Pramogų kultūra – Vakarų civilizacijos branda?
Valdžia ir kultūra
Kadangi Lietuvoje seniai kalbama apie kultūros politikos sunkumus, apie tai, kad kultūra nėra prioritetinė valstybės politikos dalis, nors turėtų būti, ji sulaukia bene mažiausio finansavimo iš biudžeto, o naujai išrinktas Seimas įkūrė net atskirą kultūros komitetą ir žada imtis ryžtingų permainų, leidžia manyti, kad ši sritis buvo tikrai apleista nepaisant vienišų šios srities riterių pastangų.
Ironiška, kad labiausiai kultūra nukentėjo prasidėjus krizei po naktinės konservatorių reformos, kai ir taip sunkiai gyvenantys menininkai ir kultūros žmonės – tiek biudžetininkai, tiek individualiai dirbantieji – buvo apkrauti mokesčiais, pažeidžiant pilietines teises prievarta varomi nemokamų atostogų, užsidarinėjo smulkesnės kultūros įstaigos, knygynai, bibliotekos, nustojo eiti leidiniai, o emigracija pasiekė evakuacijos mastą. Ilgai tektų vardinti skriaudas, kurios buvo daromos tuomet trapiausio ir mažiausiai apsaugoto visuomenės sluoksnio atžvilgiu, o kūrėjas neatsigavo iki šiol (per tą laiką gerokai pasipinigavę skurdžiausių žmonių sąskaita užsienio bankų ekonomistai vėl gąsdina būsima recesija).
Niekados nepamiršiu slogios atmosferos, žmonių nevilties ir tarsi sustojusio gyvenimo, kai trupiniai, vargais negalais surankioti iki krizės, išbyrėjo pro pirštus ir prasidėjo Sizifo darbas, tačiau ne visiems. Tuo metu turtingieji toliau lobo, o „stiprėjant demokratijai“ sočiai ir su perspektyva gyveno tik valdančiosioms partijoms, kurių kai kurie įtakingiausieji nariai kadaise patys valgė kultūros darbuotojo duoną, paklusnūs, tad per visokius prestižinius fondus ir privilegijas po kregždės sparnu priglausti išrinktieji.
Būtent tuo laikotarpiu galutinai susiformavo gerai apmokama kultūros grietinėlė, kuriai priklausant galima buvo lengvai išvengti atsakomybės už galimai padarytus finansinius nusikaltimus ir iškreiptą socialinę politiką. Partinės priklausomybės požiūriu ponų būrys buvo margas, tačiau vienijamas to paties troškimo valdyti ir lobti. Gerai gyvenančių ir valdžios malonėje klestinčių dvaro menininkų veikla ėmė priminti uždarus elitinius klubus. Demokratijos siūlės ėmė braškėti. Tuo pat metu nei Vokietijoje, nei daugumoje kitų ES šalių nei kultūra, nei mažiausiai uždirbantieji tokių krizės padarinių nepajuto...
Keista buvo tai, kad po Šengeno erdvę laisvai skraidantys valdininkai, matydami visai kitokią daiktų padėtį, tenykštės praktikos saugoti šviesuomenę ir kiek įmanoma subalansuoti diržų veržimą ne jos sąskaita savai šaliai netaikė. Į akį krito ir kita tendencija: į rimtosios muzikos koncertus valdžios atstovai ateidavo vis rečiau, o į dalijamų auksinių svogūnų ir panašias lėkšto skonio atrakcijas bei populiariosios muzikos akcijas – vis dažniau. Į akademines sales dabar ateinama tik ypatingomis valstybinėmis progomis, bet vis tiek dažniausiai atsiunčiami žemesnio rango atstovai sveikinimų perskaityti. Išimtį sudaro prie laikmečio prisitaikiusios koncertinės organizacijos, į planus įtraukiančios populiariosios muzikos atlikėjus. Šalia operos solisto ar liaudies dainininko tapo mada prikabinti estrados žvaigždę ar gitarą, pastatyti garsą niveliuojančius mikrofonus ir kitą akustinę aparatūrą, sumaišyti stilius, tarsi nei balso, nei išsilavinimo neturintys muzikantai būtų gelbėjimo ratas neva nebeaktualiai rimtajai muzikai.
Į rimtosios muzikos koncertus valdžia nevaikšto; nustojo vaikščioti ir tie, kurie tai darydavo. (Vienas kitas melomanas, ambasadorius padėties negelbsti). Gal juos pakeitė nauja karta, išaugusi be šios muzikos poreikio? Tikėtina. Galima pajuokauti, girdi, ko norėti, jei ir televizija transliuoja pusiau tuščias Seimo sales per posėdžius su žiovaujančiais parlamentarais. Nevaikšto net į darbą... Per dvidešimt penkerius metus taip ir nepastatyta nė viena padori, modernius reikalavimus atitinkanti koncertų salė; užtat kiek privačių prabangių dvarų iškilo. Valdovų rūmų paskirtis kita. Mėginta sudvasinti... Gariūnų turgų! Postmodernizmo pokštai, ir tiek. Nieko rimta. Jeigu kultūra nustekenta, gal pati valdžia rodo pavyzdį? Ir ar ne likimo ironija, kad kultūros lygį kelti užsimojo valstiečių ir žaliųjų partija, nuo pirmųjų žingsnių viešai niekinama kultūros „aukštumose“ skraidančių buvusiųjų, privedusių šalį iki tokios būklės? Be abejonės, kultūros padėtis nedviprasmiškai rodo pačių valdančiųjų kultūros lygį.
Populiarioji kultūra – kultūra ar ne?
O kas yra kultūra? Gal pravartu prisiminti? Tarptautinių žodžių žodyne pateikiamos reikšmės:
kultūrà [lot. cultura — apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas]:
1. žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes;
2. tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas;
3. auginamas, kultivuojamas augalas;
4. biol. ląstelių, audinių, nedidelių organų arba jų dalių, paimtų iš žmogaus, gyvūnų arba augalų organizmo, išlaikymas ir auginimas specialiose mitybinėse terpėse;
5. archeologinė Δ — grupė vieno laikotarpio tos pačios teritorijos archit. paminklų, kurie turi bendrų būdingų bruožų, pvz., Halštato Δ.
Mėginsime analizuoti pasirinktą problemą šiais atžvilgiais: pirma, kultūra yra materialinių ir dvasinių vertybių kūrimas, panaudojimas ir perteikimas; antra, kultūra yra tobulumo laipsnis; trečia, kultūra yra išprusimas.
Kultūra yra materialinių ir dvasinių vertybių kūrimas, panaudojimas ir perteikimas. Šis klausimas neatsiejamas nuo postmodernistų postulato, jog dėmesio verta tik tai, kas patenka į akiratį, tai yra, „perforuojama“. Savo ruožtu, laisvosios rinkos visuomenėje perforuojami tik tokie kultūros produktai, kurie patenka į reklamą ir yra perkami. Konstruojama pelną nešanti pasiūla formuoja vertybių skalę. Reklamos specialistai naudojasi masių psichologija ir apeliuoja į neapdorotą skonį, siūlydami žemesnės vertės produktus, orientuotus į nesunkiai apčiuopiamus, linijinius, arba papildomo išsilavinimo nereikalaujančius kūrinio pavidalus. Gimsta vienmatė kūrinio „perskaitymo“ erdvė. Iš esmės jo nereikia net perskaityti, mėginti įminti mįsles, nes postmodernizmo raktas – tiesioginis daugiaprasmiškumo suspaudimas į vientisą plotmę, poteksčių atsisakymas. Postmodernistų paprastumas toli pažengė lyginant net su modernistų naudotais įvaizdžiais, kai absurdo estetika ar dadaizmas ir kitos srovės palikdavo gana platų lauką mąstyti kontekstualiai. Aukščiausias meno kūrinio sublimacijos laipsnis tapo nereikalingas, jo vietą užėmė realybės šou. Kadangi mąstančiam žmogui to per maža, kompiuterinių technologijų amžiuje pradėti kurti virtualūs pasauliai, kompensuojantys egzistencinio daugiamatiškumo stoką. Pirmaujant kūno apologijai ir materializmo kultui, dvasinis imperatyvas paskelbiamas kaip neegzistuojantis. Dvasingumo sąvoka tampa įtartinu objektu. Galiausiai liberalizuotos sąmonės apyvartos sąlygomis postmodernistai pareiškia, jog klasikinės vertybės nėra vertybės, jas reikia įrodyti.
Įrodyti, jog egzistuoja, tarkim, žemės trauka, kuri yra neapčiuopiama, bet juntama, dar įmanoma matematiniais skaičiavimais. Tačiau kaip įrodysi dvasinės kultūros pavidalų egzistavimą tiems, kurie neturi išlavintų pojūčių? Populiariojoje terpėje neišlavintas skonis, neišlavinti gebėjimai dainuoti, tapyti ir kitaip pareikšti pasauliui, jog „aš esu“ pakeičia imperatyvą kurti natūraliai nesamus ir iš vidinės intuicijos, dvasinių paskatų kylančius, vaizduotės apdorotus ir todėl kultūros sričiai priskirtinus objektus. Kultūros vertybe ir meno kūriniu tampa bet koks daiktas, bet kur vykstantis gyvenimas (bare, apleistame fabrike ir t. t.), kurį kūriniu padaro ten esantis dailininkas, kuris tai, kas padėta ar yra be jo įsikišimo, pristato kaip kūrinį. Analogiškai tyla arba įvairūs triukšmai taip pat pristatomi kaip muzikos įvykis. Tokia apgaulė įmanoma dėl reklamos įtakos (galima įpiršti bet ką, ir tai bus perkama) ir tampa madingu brendu. Išnykus kadaise egzistavusios vulgariosios ir aukštosios, pasaulietinės ir sakralinės muzikos ir apskritai meno skirčiai, atsiranda madingi visiškai priešingų stilių, žanrų, prasmių bei išraiškos priemonių mišiniai, kurių kultivavimas ir puoselėjimas atskirai buvo kultūros požymis. Natūralistinės muzikos, dailės ar teatro apraiškos, be tabu demonstruojant žiūrovui pačius atgrasiausius fiziologinius ir psichologinius žmogaus veiklos pavidalus stokoja kuriamojo prado (yra tik perkeltos arba nurodomos), tikrąja prasme negali būti laikomos nei materialinėmis, nei juo labiau dvasinėmis vertybėmis ir būti priskirtos kultūros sričiai.
Kultūra yra tobulumo laipsnis. Dėl tų pačių priežasčių negalima pakelti į tobulumo laipsnį to, kas nėra sukurta ir rafinuota. Gamtos reiškinys savaime yra tobulas gamtine, natūralia prasme. Kūrinio ar jo perteikimo tobulumas, priešingai, neatsiejamas nuo dvasinių vertybių, nuo pasirengimo jį kurti ir suvokti ir nuo atitinkamai sukeliamo estetinio poveikio. Kūrinys, kurį sukurti nereikia jokių pastangų, kuris neturi jokios kitos prasmės, kaip tik tiesioginę, ir kuris nesukelia jokių nekasdieniškų pojūčių ir jausmų, griežtai kalbant nėra kūrinys ir nepriklauso kultūros sričiai. Negalima ištobulinti atsitiktinai surikiuotų garsų labiau, nei jie jau skamba, arba scenoje aktorių atliekamų gamtinių veiksmų (pvz., akto) paversti tobulesniais.
Kultūra yra išprusimas. Masinei produkcijai gaminti, suvokti ir ją vartoti specialaus išsilavinimo ir pastangų nereikia, dėl to ji ir yra prieinama masėms. Neišprususįjį erzina kultūros reiškinys, nes jam suvokti reikia pastangų ir gebėjimų, įgyjamų per ilgą laiką nuo mažens; savo ruožtu, išprususį žmogų kūriniu vadinama peršama „žaliava“ vargina.
Pagal šias kultūros definicijas vadinamoji populiarioji kultūra nėra kultūra, o tik terpė, kurioje išplaunamos vertybės, jų suvokimas ir pati apibrėžtis. Jos maišymas su kultūros reiškiniais vertybes ne praturtina, net ne niveliuoja, o panaikina, nes nesuderinami dalykai netaps suderinami dėl to, kad juos kažkas padėjo greta arba vieną ant kito. Tikslo atžvilgiu tai neturi prasmės, todėl tikslu tampa tiesiog žiūrovo ar klausytojo šokiravimas ar trumpalaikio dėmesio atkreipimas. Plokštuma netaps sfera, disonansas – konsonansu, šiurkštus – jautriu ir švelniu, ir taip toliau.
Populizmas kultūroje
Kai kalbu apie populiariąją kultūrą, turiu galvoje ne tam tikrus žanrus, kurie išsirutuliojo iš liaudies kultūros (tarkim, džiazas), – veikiau, ir taip, ir ne. Mąstau apie jų vietą ir paskirtį. Apie tai, kaip savo vietoje esantys reiškiniai tampa vartojimo objektu ir tarnauja ne kultūros interesams, o kitiems. Jeigu kūrinys tampa vartojamu produktu ir nieko neduoda žmogui dvasine prasme, neteikia tokio pasitenkinimo, kuris jį darytų kultūringesniu ir verstų pasitempti, o priešingai, atpalaiduoja instinktus ir žemesniuosius impulsus, jis panaudojamas ne pagal paskirtį arba jos neatitinka. Toks panaudojimas yra kultūrinis populizmas, o ne populiarioji kultūra.
Viena iš paskirčių – pramoga. Kūrinys gali būti kultūros reiškiniu ir kartu teikti pramogą, tai žinome iš klasikinės muzikos istorijos. Tačiau ne kiekviena pramogai parašyta kompozicija yra kultūros reiškinys. Manyčiau, jog kultūrinio populizmo era prasidėjo vartojimo kalvėje – JAV. Ten ne tik suklestėjo miuziklas, filmų gamyba, kitokios pramogų industrijos formos. Kalbant apie bendruomenės ryšius ir laisvalaikį, aukščiausio lygio civilizaciniai pasiekimai ten, regis, skirti būtent pramogai. Lengvieji žanrai, mases sutraukiantys kultiniai personažai ten tinka, nes savaip reprezentuoja laisvės, tiksliau, laisvos saviraiškos, idėją. Disneilendas, garsių kultūros artefaktų, architektūros paminklų kopijos, kuriems išleidžiamos milžiniškos sumos, kazino, galiausiai Las Vegasas – ištisas reklamomis spindintis ir pramogų simboliu galimas laikyti miestas – tai ryškūs pavyzdžiai, nurodantys į masių prioritetus. Pinigų kultas ir garbinimas ikoniškų asmenybių, kurios generuoja milžiniškas lėšas ir valdo milijonų protus, yra dėmesio centre. Rimtosios kultūros formos skęsta visuotiniame gyvenimo gausme.
Tačiau mechaniškai perkeltos į europinę kultūrą, populiariosios lytys pasirodo kiek kitoje šviesoje. Lietuvoje ypač matyti, kaip neproporcingai didėjanti kultūros populizmo mada išstumia aukštesniąją kultūrą. Ne tik televizijoje, bet ir koncertų arenose viešpatauja vulgaraus skonio, tuščia pramoginė industrija. Menkų muzikinių gabumų atlikėjai sutraukia tūkstantines sales ir gauna milžiniškus honorarus. Autentiškos kultūrinės tradicijos keičiamos surogatinėmis (Vėlines mėgina nukonkuruoti Helovynas). Pernelyg didelis dėmesys skiriamas ir Eurovizijai, kuri reikšminga nebent politiniu požiūriu. Ši grėsmė Vakarų kultūrologų seniai suvokiama kaip labai rimta tradicines vertybes ardanti jėga, įgaunanti vis didesnį pagreitį. Ir vėlgi – simptomiška, jog šių metų Nobelio premija „už naują poetinę raišką didžiojoje Amerikos dainuojamoje tradicijoje“ skirta Bobui Dylanui, kuris nesiteikė net atvykti jos pasiimti. Ką jau kalbėti apie kompiuterinius žaidimus, komiksus ir kitus dalykus, išstumiančius kitas kultūringo laisvalaikio formas. Kai kurias šiuolaikinės muzikos formas, eksperimentus taip pat galima laikyti kultūriškai lėkštomis.
Dalykas tas, kad vieni kultūros reiškiniai neturėtų pakeisti kitų, o pačios kultūros – jos simuliakrai. Galiausiai reikia atsakyti į klausimą, ar Vakarų civilizacijos siekinys – uždirbti kuo daugiau pinigų ir juos išleisti pramogaujant? O gal – ieškoti žmogaus veiklą praturtinančių pavidalų, jo gyvenimo paskirtį matant ne tame, kas lengvai pasiekiama, bet tame, kas reikalauja didelių pastangų ir tobulėjimo? Nūdienos padėtis verčia manyti, kad tokios lyg ir banalios tiesos kultūros verslininkų sąmoningai išstumiamos iš akiračio.
Lietuviai ypač turėtų liautis sirgti paaugliškomis, nebrandžiomis Vakarų pasaulio ligomis, mėgdžioti didelių šalių klystkelius, nes tai, kas tinka didelei, turtingai šaliai – nes ji gali skirti pakankamai dėmesio ir išteklių tam, kas rimta ir nelaikina – netinka mažai. Juolab, kad lietuvių mentalitetas ir kultūros paveldas visada pasižymėjo kuo jau kuo, bet tik ne lengvabūdiškumu ir paviršutiniškumu. Amerikietiška svajonė, kičas yra kardinaliai priešinga lietuvio savivokai. Lietuva niekada netaps Disneilandu dėl įvairių priežasčių, kurios ir suformavo būtent tokį būdą, pasaulėjautą ir charakterį, o ne kitokį. Prisitaikymas prie vartotojiškos kultūros ir kultūros populizmas daro didžiulę žalą ne tik dėl menkos išliekamosios vertės, bet dėl greito autentiškų kultūros formų naikinimo. Tai, kad jos sparčiai nyksta kartu su pačiais žmonėmis, ir rodo iki šiol diegtų kultūros krypčių svetimumą. Jų reikia kuo greičiau atsisakyti ar bent skirti proporcingą vietą ir duoti pasauliui tai, ką galime tik mes, lietuviai.