Pažintis: Giedrius Nakas ir būsimi jo burtai

 „Muzikos barų“ pažintis su Giedriumi Naku turėjo įvykti jau seniai – dar 2018-taisiais, kai pristatė antrąjį albumą „No Fear, Full Of Love“. Jokios baimės ir tik meilė muzikai jį nuvedė į Niujorką, kur prie įrašo dirbo ryškiausi niekuomet nemiegančio miesto džiazo profesionalai (būgnininkas Justinas Brownas, saksofonistas Troy’us Robertsas ir kt.). Mokėsi jis Vilniuje, Groningene, Hagoje, tame pačiame Niujorke, bet galiausiai vis vien grįžo namo. Daug metų grojęs su dauguma lietuviškos scenos vardų, Giedrius šiuo metu įrašinėja naują albumą „Burtai“. Jame – soul, pop muzika, žaidimas 80-tųjų skambesiu ir jo paties vokalas. Pagaliau G. Naką bus galima pristatyti ne tik kaip muzikantą, bet ir dainininką.

Kalbamės karantinui švelnėjant ir, tikėkimės, artėjant į pabaigą. Per šį laikotarpį muzikantas ir dėlioja paskutinius albumo įrašymo taškus. Sako, kad susidūrė tik su viena klasikine, amžiais kūrėjams aktualia problema – inspiracijų trūkumu: „Sėdėdamas namie ir žiūrėdamas į indus ar šaldytuvą nejaučiau daug stimulo kurti. Kai gyveni spalvingą gyvenimą, susitinki su žmonėmis, gimsta daug idėjų. Dažnai žmonės galvoja, kad mėnesiui išvažiavę į izoliaciją, pavyzdžiui, į sodybą, ten ims kurti šedevrus. Taip, pirmas dienas kita aplinka tikrai įkvėps, bet jei ten pasidarys nuobodu, gal išvis nieko ir nesukursi.“

- Kaip prisistatai žmogui, kuris apie Giedrių Naką nėra girdėjęs?

Priklauso nuo to, kur atsiduriu. Jei važiuoju į gastroles su teatro kolektyvu, esu tiesiog pianistas, jei su savo džiazo projektu – džiazo pianistas, kompozitorius, dabar ir dainininkas. Vieno atsakymo neturiu, bet teisingiausia sakyti, jog esu muzikantas. Nemėgstu pristatyti savęs tik kaip vieno žanro muzikanto – neturiu tikslo tapti geriausiu vienos krypties specialistu, jei dėl to turėsiu atsisakyti kitos man patinkančios muzikos.

-Neseniai mačiau, jog socialiniame tinkle „Facebook“ dalinaisi albumais, padariusiais tau didžiulę įtaką. Atlikėjai labai skirtingi – „Coldplay“, Erykah Badu, „Earth, Wind & Fire” ir kiti. Niekuomet neužstrigdavai tik viename žanre?

Tame sąraše turėtų būti keli šimtai albumų, kad suprastumėte, kokia muzika mane formavo. Rokas, šokių muzika, fankas...Viskas susipynė. Kai mokiausi džiazo, didžioji dalis mano klausomos muzikos buvo džiazas. Kadangi mano tėtis (Šarūnas Nakas – aut. past.) yra kompozitorius, giminės – aktoriai ir režisieriai, namuose visuomet kažkas skambėjo. Tik vėliau supratau, kad ne visi vaikai augo taip, kaip aš. Klausydavome Sade, Stingo, „Earth, Wind & Fire”. Su sese pešdavomės, ką garsiai leisime namuose. Kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vyravo klasika, bet visuomet domėjausi ir kita muzika.

Kuo daugiau muzikos klausaisi, tuo geriau suvoki, kaip ji veikia. Muzikantui labai vertinga domėtis plačiau už jo kuriamo žanro ribų. Dažnai klasikai šaiposi iš džiazo atlikėjų, kad šie tik improvizuoja, o pastarieji pašiepia klasikus, grojančius iš natų. Bet jei nori tapti profesionalu, reikia nuolat plėsti akiratį. Jei manai, kad vienintelė gera grupė yra „The Beatles“, tu teisus, bet yra milijonai kitų nuostabių projektų. Čia tas pats, kas visą gyvenimą valgyti tik picą. Taip, pica skanu, bet yra ir kitų patiekalų.

-2018-taisiais išleidai albumą „No Fear, Full Of Love“, įrašytą su Niujorko džiazo žvaigždėmis. Skaičiau kelias nuomones, jog albumo lengva klausytis ir tiems, kurie šiaip jau neklauso džiazo. Tau tai didelis privalumas – patenkinti mases?

Lietuvoje yra nedidelė dalis žmonių, išmanančių ir besidominčių džiazu, žinančių daugiau nei Milesą Davisą ar Vytautą Labutį. Daugelis naudoja žodį „padžiazuoti“ – ką jis išvis reiškia? Kažkam tai asocijuojasi su vyno taure ir ramiu, lengvu džiazo koncertu. Bet to yra visame pasaulyje ir dėl to negalima pykti.

Man didelis komplimentas, kai džiazu nesidomintys žmonės pamilsta mano kūrinius. Nesiekiu įtikti kritikams, o tiesiog noriu kurti gerą muziką. Masės nelabai žino, kas esu – bet jei vienas iš dešimties žmonių pamatė, išgirdo ar pamėgo, tuo džiaugiuosi. Kartais žmonėms atrodo, jog jeigu muzikos neklauso tūkstančiai, ji nevertinga. Bet juk tai ne tiesa.

  Leono Somovo nuotr.

-Išmaišei daug pasaulio, mokeisi Hagoje, Niujorke, Groningene. Ko pasiilgsti Vilniuje, palyginus su didžiųjų pasaulių miestų džiazo scenomis?

Sisteminių dalykų, iniciatyvos. Ten geresnės mokyklos, dėstytojai, didesnis finansavimas kultūrai, gilesnės džiazo tradicijos, daugiau žmonių eina į koncertus, nes yra daugiau pasirodymams skirtų vietų.

Mes patys, kaip džiazo muzikantai, turėtume bandyti sudominti, edukuoti, šviesti publiką. Švietimas yra pagrindinė statybinė medžiaga. Vienas ar du muzikantai juk nesukurs visos šalies scenos. Suprantama, kodėl mažoj šalyje tokia padėtis – Niujorke nišiniai klubai išsilaiko dėl didžiulio gyventojų kiekio, o čia, turbūt, neišgyventų.

Būtų smagu sulaukti valstybinio palaikymo, bet džiazas niekada nebuvo ir nebus pirmas muzikinis prioritetas. Norėtųsi finansavimo iš turtingų verslininkų, paskatinti investuoti ne į vilas ir auksines tvoras, o į kultūrą – palaikyti muzikines erdves, festivalius, nupirkti reikalingą mokymosi įrangą. Tai didelė investicija į mūsų kultūrą. Jei atsirastų žmonių, matančių tame prasmę, situacija keistųsi.

-O kaip reprezentuojamą Lietuvos sceną norėtum matyti?

Nežinau, kokie turėtų būti muzikinio eksporto kriterijai. Yra daug atlikėjų, kurie įdomūs performeriai, bet prasti dainininkai. Kiti gali dainuoti, bet nemoka valdyti publikos. Jei išsiųsime į užsienį Andrių Mamontovą, turbūt, pataikysime, bet ar jis reprezentuoja dabartinę sceną? O gal reikia siųsti Free Fingą? Bet jo muzika – pakankamai nišinė, ar ji gali mums atstovauti? Lietuviškas identitetas turėtų būti aktualus pasauliui, juk neatliksime liaudies motyvų apavę atlikėjus klumpėmis... Kyla klausimas, koks mūsų skambesys? Sakyčiau, tas, kas bando atliepti pasaulio situaciją, bet netaiko į mases. Būtų visai tikslinga siųsti estradinės pop muzikos atlikėjus, nes didžioji Lietuvos dalis to ir klauso. Bet ar tai būtų teisinga? Nemanau. Nenorime savęs taip pristatyti.

Nereikia tapti dar vienu Sauliumi Prūsaičiu, Monique, Jazzu ar tuo pačiu Free Finga. Reikia bandyti tapti savitu artistu, kurti naują kryptį. Tai baisesnis, sunkesnis kelias, bet daug įdomesnis. Pavyzdžiui, kiek Lietuvos soulo atlikėjų galėtume išvardinti? Jų beveik nėra. Nors tai puiki muzika, galinti pasiekti žmones. Tai ir išsilavinimo klausimas – jei tam tikra muzika tavęs niekuomet nepalietė, gal nepalies ir dabar. O aš soulą girdėjau visą vaikystę ir norėčiau, kad išgirstų ir kiti.

-Karantino laikotarpiu stengeisi ieškoti naujų formų bendrauti su publika – rengei koncertus „Instagram“ platformoje iš namų. Ar tai padėjo bent kažkiek pajausti gyvo pasirodymo patirtį? Ir ar pavyko sukurti kažką naujo?

Jaučiausi kaip tikrame koncerte, nes turėjau galvoti, kaip sujungti dainas, ką kalbėti tarp jų. Gal čia mano klaida, bet nesu labai aktyvus socialinių medijų naudotojas, nekeliu kruopščiai parengto turinio kiekvieną dieną, neįtraukiu auditorijos. Nesijaučiu toks įdomus, kad kiekvieną dieną galėčiau sudominti savo mintimis ar veikla.

Dabar baiginėju albumo „Burtai“ įrašymą. Sukūriau dar vieną dainą, patobulinau porą kompozicijų, nes po šio albumo noriu vėl įrašyti džiazo albumą. „Burtai“ – pirmas mano bandymas dainuoti. Planas buvo viską išleisti dar balandžio mėnesį. Dėl karantino pristatymo koncertas buvo nukeltas ir supratau, kad nėra kur skubėti. Leidau sau pailsėti, nes anksčiau per daug save spaudžiau, reikėjo atleisti vadeles. Karantinas man labai pagelbėjo. Jei jausdavau, kad šiandien neišeina – nieko ir nedarydavau.

Iškilo tik viena problema – įkvėpimo trūkumas. Sėdėdamas namie ir žiūrėdamas į indus ar šaldytuvą nejaučiau daug stimulo kurti. Kai gyveni spalvingą gyvenimą, susitinki su žmonėmis, gimsta daug idėjų. Dažnai žmonės galvoja, kad mėnesiui išvažiavę į izoliaciją, pavyzdžiui, į sodybą, ten ims kurti šedevrus. Taip, pirmas dienas kita aplinka tikrai įkvėps, bet jei ten pasidarys nuobodu, gal išvis nieko ir nesukursi.

-Neseniai iš naujo albumo pristatei singlą „Aš dar laukiu“, kuriame 80-tųjų synth pop muzikos skambesys. Ar tai – bandymas pataikyti į dabartines tendencijas?

Man kaip tik norisi viską daryti priešingai. Jeigu visi kuria pagal 80-tųjų skambesį, pradedu galvoti, o ką aš galiu su tuo nuveikti? Jei išgirdau šešias vienodo stiliaus dainas, ar reikia dar ir septintos? Turbūt, ne. Aišku, jei žmonėms jos patinka, nereiškia, kad visos blogos.

„Aš dar laukiu“ istorija tokia: praėjusią vasarą nusipirkau 80-tųjų dainose skambantį sintezatorių „Prophet“. Tada klausiausi „Kabloonak“ albumo pristatymo koncerto ir man labai patiko, kaip paprastai, minimalistiškai atliekama jų muzika. Pagalvojau, kad būtų smagu ir man pabandyti tokią paprastą dainą sukurti. Bet kai įsijungiau sintezatorių ir pradėjau groti masyviais tembrais, supratau, kad tai bus 80-tųjų hitus primenanti daina. Buvo netikėta ir smagu, nes pats instrumentas įkvėpė tokiai kūrybai.

Anksčiau turėjau mintį visą albumą „Burtai“ įrašyti ritmenbliuzo, neo-soul stiliumi, bet gavosi lengvas žanrų miksas. Toks užmojis ir buvo: mokytis ir daryti tai, kas įdomu. Dalis dainų bus labiau akustinės, kitos daugiau elektroninio ritmenbliuzo skambesio. Nors dauguma kūrinių – lietuviški, natūraliai atsirado pora angliškų, bet nesipriešinau tam ir palikau.

Viską įrašiau, įdainavau ir prodiusavau pats. Tik vienam kūriniui pasikviečiau atlikėją Cheri, kai ką įrašė keli draugai. Žinoma, klausiau kolegų patarimų, bet vadovavausi savo idėjomis. Buvo labai naudingas ir įdomus mokymosi procesas.

Vytauto Dranginio nuotr.

-Kažkada minėjai, jog tau kur kas įdomiau ne tai, ką asmeniškai sugrosi, bet ką gali nuveikti su kitais muzikantais.

Taip, bet tuo metu kalbėjau apie gyvą pasirodymą. Įrašinėdamas albumą norėjau pažiūrėti, kas gautųsi, jei viską daryčiau vienas. Nuolatos aktyviai groju su daugybe atlikėjų („Saulės kliošas“, Jurga Šeduikytė, Linas Adomaitis ir kt. – aut.past.) ir svarsčiau, koks būtų mano vieno skambesys?

Dabar daug aiškiau matau, ko noriu iš kitų žmonių koncertų metu, ką galiu patarti, detaliau suvokiu muzikinius dalykus. Darbas vienam yra puikus tobulinimosi įrankis.

-Prieš metus taip pat sakei, kad nori kurti lietuviškąjį ritmenbliuzą. Kokį progresą mūsų scenoje matei per šį laikotarpį?

Lietuvoje dabar žanrų įvairovė. Naujų grupių tiek daug! Kalbant apie ritmenbliuzą, reikia paminėti Free Fingą, 2018 m. pabaigoje išleidusį pirmą lietuvišką ritmenbliuzo albumą „Pick Up Line“. Labai džiaugiuosi, kad jis tai sėkmingai įgyvendino ir sulaukė klausytojų dėmesio. Mano paties stilistika yra mažiau urban/hip-hop, labiau soul‘inis ritmenbliuzas. Galbūt tai bandymas praplėsti žanro ribas, eksperimentavimas su elektronikos ir įvairių srovių elementais. Norėčiau modernesnės produkcijos, bet to dar irgi mokausi. O gal mano mažiau šiuolaikinis skambesys kažkam pasirodys daug įdomesnis?

-Birželio 18 d. vyks tavo albumo pristatymo koncertas muzikos klube „Tamsta“. Kaip jis atrodys šiuo keistu laikotarpiu?

Koncertas bus gan intymus. Jis turėjo būti skirtas trisdešimčiai žmonių, bet dabar skaičius padidėjo. Reikės išlaikyti atstumus tarp stalų, todėl turėtų ateiti apie 60-70 klausytojų. Noriu save parodyti kaip kūrėją, pasidalinti savo dainų kūryba ir vizija. Labai džiaugiuosi, kad pavyko surinkti tikrą svajonių grupę šiam pasirodymui (J. Gliaudelis, P. Vaicekauskas, J. Starinskaitė, Ž. Bačkus, Cheri, T. Botyrius). Tikiuosi, kad atsiras žmonių, kuriems tai įdomu ir kurie karantino metu pasiilgo gyvų pasirodymų. Dar nesu daug kartų pats dainavęs publikai – toks iššūkis yra viena priežasčių, kodėl rengiu koncertą, mokausi ir siekiu sužinoti daugiau.

-Giedriau, nebijai kad tave publika vis dar pripažįsta kaip pianistą, grojantį su Lietuvos muzikos žvaigždėmis, o ne individualų artistą?

Tuo net neabejoju. Esu sugrojęs kelis tūkstančius koncertų kaip pianistas, bet tik kelis – kaip vokalistas. Todėl natūralu, kad žmonės mane dar tapatina su kitais vardais. Kol neišleidau naujojo albumo, nelabai egzistuoju kaip dainininkas. Dabar žmonės galės mane išgirsti gyvai, įvertinti albumą ir suprasti, kas toks yra Giedrius Nakas.

Vytauto Dranginio nuotr.

Pagrindinė nuotrauka: A. Mažylio