Pianisto Viktoro Oresto Vagusevičiaus koncertuose derės novatoriškumas ir fortepijono muzikos raidos lūžiai

Pianistas Viktoras Orestas Vagusevičius, Vienoje studijuodamas šiuolaikinės fortepijono muzikos magistrą, ieško novatoriškų, skirtingų formų ir išraiškos priemonių fortepijono muzikos literatūroje. Dėl mažo dėmesio šiuolaikinei fortepijono muzikai Lietuvoje ir noro supažindinti su šios muzikos ypatingumu, atlikėjas ieško jos sąsajos su tradicinės akademinės muzikos kūriniais. Šių paieškų rezultatas – keturi koncertai pavadinimu „Keturi inovacijos portretai“. Koncertai vyks rugsėjo mėnesį skirtingose Lietuvos koncertų salėse: 3 d. Šiaulių „Polifonijos“ koncertų salėje, 5 d. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, 8 d. Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, 9 d. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.

Pamilęs fortepijoną būdamas vos septynerių, Viktoras Orestas šiandien nuosekliai skinasi kelią į fortepijono meno pasaulį. Įgijęs akademinį išsilavinimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Petro Geniušo klasėje, šiandien jis – Vienos muzikos ir scenos menų universiteto studentas. Pianisto savasties ieškojimų amplitudė neapsibrėžia vien akademine muzika, jis vis dažniau girdimas kaip šiuolaikinės muzikos, improvizacijos atlikėjas. Pastaraisiais metais itin daug koncertuoja kaip nebylaus kino įgarsintojas, o 2019 m. su didžiuliu pasisekimu debiutavo žymiausiame pasaulyje Pordenonės (Italija) nebylaus kino festivalyje.

Apie koncertų idėją, vietų ir programos pasirinkimus, asmeninį santykį su fortepijonu bei Austrijos ir Lietuvos scenų skirtimus – pokalbyje su Viktoru Orestu Vagusevičiumi.

– Kaip gimė artėjančio koncertų ciklo idėja?

– Studijuodamas Vienoje susipažinau su šiuolaikine ir dar negirdėta muzika. Gilindamasis į ją pradėjau mąstyti apie įvairias inovatyvumo išraiškos priemones skirtingose meno formose, ypač muzikos kūriniuose. Pamaniau, kad Lietuvoje fortepijono rečitalius, kuriuose būtų atliekama tiek klasikinė, tiek šiuolaikinė akademinė muzika, girdėti tenka gan retai. Tokiu būdu supratau, kad inovatyvumas galėtų tapti puikia koncerto ašimi.

– Kaip rinkotės koncertų vietas?

– Esu Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos absolventas, todėl jaučiu labai didelę šilumą ir meilę Lietuvos konservatorijoms. Šios vietos, mano akimis, yra puiki vieta atsiskleisti kiekvieno jauno žmogaus norams ir suvokimui, kuo nori tapti. O surengti koncertą Šiauliuose mintis gimė nebylaus kino seanso metu, kuriame grojau. Šiuo miestu ypač žaviuosi ir visada laukiu progų į jį nuvykti. Taip pat smagu, kad Lietuvos kultūros tarybos dėka koncertai konservatorijose bus nemokami.

– Kas sąlygojo koncertų programos pasirinkimą?

– Norėjau, kad programa būtų sudaryta iš keturių skirtingo laikmečio kūrinių, kuriuos jungtų to meto inovatyvūs kompoziciniai ar atlikimo technikos sprendimai. Taip pat norėjau, kad programa sietųsi ir dramaturgiškai, turėtų ne tik vieną tematinę ašį, bet ir keletą antraeilių. Siekiau, kad programa skambėtų chronologiškai, taip pat buvo svarbus ir bendras programos skambesys, estetinis derėjimas.

– Papasakokite plačiau apie programų kūrinius. Kurie mieliausi, o kurie kelia daugiausia iššūkių?

– Visi programos kūriniai man yra vienodai mieli. Koncertą pradėsiu Franzo Liszto (1811–1886) Sonata fortepijonui h-moll. Ši sonata yra žymi yra tiek savo virtuoziškumu, tiek lyriniais epizodais, kurių derinimas greta yra didelis uždavinys pianistui. Nors šioje sonatoje galima girdėti daug tradicinės sonatos formos elementų, tačiau dauguma išraiškos ir harmoninių priemonių yra itin šiuolaikiškos tam laikmečiui. Taip pat sonatoje gausu vaizdinių, kurie dažnai siejami su Johanno Wolfgango von Goethe‘s drama „Faustas“ ir bendra gėrio ir blogio kova. Koncertas bus tęsiamas Aleksandro Skriabino (1872–1915) Sonata Nr. 9 op. 68, žinoma pavadinimu „Juodosios mišios“. Ši kompozicija inovatyvi tiek savo harmonine kalba, tiek muzikiniais vaizdiniais. A. Skriabinas, rašydamas šią sonatą, itin domėjosi Friedricho Nietzsche‘s filosofija bei teosofija. Vėliau klausytojai bus nukelti beveik šimtmečiu į ateitį Helmuto Lachenmanno (g. 1935) pjesių ciklu „Vaikų žaidimai“. Šis ciklas yra sudarytas iš septynių mažų pjesių, kurių pavadinimai paprasti, o vaizdiniai labai aiškūs. Didžioji inovatyvumo dalis yra modernios grojimo technikos, kadangi H. Lachenmannas garsėja kaip fortepijono grojimo technikos inovatorius. Koncerto pabaigoje skambės neseniai gyvųjų tarpą palikusio George‘o Crumbo (1929–2022) kūrinys „Mažoji vidurnakčio muzika“, kuris tarytum apibendrins koncertų programą savo novatoriškumu. Ši kompozicija buvo įkvėpta džiazo pianisto Thelonious‘o Monko kompozicijos „'Round Midnight“. Inspiracijos atgarsiai pasireikš šiuolaikinio džiazo skambesiu, derinamu su inovatyvia kompozicine technika ir garso išgavimo priemonėmis. Įdomu, jog kūrinio kulminacijoje pianistas balsu vaizduoja vidurnakčio varpus, skaičiuodamas nuo vieno iki dvylikos.

– Koncertuose pabrėžiate novatoriškumo, muzikinės raiškos ir fortepijono muzikos raidos lūžių sąvokas. Kuo jos Jums svarbios?

– Didelė dalis muzikos fortepijonui iš tiesų yra sukurta ankstesnėms fortepijono versijoms, todėl pasaulyje vyrauja daug skirtingų atlikimo mokyklų. Vieni sako, kad reikia stengtis imituoti instrumentą, kuriam buvo parašytas kūrinys, kiti stengiasi išnaudoti visas šiuolaikinio fortepijono galimybes, treti bando sujungti abu požiūrius. Man patinka stebėti, kaip šios tradicijos kinta, kaip jos keičiasi tiek atlikėjo, tiek kūrėjo kūryboje. Muzikos raidoje stengiuosi įžvelgti novatoriškus sprendimus ir suprasti jų pasekmes ateities kartoms. Tokiu būdu galiu išmokti daug naujo, o girdėtą muzika išgirsti naujai.

– Pasikalbėkime apie Jus. Jūs ir fortepijonas. Kokie pirmieji prisiminimai kyla apie šį santykį?

– Mano šeimoje yra menininkų: mama – muzikinio teatro butaforė, o močiutė – buvusi balerina, todėl muziką girdėjau dar būdamas mamos įsčiose. Vėliau į muzikinį gyvenimą noriai įsijungiau pats: pirmiausia, kaip mažasis mimanso artistas, vėliau kaip teatro vaikų choro dainininkas ir kaip muzikos mokyklos mokinys. Tikrasis santykis su fortepijonu užgimė taip pat scenoje. Atsimenu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre rodytą spektaklį, kurio metu grojo mano būsimas profesorius Petras Geniušas. Mėgau jį stebėti, o antroje klasėje savo muzikos mokytojai pasakiau, kad noriu auginti plaukus, siekdamas atrodyti kaip jis. Vėliau fortepijonas man tapo vieta, kurioje galėdavau pabėgti nuo rūpesčių, problemų, kurioje galėdavau būti savimi.

– Kada pajutote, jog norite tapti pianistu?

– Manau, kad tik pradėjęs groti. Visgi tiek augant, tiek iki šiol šiuo pasirinkimu kartais abejoju, kadangi keičiasi mano būdas, pradedu vertinti tai, ko nevertinau anksčiau. Šioje veikloje esu nuo septynerių metų, todėl dažnai susimąstau, o kas būtų, jeigu būčiau kitur. Pastaruoju metu gyvenimas klostosi taip, kad fortepijonas manęs nepaleidžia ir sugrįžta naujomis formomis – kinu, kompozicija ar improvizacija.

– Studijavote prof. Petro Geniušo klasėje. Kokios svarbiausios išmoktos pamokos?

– Keturi metai profesoriaus Petro Geniušo klasėje buvo viską keičiantys: kito mano muzikinis skonis, gebėjimas groti instrumentu. Petras Geniušas yra motyvacijos užtaisas ir net sunkiausiais laikais sugebėdavo padėti atrasti būdus, kaip vėl įsimylėti muziką. Tikiuosi, kad bent dalį šios meilės muzikai ir motyvacinio atomo perėmiau ir aš.

– Šiuo metu studijuojate Vienos muzikos ir scenos menų universitete. Kodėl pasirinkote šį universitetą?

– Baigiant bakalauro studijas prasidėjo pandemija, sukrėtusi kiekvieną. Galėjau rinktis – likti Lietuvoje arba važiuoti pas savo mylimąją į Vieną. Tuo metu studijuoti Vienos muzikos ir scenos menų universitete atrodė neįmanoma, tačiau pabandžiau ir įstojau.

– Palyginkite Austrijos ir Lietuvos fortepijono meno scenas.

– Austrijos muzikos rinka yra žymiai aktyvesnė, joje yra daugiau vietų pasirodymams, tačiau kartu ir daugiau konkurencijos. Viena yra viena didžiausių klasikinės muzikos sostinių, ten vyrauja gana konservatyvus požiūris, kuris, iš vienos pusės, džiugina, iš kitos, sudaro sunkumų parodyti kažką naujo. Lietuvoje muzikinis gyvenimas yra kiek pasyvesnis, tačiau akademinės muzikos srityje muzikantai yra neįprastesni, lyginant su austrais, kadangi pastarųjų Vienoje yra labai daug, o Lietuvoje – mažiau. Galbūt Lietuvoje akademinės muzikos sektorius sulaukia mažiau finansinės paramos, tačiau matau, kad Lietuvos muzikų bendruomenė yra labai motyvuota ir sunkiai dirbanti, siekianti pasiūlyti aukščiausio lygio koncertus ir atsivežti garsiausius pasaulio muzikantus. Šios koncertų programos paruošimas taip pat negalėtų būti galimas be Lietuvos Kultūros tarybos rėmimo, tad mūsų šalis stengiasi išlaikyti profesionalųjį meną, o iššūkių yra tiek Lietuvoje, tiek Austrijoje.

– Jūsų repertuare – šiuolaikinė muzika ir improvizacija. Kuo šios nišos ypatingos?

– Tiek improvizaciją, tiek šiuolaikinę muziką priimu kaip tiesiog paprastą muziką. Ankstesniais laikais dauguma pianistų improvizuodavo ir netgi kurdavo savo muziką, tai buvo normali praktika. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, ši tradicija pradėjo nykti, tačiau manau, kad šiuolaikinės muzikos rinkoje ji vėl tampa norma.

– Pastaraisiais metais daug koncertuojate kaip nebylaus kino įgarsintojas. Kas sąlygoja Jūsų įgarsinamų filmų pasirinkimus: simpatija ir reikiamybė? Kuo ši veikla unikali?

– Įsitraukęs į šią veiklą iš karto supratau, kad tai taps mano gyvenimo dalimi, kadangi ji man teikia didelį malonumą. Atlikdamas tik akademinę muziką visuomet jaučiau tam tikrą tuštumą, jaučiau, kad mano siela negali atrasti pilnatvės. Atradus kiną viskas pasikeitė. Manau, kad esu tinkamoje pusiausvyroje tarp skirtingų veiklų. Domiuosi viskuo, o ypač kinu, kurio įvairovė ir inovatyvumas yra neapsakomi žodžiais. Nebylus kinas dažnai yra žymiai išraiškingesnis nei kinas su garsu, kadangi aktoriai turėjo visas emocijas atskleisti be garso. Užsiimdamas šia veikla vis labiau įsimyliu nebylaus kino žanrą.

– Ar po studijų planuojate grįžti į Lietuvą?

– Manau, kad šiuolaikinė visuomenė nebėra priklausoma nuo vienos gyvenamosios vietos, daug žmonių derina gyvenimą keliose valstybėse. Nesijaučiu išvykęs, todėl ir grįžti nereikia.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu pasisekimo koncertuose!