Po Šimtmečio Dainų dieną pasižvalgius

Nesuskaičiuojama daugybė šventės žiūrovų–klausytojų, sociologiniai tyrimai, mokslinių tyrimų ir kitos rašytinės medžiagos gausa rodo išaugusį tautos susidomėjimą dainų švente. Priežastys to gali būti kultūrinės, tačiau, matyt, tauta pradeda instinktyviai gintis globalizmo, nuo išsitautinimo ir išvalstybinimo tendencijų.

Savo ruožtu internetas iškėlė savus šventės „žinovus“, kurie nors į šventę neina „na, aš nežiūriu Dainų švenčių, man jos neįdomios“ – N. Putinaitė, tačiau žino jog jas reikia pakeisti „į naujas formas“ ir dėl to kovoja... A. Juozaitis, laikantis latvius mūsų kultūros kriterijumi ir graudendamas jog mes, lietuviai „pavėlavome net 51 metus ir tai esą milžiniškas atsilikimas“ pakišo naują motyvą interneto apžvalgininkams – Lietuvoje, ne taip kaip pas latvius, vadinasi, – blogai! H. Kunčinas gi savo ruožtu romane „Lietuvis Vilniuje“ šaiposi apie žmonių „sąmonės sutrikimą“, pasireiškiantį per „religinę patriotinę ekstazę“ Jeruzalėje ir Vilniuje – dainų šventėje. Išjuokti žmones, jų dvasines vertybes, kultūros tradiciją – virsta mados tonu. (Apie kritiką ir kitus Dainų dienos aspektus autorius plačiau rašė tinklalapyje choras lt.).

Savo rašinyje detaliai Dainų dienos koncerto neanalizuosiu, nes tokio tikslo sau nekėliau. Pasisakysiu tik šventės viziją, jos meninę struktūrą, chorų repertuarą ir kažkiek apie jo atlikimą. Teksto trumpinimo dėlei neminėsiu jas dirigavusių dirigentų pavardžių. Primiršus jas galima pasitikslinti internete.

Šimtmečio dainų šventės dedikacija/intencija/ ir atsišaukimas į ją. ‎Šimtmečio dainų šventės tikslas buvo aiškiai įvardintas ir dokumentuotas valstybiniu mastu Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventės koncepcijoje/ Lietuvai 100 www.lietuva.lt/100/lt/lietuvai-100/sventes-koncepcija./, kurioje akcentuojamas valstybės šimto metų gyvenimas ir užduotis – manifestuoti jį jubiliejaus proga. ‎Kokiais epochiniais įvykiais buvo išklota valstybės šimto metų slinktis? Po Nepriklausomybės Akto (1918 02 16) dar tęsėsi ginkluota kova už realią Nepriklausomybę, spartus tautinės kultūros formavimas tarpukariu, okupacija ir II Pasaulinis karas, po karo – ginkluota partizanų kova, tremtys, žūtys, sovietmetis, Atgimimo Sąjūdis, Baltijos kelias, Telebokšto ir parlamento gynyba. Pokario kovose kritusiems. Lietuvoje pastatyta daugybė kryžių, geležinkelio stotyse – paminklinių lentų. Iš to pagrindinis Dainų dienos vizijos klausimas: ką iš šios realios, Nepriklausomos Lietuvos Respublikos istorinės būties apgiedojo, viešu ritualu ar apeiga paminėjo, pašlovino Dainų diena?

‎Štai, ką rašo tuo klausimu R. Valatka: „Bet versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną. Ar Dainų šventėje skambėjo lietuvių, žemaičių ir kalnėnų karo dainos? Tai, kuo iš tikrųjų galėčiau kaip lietuvis ir žemaitis didžiuotis. Ne. Nereikia Dainų šventės? […]. Reikia. Tik dainų šventes reikėtų atskirti nuo pseudolietuvybės kunigų. […]. Bet Lietuva eina į priešingą pusę. „Svarbu bus ne tiek išsaugoti Lietuvos valstybę, kiek tautiškumą“, su padėtį kontroliuojančio prižiūrėtojo atvirumu sakė R.Karbauskis per LRT radiją. Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Pseudolietuvybė tampa svarbiau ir už nepriklausomą Lietuvą.“/https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rimvydas-valatka-pseudolietuvybes-stulpai-sovietu-kanonai-ir-vagiu-serykla.d?id=78516277

Taigi, Šimtmečio šventės vizijos vertinimas, nors šiurkščiu internetiniu stiliumi, vis dėlto racionalus, glaudžiasi prie valstybinės tos šventės koncepcijos ir yra pamokantis. ‎Reikia, net būtina kalbėti apie šventą meilę ir pagarba savo Tėvynei, bet šį kartą dainų šventė privalėjo manifestuoti mūsų Valstybės šimtmetį – istorinį laiką nuo 1918 m. iki 2018 m., istorinę būtį, pripildytą ne vien šviesių romantiškų, bet ir dramatiškų įvykių.

‎Detaliai, pažodžiui šimtmečio istorinius įvykius apgiedoti/apdainuoti dainų šventė, dėl daugelio priežasčių negali. Tam būna skirti ritualai – proginė kantata ar šiaip meniškai organizuoti veiksmai, apeigos.

‎Šioje šventėje, mes, dainininkai, iš koks nors raiškesnio ritualo – Valstybės pagerbimo teatralizuotais veiksmais ar įtaigia apeiga,– būdami estradoje nepastebėjome. Išeitų, ritualo vaidmenį atliko pirmosios trys giesmės – „Lietuviais esame mes gimę“, „Kur bėga Šešupė“, ir „O Rambyne“. Dvi kitos giesmės jau lyg ir ne ritualas, nes, jeigu nėra ritualą pastiprinančio impulso, tolimesnė koncerto eiga nuo ritualo atsikabina. Pirmosios giesmės buvo atliktos kuo puikiausiai: su pakilimu, tvarkingai techniškai, buvo jaučiama dirigentų interpretacija. Net patetiškoje „Lietuviais esame…“ atsirado laisvesnio frazavimo, „Šešupės“ atgiedojimo stilius šia proga – būtent toks tinkamiausias. J. Štarkos „Rambynas“(1928 m.) – šventės repertuare nauja, ir tai buvo svarbu novacijos aspektu, nors ji lyg skirta Mažajai Lietuvai. Muzika šiaip jau gera, nepriekaištingas atlikimas, tačiau turinys ne visai originalus, jaučiasi sekimas latvių tautinio atgimimo baladėmis – J. Vytuolio, E. Darzinio. Dvi pirmosios – iš tautinio atgimimo (S. Šimkus „Lietuviais esame…“ net įvardino kaip obalsį – suprask, šūkis, devizas). Neieškokime jose žodžių valstybė ar Lietuvos respublika – jų ten nėra! Nėra! Jos iš kito istorinio laiko. Be to, „Lietuviais esame mes gimę“ ir „Kur bėga Šešupė“ giedamos dažnai, jų kaip ritualo galia nusilpo. ‎Puikioji V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“ (muz. V. Augustino, įžanga – choralas „Gyvenimą tas turės pašlovintą“) M. Mažvydo) – programoje ketvirta, nutolo ir atsidūrė kaip koncerto situacijoje. (Apie tai dar kalbėsiu). ‎Man sako, va, respublikai buvo skirta A. Kačanausko „Malda už Tėvynę“. Taip! Klasikinio stiliaus, gerai suręstas, patetiškas kūrinys, lotyniški žodžiai. Tik koks čia ritualas, jeigu jau penktasis programos numeris?

‎Kas link mano asmeninio įspūdžio, ritualo veiksmą valstybei pagerbti atliko Prologas, kolosali 800 dūdų orkestro audra. Tikra audra! U. Vaiginio „Fanfara „Vardan tos…“ (jis pats ir dirigavo)! Orkestras potekstiniu būdu – garsu – išreiškė didžiąją šventės idėją, valstybinio masto galią ir to mano vaizduotei pakako. O dar lietuviški, lietuviškų intonacijų maršai: L. Rimšos „Strazdas“; T. Adomavičiaus „Skambėkite, trimitai”, M. Tamošiūno „Džiaugsmas“. Dūdų audra estradoje siautė kaip uraganas, visa aplinka garsu vibravo, estrados kepurė, rodos, pasikels ir nulėks! Pats garsas asocijavosi su ypatingumo kategorija, dvasiniu Maestoso. Bet tai tik individualus įspūdis.

‎Ritualas be kantatos! ‎Europos muzikinėje praktikoje, muzikai tai žino, nuo pat J.S. Bacho laikų eina paprotys – ypatingas šventes ir progas pagerbti specialiai sukurta progine kantata. Tokia praktika yra ir Lietuvos dainų švenčių tradicijoje: 1930 m. dainų šventėje Vytautui Didžiajam pagerbti buvo giedama kantatos pobūdžio J. Gruodžio „Vytauto giesmė“ (Vytauto Didžiojo garbės giesmė), per Lietuvos tūkstantmetį giedojome A. Martinaičio ir Vl. Braziūno kantatą „Gratulatione Lituaniae“, sovietmečio šventėse – J. Švedo, A. Bražinsko, E. Balsio kantatas. Būtent proginė kantata, sekant tradicija, atlieka ir ateityje gali atlikti aukščiausio ritualo, švenčiausio aukojimo funkciją.

‎Bet kantatos nebuvo.‎ Jungtinio choro dainininkai, giedoję kantatas sovietiniams gaivalams, garbingai pasirodę Lietuvos tūkstantmečio šventėje su jau minėta A. Martinaičio kantata, sulaukę Nepriklausomos valstybės šimtmečio (!) – vietoje kantatos pagiedojo tik kelias iš šventės į šventę keliaujančias tautines dainas. N u s i g y v e n o me. Belieka atsidusti kartu su V. Daujotyte: „Modernioji tėvyniškumo raiška visoje mūsų kultūroje apsilpusi“. ‎

‎ Siekis Dainų dienos programą rikiuoti pagal vieną ar kitą literatūrinį tekstą (šį kartą pagal himną), manau, yra savaime pasmerktas, nes rezultatas – nenatūralus, dirbtinis. Dainų diena visuomet aukštino lietuvybę, tautą ir tokia yra jos pati prigimtis ir misija – tautinė, dėl to tautinės idėjos stiprinimas dalis įvardinant himno pirmosiomis eilutėmis tėra, švelniai tariant, fasadiškas perteklius. Choro programos struktūra (meninė architektonika) dainų šventėse būdavo sudėliojama muzikinės logikos principais: pirmoji dalis – iškilmingoji-ritualinė dalis; išplėsta vidurinė dalis – kitas „registras“, lygių balsų chorai bei kita, ir iškilmingas apibendrinantis finalas (bendras jungtinis choras). Tokia meninių veiksmų tvarka/logika šventėse ir stambiose muzikinėse formose yra sena kaip pati žmonija, ir niekas nieko geresnio iki šiol nesugalvojo. Sumanymas programą rikiuoti pagal himno žodžius – nepasiteisino.

‎Dar per pirmąjį repertuaro pristatymą Vilniuje (programą ištisai atliko „Vilniaus“ choras, dirig. A. Dambrauskas), R. Gelgotienė pasiūlė V. Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“ iškelti į priekį. Įsivaizduokime, jeigu ta giesmė ir su ją dirigavusiu A. Dambrausku (ir tokiu lygiu kaip ją pavyko atlikti) būtų iškelta į priekį – ko gero, kantatos problema būtų išspręsta, nes ten dar yra ir priesaika. O jei, po jos dar „Dunojėlis“ ir taip pat unikali D. Zakaro „O kai sauliūtė tekėjo“ – būtų išėjęs puikus muzikinis ritualas: tėvynės–valstybės šlovinimas ir priesaika; kovose žuvusiųjų pagerbimas/apraudojimas ir pasižadėjimas, jei prireiks, vėl „ mes stovėsim ir nedrebėsim“. „Fantazavimui“ juk turime originalų ir dar neseną patyrimą – Tūkstantmečio šventės (2009 m.) koncerte „Giesmė visa esybe“ J. Tamulionio „Septynias dedikacijas Lietuvai“, sudarytas iš kelių tuomet jau žinomų ir kelių naujų, kontrastingos nuotaikos (sudėtingesnių) chorinių kūrinių. Buvo sukurtas įtaigus ritualinis ciklas, kadangi kiekvienas ciklo numeris buvo dedikuotas tautos relikvijoms ir dvasiniai patirčiai.

Prieš šventę aspiracijas ypač aitrino V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“. Kaip ji bus atlikta, kaip ją režisierius pateiks šventėje? Ką randame youtube? Ilinojaus un-to choro įraše, prie „Dunojėlio“, – preambolė: Reflection on Civil War (!!!). Matote, kaip kitataučiai už tūkstančių kilometrų gebėjo pajausti tos kompozicijos nuotaiką ir giliąją prasmę, pateikti ją originaliu būdu – choriniu ritualu! Stebina! Mums patiems tai ne pagal jėgas (?!). Kaip atskiras koncertinis kūrinys „Anoj pusėj Dunojėlio“ buvo atliktas pagirtinai, tikrai puikiai, ir garbė pirmiausia chorui ir dirigentui, bet ritualinės auros, kurios buvo galima tikėtis, nebuvo. Atrodo, šį kartą choras galėjo įvykdyti bet kokius reikalavimus, tačiau reikalavimų nebuvo. (Atrodo, jog Vingio fizinėje erdvėje vienkartinio choralo pravedimo lyg nepakako, choralas nespėjo įsikomponuoti į erdvę. „Gaudeamus“ šventėje Tartu (liepos 3-4 d., dirigavo T. Lapinskas), choralas buvo pravestas tris kartus ir padarė stipresnį efektą ir tuo pačiu psichologiškai nuosekliau paruošė liaudies melodijos pasirodymą.).

‎Chorą sužavėjo V. Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“. Vedžioti „bachiškas“ melodines linijas skambiais lotyniškais žodžiais – didelis malonumas, o Priesaika – choro reakcijos išbandymas. Giesmė per repeticiją skambėjo, galima sakyti, „idealiai“, su tvirta pilietine patetika. Per koncertą lyg ir dirigentas nepakankamai buvo apšviestas (!), blogiau matėsi jo rankos, bet nuostolio nepasijautė. O jeigu jungtinis choras gebėjo šitaip tiksliai, sinchroniškai ir drąsiai ritmizuoti anaiptol nelengvą masinėje situacijoje rečitatyvą – tai jau didelė sėkmė. Prieš dešimtį metų gerai ritminiu dialogu atsakinėjo ir M. Mikutavičiui („Pasveikinkime vieni kitus“), bet Priesaika – kitas lygis, ritmika keliais laipteliais aukščiau. Išsišokusių lyg ir nebuvo. Ir melodines linijas choras su nuotaika vedė, ir sklandžiai įveikė! Iš viso to manyčiau, su tam tikra išlyga, tai buvo pats įtaigiausia ritualinis kūrinys, tik atsidūręs ne toje vietoje – šventės pabaigoje.

Šventės vedimo būdas. ‎Prie šventės meninių pasiekimų ir sėkmės verta priskirti ir jos vedimo būdą – poetinių tekstų skaitymą, jį užbaigiant varpų iš įvairių Lietuvos bažnyčių dūžiais, po kurių attacca choras. Metodas lyg įtakotas Kauno dainų švenčių („biblioteka“ ir „ekskursija po miesto įžymybes“), tačiau jo perkėlimas į visuotinę šventę bus net simboliškas!. Choras savo ruožtu buvo dėmesingas, operatyviai susirasdavo „toną“, įstodavo tiksliai intonuodamas. Ir vėl, kita jo progreso žymė. Štai toks „trinaris“ (skaitymas–varpas–choras) šventės vedimo būdas inspiravo platesnį nei posmų žodžiai dainų turinio ir tautinės idėjos asociatyvinį pajautimą. Tiesa, dainininkai, ruošdamiesi „įstoti“, labiau sekė dirigentą, už tai skaitomi tekstai slydo pro ausis. Už tai varpų simbolika išties įspūdinga: varpai gaudė, tarsi, iš istorijos ūkanų atsišaukiantys į tautos šventę balsai, senieji –suskilę pavargę primindami praeities didelių įvykių, naujesni – teigią viltį.

Jungtinio choro pasirodymo meniškumas. ‎Šimtmečio dainų šventė buvo stipriai ūgtelėjusi, tokio gražaus choro garso, tikslios intonacijos, bendros darnos, kiekvieno kūrinio profesionalios interpretacijos vyresnieji dainininkai (ir aš, visose dainų šventėse nuo 1960 m.) dar nebuvo patyrę. Net objektyviai negalėjo patirti. Šiai šventei mėgėjų chorai gerai paruošė repertuarą – viena, antra – jiems talkino visi trys profesionalūs valstybiniai chorai – Kauno valstybinis (vad. P. Bingelis), valst. „Vilnius“ (vad. A. Dambrauskas) ir Šiaulių „Polifonija“ (vad. T. Ambrozaitis). Jų indėlis, ypač kai suaugusiųjų jungtinis choras šiek tiek sumažėjo, buvo neįkainuojamas, tvirtesnis garsinis pagrindas estradoje buvo aiškiai jaučiamas! Pasidžiaugti tikrai yra kuo.

‎Išaugo repeticijų operatyvumas ir produktyvumas. Didžioji darbo dalis buvo atlikta per pirmąsias dvi repeticijas, trečios generalinės reikėjo tik dėl bendros tvarkos. Koks istorinis progresas – 1960 m. dainų šventėje choras repetavo visą savaitę dukart dienoje!

Chorui neabejotinai daug padėjo į Dainų dieną atėjo nauja galinga garso technika, dėka kurios formuojasi moderni garso emisijos dramaturgija – ją valdo tos srities „aukščiausiasis“ – V. Karpuška. Estradoje dainininkai puikiai girdi save, kaimyną bei viso choro garsyną. Esminių skirtumų tarp garso kokybės estradoje ir aikštėje lyg ir neteko aptikti.

‎Dirigentai. ‎Jų adresu internete buvo paleista negražių, net ciniškų frazių. Nesupranti – iš kur tiek pagiežos, pykčio... ‎Gandų ir apkalbų paleidžia ir patys muzikai, nors tam preteksto lyg ir nėra –vyr. dirigentus skiria Chorų sąjunga, pretendentus atrinkusi balsavimo būdu.

‎Šios šventės dirigentai – nauja, brandi, gal jau ketvirtoji–penktoji šventės dirigentų karta, visi aukščiausio akademinio išsilavinimo, vieni profesoriai ir docentai, kiti magistrantūros lygmens, vidutinio amžiaus, su didele tarptautinių konkursų patirtimi, dirigavę įvairiose dainų šventėse, gerai pasirodę studentų šventėse „Gaudeamus“ Daugpilyje, Tartu ir taip toliau. Jų liaupsinti nėra reikalo, svarbiau kita: jų dėka susiformavo nauja, profesinė estetinė norma – dainų šventėje kiekvienas kūrinys turi būti tvarkingai išpildytas „techniškai“, su raiškia meninio turinio interpretacija. Tą mes matėme ir girdėjome: šventėje nebuvo nė vieno atmestinai atlikto ar dėl dirigento kaltės nukentėjusio kūrino, nebuvo ir tik „mechaniškai“, „be interpretacijos“ atliktų. Suprantama, dirigentai, skirtingi temperamentu, įtaigos galia ir net dirigavimo maniera, tačiau choras visus gerai suprato, preciziškai atliepė į reikalavimus.

‎Abejonė kiltų dėl Šiaurės Amerikos bei Kanados chorų ir jų vadovų pagerbimo. Šventėje dirigavo D. Polikaitis, atskirai atminimo dovana buvo pagerbta D. Viskontienė. Bet ar to pakako? Gerai žinome, kokiomis sąlygomis dirba išeivijos chorai, teko jų būti šventėje Čikagoje, matyti jų nepaprastą entuziazmą, lietuvybės jauseną. Į šventę suvažiuoja ir stambesni chorai, ir iš 5–7 asmenų, pasiruošę savarankiškai, be vadovo, naudodamiesi tik įrašais. Gal mes jiems buvome per šalti? Nežinau.

‎Repertuaras. Jis, apskritai, toks kaip ir visada. Antai tarp 19 mišraus choro dainų 7 buvo anksčiau dainuotos, 8 naujos grynai chorinės ir 4 naujos aranžuotės chorui. Panašus dainų santykis buvo ir kitose chorų grupėse. Naujosios dainos tokio pat prieinamumo/sunkumo laipsnio, kaip ir jau „dainuotos“. Naujų, sudėtingesnių kūrinių chorams šventės repertuaras nepateikė, taigi, apytikriai chorai prieš šventę atliko tokius pat „namų darbus“ kaip būdavo iki šiol. Vis dėlto didžiausiu šios šventės trūkumu laikau tai, kad nebuvo jokios stambios formos – kantatos ar kokio nors vientisesnio ciklo, tarkime, bent tokio, kaip vaikų jungtinio „M. K. Čiurlionio lietuvių liaudies dainų siuita“ (ar anksčiau A. Bražinsko „Piemenėlių dainos“ pan.). Be stambios formos dabar Dainų diena, vien su dainomis ir dainelėmis, atrodo smulki, pernelyg kukli.

‎Vaikų ir jaunimo choras – tarsi atskira, su savo geromis taisyklėmis respublika, gerai susidainavusi, su savo tvirta metodika. Padainavo šešias dainas, kai kurias jau girdėtas. Programa išrankiai sudaryta iš įvairaus turinio ir nuotaikos dainų. Iš naujų labiausiai įsiminė L. Vilkončiaus „Žmonės ant kalnų“, žaidimas su aidu buvo kažkas visai naujo!

Moterų chore inovatyvi buvo L. Kairaitytės „Tureja liepa“ – originaliai sukomponuota sutartinė. Šia kompozicija ir jos atlikimu šventėje galime didžiuotis. L. Vilkončiaus „Tokia esu“, manau labiau tiktų vokaliniams ansambliams, publikai pamaloninti. Plačiai, darniai skambėjo G. Savinos „Lietuva“, tik gal jos jau gana.

Jungtinis choras. Šalia, „Anoj pusėj...“, „Tėvynei giedu...“ ir „O kai sauliūtė...“, naujos – V. Miškinio „Lietuva“ (L. Skučaitės žodž.) ir išeivijos kompozitoriaus ir chorvedžio D. Polikaičio „Dainų dainelės“ (Maironio žodž.). Pirmoji chorui tiesiog maloni pasidainuoti, o D. Polikaičio dainos būtinai ir reikėjo; išeivija tuo kūriniu parodė savąją, šiek tiek lietuviškai amerikietišką Maironio poezijos jauseną, pagarbą tėvyninei tradicijai. Solistai savo posmus vedė santūriai, be išorinės demonstracijos. Mūsų chorai banguojančio ritmo su ramiomis sinkopėmis tėkmę įveikė be pastangų. G. Kuprevičiaus „Skirski, skriski, paukštužėle“ vertinčiau santūriai – kūrinėlis nuoširdus, melodingas, tačiau Dainų dienai lyg ir menkutis. Iš kompozitoriaus buvo galima tikėtis naujos, labiau išplėtotos jo versijos.

‎Apie estradines dainas su solistais. Jos recenzentų–muzikų nuolat peikiamos, kartais net nemaloniais vardais įvardinamos. Tame tiesos yra. ‎Iš estrados į Dainų dieną patekusi muzika nėra ir niekada netaps grynąja chorine muzika – kito tipo melodika, afroamerikietiški ritmai, kita vokalo maniera etc. Be to, solistams choro kolektyvistinė filosofija svetima, jie nesitapatina ir niekada nesitapatins su choru, jie dainuoja pakyloje prie dirigento, jie egocentriški, demonstruoja save. Choras jiems fonas, „antras“, atitariantis planas. Bet štai kas iš to šventėje buvo: ‎T. Leiburo „Laisvės daina“ (J. Liniausko žodž., R. Katino aranž.); S. Petreikio „Vaka, vakulele“ (S.Petreikio ir U. Kleinauskaitės žodž., R. Mitkaus aranž.); L. Adomaičio ir G. Paškevičiaus „Kol kartu“ (P. Žlabio žodž., J. Jasinskio aranž.); A. Mamontovo „Geltona žalia raudona“ (D. Zvonkaus aranž.); G. Abariaus „Dieve, laimink Lietuvą“ (G. Zdebskio žodž., L. Abario aranž.). Tai va, išimkime „Laisvės daina“ – ir nebūtume turėję šiuolaikinės pilietiškos/patriotinės dainos; išimkime „Dieve, laimink Lietuvą“ – nebūtų nelikę šventės pabaigai „festivalinės“ dainos; išimkime „Kol kartu“ – nebūtų agituotų („Eik pirmyn, nebijok, apgink, priklauski ją“. A. Mamontovo „Geltona žalia raudona“, gal ir „apokalipsė“, bet ir tokios dramatinės spalvos trūko. Visos tos „aranžuotės“ kalbėjo aktualia socialine tematika, ko aiškiai trūko grynajam „choriniam“ repertuarui.

‎‎Vyrų choras ir karinė daina. ‎ Visus maloniai nustebino iš visų vyrų sudarytas vienas choras. Rodėsi, gal truks susidainavimo, vyrai juk išsibarstę po visą estradą, tačiau, matyt, dėka garso operatorių, juos pavyko sujungti į visumą. Akordų cementavimui daug padėjo profesionalių chorų vyrai. B. Gorbulskio „Mano gimtinė“ sužavėjo visus iki vieno. Pilk ant sovietmečio šiukšlių kiek nori, bet jau viena ši įrodo, jog buvo ir daug gero! K. V. Banaičio „Valio pjovėjėliai“ lyg ir vyrų „klasika“, „Kur lygūs laukai“ – gerai, nieko neprikiši, tik daina sena.

‎Vėl R. Valatka: „Ar Dainų šventėje skambėjo lietuvių, žemaičių ir kalnėnų karo dainos? Tai, kuo iš tikrųjų galėčiau kaip lietuvis ir žemaitis didžiuotis. Ne.“ ‎Teko kalbėtis su ukrainiečių chorvede. Pas juos dabar chorų padėtis gera, o prasidėjus karui su Rusija, atgijo ir išpopuliarėjo senosios kazokų karo dainos. Nesistebime, ukrainiečiai juk kariauja. Tačiau tai, ką apie karo dainos poreikį rašo juristas, savanoris karys A. Mamaluj, turėtų parūpti ir mums:

[…] separai jau prikūrė dainų apie jų Šūdorosiją – gal tų dainų, kaip sakoma, „ne fontanai“, bet jų yra! Jos jau „šio karo“, jas suka per „Separ –FM“ nuolat! Kur mūsų dainos?! […] Mums tik termovizorių kietesnį nupirk, kelnes šiltesnes išduok – ir viskas puiku! […] Negalima taip, žmonės. Karas – rimtas dalykas. […] Nes net ir galvoti nieko naujo nereikia – viskas už jus sugalvota, šimtmečiais atidirbta! O mes kartojame taip, lyg šis karas būtų pirmas žmonijos istorijoje.“/ Aleksandr Mamaluj./ Karo dienoraštis 2014–2015. V.: Briedis, 2018, 307–308./

‎Ar mūsų kraštas ramioje vietoje, mums negrasinama? Ar mes tikrai nepažeidžiami? Galima politiką stumti į šoną, bet juk karo dainos reikalingos ir muzikinės ekspresijos aspektu, kadangi jos aktyvesniais tonais gali paįvairinti mūsų chorinę lyriką, o vyrams reikia susiaktyvinti, įsikrauti stiprių emocijų. Prisiminkime kaip šauniai praeitoje dainų šventėje vyrai dainavo ir K. Vasiliausko „Brangiausios spalvos“ 2014 m. šventėje!

‎Vizualiniai veiksmai ir dainavimo kokybė. Šį kartą choras pagal komandą iš specialios tribūnos privalėjo judėti, darbuotis rankomis – aukštyn, į priekį, į šoną, net tvirtą kumšti kelti. Ateinančioje šventėje gal jau reikalaus ir ant galvos atsistoti? O juk ir paaugliui aišku, šie veiksmai fiziškai kenkia dainavimo kokybei (sutrinka frazavimas, ritmo precizija etc.), krinta dėmesingumas (dainininkai seka net du „dirigentus“ – tikrąjį ir judesio vadovą). Sumenkėja choro sceninė drausmė. Antai pirmoje, gal antroje, repeticijoje dirigentas T. Ambrozaitis („O kai sauliūtė tekėjo“) paprašė choro piano, ir…rodos stebuklas! – choras pradeda tyliu gražiu piano, gal sąlyginai net pianissimo. Meninis faktas, kurį galima aukso raidėmis įrašyti į Dainų švenčių istoriją. Tiesa, piano buvo tik repeticijoje. Šitą faktą noriu išsakyti visų dėmesiui: koncerto metu, per susidariusią pertrauką prieš finalą, choras buvo paliktas be kontrolės. Taip įsismagino, rankomis mosikavo, bangas kėlė, kad artistinis dėmesys nulėkė šalin: į pirmą posmą moterys tiesiog „įvirto“ mf. Nuotaiką ir ekspresiją dirigentui savo valios pastangomis atstatyti pavyko, bet piano nebebuvo. Liko nuoskauda. Piano juk ne koks asmeninis hedonizmas, o choro kvalifikacijos, intelekto dėmuo.

Masinis dainavimas ir Himno giedojimas. ‎Spekuliacijos dėl „visų“ dainavimo nesibaigė ir po šventės. Ieškoma trukdžių ten, kur jų nėra. Dainų šventėje dalyvauju nuo 1960 m. ir kartu su kitais vyresnio amžiaus dalyviais galiu liudyti: po šventės sovietmečiu, pabrėžiu – sovietmečiu, choras ir nemaža dalis publikos, visuomet dar padainuodavo 3–4 liaudies dainas, žmonės dainuodavo eidami namo. Dainų būdavo ir po Ansamblių vakaro, kadangi į vakarą įleisdavo (be bilietų) choristus. Dėl to nereikia leisti burbulus; Vilnius lai susitvarko troleibusų eismą, kad užtrukusiems estradoje, nereikėtų namo kėblinti 2-3 valandas – ir dainos vėl pasigirs. O žmonės dainuoti nepamiršo. Žiūrėkite, kaip sutelktai ir nuoširdžiai visas Vingio parkas giedojo himną. Tie, kurie himną giedojo publikoje ir jautė kitus, apie tai kalba ko ne su ašaromis, kaip apie aukščiausi dvasinę patirtį.

Jausminiai būviai, energetinės srovės. Šie dalykai, komunikuojant didelei masei žmonių, plinta jausmų persisėmimo (aidiniu) būdu ir yra pilnai realūs, jaučiami. (Net H. Kunčinas, nors ir šaiposi, bet „religinę patriotinę ekstazę“ rodo kaip realią.). Jungtinį chorą stipriai veikia publika vien savo buvimu ir susikaupimu, visuotina rimtimi, tyla, plojimais ir atvirkščiai –choras veikią publiką. Paskutinėse dainų šventėse publikos pagausėjo ir ji tapo žymiai dėmesingesnė – šis optimistinį pokytis aiškiai matomas iš estrados. Reiškia, ir energetiniai kanalai sustiprėjo. Dar nedidelis pastabėjimas: repeticijoje choras tokiu pat piano, kaip ką tik minėjau, buvo pradėta ir „Kur giria žaliuoja“. Koncerte ir vėl nuo mf, tik antrame posme piano grįžo, interpretavome jautriai, nuoširdžiai. Bet čia jau buvo kita priežastis. Atsitiko štai kas. Iki šiol, būdavo taip: vedėjai praneša „Kur giria žaliuoja“, choras ramiai pradeda, kažkur per posmo vidurį publika atsistoja. Šį gi kartą, vos vedėjui pranešus dainos pavadinimą, dainininkams prieš akis pakilo, subangavo visa aikštė – nuo pirmųjų suolų iki toliausios pamiškės. Gyvasis vaizdas ir iš jo einanti energija chorą buvo tokia stipri, kad susivaldyti prieš auftaktą buvo išties sunku.

‎Toliau – „Lietuva brangi“ (dirig. L. Abarius), kuri tarsi įtvirtino, „objektyvizavo“ „Kur giria žaliuoja“ dvasinį pakilimą: choras pasijuto susitvardęs, tarsi pakilęs virš visos šventės, giedojo be įtampos. Po „Lietuva brangi“ susidarė lyg pauzė, šioks toks subruzdimas – tai leido chorui atsikvėpti, atskirti giesmę nuo po jos einančios festivalinės triumfavimo dainos „Dieve, laimink Lietuvą“ (dirigavo vienas iš projekto autorių A. Šumskis). Šventė baigėsi kaip baigiamos iškilmingos mišios: šventės dalyviai sveikino vieni kitus, kilnojo dirigentus etc.

Ir galutinis vertinimas. Iš nuotrupų žiniasklaidoje, kolegų muzikų ir dainininkų teko išgirsti vien teigiamus, nuoširdžiai jausmingus vertinimus. To Šimtmečio Dainų diena yra tikrai verta. Iš kitos pusės, ji tikina, jog dabar Dainų diena be kokios stambios formos – kantatos, siuitos (geriausiu atveju fugos) ar kokio kito vientiso darinio, gali atsisukti atgal, link suprastėjimo. Dainos–giesmės, nors gražios, jautrios ir atliktos geriausiu meniniu lygiu visuomet liks „numerinis koncertas“, stokojantis epinio apibendrinimo.