Prano Stepulio 100-mečiui – kanklių muzikos koncertas

Publikuota: 2014-01-11 Autorius: Daiva Tamošaitytė
Prano Stepulio 100-mečiui – kanklių muzikos koncertas

2013 m. gruodžio 15 dieną Šv. Jonų bažnyčioje skambėjo kanklių muzika. Dangiški garsai sklendė po skliautais, užpildydami erdvę ir klausytojų širdis. Susirinkusieji minėjo žymaus lietuvių kanklininko ir pedagogo, dirigento, profesoriaus Prano Stepulio šimtąsias gimimo metines.

Šventėje dalyvavo jungtinis kanklininkių orkestras (vadovė prof. Lina Naikelienė), LMTA merginų choras (vadovai prof. Tadas Šumskas ir lekt. Andrius Gylys), Vilniaus mokytojų namų liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“ (vadovė Daiva Čičinskienė), taip pat solistai Irena Milkevičiūtė (sopranas) bei Vytautas Kiminius (birbynė). Kolektyvams dirigavo Jolanta Babaliauskienė, Aistė Bružaitė, Aušrelė Juškevičienė, Regina Marozienė, Lina Naikelienė ir Birutė Sakalienė. Koncertą vedė dr. Regina Marozienė. Koncerte skambėjo įvairių kartų lietuvių kompozitorių muzika, liudijanti domesį šiuo sakraliniu instrumentu ir aprėpianti skirtingą stilistiką: paties P. Stepulio, Algirdo Klovos, Kristinos Vasiliauskaitės, Jono Švedo, Vaclovo Paketūro, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Jono Tamulionio, Vytauto Naraškevičiaus, Vytauto Juozapaičio, Leono Povilaičio ir Juozo Karoso kūriniai.

Iškilmingą vakarą pradėjo A. Klovos kūrinys „Šviesus liūdesys“, kurį dirigavo  L. Naikelienė, o tekstą skaitė R. Marozienė. Mantrinės monotonijos ir sakralinių skambesių kupinas kūrinys grąžino klausytoją į legendines senovės tolybes, puikiai įvedė ir pagrindė pakylėtą vakaro atmosferą. Jauna kanklininkė Lina Žilinskaitė atliko P. Stepulio „Temą su variacijomis“ – jis skambėjo gerai, o daugiau įvairesnių štrichų padėtų dar labiau atskleisti šio kūrinio reljefiškumą. Gražiai išsiskyrė „Kanklelių“ atliktos dainos – iš L. Rėzos liaudies dainų rinkinio „Jau auštant aušružė“ bei Pamario krašto daina „Vai kur nužėgliuos“. Tradiciniai kankleliai skambėjo nepaprastai švelniai, ir ne tik. Šis ansamblis išlaikęs ilgaamžę nestilizuotos dainos perdavą, kuri gali ir akmenį pravirkdyt... Nepaprastai įdomios pasirodė V. Naraškevičiaus 1930 metais sukurtos trys sutartinės: „Trinku tilteliai“, „Pakelės beržai“ ir „Perlutėli rytato“ (labai profesionaliai dirigavo A. Juškevičienė). Širdį glostė keturios P. Stepulio aranžuotos M. K. Čiurlionio lietuvių liaudies dainos: „Močiute mano miela“, „Vai lekia, lekia“, „Išėjo mergelė“ ir „Ant kalno gluosnis“, merginų chorui dirigavo ryžtingą mostą turinti B. Sakalienė. Ir, be abejo, klasika tapusi J. Švedo „Svajonėlė“, atlikta kanklių orkestro, kuri leido pasigėrėti instrumentų skambesio grožiu, liūdna iki gelmių smelkiančia melodija. Įstrigo ir koncerto pabaigoje I. Milkevičiūtės sudainuotos dainos: J. Karoso „Pasvarstyk, antela“, J. Švedo „Plaukia antela“ ir ypač – V. Paketūro „Vai žydėk, žydėk“ (dirigavo L. Naikelienė). Solistės balso tembras, vokalo spalva labai tinka liaudies dainai atlikti. Koncerto programa ir atlikimas leido kad ir punktyriškai apžvelgti ilgą kelią, kurį nuėjo mūsų nuostabiosios kanklės, ir akivaizdu, kad tas kelias įsibėgėja, turtingėja, ir, kas svarbiausia, išlaiko bei įtvirtina visa, kas buvo pasiekta iki šiol.

Tiesiog įstabu, jog kankliuoti moderniais laikais panoro multiinstrumenininkas, visapusiškai apsišvietęs vyras, taip pratęsdamas vyrų kanklininkų senovinę tradiciją. Jis išugdė ir vieną žymiausių „Lietuvos“ ansamblio kanklininkų Algimantą Prusevičių. Kartu su šiuo studentu ir meistrais tobulino instrumentą, sukūrė metodiką. A. Prusevičius savo atsiminimuose (knygoje „Pranas Stepulis“, išleido Lietuvos muzikos akademija, 2003) rašo: „Daug dienų ir ilgų vakarų mano praleista su šiuo nuostabiu žmogumi, fanatiškai įsimylėjusiu kankles ir jų muziką... P. Stepulis ir aš būdavome nuolatiniai meistro P. Servos dirbtuvių lankytojai, mes pirmieji išbandydavome naujas kankles, tonacinius keitiklius.“ P. Stepulio mokinė, „Sutartinės“ ansamblio kanklių grupės vadovė docentė Regina Tamošaitienė prisimena (ten pat): „Pranas Stepulis buvo kruopštus ir nuoširdus pedagogas, sugebantis sudominti studentus metodikos paskaitomis. Jo kalbos stilius buvo turtingas, trykštąs liaudiškais palyginimais, spalvingais posakiais“. Ilgametė „Sutartinės“ kanklininkė Zita Stepulienė, P. Stepulio žmona, taip pat pasižymėjo dideliais atlikėjiškais ir kompoziciniais gabumais. Tais laikais liaudininkai buvo ir solistai, ir dirigentai, ir aranžuotojai.... Gaudavo aukščiausią muzikinį išsilavinimą. O maestro mokinė L. Naikelienė dabar laiko visą kanklių muzikos barą. P. Stepulio veikla įamžinta ir jo vadovėlyje „Kanklės“, ir mokinių bei amžininkų atsiminimuose.  Su Prano Stepulio vardu susijusi ištisa naujoji epocha, kurios metu kanklės suskambo naujai.

Prano Stepulio 100-mečiui skirtas vakaras vėl subūrė kanklių veteranus, pedagogus, studentus ir visus prijaučiančiuosius, kurie be liaudies muzikos neįsivaizduoja nei savo gyvenimo, nei Lietuvos ateities. Pilna Šv. Jonų bažnyčia tarsi sakė: „Mes gyvi, mes jungiamės, mūsų muzika gyva, ir mes ja gyvi“. Taigi šia proga norisi palinkėti visiems liaudininkams geros kloties, ir kad vystant šią nuostabią muzikos šaką kaskart suskambėtų nauji vardai, nauji pasiekimai.

Komentarai