ambrozaitis. Leporelo vaidmenį meistriškai atliko bosas Evertas Soosteris (Austrija), galintis pasigirti gausia scenine patirtimi žinomuose Europos teatruose, Klaipėdoje jau įsiminęs Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“, sėkmingai įveikęs ir lietuvių kalbos iššūkius.
Ir skirtumas tarp prieš penkerius metus skambėjusios operos ir dabartinio varianto – akivaizdus. Sakyčiau, opera praradusi tempą ir gyvybingumą, na, kaip kad šampanas, kuris pernakt išsivadėjo, likdamas svaigiu gėrimu, bet be burbuliukų.
Scenoje traukos centru yra Everto Soosterio Leporelo: jis žavi tiek dainavimo technika ir balso skambesiu, tiek aktoriniais gebėjimais, tiek jo scenoje spinduliuojama, žiūrovą traukiančia energija. Vos pasirodęs scenoje jis ją lyg atgaivina.
Iš kitų solistų išsiskiria Cerlinos vaidmenį įkūnijusi Rasa Ulterevičiūtė-Kazlauskienė. Jos prigimtinis sopranas organiškas, turtingas spalvų ir dinamikos, derėjo duete su boso Šarūno Šapalo Mazetu.
Labai gražiai debiutavo ir Donos Anos vaidmeniu jauna solistė sopranas Vita Merkelytė. Matyt sceninės patirties stoka ir muzikinis vaidmens sudėtingumas kiek kaustė solistę scenoje, plėtojantis veiksmas jos personažo vaidmenį darė labai statišką ir išreikštą vien per akademinį dainavimą. Solistė turi puikų balsą, trūksta dar vidinės jėgos, dinamikos arba ir jausmo, emocijos, kuris atgaivintų Doną Aną, nepalikdamas ją vien dainuojančia statula. Esu tikra, visa tai solistė sukurs augdama scenoje ir kaip artistė.
Don Otavijaus vaidmenį atliko tenoras Aurimas Raulinavičius, sėkmingai asistuodamas jaunajai kolegei ir demonstruodamas gražų modeliuotą, tolygų vokalą.
Ilgametės teatro solistės Baeatos Ignatavičiūtės sukurtas Donos Elvyros vaidmuo puikiai demonstruoja šios dainininkės tiek charakterinį vokalo valdymą, tiek aktorinius gebėjimus.
Baritonas Mindaugas Rojus Don Žuano vaidmenyje buvo organiškas, tačiau kontrastavo scenose su Evertu Soosteriu. Rojui pritrūko energijos, net, sakyčiau, balso jėgos ir skambesio, nes dažnokai jį užgoždavo orkestras.
Pačios operos, kaip draminio veikalo pastatymas, režisuotas Lietuvos teatro grando Jono Vaitkaus išlaiko klasikinę formą ir yra praturtintas tik šokio trupės demonstratyviu ir kontrastingu pasirodymu. Septynios būtybės, kurias dailininkė Sandra Straukaitė apdovanojo ryškiais kostiumais, pasirodo scenoje lyg pragaro šmėklų eisena, įkūnijanti Don Žuano ydas. Jos perversyvios (nors, nežinau, kas dabar yra perversija, o kas – norma, nes jos apsirengusios, kaip ,,drug“ karalienės – vyrai ryškiais, vulgariais moteriškais drabužiais su ryškiu makijažu), jos – kaip nuodinga spalva monochrominiame scenos vaizde (puiki, lakoniškai minimalistinė, bet talpi interpretacijai ir mobilumui, sukuriant reikiamą erdvę, Gintaro Makarevičiaus scenografija). Šios būtybės yra antraplanės, bet iš esmės jos karaliauja, valdydamos sceną, o gal – net ir patį dramos veiksmą. Lyg Jonas Vaitkus būtų išlaisvinęs Don Žuane įkalintus geismus ir nuodėmes. Sprendimas minimalistinis, bet labai efektingas, traukiantis dėmesį ir neleidžiantis operai pasilikti tik 250 metų senumo aistrų atspindžiu.
Tiesą sakant, donžuanizmo tema, akivaizdu, yra aktuali Jonui Vaitkui – puikiai prisimenu jo ryškų 1988 m. pastatytą to paties pavadinimo filmą su nepamirštamu Dirigento – Grigorijaus Gladijaus vaidmeniu. Operos pastatyme Vaitkus priešpastato du pasaulius – sakralųjį Donos Anos ir Don Otavijo poros ir nuodėmingai pražūtingą Don Žuano. Scenoje, spalvingumu, be abejo, Don Žuanas lenkia sakraliąją porą, bet toks jau yra tas blogio pasaulis – jis daugialypis, daugiabriaunis ir spalvingas. Gėris, ir šiuo atveju, turi mažai spalvų – Straukaitė panaudoja baltą ir jos švelnius atspalvius bei kontrastingai juodą, atpildo scenoje paversdama tris herojus – Dona Aną, Don Otavijo ir Mazetą – įspūdingais likimo ar dangaus ženklais, na o Don Žuanui tenka pasisklaidyti ir su teatrališku gaidžio kostiumu. Paslapties ir lemties atmosferą padeda kurti venecijieciškų kaukių ir karnavalo simbolika.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras rudens sezoną pradėjo sėkmingai pildydamas salę žiūrovais. Kiek pakeitus kainodarą, bilietų kainos sumažintos ir tapo prieinamos platesniam ratui, todėl publika skyrėsi nuo ankstesnių premjerinių spektaklių: buvo daugiau iš regiono ir nemažai neįgaliųjų, net su specialiosiomis judėjimo priemonėmis. Dabar muzikinis teatras yra vienintelis Lietuvoje, kur yra specialios integruotos vietos būtent šiai grupei. Tiesa, labai pasijautė erdvės fojė ribotumas, prie rūbinės po spektaklio buvo tiesiog minia, vienas pliusas, kad ieškant išeities iš tokių situacijų, kurios šaltuoju sezonu bus nuolat, galima per visas stiklines duris išeiti iš karto, pasisukus nuo rūbinės.
Tai, kad būtent klasikinė opera sukėlė tokį didelį susidomėjimą, rodo publikos preferencijas. Jau per koncertinius pasirodymus pastebėjau, kad daugiausia ovacijų susilaukia būtent klasikiniai kūriniai. Ir tai, tikriausiai, natūralu, nes nepamėgęs, nesupratęs klasikos, negalėsi perprasti ir moderniojo meno.
Susiję nariai
Mindaugas Rojus
Dainininkas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas