Prabangusis J.S.Bacho barokas lenkų muzikų rankose
Kiekvienais metais Vilniaus festivalis pristato jau tradicine tapusioje rubrikoje autentiška istorine maniera ir istoriniais instrumentais grojantį kolektyvą. Ši festivalio pozicija visų pirma reikšminga tuo, kad Lietuvoje tokio stacionaraus kolektyvo apskritai neturime ( ir kol kas nėra jokių politinių bei ekonominių prielaidų jį turėti).
Birželio 9-ąją turėjome progą artimiau susipažinti su vieninteliu Lenkijoje istoriniais instrumentais grojančiu Vroclavo baroko orkestru. Šis kolektyvas buvo įkurtas 2006 metais Vroclavo filharmonijos direktoriaus dirigento Andžejaus Kosendiako (Andrzej Kosendiak) iniciatyva ir rūpesčiu. Jis ir šįsyk stojo prie dirigento pulto. Apskritai maestro A.Kosendiak yra neeilinė, nepaprastai plataus akiračio asmenybė Lenkijos ir Europos kultūrinėje padangėje. Šalia muzikinės atlikėjiškos, pedagoginės veiklos jis imasi ir didelių projektų organizacinių darbų, kaip antai Nacionalinio muzikos forumo įkūrimas, naujos, išskirtinai modernios koncertų salės Vroclave projektavimo ir statybos.
Nuo pat orkestro įkūrimo jo meno vadovas yra žinomas violončelininkas Jaroslaw Thiel, kuris jau daugelį metų groja ir su žymiausiais Europos senosios muzikos kolektyvais. Per devynerius veiklos metus Vroclavo baroko orkestras pelnė gerą vardą ir yra nuolat kviečiamas į prestižinius Europos senosios muzikos forumus, tarp orkestro partnerių tokie baroko muzikos meistrai, kaip Philippe Herreweghe, Jaap ter Linden, Andrew Parrot, Peter Van Heyghen bei žinomi Europos senosios muzikos kolektyvai „Collegium Vocale Gent“, „Cantus Cölln“. Orkestras pelnė „Fryderiko“ prizą už 2012-ais metais išleistus čekų klasikų LKoželucho ir A.Reichos įrašus bei apdovanojimą „Diapason d‘Or“ už W.A.Mozarto koncertinių arijų albumą „Bella mia fiamma“. Tad per devynerius metus Vroclavo baroko orkestras sukaupė išties solidų repertuarą nuo ankstyvojo baroko iki vėlyvųjų klasikų ir ankstyvųjų romantikų.
Birželio 9-ąją LDK Valdovų rūmų menėje orkestras atliko tris J.S.Bacho pasaulietines kantatas. Visų trijų sukūrimo intencijos susijusios su LDK-Lenkijos valstybe ir todėl dar vadinamos lenkiškosiomis kantatomis. Iš istorijos žinome, kad LDK-Lenkiją XVIII a. sudėtingu istoriniu laikotarpiu valdė Saksonijos kunigaikščių Wettinų dinastijos atstovai Augustas II Stiprusis (gimęs 1670 m. Drezdene, miręs 1733 m. Varšuvoje) ir Augustas III Saksas (Lenkiją ir LDK valdė nuo 1734 m.). Pirmoji koncerte skambėjusi kantata „Tönet, Ihr Pauken! Erschallet, Trompeten!”(BWV 214), dedikuota Augusto III žmonos Marijos Žezefos 34-am gimtadieniui. Kantatos premjera įvyko 1733 m., antroji „Laβ, Fürstin, laβ noch einen Strahl“, sukurta 1727 metais Augusto III motinos Kristianos Eberhardinos atminimui, o koncerto II-e dalyje skambėjusi kantata „Schleicht spielende Wellen, und murmelt gelinde“ sukurta paties Augusto III gimtadieniui 1736 m., pastarosios premjera įvyko Leipcige.
LDK Valdovų rūmų menėje puikiai, tiesiog prabangiai skambėjo nedidelės sudėties orkestras, kurio pagrindą sudaro styginių grupė su basso continuo (6 smuikai, 2 altai, 2 violončelės, kontrabosas, klavesinas), papildyta trimis skersinėmis fleitomis, dviem obojais, fagotu ir timpanais. Visi instrumentai tik autentiškų XVIII a. instrumentų kopijos. Darniai ir kompaktiškai skambėjo 12-os dainininkų balsai, tie patys choristai atliko ir solines partijas (pati teisingiausi koncepcija baroko interpretacijai!), nors gal ir ne visiems solistams buvo jų sėkmės diena. Grynai mano subjektyviu požiūriu kai kurių kantatų dalių tempai man atrodė „atsargūs“ ir statiški, tačiau dirigento Andžejaus Kosendiako bendra interpretacija išsiskiria giliu konceptualumu ir yra labai įtikinanti bei verta aukščiausios prabos. Imponavo bendra orkestrantų ansamblinė darna ir susiklausymas, iškilus ir retoriškas frazavimas, subtiliai formuojamas kiekvienos natos reljefas. Tad diskusija dėl atskirų tempų galėtų būti kaip dėl skonio niuansų – kažkas mėgsta sūriau, o kitas – rūgščiau...
Pabaigai belieka lengvai pavydėti kaimynams lenkams turint išties puikų baroko orkestrą. Tai yra ne tik atskirų entuziastų darbo, bet įžvalgios ir solidžios Lenkijos valstybės kultūros politikos rezultatas. Prie šio išskirtinio koncerto prisidėjo ir dažnas Vilniaus festivalio partneris Lenkijos institutas Vilniuje.