Pasilabinimas su pianistu Povilu Jaraminu
Žengdama pavasariškai nusiteikusio Vilniaus Gedimino prospektu, susitinku bičiulę. „Kaip gyveni, ką veiki, keliauji, medituoji, žydi žaliuoji ?“, – tarsi išdainuoja klausimą su beveik parengtu atsakymu. Trumpai tarsteliu: „Veikiu. Rašau žodinį opusą apie Povilą Jaraminą“. „Vaje, – nustemba ši. – Ar kas negero atsitiko?“. „Ne, – nuraminu. – Jis gyvas sveikas. Nuo kalnelio savarankiškai žvilgterėjęs į savo 75-penkmetį, toliau verčia darbo kalendoriaus lapus, primargintus repeticijų, koncertų ir kitų įvairių įsipareigojimų datomis. Už jų – kasdienės gyvenimo kūrybos įvykiai.“ „Tai kaip ir nėra rašymo vertos intencijos“, – konstatuoja ši. „Ne, kaip tik yra , – paprieštarauju. – Ilgas intensyvus kūrybinis gyvenimas teikia progą prisiliesti prie jo autoriaus patirties ir dabarties lydinio.“ „Bet tu juk ne muzikologė, -– nepasiduoda bičiulė“. „Ne apie šio pianisto techniką, profesinį meistriškumą ir rašau, – žaismingai daugiau sau nei jai mezgu intrigą.“ Čia pokalbis nutrūksta, nes prieiname sankryžą ir turime pasukti į skirtingas puses.
Tad apie ką šio opuso turinys, jei tai ne panegirika kūrėjo nuveiktiems darbams, ne paraiška meno fondui dėl pageidaujamo finansavimo naujam sumanymui, nūdien standartizuotai vadinamam projektu. Šiandieninės profesinės bendruomenės baidosi – kaip jaunos kumelaitės apynasrio – savo Metrų ar Maestro solidžių jubiliejų šventimo. Geriau jau gėlės ir visa kita vėliau, prie portreto... O patys jubiliatai taip pat vis dažniau vietoj savo proginių koncertų, knygų, parodų pristatymų, šalia to – ir vaišių „iš savos kišenės“, dažniau renkasi sambūrį šeimos rate, kelionę į svečias šalis ar vietinio kurorto spa. Taip „nubraukdami“ galimybę gauti dar vieną pagyrimo raštą iš sritį kuruojančios institucijos ar „aukščiau“, nerizikuodami „paskęsti“ kolegų, draugų dovanojamų puokščių gausoje.
Reiškinį grindžiam gyvenimo tempo, stiliaus pokyčiais. Kalbam apie pasirinkimo privalumus, bet ignoruojam praradimus. Tarp jų vieną labai svarbų – gyvą, tikrą ryšį tarp bendraamžių ir kartų. Ir antrą, ne mažiau reikšmingą, – tradicijos tęstinumą. Ir trečią – galimybę plėtoti profesinių santykių kultūrą. Juk kaltas ne formatas, o jo raiškos kokybė. Ir... Bet „braukiu brūkšnį“ ir siūlau visoms pusėms draugišką komunikacinio žanro variantą – pasilabinimą. Be tvirtų straipsnio ar interviu rėmų, virtualių žinučių standarto, bet su epistoliarine potekste, žmogaus matymu, pajauta ir, kas svarbu ne tik jam, bet ir mums visiems – pelnytu palaikymu.
Tad šiandien pasilabinkime su pianistu Povilu Jaraminu. Scenoje jį mačiau, girdėjau jo atliekamą muziką veik pusę amžiaus, asmeniškai bendrauju daugiau kaip du dešimtmečius. Per tą laiką šio tvirtai gamtos suręsto vyro garbanos nuosekliai trumpėjo, žilo smilkiniai, kol liko tvarkingai prižiūrimų ir kryptingai dangun nukreiptų sidabro adatėlių šukuosena. Labinuosi su kasdienį ir sceninį pasitempimą išmanančiu, savidiscipliną vertinančiu žmogumi. Visada tvarkingai apsirengusiu, „iki adatėlės“. Stilingu, bet ne dabita. Pastebinčiu ir pašnekovą. Jei reikia, nesidrovinčiu nuo jo rankovės ar atlapo nuimti prilipusį pūką. Povilui –patinka tvarka. Tai ne šiaip savybė. Tai pozicija.
Bendraujant su juo, gali matyti ne tik rezultatą, bet ir patį procesą – kaip žmogus iš chaoso pereina į tvarką. Prisiminiau pažįstamo psichologo neretai ištariamą frazę: moterys indus plauna po valgio, o vyrai – prieš, kai prireikia švarios lėkštės. Mūsų apmąstomu atveju vyriškumas išryškėja per sisteminės tvarkos kūrimą. Povilas Jaraminas – savo namų simpatiškame Žvėryno dviaukščiame medinuke struktūros ir iš jos išplaukiančio funkcionalumo dirigentas. Tarp fortepijono su niekada nenudulkančiais klavišais viename namo gale ir kavos aparato kitame – toks žingsnių skaičius, kad gali per dieną surinkti visą užprogramuotą kardiotaškų kiekį. Pakeliui pro vieną langą pasigrožėti žydinčia obelim, pro kitą – pamatyti iš jų abiejų darbovietės – Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ grįžtančią žmoną ar į tėvų namus skubančias dukras – Gabiją, Gabrielę, Laurą, anūkes, dukrų antrąsias puses. Jaunimas atneša daug šurmulio, bet baziniai tvarkos ir ritmikos dalykai šiuose namuose išlieka.
Taip kasdienio gyvenimo ypatumas susilieja su pianisto profesijoje svarbiu muzikinio gyvenimo tvarkos kūrimu. Nes ir dvasinis antstatas, ir mūsų laikais taip vertinama gerovė šiuo atveju sukurta per penklinę, juodai baltus fortepijono klavišus ir dešimt įveiklintų pianisto pirštų. Gebėjimas būti ne tik rezultatyviai kūrybingu muziku, bet ir versliu savo profesijos impresarijumi, vadybininku – nedažna savybė meno pasaulyje. Verta ne tik pripažinimo, apgaubta šiokio tokio pavydo debesėlio. Jis lengvai pranyksta supratus, kad mūsų valstybei reikia ne tik talentingų, bet ir per talento raišką pasiturinčiais tapusių kūrėjų.
Tokį Povilo Jaramino fizinį įvaizdį dažnas gali susidaryti, kaip teigia komunikacijos profesionalai, vos per minutę „su uodegėle“. Ši opuso dalis buvo skirta pianisto fiziniam identitetui – kas jis yra ir pagal ką atpažįstamas. Aišku, čia turėčiau „sugerti“ nepasitenkinimą tų, kuriems fizinis individas egzistuoja tik kūrybos lauke. Tokiu atveju reiktų pradėti kalbą nuo įvykusių koncertų afišų rinkinio, atliktų kūrinių įrašų saugojimo vietų, išleistų kompaktinių diskų, daugkartinių gastrolių užsienyje atgarsių, apie Povilo Jaramino kūrybą parašytų straipsnių/knygų apžvalgos.
Kaip ten buvę nebuvę, o pianistas mūsų muzikinio gyvenimo ringe aktyviai veikia jau daugiau kaip pusšimtis metų, jo darbų paletė ir plati, ir gili. Jis ir fortepijoninės bei simfoninės muzikos solistas, vokalistų ir instrumentalistų koncertmeisteris, ilgametis mūsų operos legendos – Virgilijaus Noreikos – akompaniatorius, vienas iš džiazo tradicijos Lietuvoje pradininkų, džiazo kolektyvų būrėjas, vadovas, koncertuojantis džiazmenas, ne šalia to, bet lygia greta – nuoseklus įvairių muzikos mokyklų koncertmeisteris, sukaupęs milžinišką muzikinio ugdymo patirtį. Tai ir aranžuojantis, komponuojantis pianistas, besirūpinantis ir mūsų muzikos paveldu, ir šiuolaikybe.
Štai šitą milžiniško Povilo Jaramino atlikto kūrybinio darbo apibendrinimo dalį palieku profesionaliems muzikologams, o pati mintyse jau konstruoju Povilo Jaramino autorinio disko/vinilinės plokštelės – ne tik malonios širdžiai ir akiai, bet ir plačiam kontekste reikalingos – aplanko tekstinį turinį ir idėją. Ją realizuosime su ilgamete bendrų darbų dizainere, magistre Gražina. Komunikacinio prisilietimo prie Povilo Jaramino kūrybos patirties daigą jau turime. Prisiminsiu jį kaip Povilo Jaramino asmenybės štrichą. Žinia, Povilas – iš dvynių, ilgus metus neatskiriamai buvo drauge Povilas ir Petras. Petrui, taip pat muzikui, puikiam fagotininkui, mirus, Povilas sapnuose ir ilgesio dienų valandomis dėliojo atminties žodžius, komponavo muziką, kuri, prisilietus L. Vilkončiaus rankai, tapo įtaigiu muzikiniu kūriniu. Jį visi keturi „sudėjome“ į Petro Jaramino atminties opusą.
Gebėjimas atminti, būti šalia ir džiaugsmo, ir sunkią valandą – dar viena išties gerbtina ir palaikytina Povilo Jaramino savybė. Jo darbo kalendoriuje – gausu draugų, kolegų minėtinų įvykių datų. Povilas randa įvairių kito žmogaus palabinimo formatų – gimtadienio rytą įteikdamas gėlės žiedą ar aristokratiškai padovanodamas muzikinį sveikinimą šventiniame renginyje. Kiti sako progines kalbas, o Jaraminas ta proga pagroja. Kaip visada puikiai, įsimintinai. O jei prireikia kalbėti – jo žodžiai būna taupūs ir taip pat tikslūs.
Povilo Jaramino mama – Liucija. Virš fortepijono kabo šios gražios ir dvasingos moters nuotrauka. Šiltos Motinos akys žvelgia į sūnų visada, kai jis groja, ir primena ne tik gilų motinos ir sūnaus ryšį, bet ir mamos – lietuvės tremtinės – dalią. Bet viena diena turi savo ritualą. Tai gruodžio 13 – šv. Liucijos diena. Jau daug metų drauge su Povilu uždegame žvakelę jo kabinete Šviesai ir Mamai, o tada įvairiom variacijom gaudžia fortepijonas, liečiamas Povilo rankų ir garsindamas Liucijos vardą. Buvusių mamų nebūna. Jos visada drauge.
Dosniai dėmesingas Povilas Jaraminas ir kitiems, paliekantiems šį pasaulį, – draugams, kolegoms, net nepažįstamiems, bet savo gyvenimu mūsų kultūrą, mus pačius turtinusiems žmonėms. Tad tarp darbų ir amžino šių dienų skubėjimo jis randa laiko parymoti prie pelenų sauja virtusio brangaus žmogaus urnos, tyliai ir šviesiai prisiminti. Ir kryptingai, disciplinuotai eiti savo keliu toliau.
Pasilabinimo pabaigai – vienas kitas dėkingumo štrichas už Povilo Jaramino muzikavimo impulsus, išlikusius mano/mūsų atmintyje. Jie iš skirtingų erdvių ir, atrodytų, nesusisiekiančių indų. Atminties soduose sužydi ne tik koncertuose atlikti motyvuotai pasirinktų autorių išskirtiniai kūriniai, bet ir tų koncertų atmosfera, nuotaika.
Jei aš konstruočiau Povilo ir jam svarbių muzikų galeriją, iš vienos pusės šalia jo kabinčiau Dž. Geršviną, iš kitos – E. Gardnerį. Ne taip seniai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo surengtas Povilo Jaramino mokytojos, pianistės, šios aukštosios mokyklos profesorės Olgos Šteinbergaitės atminimo vakaras. Ten dar kartą prisimintas Mokytojos ir Mokinio ryšys, skambėjo ir Povilo Jaramino atliekama muzika.
Kalbant apie ryšį, iškilo štai toks visam Jaramino muzikiniam gyvenimui svarbus vektorius. Baigdamas tuometinę konservatoriją, jis grojo tada retai atliekamą Dž. Geršviną. O. Šteinbergaitė žinojo, kaip svarbu jos mokiniui groti tai, kam tiesiog yra sutvertas – džiazo persmelktą, tačiau ir klasikiniame repertuare savo vietą turintį Dž. Geršviną. Visą gyvenimą pro išorinį Povilo Jaramino vyrišką dalykiškumą skleidėsi ir tebesiskleidžia vidinė ypatingo džiazuojančio gyvybingumo geršviniška dvasia.
O aktyviam plataus plaštakos išskleidimo reikalaujančiam E. Gardneriui Povilas metė iššūkį ir jį įveikė. Dėkingo palaikymo vertas ir Povilo Jaramino kelias bei rezultatas, atvedęs gruzinų kompozitorių V. Kachidzę į šv. Kotrynos koncertų salę per jo stambios formos kūrinį altui, fortepijonui ir kameriniam orkestrui. Mums reikia tokios muzikos, kuri ne kalbėtų apie jėgą, bet pati būtų jėga. Reikia ne švelnaus estetinio išgyvenimo, bet įtaigaus priesako gyventi ir veikti. Toks tai buvo koncertas. Įsiminė ir tebeskamba.
Paskutinis štrichas – apie Povilo meilę ne tik geram maistui, bet ir gerai muzikai restorane. Ir viena, ir kita, atrodytų, neatsiejamas šiuolaikinio miestiško gyvenimo bruožas. Bet su niuansais. Daugumai mūsų žinomas ir vertai pripažįstamas Umberto Eko primygtinai kreipė aukštosios kultūros puoselėtojų dėmesį į popkultūros lauką, kvietė nesustabarėti savo olimpe, „eiti į žmones“. Bet tą daryti kultūros požiūriu vertai ir atsakingai.
Tad pasilabinsiu su Povilu Jaraminu ne tik savo, bet ir kolegos iš Amsterdamo, Wimo, balsu. Savo srities profesionalas, plataus akiračio žmogus, išlepintas pasaulinio lygio kultūros artefaktų, tada atvyko į Vilnių pirmą kartą kaip spaudos, poligrafijos ekspertas. Dienos metą skyrė tikslingam darbui institucijose, o vietos vakarienei pasirinkimą, atsargiai abejodamas dėl vakarietiškos kultūros tradicijų mūsų miesto gyvenime, patikėjo man. Užsukome į tuometinį Oželio vilnietiškai prancūzišką restoraną Vokiečių gatvėje. Patiko ir maistas, ir atmosfera, o išgirdęs P. Jaramino atliekamą muziką, šiaurės rytų Europą besijaukinantis olandas su nuostaba ir nuoširdžiu pritarimu pasakė nesitikėjęs čia rasti tokio puikaus muzikavimo – aukštos vakarietiškos kultūros ženklo.
Trumpa iš širdgėlos kilusi replika: šiandien mano ar draugų pasirinktuose restoranuose gyvos muzikos vis mažiau, dažnai ji pernelyg triukšminga. Vis daugiau mane supančių vilniečių ir miesto svečių pastebi, kad įsigalintis pseudomuzikinis fonas ne džiugina, o niveliuoja. Tad verta visiems, nuo kurių tai priklauso, pasistengti ir tai, ką turime geriausio, pristatyti, puoselėti ne tik reprezentacinėje, bet ir kasdienėje viešojoje erdvėje.
Tad būk palabintas, plataus diapazono pianiste Povilai Jaraminai, Buvai ir esi mums reikalingas. Per savo darbą, o ne per šiuolaikinių technologijų manipuliacijas tapęs ne tik žinomu, bet ir iškiliu Lietuvos žmogumi.
Susiję nariai
Povilas Jaraminas
Pianistas, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos koncertmeisteris