Pianistas Romualdas Lukošius: „Veronikos Vitaitės pamokas prisimenu iki šiol“

Lietuvos klausytojams gerai pažįstamas Romualdo Lukošiaus ir Rimanto Jurkonio duetas – pianistai subtiliai ir šmaikščiai perfrazuoja populiarias klasikines melodijas, išdaigiškai į vieną muzikinį audinį sujungia klasikos ir populiariosios muzikos hitus. Romualdui Lukošiui šie metai jubiliejiniai, tad ta proga – „Muzikos barų“ pokalbis su 70-metį atšventusiu pianistu.

– Kokie buvo Jūsų pirmieji žingsniai muzikoje? Kuriuos mokytojus ryškiausiai prisimenate?

– Kiek save iš vaikystės atsimenu, Šiaulių vaikų muzikos mokykloje pirmiausia pradėjau mokytis groti akordeonu, mano pirmoji mokytoja buvo šviesaus atminimo profesorė Zita Abromavičiūtė. Matyt man gerai sekėsi, nes antroje klasėje buvo pasiūlyta pereiti į smuiko arba fortepijono specialybę. Pasirinkau fortepijoną, tačiau tuo metu mokykloje nebuvo fortepijono specialisto ir tik kai perėjau į trečią klasę, atvažiavo ką tik Konservatoriją baigusi ir gavusi paskyrimą į Šiaulius Veronika Vitaitė, o aš tapau jos pirmuoju mokiniu... Tai buvo nuostabiausias vaikystės metas, nes Veronikos Vitaitės pamokos buvo be galo įdomios, man būtų sunku keliais sakiniais apibūdinti, kokius rimtus pagrindus ji man padėjo ir apskritai kiek daug iš jos profesiniu požiūriu esu gavęs. Mokydamasis ketvirtoje klasėje jau grojau J. Haydno koncertą. Jos pamokas aš prisimenu iki šiol, Veronika Vitaitė yra Mokytoja iš didžiosios raidės!

Baigęs vaikų muzikos mokyklą, įstojau į tuometį Šiaulių muzikos technikumą (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija) ir toliau mokiausi pas Veroniką Vitaitę, iš jos gavau fundamentalią ne tik muzikos, bet ir gyvenimo suvokimo bazę. Ji buvo man kaip mama. Suvokti Bacho polifoniją, daugiabalses fugas pavyko tik jos dėka.

Pamenu, mokydamasis jau ketvirtame technikumo kurse turėjau išmokti F. Liszto koncertą baigiamajam egzaminui, bet po vasaros atostogų leidau sau „atsipalaiduoti“. Kai kelis kartus iš eilės į pamoką atėjau nepasiruošęs, prof. Vitaitė nė karto net balso nepakėlė, tik jau po ketvirto karto labai ramiu balsu atskaitė motinišką moralą. Susiėmiau iš karto, net rankas buvau pertempęs, teko gydytis. Įstojęs į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) natūraliai patekau pas Olgą Šteinbergaitę, Veronikos Vitaitės mokytoją. Baigęs konservatoriją gavau paskyrimą į Kauno muzikinį teatrą. Paskui – priverstinė tarnyba sovietinėje kariuomenėje Kaliningrade, grojau orkestre valtorna. Teko groti ir šokiuose, susirinkdavo aukšto lygio muzikantai, pavyzdžiui, iš tais laikais populiarios latvių grupės „Kredo“.

– Kada pradėjote groti duetu su Rimantu Jurkoniu? Prašyčiau papasakoti ir apie Šiaulių fortepijonų duetų festivalius.

– Prasidėjo tai Šiauliuose. Tuo metu fortepijoninius duetus jau grojo Liuda ir Kęstutis Grybauskai, Veronika Vitaitė ir a. a. Andrius Povilaitis. Rimantas, vilnietis, tada pagal paskyrimą taip pat dirbo Šiauliuose ir mes su juo duetu pradėjome groti akademinį repertuarą. Tačiau man labai imponavo 8–9 dešimtmečiuose buvęs populiarus lenkų pianistų duetas „Marek i Wacek“ (Marekas Tomaszewskis ir Wacławas Kisielewskis), kurs skambindavo klasikinių kūrinių aranžuotes ir parafrazes. Kai Rimantas grįžo į Vilnių, kurį laiką grojau su pianistu Sergejumi Šelmuku, net buvome išleidę įrašų kasetę. Deja, jis jaunas mirė. Po kurio laiko vėl pradėjome groti su Rimantu.

1995 metais Šiauliuose suorganizavau pirmąjį fortepijonų duetų festivalį. Tada šią iniciatyvą labai rėmė miesto savivaldybė. Surengiau penkis festivalius, o šeštąjį, kai jau buvau išvykęs dirbti į Vilnių, dar suorganizavo tuometė Šiaulių filharmonijos vadovė Nijolė Saimininkienė (dabar ji vadovauja Šiaulių chorui „Polifonija“). Būdavo tikrai geri festivaliai, dalyvius pavykdavo patogiai apgyvendinti, tiems laikams ir padorius honorarus išmokėti. Geras finansavimas leisdavo pasikviesti aukšto lygio duetų ir iš kitų šalių, prie festivalio turinio ir kokybės daug prisidėjo latvių pianistų duetai, visų pirma Nora Novik ir Rafikas Charadžanianas, dar vienas latvių duetas buvo atvažiavęs net iš Amerikos. Žinoma, dalyvaudavo ir lietuvių duetai – Veronika Vitaitė ir Ramutė Vaitkevičiūtė, Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. Festivalyje keturi duetai grodavo koncertus Šiauliuose, kiti keturi koncertuodavo kituose regionuose, o finaliniame koncerte susitikdavo visi dalyviai ir grodavo maždaug 10 minučių trukmės programas. Pamenu, vieno festivalio finaliniame koncerte prie dviejų fortepijonų susėdo visi šešiolika pianistų. Tai būdavo ne tik šventė, bet ir edukacija visam Šiaulių kraštui.

Deja, po 2005 metų Nijolės Saimininkienės surengto šeštojo festivalio ši tradicija užgeso ir tik po gero dešimtmečio ją atgaivino šiaulietis pianistas Rimantas Vingras, jau daug metų gyvenantis Londone.

– 2004-aisiais atvykote į Vilnių ir čia užsilikote...

– Surizikavau, nes mane vis kviesdavo Balio Dvariono muzikos mokyklai vadovavusi Laimutė Užkuraitinė. Šiauliuose turėdavau gerų mokinių, tačiau ilgainiui jų pradėjo labai mažėti ir tada supratau, kad gal ir verta persikelti į Vilnių. Atvykęs čia pradėjau dėstyti B. Dvariono mokykloje ir muzikos mokykloje „Lyra“. Su didžiuliu malonumu prisimenu bendravimą su tuomečiu Muzikų sąjungos prezidentu profesoriumi Rimvydu Žigaičiu, jo gerumą ir žmogišką šilumą. Nepamirštami jo organizuoti didieji muzikų paradai, edukaciniai koncertai visoje Lietuvoje, ir ne tik muzikos, bet ir bendrojo lavinimo mokyklose. Daugybę jų su Rimantu Jurkoniu apvažiavome.

– O kur dar vedė jūsų su Rimantu Jurkoniu maršrutai?

– Koncertavome Vašingtone, Lietuvos ambasadoje, tuomečio Lietuvos ambasadorius JAV Vygaudo Ušacko kvietimu. Vėliau buvo daug gastrolių Rusijoje, jas organizuodavo labai veiklus žmogus Dmitrijus Trubeckojus, kuris mane susirado per a. a. Sergejaus Šelmuko kontaktus. Dabar jau grojame šiek tiek mažiau.

– Kaip kuriate aranžuotes ir parafrazes? Pagal kokį principą?

– Pirmiausia man reikia kokios nors muzikinės idėjos, temos, kuri tampa pagrindine ir prie kurios galima prijungti harmoniškai, intonaciškai giminingą muzikinę medžiagą, o jungiant gali kisti ritminis piešinys, metras ir tempas. Pavyzdžiui, žinomą džiazo standartą – D. Ellingtono „Karavaną“ – transformavome į sambos ritmą. Šią idėją pasigavau atsitiktinai, žiūrėdamas kažkurią žiemos olimpiadą, kai dailiojo čiuožimo sportininkai šoko sambą pagal „Karavano“ temą. Panašiai gali nutikti ir su klasika, pavyzdžiui Schuberto temą sujungiu su Beethoveno harmonija. Dabar noriu sukurti lėtą parafrazę, panaudodamas populiariąją Giulio Caccini giesmę „Ave Maria“. Klausausi daug įrašų, būna ir taip, kad einant gatve nugirsta kokia nors melodija man tampa parafrazės pagrindu.

– Ar aranžuotes užrašote natomis, ar daugiau vietos tenka improvizacijai?

– Natomis užrašau nebent savo mokiniams, kai jiems duodu groti aranžuotes su manimi. Grodami su Rimantu natomis nesinaudojame, tik įrašais ir repeticijomis. Paprastai viskas lieka galvoje, o jei ką primirštame, pasiklausome įrašo.

– Tai gal ketinate kokį įrašą išleisti?

– Tokių minčių yra – išleisti 2012 metais LRT įrašytą mūsų koncertą Kristupo festivalyje su Vytautu Labučiu.

– Dėkoju už pokalbį.

Susiję nariai

Romualdas Lukošius

Pianistas, tarptautinio konkurso laureatas