Pažaislyje nuskambėjo „Teresė“
XXIX Pažaislio festivalio kelias liepos 26-ąją vingiavo į vienuolyno šventorių, kur senųjų liepų ir baroko architektūros apsuptyje išgirdome vieną paskutiniųjų prancūzų lyriko Jules’o Massenet’o (1842- 1912) operą „Teresė“. Massenet sukūrė 25 lyrines muzikines dramas, dvi iš jų „Manon“ ir „Verteris“ neblogai žinomos Lietuvos žiūrovams, buvo pastatytos Vilniaus ir Kauno teatruose, tuo tarpu „Teresė“ pirmąsyk skambėjo Lietuvoje, girdėjome jos koncertinį atlikimą, retą ir pasaulio teatrų scenose bei koncertų salėse.
Šįsyk lyrinę dramą atliko pripažinti tarptautiniu mastu solistai: Justina Gringytė (mecosopranas), Edgaras Montvidas (tenoras), Tadas Girininkas (bosas), LNOBT orkestras ir vyrų choras, raiškiai diriguojami Ričardo Šumilos.
Nuo pirmųjų muzikos taktų klausytojai pasinėrė į neramius XVIII a. laikus Prancūzijoje, kuomet čia vyko Didžioji revoliucija, skaldydama tautą į rojalistus ir revoliucionierius. Šių neramių įvykių centre – pagrindinė operos herojė Teresė, kuri blaškosi tarp pasirinkimo: meilė ar pareiga savo vyrui. Teresė pasirenka pareigą, tad meilės lūkesčiai ir aistros negailestingai nupučiamos revoliucijos piktųjų jėgų bei intrigų. Operos turinys nėra romantiška meilės istorija – tai gyvenimo, pasirinkimo ir žūties istorija.
Šioje pusantros valandos trunkančioje operoje pirmuoju smuiku griežia Massenet muzika: melodinga, jaudinanti, su puikiomis, išplėtotomis arijomis, duetais, meistriškai instrumentuota. Muzika, o tai būdinga prancūzų lyrinės operos kūrėjams, liejasi kaip nepriekaištingas arfų skambesys, kaip ramios jūros bangavimas tylų, apgaulingą vakarą, pasiekdama audringą kulminaciją operos finale, palikdama revoliucinius įvykius nelabai juntamame fone...
Tokią muziką įprasminti bei subtiliai perteikti klausytojams gali tik kilnūs ir taurūs balsai. Šįsyk Lietuvos geriausieji: Edgaro Montvido itin muzikalus, jautrus, aksominis tenoras, Justinos Gringytės išpuoselėtas, raiškus visuose registruose mecosopranas ir jų nepriekaištinga darna duetuose, patikimas, stabilus Tado Girininko bosas. Klausant tokio lygio solistų apėmė pasididžiavimas – štai kokių balsų dabar turime Lietuvoje, jie galėtų reprezentuoti mūsų vokalinio meno pasiekimus bet kurioje pasaulio šalyje ne mažiau sėkmingai nei „Grand Opéra“ (Nacionalinis operos teatras Paryžiuje / Théâtre National de l’Opéra) solistai.
Koncertinis atlikimas žavus ir dar vienu aspektu: dabar, kai jokia opera ar baletas nebepastatoma be gausaus, o kartais net perteklinio vizualumo, kai, regis, jau nebeįmanoma pastatyti spektaklio be vaizdo projekcijų, šviesų efektų, prabangiausių kostiumų ir pan., - koncertinis atlikimas byloja, kad įmanoma ir kartais net būtina tiesiog išgirsti muziką. Koncertinis atlikimas palieka teisę klausytojams panirti į pačios muzikos tėkmę ir jos taurų atlikimą. Liepos 28-ąją „Teresė“ skambės Valdovų rūmuose, tad ir vilniečių laukia įstabus prancūzų muzikos vakaras.