PIRMASIS KLAIPĖDOS BALETO MOKYKLOS SPEKTAKLIS NUDŽIUGINO IR ŽIŪROVUS, IR ATLIKĖJUS

Pirmasis šią vasarą įsteigtos Klaipėdos baleto mokyklos auklėtinių viešas pasirodymas Klaipėdos Kultūros fabriko scenoje – šokio spektaklis ,,Coliukė ir Mocartas" – tikrai pranoko lūkesčius.

Tai – išraiškingas spektaklis, kurį drąsiai galima ne tik mažųjų balerinų šeimoms rodyti, bet ir papildyti itin negausią uostamiestyje vaikams skirtų spektaklių nišą.

Pagarba mokyklos vadovei Alina Velykienė už tai, kad ėmėsi neįtikėtinos misijos – įsteigti Klaipėdoje baleto mokyklą – atsakingai ir labai profesionaliai.

Spektaklis paruoštas dar prieš keletą metų, mokyklai vadovaujant Beata Molyte. Jo sėkmė – kelių dalių dedamoji.

Pirma dalis – puikiai paruoštos mažosios balerinos: ir fizinės formos bei šokio judesio prasme (pedagogės Aleksandra Karečkienė, Airise Gudonyte, Aneta Augutyte, Indrė Petrulytė, Nijole Seriožnikova, Kamilė Pilibaitytė, Laima Akstinaitė, Gabija Bargailaitė) ir, kas nemažiau svarbu – sukurta profesionali choreografija. Jos autorė – žinoma šokėja ir choreografė Aušra Krasauskaitė, kurios puikius pastatymus ir vaidmenis matome Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Labai džiugina tai, kad Aušra ir toliau nori kurti ir Klaipėdos baleto mokykloje, tad belieka laukti naujų spektaklių.

Visi spektaklio elementai labai kruopščiai apgalvoti. Artisčių kostiumus kūrė žinomiausia Klaipėdoje ir daugiausia su scenos žmonėmis dirbanti dizainerė Aina Zinčiukaitė, jie be galo išraiškingi, žaismingi, estetiški, charakteringi tiesiog perteikiantys pačio herojaus esmę ir labai kokybiški! Scenografija (Aistė Alksnytė), atrodo, minimali, bet puikiai padedanti sukurti ir atskiros mizanscenos, ir visos scenos vaizdą. O sceninio vaizdo nebūtų ir be profesionalaus bei tikslaus apšvietimo (šviesų dailininkui Darius Berulis). Kaip tikrame teatre, buvo ir profesionalus grimas (Aira Braždiene), kuris labai padėjo mažosioms šokėjoms jausti vaidmens spalvą. Vien ko kurmio grimas vertas!

Kartu su mergaitėmis šoko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjas Illia Temchenko. Jo profesionalumas neužgožė jaunųjų partnerių, o tik pastiprino, pakylėjo visą spektaklį.

Nežinia, kokį kelią toliau rinksis Klaipėdos baleto mokykla: ar suks į be galo sudėtingą akademinio šokio pusę, ar laikysis tiesiog lavinamojo baleto, viena aišku: padėtas ir toliau auginamas pagrindas klasikinės kultūros, muzikos, šokio supratimui.

Šeštoji, labai svarbi spektaklio dedamoji – jo metu skambėjusi W. A. Mocarto muzika. Tiek mažosios balerinos, tiek jų šeimos įgyja galimybę auginti savo skonį, būti toje kultūroje, be kurios negalime vadinti savęs išsilavinusiais.