(Po)karantininis forte

Publikuota: 2021-05-09 Autorius: Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Gegužės 7 d. Nacionalinė filharmonija pakvietė į orkestro muzikos koncertą „Dinastija“. Jame Modesto Barkausko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) muzikavo su dviem solistais, atstovaujančiais žymiai Lietuvos pianistų dinastijai: mama Aleksandra Žvirblytė ir sūnus Paulius Anderssonas, o juos į šį muzikos pasaulį nuosekliai vedė ir jų muzikavimą puoselėjo močiutė ir mama, ilgametė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Fortepijono katedros vedėja Veronika Vitaitė.

***

Kaip ištroškusi elnė uodžia upelį, taip mano širdis ilgisi... koncerto. Gyvo, tikro, publikos šurmuliu, bendravimu, atlikėjų meninių bei dvasinių išraiškų pripildyto įvykio, pasižyminčio pasiruošimo, eigos ir pabaigos ritualais, prasidedančiais anksčiau, nei atveriamos koncertų salės durys ir pasibaigiančiais vėliau nei nuaidi paskutiniai publikos plojimai. Per pandemijos laikotarpį išsiilgta ne tik koncertinių ritualų, bet ir naujos ar dar negirdėtos muzikos, kurią išgirdus suaktyvėja klausytojo fantazija, gyvybingumas, kyla naujos diskusijos tarp kasdienybės rutinoje retai susitinkančių, bet salėje susidūrusių bičiulių. Todėl ir šių metų gegužės 7 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos (LNF) Didžiojoje salėje vykusio koncerto „Dinastija“ įspūdžiai pradėti 41-osios Dovydo psalmės antrosios eilutės transformacija, nes muzikos menas eina koja kojon su dvasingumu, sielos jausmų raiška, kuriai ugdyti karantino laikotarpiu galimybių yra itin maža.

Trijų fortepijono meną puoselėjančių kartų atstovai – mama Aleksandra Žvirblytė ir sūnus Paulius Anderssonas, kuriuos į muzikos pasaulį nuosekliai vedė ir jų muzikavimą puoselėjo močiutė ir mama, ilgametė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Fortepijono katedros vedėja Veronika Vitaitė publikai žinomi kaip trio „Dinastija“. Visgi šiame to paties pavadinimo koncerte pasirodė tik P. Anderssonas ir A. Žvirblytė kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), diriguojant Modestui Barkauskui. Koncerto programą sudarė du efektingi kūriniai: Lietuvoje mažai žinomo rusų kompozitoriaus Nikolajaus Medtnerio (1880-1951) Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3-emoll „Baladė“, op. 60, kurio fortepijono partiją atliko P. Anderssonas ir spalvinga Karolio Szymanowskio (1882-1937) Simfonija Nr. 4 „Symphonie Concertante“ fortepijonui ir orkestrui, op. 60, kurios metu fortepijonu skambino A. Žvirblytė.

Valandą trukusio koncerto pradžioje skambėjęs N. Medtnerio koncertas pasižymėjo teminiais ir harmoniniais kontrastais bei netradicine koncerto forma. Pirmojoje dalyje Con moto largamento – Allegretto con moto skamba monumentali pirmoji koncerto tema, inspiruota, pasak paties kompozitoriaus, Michailo Lermontovo baladės „Undinėlė“, kuri vėliau varijuojama tarp solisto ir orkestro partijų, kūrinį plėtojant lyrinių mažorinių melodijų ir dramatiškų, griežtų teminių linijų santapa. Koncerto forma įdomi tuo, jog antroji jo dalis „Interludium“ Allegro, molto sostenuto, misterioso (al rigore di tempo) trunka vos dvi minutes ir tampa interliudu į „Finale“ Allegro molto. Svegliando, eroico – Andante con moto tranquillo – Allegro molto – Coda: Maestoso, ma appassionato. N. Medtneris, pagal profesiją pianistas, Sergėjaus Rachmaninovo ir Aleksandro Skriabino amžinininkas, svarbiausia savo inspiracija muzikoje laikė Liudwigo van Beethoveno kūrybą, tačiau jo kūrybinis stilius kritikų vadinamas jungtimi tarp rusiškojo tradicionalizmo ir simbolizmo.

Gausus kūrinio programinis tematizmas, nuolatinė temų bei dinamikos kaita klausytojui neleido nė akimirkai atitraukti dėmesio, o iš pianisto pareikalavo itin daug fizinių pastangų. Paulius Anderssonas, mintinai atlikęs šį koncertą puikiai išpildė koncerto keliamus uždavinius, tačiau dėl akustinių ir instrumentų išdėstymo scenoje priežasčių (o gal ir dėl nuo gyvos muzikos klausymo atpratusios klausos) susidarė įspūdis, jog orkestro skambesys pianistą kiek užgožė.

Verta pabrėžti, jog N. Medtnerio kūryba P. Anderssonui jau yra nemenkai žinoma: šį pavasarį Paulius parengė Medtnerio koncerto įrašą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Taip pat yra parengęs Medtnerio sonatos „Nakties vėjas“, op. 25 Nr. 2, įrašą, jį šių metų kovo mėnesį transliavo Olandijos radijo stotis „Concertzender“.

Tai buvo vienas paskutiniųjų P. Anderssono koncertų Lietuvoje prieš šį rugpjūtį pradedant studijas Phillipo ir Patricios Frostų, geriau žinomos kaip Frost muzikos mokykloje, priklausančioje Majamio universitetui (Floridos valstija, JAV). Pianistas gilins fortepijono žinias žymaus koncertuojančio pianisto ir pedagogo Kevino Kennerio klasėje, kurioje taip pat dirbs K. Kennerio asistentu.

Antrasis koncerte skambėjęs kūrinys – Karolio Szymanowskio Simfonija Nr. 4, sumanyta ne tik orkestrui, bet ir fortepijonui nustebino savo teminiu ir stilistiniu koloritu bei žanro dualizmu. Pasak paties kompozitoriaus, pirminis užmojis buvo sukurti koncertą fortepijonui, tačiau pritrūkęs skambinimo fortepijonu įgūdžių ir siekdamas išsilaisvinti iš akademinės muzikos rėmų, nutarė šią kompoziciją pavadinti „Koncertinės simfonijos“ vardu. Kitaip nei koncerto pradžioje nuskambėjusiame N. Medtnerio opuse, K. Szymanowskio simfonijoje didesnis dėmesys yra skiriamas orkestrui, sudarančiam dialogo įspūdį tarp jo ir fortepijono. Stilistiniu požiūriu, simfonijoje išryškėjo jungtis tarp lenkų romantizmo etalono Frederiko Chopino melodiškumo ir XX a. muzikos novatorių Witoldo Lutosławskio bei Krzysztofo Pendereckio sonoristinio muzikos skambesio. Ši simfonija atstovauja paskutiniam Szymanowskio kūrybos laikotarpiui, kurio metu metu kompozitorius sėmėsi įkvėpimo iš nacionalinės lenkų muzikos skambesio, buvo susižavėjęs Tatrų regiono etnine muzika, jos pirmykšte ritmine energija ir natūralia melodika.

Aleksandros Žvirblytės ir LNSO skambinimas pasižymėjo itin meistrišku kūrinio atlikimu, suteikusiu galimybę be trikdžių pasinerti į kompozicijos visumą, nesiblaškant tarp neišdailintų atlikimo niuansų. Pianistė A. Žvirblytė scenoje žiūrovams pateikė jautrią, tačiau ir pasitikėjimu trykštančią kūrinio interpretaciją.

Belieka tikėtis, jog pro atsivėrusias LNF ir kitų koncertų salių duris žengti galės vis daugiau atlikėjų bei klausytojų ir sugrįžti į kasdienį muzikinį gyvenimą.