Paskutinis dienoraščio puslapis. BALTIJOS AIDAI

Penkioliktąją Birštono vasaros menų akademiją ir festivalį „Birštono vasaros muzika“ užbaigė pianistės Monikos Dars rečitalis „Baltijos aidai“. Tai buvo labai gerai apgalvota programa, kurios dramaturgiją kūrė ne vien pasirinktų autorių pavardės, bet ir konkreti kūrinių seka.

Šįkart keturių Baltijos šalių kompozitorių – Zitos Bružaitės, Pēterio Vasko, Arvo Pärto ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – kūriniai nebuvo jungiami geografiniu principu, vieną nacionalinę mokyklą keičiant kita. Monika juos išdėstė pagal muzikos būseną ir dramaturginę logiką. Ir tai buvo esminis programos privalumas. Kaip ir tai, kad didžioji dalis kūrinių daugeliui mūsų klausytojų buvo mažai ar visai nežinomi. Iš Pärto kūrinių atpažįstama, žinoma, „Für Alina“, tačiau abi ankstyvosios Sonatinos, Vasko fortepijoniniai kūriniai, Zitos Bružaitės „Bangos“, o ir Čiurlionio Sonata F-dur mūsų koncertų salėse skamba retai. Taigi klausytojas čia negalėjo kliautis iš anksto pažįstamų kūrinių atpažinimu – programos visumą turėjo atskleisti pats atlikimas ir kūrinių tarpusavio ryšiai. Be to, lengvų kūrinių čia nebuvo. Vieni reikalavo didelio techninio pasirengimo, kiti – ypatingo vidinio susikaupimo, o visa programa – gebėjimo ilgą laiką išlaikyti skirtingų muzikinių pasaulių įtampą.

Zitos Bružaitės „Bangos“ atliko aiškią įžangos funkciją. Rečitalis prasidėjo ne tyla ir ne meditatyviu „šiaurietišku“ skambesiu, kurio galbūt būtų galima tikėtis iš pavadinimo „Baltijos aidai“, bet judėjimu – kintančia faktūra, nuolat atsinaujinančiu impulsu. Konkrečių programinių kūrinio paaiškinimų neturime, todėl ir nereikia muzikai primesti siužeto. Tačiau pats bangavimo principas – kylantis, nykstantis ir vėl atsinaujinantis judėjimas – labai natūraliai įvedė į visą vakaro eigą.

Po šios įžangos programoje išryškėjo trys didesnės dalys.

Pirmoji prasidėjo Pēterio Vasko „Vasaros vakaro muzika“. Šis 2009 metais sukurtas kūrinys siejasi su Vasko ilgai formuotu fortepijoniniu „Metų laikų“ ciklu ir gali būti suvokiamas kaip savotiškas jo tęsinys. Pats kompozitorius yra kalbėjęs apie besibaigiančią vasaros dieną, lėtėjantį laiką, sugrįžtančius prisiminimus. Muzika prasideda ramiai, tačiau jos vidinė įtampa pamažu auga, o pabaigoje vėl grįžta į rimtį.

Po Vasko suskambo Arvo Pärto Sonatina Nr. 1, op. 1. Ir čia prasidėjo viena įdomiausių programos linijų. Pärtą šiandien pirmiausia atpažįstame iš tintinnabuli stiliaus. Tačiau 1958 metais sukurta Sonatina priklauso visai kitam jo kūrybos laikotarpiui. Tai jauno kompozitoriaus darbas, kuriame dera neoklasikinė forma, gerokai sudėtingesnė harmoninė kalba ir polifoninis mąstymas.

Klausantis šios muzikos labai aiškiai suvoki, kiek toli dar iki „Für Alina“.

Ir kaip tik dėl to Sonatina tampa įdomi ne kaip kompozitoriaus jaunystės kuriozas, bet kaip jo kūrybinio kelio dokumentas.

Tarp pirmosios ir antrosios Pärto sonatinų Monika įterpė Pēterio Vasko „Žiemos peizažą“. Tai vienas tiksliausių programos dramaturginių sprendimų. „Baltā ainava“ – „Baltas peizažas“ – sukurtas 1980 metais ir vėliau tapo pirmąja Vasko „Metų laikų“ ciklo dalimi. Pats kompozitorius kūrinį yra apibūdinęs labai lakoniškai: viskas balta, prasideda nauji metai.

Muzika užrašyta be taktų brūkšnių, todėl jos laikas tarytum praranda įprastą pulsą. Po aktyvaus pirmosios Pärto Sonatinos muzikinio vyksmo Vasko muzika sustabdė pulsą. Ir iš tos baltos, beveik sustingusios būsenos prasidėjo antroji Sonatina. Taip du to paties opuso kūriniai buvo išskirti. Jie nebeskambėjo kaip du greta sudėti ankstyvojo Pärto pavyzdžiai. Tarp jų atsiradęs Vasksas privertė antrąją Sonatiną išgirsti iš naujo. O svarbiausia – po jos be pauzės nuskambėjo „Für Alina“.

Šis perėjimas programoje buvo ypač prasmingas.

Tarp 1958–1959 metų sonatinų ir 1976 metais sukurtos „Für Alina“ – beveik du Pärto kūrybinio gyvenimo dešimtmečiai, didžiulė stilistinė kaita ir ilgas naujos kalbos ieškojimas.

Todėl „Für Alina“ čia nebuvo tiesiog žinomiausias programos kūrinys. Ji tapo dviejų sonatinų pradėto pasakojimo tęsiniu ir kartu didžiulio kūrybinio lūžio ženklu. Tai, ko jaunystės muzikoje ieškota sudėtingesne faktūra ir konstrukcija, po daugelio metų buvo sutelkta į kelis būtinus garsus.

Po „Für Alina“ be ryškaus dramaturginio lūžio atsivėrė Čiurlionio preliudai. Pärto ir Čiurlionio muzikinė kalba pernelyg skirtinga, kad ieškotume tiesioginių stilistinių sąsajų. Tačiau ryšys atsirado kitu lygmeniu – koncentracijoje, gebėjime nedidelėje fortepijoninėje formoje sutelkti labai daug vidinės minties.

Ir tada – Sonata F-dur, VL 155. 1898 metais sukurta keturių dalių Sonata priklauso ankstyvajam Čiurlionio kūrybos laikotarpiui. Tai vienintelė išlikusi jo fortepijoninė sonata; tuo pačiu metu sukurta cis-moll sonata laikoma dingusia. Čia girdime dar ne tą Čiurlionį, kurį lengviausiai atpažįstame iš vėlyvųjų preliudų, fugų ar simfoninių poemų. Jaunas kompozitorius mokosi valdyti didelę romantinės sonatos formą – keturių dalių ciklą: Allegro moderato – Andante – Scherzo – Finale.

Pärto sonatinos ir Čiurlionio Sonata – kompozitorių jaunystės kūriniai. Tokie darbai labai dažnai lieka didžiojo kūrybinio palikimo paraštėse. Kai jau žinome, kuo kompozitorius tapo, norime girdėti pirmiausia tai, kas labiausiai atitinka mūsų susikurtą jo paveikslą. Pärtas – tintinnabuli. Čiurlionis – brandieji preliudai, fugos, simfoninės poemos.

Tačiau tada prarandame galimybę išgirsti kūrybos raidą. Ankstyvasis kūrinys leidžia pamatyti ne rezultatą, o procesą: kokias formas kompozitorius iš pradžių rinkosi, kokia muzikinė kalba jam buvo artima, ko vėliau atsisakė, kas transformavosi. Ir tada net brandųjį kūrinį galime išgirsti kitaip.

Pärto atveju šis kelias „Baltijos aiduose“ buvo parodytas ypač aiškiai: dvi Sonatinos – ir „Für Alina“.

Čiurlionio Sonata atliko kiek kitą funkciją. Ji nevedė į vėlyvąjį Čiurlionį tiesiogine chronologine seka, tačiau po preliudų atvėrė galimybę pažvelgti į jo kūrybos pradžią jau žinant visą tolesnį palikimą.

Štai kodėl verta grįžti prie studijinių kūrinių.

Tokios programos atlikėjui neužtenka vien techninio pasirengimo. Monikai Dars teko labai skirtingi pianistinio mąstymo būdai: Bružaitės judėjimas, Vasko išretintas laikas, ankstyvojo Pärto konstruktyvumas, „Für Alina“ skaidrumas, Čiurlionio preliudų harmoninės spalvos ir pagaliau didelė Sonatos forma. Ji visa tai sujungė ne niveliuodama skirtumus, bet juos išryškindama.

Todėl rečitalis paliko stiprų įspūdį ne tik kaip atlikimas. Programos koncepcija buvo juntama nuo pirmojo kūrinio iki paskutinio.

Ir čia „Baltijos aidai“ labai tiksliai susijungė su tuo, apie ką kalbėjome visą Akademijos savaitę.

Pirmąją dieną Ervido Balčiūno Wagnerio sonatą mėginome suvokti ne kaip atskirą numerį prieš koncertą, o kaip jo programos dalį. Marija Širvinskaitė apie Vivaldi ariją kalbėjo ne biografiniais faktais, o bandydama paaiškinti, ką pati joje girdi ir supranta.

Kituose vakaruose vėl ir vėl grįždavome prie to paties klausimo – kodėl vienas kūrinys programoje atsiranda greta kito ir ką toks sugretinimas pakeičia.

„Baltijos aiduose“ į šį klausimą atsakė pati programa.

Paskutinis dienoraščio įrašas
Šį dienoraštį pradėjau žodžiais „Tarp natų“.

Per visą savaitę šis pavadinimas įgijo vis kitą prasmę. Kartais tarp natų ieškojome interpretacijos. Kartais – istorinio konteksto. Kartais – atlikėjo santykio su kūriniu. Kartais – ryšio tarp dviejų programos numerių.

„Baltijos aidai“ priminė dar vieną dalyką: prasmingai sudaryta programa taip pat yra interpretacija. Ji gali parodyti tai, ko atskirai klausydamiesi kūrinių galbūt nepastebėtume.

Todėl paskutinio Akademijos vakaro išvada man labai paprasta. Neužtenka pasirinkti gerus kūrinius. Reikia suprasti, kodėl jie turi skambėti kartu.

Gal būtent apie tai visą savaitę ir kalbėjomės.

Tarp natų.

Abstract

The fifteenth Birštonas Summer Academy of Arts and the Birštonas Summer Music Festival concluded with pianist Monika Dars’s recital Echoes of the Baltics. The programme brought together works by four Baltic composers – Zita Bružaitė, Pēteris Vasks, Arvo Pärt and Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – not as a geographical panorama, but according to their musical states and dramaturgical relationships. Bružaitė’s Waves served as an introduction, while excerpts from Vasks’s The Seasons framed Pärt’s two early Sonatinas. The uninterrupted transition from the Second Sonatina to Für Alina revealed the profound transformation of Pärt’s musical language over almost two decades. Čiurlionis’s preludes and his rarely performed early Sonata in F major, VL 155, extended the programme’s central idea: early works allow us to hear not only what a composer eventually became, but also the process of artistic development. Dars united technically and emotionally demanding works into a coherent recital while preserving their contrasting musical languages. Echoes of the Baltics thus offered a fitting conclusion to the Academy diary and to its recurring question of what lies “between the notes”: a thoughtfully constructed programme can itself become an act of interpretation, revealing why particular works need to be heard together.