Paskelbtas jaunųjų muzikologų konkurso laureatas
Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 1 d. buvo paskelbti Vilniaus fortepijono festivalio baigiamojo koncerto „Į plačius vandenis“ recenzijų konkurso laureatai. Konkurse dalyvavo keturi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) auklėtiniai Ignas Gudelevičius, Laura Svirskaitė, Lukrecija Stonkutė ir Ona Jarmalavičiūtė. Vertinimo komisija, kurią sudarė Vilniaus fortepijono festivalio meno vadovė, pianistė prof. Mūza Rubackytė, LNF generalinio direktoriaus pavaduotoja Ieva Tamutytė, muzikologė, LRT radijo atstovė Jūratė Katinaitė ir „Lietuvos žinių“ kultūros žurnalistas Mindaugas Klusas slaptu balsavimu išrinko konkurso nugalėtoją – juo tapo Ignas Gudelevičius, parašęs recenziją „Klasikinės muzikos spindesys pakeleivių susitikime“.
Portalo lzinios.lt skaitytojai taip pat galėjo balsuoti už jiems labiausia patikusią recenziją.
Daugiausia simpatijų sulaukė L. Stonkutės darbas „Pakeleivių laivai ir valtelės jau palydėti į plačius muzikos vandenis“.
I. Gudelevičius recenzija publikuojama 2017 gruodžio 2 dienos „Lietuvos žinių“ numeryje.
Muzikologų dirbtuvės
Baigėsi Lietuvos nacionalinės filharmonijos (LNF) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Muzikos teorijos katedros projektas „Muzikologų dirbtuvės“. Jo finalas – Vilniaus fortepijono festivalio baigiamojo koncerto „Į plačius vandenis“ recenzijų konkursas.
Šiose dirbtuvėse atrinkti studentai turėjo galimybę susipažinti su Filharmonijos muzikantais, atlikėjais, dalyvauti paskaitose apie socialines medijas bei imti interviu iš pačių atlikėjų, atlikti praktines užduotis, susipažinti su šiemet startavusiu inovatyviu Filharmonijos „Virutalios koncertų salės“ projektu bei dalyvauti filmavimo parengiamuose darbuose.
„Muzikologų dirbtuvėse“ dalyvavo ir recenzijas pateikė keturi jaunieji muzikologai, studijuojantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Recenzuojamo koncerto programoje Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir maestro Martyno Staškaus atliekama suomių kompozitoriaus Jeano Sibeliaus simfoninė muzika. Drauge skambėjo viena fortepijono technikos viršukalnių vadinamas lenkų romantiko Fryderyko Chopino Antrasis fortepijoninis koncertas.
Žemiau galite perskaityti konkurso dalyvių recenzijas
Klasikinės muzikos spindesys pakeleivių susitikime
Ignas Gudelevičius
Kartais gyvenimo išdaigos pateikia tokių vingiuotų takelių, apie kuriuos net ir pagalvoti nesuspėjame. Tuomet belieka ryžtingai judėti pirmyn. Pradžioje būna įdomu, tačiau po sparčių žingsnių stabtelime ir apsidairome... Kelionės prailgtų, jei ne pakeleiviai, esantys šalia. O su jais – nors ir į pasaulio kraštą.
Š. m. lapkričio 25-osios vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje nuaidėjo jau paskutinieji Penktojo Vilniaus fortepijono festivalio „Pakeleiviai“ akordai. Pabaigos koncertas „Į plačius vandenis“, kaip ir visas festivalis, džiugino klasikinės muzikos šedevrais, kuriuos širdį maloninančiomis interpretacijomis pavertė garsūs aukštos meistrystės atlikėjai. Nuostabias emocijas išgyvenusi prisipažino ir publika, šeštadienio renginio herojus – pianistus Igną Maknicką, Mūzą Rubackytę bei dirigentą Martyną Staškų su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) – palydėjusi gausių aplodismentų audra.
Pirmoji vakaro dalis skirta suomių kompozitoriaus Jeano Sibeliaus (1865–1957) kūrybai – buvo atliktos Simfoninė poema „Suomija“ („Finlandia“), op. 26 (1899) bei Simfonija Nr. 7 C-dur, op. 105 (1924). Vos išgirdęs audringus ir rūsčius pučiamųjų sąskambius, vaizduote tarytum iš karto nusikėliau į atšiaurų to meto carizmą. Kaip rašoma festivalio buklete, paskutinį XIX a. dešimtmetį Rusija stengėsi žūtbūt įsitvirtinti Suomijoje, tad ši simfoninė poema buvo sumanyta kaip muzikinis protestas prieš anuomet suaktyvėjusią Rusijos imperijos cenzūrą. Beje, viena kūrinio muzikinė tema ilgainiui tapo Suomijos himnu. Menininko kūrybai būdinga lėta, vientisa muzikinės medžiagos plėtotė, palaipsniui išauganti į didingas kulminacines erdves – plastiškų dirigento mostų vedamas orkestras visa tai perteikė jautriai, kruopščiai įsigilinęs į dinaminius niuansus.
Nuaidėję galingi paskutinieji kūrinio akordai išsyk perkėlė į dar veržlesnį garsų pasaulį. Klausėmės po dvidešimt penkerių metų parašytos J. Sibeliaus paskutiniosios Simfonijos Nr. 7 C-dur, op. 105. Laikotarpis, kai buvo sukurta ši vienos dalies kompozicija (iš pradžių kompozitoriaus sumanyta kaip trijų dalių), tyrinėtojų teigimu, menininkui nebuvo lengvas. Taigi, ši J. Sibeliaus būsena išryškėja sudėtingame, nuosekliai apgalvotame muzikiniame audinyje. Tiesa, šviesos atspindžių čia gausu. Staigių timpano dūžių akivaizdoje įstojęs orkestras melodingai ir artikuliuotai kylančia fraze klausytoją apsupo paslaptingu koloritu. Šis tęsėsi iki pat kompozicijos pabaigos. Prieš koncertą kalbintas maestro M. Staškus minėjo, jog ši Simfonija, tarsi atskleidžianti paslaptingą gyvenimo prasmę, orkestro atlikta jau senokai, todėl sugrįžti ir prisiminti buvo tikrai malonu. O aš galėčiau pridurti, kad ne mažiau malonu buvo ir klausytis. Taigi, jei ir vėlesnėse orkestro programose kūrinys būtų įtrauktas, neabejoju, vientisumo bei kartu ir išbaigtumo įspūdis pasirodytų dar ryškiau.
Pastebėjau, kad scenos pažibų dėka net ir pertraukos metu nebuvo lengva minčių sraute palikti vis dar blyksinčių legendinio Suomijos kūrėjo skambesių. O gal ir nereikėjo... Juk antrojoje koncerto programos dalyje skambėjo lenkų nacionalinės muzikos klasiko, romantinės muzikos atstovo Fryderyko Chopino (1810–1849) begalinėmis melodijomis pulsuojantis Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21 (1830). Scenoje su orkestru bei dirigentu M. Staškumi pasirodė ir pianistas, daugelio konkursų laureatas I. Maknickas. Šiemet baigęs Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą bei studijas tęsiantis Londono Karališkojoje muzikos akademijoje (prof. Joannos MacGregor klasėje) pianistas klasikinės muzikos gerbėjams atsiskleidė kaip ypač subtiliai muziką jaučiantis atlikėjas. Svajingame akompanimento vaidmenį atlikusio orkestro fone pasigirdę ažūriniai fortepijono pasažai abejingų nepaliko. Kiekvienas I. Maknicko prisilietimas koncentruotas ir lengvas. Kiek anksčiau menininkas yra minėjęs, jog labiausiai jį žavi minkštas garsas, gebėjimas piano skambinti energingai. Lėtojoje koncerto dalyje itin jautrų pianisto tušė bei protarpiais išnyrančių vikrių trilių metu publika, regis, klausėsi sulaikiusi kvėpavimą.
Vakaro pabaigoje – dar vienas netikėtas siurprizas. Šįkart instrumentą prakalbino koncerte suspindėjęs I. Maknickas ir festivalio meno vadovė prof. M. Rubackytė, bisui pasirinkę čekų kompozitoriaus romantiko Antoníno Dvořáko (1841–1904) „Slavų šokį“ (1878–1886) op. 72, Nr. 2 e-moll. Pianistas, paklaustas prieš koncertą apie bendradarbiavimą su prof. M. Rubackyte, sakė, jog yra dėkingas jai už palaikymą bei interpretacijos patarimus, kurie praverčia ieškant savojo braižo. Taigi, harmoningas dviejų pakeleivių bendravimas muzikine kalba užbaigė beveik dvi savaites trukusią jau penktąją fortepijoninės muzikos šventę, kurios svečių džiugesys veide išreiškė nuoširdžią padėką ir nuostabias būsimų renginių svajones!
„Pakeleivių laivai ir valtelės, jau palydėti į plačius muzikos vandenis“
Lukrecija Stonkutė
Jei būtume paprašyti vizualiai pavaizduoti Vilniaus penktojo fortepijono festivalio „Pakeleiviai“ uždarymo koncertą „Į plačius vandenis“, na pavyzdžiui – fotografiškai, veikiausai pasirinktumėme baltos, nėriniuotos pirštinaitės, išdabintos aukščiausios prabos briliantais, kadrą.
Įprasta, jog prabanga – žėrinti, tad panašiai ir lapkričio 25-osios vakarą žėrėjo į Lietuvos nacionalinę filharmoniją susirinkusios publikos akys. Muzikos mylėtojai su nekantrumu laukė pasirodant dirigento Martyno Staškaus su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru bei pianisto Igno Maknicko, studijuojančio Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, pasirodymo.
Minėtąją baltą ir nėriniuotą pirštinaitę priskirtumėme M. Staškaus rankai, kuri plastišku, bet drauge itin temperamentingu mostu pradėjo festivalio uždarymo koncertą. Renginio pirmojoje dalyje girdėjome Jeano Sibeliaus Simfoninę poemą „Suomija“, op. 26. Regis, kūrėjas muzikos pasaulio istorijoje geriausiai žinomas kaip septynių simfonijų autorius. Neretai išgirsime, jog J. Sibeliaus simfoniniai kūriniai vadinami Suomijos muzikos perlais. Simfoninė poema „Suomija“, kaip žinia – tapusi patriotizmo simboliu, kai paskutinį XIX amžiaus dešimtmetį Rusija stengėsi žūtbūt įsitvirtinti šioje Skandinavijos šalyje. Kūrinys – tarsi muzikinis protestas, tad nenuostabu, jog muzika koncerto metu suskambo tuo pačiu dažniu, kaip ir anuometė tautos širdis. Vokiečių dirigentas Johannesas Schaeferis yra teigęs: „Dirigentas turi gebėti kurti atmosferą, kurioje vyksta stebuklai“. Mano galva, tą vakarą M. Staškus padarė stebuklą. Ištaiginga kūno kalba, charizmatiškais rankų judesiais ir kruopštaus darbo su orkestru dėka, nukėlė mus į XIX amžiaus pabaigą – suomių tautos kovos lauką. Kokie stebuklai laukė toliau?
Klausytojų sielas virpino Jeano Sibeliaus Septintoji simfonija. Biografų teigimu, simfonijos „gimimo“ laikotarpiu kompozitorius išgyveno gana sudėtingą ir intensyvų laikotarpį, tad įtampą dažnu atveju malšindavo alkoholiu. Savaime suprantama, jog įtampos kaustomas žmogus yra plėšomas tarp gyvenimo džiaugsmo, trykštančio energija ir visiškos beprasmybės. Ši vidinė kūrėjo būsena puikiai atsispindėjo pačiame kūrinyje ir atliekant. Simfonijos sudėtingumas, vientisa muzikinė medžiaga, sukauptos mintys, orkestruotės meistriškumas liudija, jog kompozitorius buvo iki smulkmenų viską apgalvojęs. Tad dirigentui M. Staškui teko užduotis desperatišką kompozitoriaus vidinę būseną įtaigiai perteikti publikai. Manyčiau, jog „pirštinės savininkui“ pavyko. Na, veikiausiai prieštarautų vienintelis – Jeanas Sibelius. Teigiama, kad kompozitorius beveik visada likdavo nepatenkintas savo kūrinių interpretacijomis. Esą jo muziką suprato tik vienas žmogus – austrų dirigentas Herbertas von Karajanas. Deja nesužinosime, ar festivalio uždarymo koncerte skambėjusių kūrinių interpretacijos, paruoštos M. Staškaus, atitiktų kompozitoriaus lūkesčius.
Žinoma, vakaras nepasibaigė tokiais, efemeriškais pamąstymais. Greitai pastarąsias mintis pakeitė klausimas – kodėl koncerte girdėjome būtent šio suomių kūrėjo kompozicijas? Prisiminiau M. Staškaus žodžius: „Septintoji simfonija – paskutinis kompozitoriaus kūrinys, kurio emocinis tonusas spindi šviesia perspektyva ir viltimi. Tai puikiai siejasi su koncerto tema „Į plačius vandenis“.
Neilgai trukus, Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje išvydome Fryderyko Chopino „brolį dvynį“ – pianistą Igną Maknicką. Kodėl dvynį? Manau daugelis pastebėtume, jog šie du muzikantai panašūs netgi savo išvaizda, o ką jau kalbėti apie muzikinius polėkius! Žavėjo pianisto profesionalumas, kuris buvo girdėti nuo pirmųjų orkestro garsų, kai dar negrodamas, Ignas aktyviai įsijautė į muziką, tą bylojo išraiškingi galvos ir rankų judesiai. Prisiminus jo skambinamą Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr.2 f-moll, op. 21, mintyse iškyla tik viena frazė – „briliantiniai pirštai“. Itin švelnus prisilietimas prie fortepijono klavišų, skaidrūs pasažai, įvairiaspalvė piano skalės paletė privertė suklusti publiką. Kaip žinia, Antrajį koncertą F. Chopinas parašė būdamas vos 19-os metų. Panašu, jog atlikėjui nebuvo itin sudėtinga išgyventi kompozitoriaus išreikštas vidines emocijas kūrinyje, visgi jie – vienmečiai, tad tokio amžiaus menininkų dvasiniai pasauliai galimai šiek tiek panašūs. Nors kūrinyje dominuoja fortepijonas, o orkestrui pavesta gan kukli akompaniatoriaus funkcija, I. Maknicko muzikinis jautrumas persidavė orkestrui, atidžiai klausiusiam solisto. Žinoma, variniams pučiamiesiems linkėtumėme šiek tiek didesnio tikslumo ir dinaminio lankstumo. Tačiau, nepaisydami nedidelių nesklandumų, festivalio pabaigos koncertą laikytume ypač sėkmingu. Tai liudija galutinis publikos verdiktas, kai pianistas žiūrovų aplodismentais buvo „pakviestas“ į sceną bemaž keturis kartus.
Pasibaigus renginiui, baltomis, briliantinėmis pirštinaitėmis mintyse mojome pavymui į plačius vandenis išvykstantiems Pakeleiviams ir jų laivams.
Pakeleivio palydos į plačius vandenis
Ona Jarmalavičiūtė
V Vilniaus fortepijono festivalis lapkričio 11 – 25 dienomis kerėjo savo romantine, kiek sentimentalia aura ir žavėjo festivalio meno vadovės Mūzos Rubackytės išmone. Jo tema „pakeleiviai“ vertė susimąstyti apie kiekvieno žmogaus kelionėje neišvengiamai sutinkamus bendražygius ir neišsemiamą jų indėlį, o šį vakarą galėjai pagalvoti ir apie gyvenimo vandenis – plačias versmes, putotas bangas, plukdančias mus pirmyn ir atgal, kartais nešančias su vėju, o kartais skandinančias.
Srovės pagauna kartu su pakeleiviais arba išskiria – festivalyje kartu koncertavę solistai vėl pasuko savais karjeros keliais. Neatsitiktinai festivalį užbaigti Mūza Rubackytė patikėjo savo ilgamečiam globotiniui ir pakeleiviui Ignui Maknickui. Jaunasis pianistas, mokęsis M. K. Čiurlionio menų mokykloje ne kartą bendradarbiavo ir su šio vakaro dirigentu Martynu Staškum. Dabar vyresnieji kolegos palydi jį kelionėje į plačius vandenis – solistas šiuo metu mokosi Didžiojoje Britanijoje, kur Londono Karališkojoje muzikos akademijoje studijuoja prof. Joannos MacGregor klasėje.
Filharmonijos salė šeštadienio vakarą (lapkričio 25 d.) buvo perpildyta, tarp žiūrovų matėsi daugiau Igną Maknicką išlydėti panorusių pakeleivių – jo šeimos nariai, buvę mokytojai, draugai. Publika nerimastingai bruzdėjo, ir šis lengvas jaudulys dar labiau kurstė šiltą, palaikančią vakaro atmosferą. Pirmoji koncerto dalis plaukte praplaukė ir nukėlė mus į šiaurę. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus atliko Jeano Sibeliaus (1865–1957) simfoninę poemą „Suomija“ ir paskutiniąją septintąją jo simfoniją C-dur, op. 105. Platūs dirigento mostai, orkestro bangavimas, atšiaurios suomiškos intonacijos panardino į gilius ir neramius J. Sibeliaus muzikos vandenis. Slegiami varinių pučiamųjų ir sodraus orkestro tutti klausytojai tarytum pagauti nepermaldaujamos srovės buvo plukdomi tolyn į ledinę jūrą. Išnirę viltingu momentu jie galėjo pasigėrėti suomišku peizažu ir šios šalies muzikiniu kraštovaizdžiu. Nors romantiniai J. Sibeliaus opusai vietomis buvo kupini patoso ir vilties (kadaise poema „Suomija“ buvo pavadinta „ Laimingi jausmai bundant suomiškam pavasariui“) jie priminė greičiau šaltą, sunkią ir audringą jūrą, kupiną bangavimo ir blaškymosi, gniaužiančią kvapą. Kompozitorius juose vaizdavo suomių nepriklausomybės kovas. Tokios nuotaikos gretintintinos su jauniems atlikėjams kylančiais sunkumais, norint prasibrauti į plačius pripažinimo vandenis. Dirigentui nuleidus rankas, emociškai įsiaudrinę klausytojai buvo trumpam paleisti į saugų pertraukos uostą.
Antroje koncerto dalyje į banguojančią orkestro jūrą įvežtas fortepijonas priminė laivą, o prie jo šturvalo sėdo jaunasis pianistas Ignas Maknickas. Jis pasirinko atlikti Frederyko Chopino antrąjį koncertą f-moll, op. 21. Tai rodo ne tik solisto artimumą romantinei muzikos estetikai, bet ir aukštą techninį pasirengimą. Solisto partija šiame koncerte yra labai išplėtota, jis nesiekia varžytis su orkestru, kaip įprasta koncerto žanrui, solistas stengiasi išreikšti save. Nuo pat pirmo prisilietimo prie klaviatūros pasigirdo išskirtinis unikalus I. Maknicko išgaunamas skambesys, tembras. Garso minkštumas, ramybė, tylus dolce prisilietimas – tai vieni labiausiai solistą patraukiančių F. Chopino muzikos atributų, atsiskleidę šį vakarą. Pirmoji koncerto dalis buvo labiau aistringa, veržli. Stebino solisto virtuoziškumas – pasažai buvo raiškiai artikuliuoti, raibuliavo kaip bangelės, regis vos prisilietus pirštams prie vandens paviršiaus. Antra dalis buvo atlikti jautriai ir intymiai, nuotaika priminė ramią vandens tėkmę. O trečioji vėl virtuozinė – šokio charakterio, kur galima buvo dar kartą gėrėtis briliantiniais pasažais ir ištobulinta I. Maknicko technika.
Po salės ovacijų ir gėlių, kaip ir visuose festivalio koncertuose, bisui suskambo fortepijoninis duetas. Prie Igno Maknicko prisijungė jo ilgametė globėja Mūza Rubackytė, buvo atlikti Antonino Dvorako „Slavų šokiai“, taip vainikuodami V Vilniaus fortepijono festivalį ir jų, kaip pakeleivių bendradarbiavimo etapą. Duetas buvo jautrus, intymus, pavergė savo nostalgiška romantine nuotaika, sentimentalumu.
Salė apmirė. Klausytojai suvokė, jog atėjo pakeleivių išsiskyrimo metas, ir kiekvienas, nešamas gyvenimo srovės, išsiskirstė kas sau, viduje vis dar pasinėrę į plačius muzikos vandenis.
Muzikos pakeleivių interpretacijų atradimai
Laura Svirskaitė
Skambant baigiamiesiems Vilniaus fortepijono festivalio „Pakeleiviai“ akordams, šių metų lapkričio 25 dieną, paskutiniojo koncerto pasiklausyti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, susirinko pilna salė fortepijoninės muzikos mėgėjų.
Po dviejų savaičių, kurių metu susipažinome ir pamatėme plejadą įdomių ir patyrusių pianistų (pavyzdžiui, anglą Alexanderį Ullmaną, japoną Kotaro Fukumą, prancūzą Bertrandą Chamayou‘o ir kt.), finalinį fortepijono kelionių maratono etapą užbaigė mūsų šalies pianistas. Jaunosios kartos atlikėjas Ignas Maknickas trumpam sugrįžęs iš studijų Londono karališkojoje muzikos akademijoje, koncertui pasirinko savo nepaprastai mėgiamą ir laisvai interpretuojamą romantizmo melodisto Fryderyko Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21.
Didžiausio dėmesio šio koncerto metu susilaukusiam pianistui, teko nelengva užduotis paskambinti ir išpildyti visą romantizmo epochos vunderkindo kūrinį fortepijonui ir orkestrui. Dieną prieš renginį savo susitikimais pasidalinę pakeleiviai – Ignas Maknickas ir Martynas Staškus, minėjo, jog kartu muzikuoti pasiryžta jau ketvirtąjį syki. Didelę simpatiją Fryderykui Chopinui jaučiantis pianistas šį vakarą įgyvendino vieną iš savo svajonių – pirmą kartą atliko visą minėto autoriaus Antrąjį koncertą. Neslepiamą susižavėjimą kūrėjo muzika Ignas Maknickas aiškina tuo, jog jam yra nepaprastai artimas lenkų kompozitoriaus muzikos turinys, taip pat ir galimybės atrasti naujas interpretacijas bei išreikšti savo pojūčius atlikime. Žodžiai atsispindėjo ir muzikoje, kai pianistas savitai atliko jį nuolatos lydinčio keliautojo opusą. Žavėjo Igno Maknicko trapios, bet įtaigiai ir puikiai pagrotos ne tik lėtos ir dainingos melodinės linijos, bet ir greiti bei smulkūs pasažai, taip pat atsiskleidė ir atlikėjo vidinė būsena, kuri, atrodytų, buvo nepaprastai rami, tačiau aiškiai atspindinti kūrinio pajutimą. Pridurčiau, jog veržli orkestro pradžia vertė pagalvoti ar nebus solistas nustelbtas. Vis dėlto simfoninis instrumentų kolektyvas maloniai nustebino užleidęs pagrindinį vaidmenį atlikėjui, ir net tyliausi Igno Maknicko pasažai buvo puikiausiai girdimi.
Rusų kilmės pianisto Daniilo Trifonovo minkštu tušė prie instrumento besižavintis atlikėjas lygiuojasi būtent į šį pianistą ir ta įtaka išties jaučiama. Tuo įsitikinti teko suskambus Fryderyko Chopino koncerto antrajai daliai Larghetto. Lyriškoje dalyje trapūs sąskambiai atlikti buvo ypač jautriai bei dainingai, greitesni pasažai susiliedavo į vieną spalvinį koloritą, atsiremdami į stambesnes natų vertes, o vėliau leisdami spalvoms išsisklaidyti ore. Tuo tarpu paskutinė koncerto dalis, greitoji Allegro-Vivace šokio ritmu, žėrėjo virtuoziškais pianisto pasažais bei orkestro išplėtotomis ir skambiomis partijomis.
Kaip interviu metu teigė vakaro dirigentas Martynas Staškus, niūrias ir tamsias rudens nuotaikas šio vakaro koncerte keičia pozityvi bei šviesi Jeano Sibeliaus simfoninė muzika, kuri yra skaidrus jaunatviškumo simbolis. Būtent tokia nuotaika ir buvo išreikšta Vilniaus fortepijono festivalio renginyje, kuriame suskambo suomių kompozitoriaus šiaurietiško pobūdžio simfoninė poema „Suomija“. Iškilmingi varinių pučiamųjų gaudesiai bei aktyvūs ir ekspresyvus dirigento mostai šventiškai pateikė finalinį festivalio koncertą. Pozityvi simfoninės poemos muzikinė medžiaga bei įtaigus ir puikiai interpretaciškai išbaigtas kūrinys įtraukė ir vertė sekti kiekvieną frazę, muzikinę melodinę liniją bei bent menkiausią muzikinės medžiagos kontrastą.
Labai palankiai ir viltingai suskambo ir kita Jeano Sibeliaus kompozicija, paskutinioji muziko Simfonija Nr. 7 C-dur, op. 105., kur nepaprastai jautriai ir iškalbingai buvo išplėtotos lyriškos melodinės linijos arba su dideliu entuziazmu bei skambiai pateiktos greitos kompozicijos padalos. Tiesa, reiktų pastebėti, jog kai kuriose vietose pritrūko tikslumo ir sklandaus orkestro instrumentų „pokalbio“ tarpusavyje. Pavyzdžiui, tyliuose styginių intarpuose trūko vieningumo, to nenusakomo pojūčio, kai rodos visa grupė griežia vienu kvėpavimu. Tuo tarpu veržlumo reikalaujančiuose muzikos kūrinio epizoduose norėjosi dar ryškesnės ekspresijos. Tačiau kūrinys kėlė šiltas emocijas ir kaip teigė dirigentas, suomių kompozitoriaus kūryba persmelkta paprastų, plačių romantiškų melodijų ir nuosaikios harmonijos puikiai derėjo su pianisto pasirinktu romantizmo Fryderyko Chopino opusu.
Naujais įspūdžiais koncertą papildantys bisai bei atlikta iškalbinga ir atspalviais alsuojanti instrumentinė muzika pateisino Vilniaus fortepijono festivalio finalo lūkesčius. Atsiliepiant į viso festivalio paantraštę „Pakeleiviai“, galima būtų sakyti, kad pakeleiviais šiuo atveju tapo ne tik atlikėjai, kompozitoriai ir dirigentas, bet ir klausytojai, kurie viso Vilniaus fortepijono festivalio metu įspūdžiais nusėtu keliu kartu klajojo su ryškiais atlikėjais. Pianistės bei festivalio meno vadovės Muzikos Rubackytės teiginys – „Rodome Lietuvai naujus vardus, o apie mus kalba pasaulis“, manyčiau labai tikslingas, atgabenęs mūsų šalies klausytojams negirdėtų interpretacijų ir kokybiškos, akiratį praplečiančios muzikos medžiagos (pavyzdžiui, pirmą kartą Lietuvoje atliktą Franzo Schuberto ir Ferenco Liszto fantazijos „Klajūnas“ versiją), o simbolinis šio vakaro koncerto pavadinimas „Į plačius vandenis“ byloja apie sėkmingai prasidėjusį ir besitęsiantį ilgą jaunojo pianisto kelią į muzikos aukštumas.
