Primabalerina Julija Stankevičiūtė: „Viskas slypi viduje“
„Teatras užbūrė. Būtent dėl jo skleidžiamos paslapties ir buvo žengti visi žingsniai, atvedę mane iki šiandienos“, – sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Julija Stankevičiūtė. Ją kalbino Žaneta SKERSYTĖ.
– Neseniai pelnėte antrąjį „Auksinį scenos kryžių“ už vaidmenis baletuose „Parkas“ ir „La strada“. Kokie jausmai aplankė?
– Man gera kurti ir būti scenoje, tai yra mano aistra, mano pomėgis. Aš savo darbe matau vertę ir prasmę. Tačiau apdovanojimai man primena, kad darau tai ne tik dėl savęs. Scena turi didelę galią paliesti kitus žmones, jausmai, patirti scenoje, nubanguoja per žiūrovų salę, išjudina jų kasdienybę. Tai suvokti yra ne tik nuostabus jausmas, bet ir didelis įsipareigojimas ateičiai.
– Ar baletas buvo svajonės išsipildymas? O gal nuo šio pašaukimo norėjosi bėgti?
– Kai atsiduri ten, kur turi būti, nebėra nei kur, nei kaip pabėgti. Baleto pasaulyje atsidūriau likimo, tuo metu mane supusių žmonių dėka. Kada pati supratau, kad baletas yra mano ateitis? Nuo pirmųjų akimirkų scenoje. Teatras užbūrė. Būtent dėl jo skleidžiamos paslapties buvo žengti visi žingsniai, atvedę mane iki šiandienos.
– Greičiausiai dar vaikui, paauglei teko įdėti daug darbo siekiant šios profesijos. Ar sunkumai neatgrasė?
– Darbo įdėti reikėjo ir vis dar reikia labai daug. Bet manau, kad taip yra kiekvienoje profesijoje, jei nori ko nors pasiekti. Sunkumai neišgąsdino, gal net atvirkščiai – tai buvo didelis įkvėpimo šaltinis. Kai po ilgų pastangų pagaliau gali peržengti per save ir pamatai ilgai lauktą rezultatą – labai džiaugiesi, norisi siekti daugiau.
– Jūsų karjera prasidėjo dar mokantis M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o netrukus stažavotės užsienyje. Kaip šios ankstyvos patirtys Prancūzijoje ir Nyderlanduose paveikė profesinį augimą?
– Išvažiavusi supratau, kokie brangūs man yra namai. Čia ir buvo didžiausia patirtis, kurią džiaugiuosi gavusi. Žinoma, tokios stažuotės ir išvykos plečia šokėjo akiratį ir yra labai reikalingos. Ypač jauname amžiuje, kai dar tik formuojasi savęs, pasaulio ir savęs pasaulyje suvokimas. Svarbu pamatyti ne tik kitas trupes, bet ir pasaulį apskritai.
– 2019 m. pelnėte „Auksinį scenos kryžių“ už Eglės vaidmenį Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“. Kūrinys – lietuviško baleto klasika, apipinta mitologinėmis prasmėmis. Kaip priartėjote prie personažo?
– Iš pradžių man buvo nelengva save įtikinti, kad esu pajėgi sukurti šį vaidmenį. Tačiau pamažu, su kiekviena repeticija ėmiau suprasti, kad Eglė gyvena manyje. Kad nereikia nieko kurti, reikia tik atrasti, nes viskas slypi viduje. Eglė man atvėrė vaidmens kūrimo džiaugsmą apskritai. Scenoje kartu su ja išgyvenau ištisą žmogaus likimą – ir gimiau, ir miriau. Vaidmuo man davė pačių giliausių išgyvenimų ir įrankių, kuriais naudojuosi iki šiol.
– Kokia buvo pradžia Nacionaliniame operos ir baleto teatre?
– Nors mokykloje daug metų ruošiamės darbui teatre, pradžia nebūna lengva. Vos išlaikiusi baigiamuosius egzaminus M. K. Čiurlionio menų mokykloje buvau įtraukta į daugumą repertuaro spektaklių, įskaitant ir naujus pastatymus. Didžiuliame naujų vaidmenų sūkuryje įvyksta staigus šuolis iš mokinės į artistę. Tas šuolis man buvo labai įdomus ir jaudinantis.
– Jūsų karjera LNOBT prasidėjo 2017 m., o jau po penkerių metų tapote pagrindine soliste. Įspūdinga! Kokios svarbiausios pamokos per šį laikotarpį Jus labiausiai sustiprino?
– Svarbiausia – atkaklumas. Nepaisant nepasitikėjimo savimi, nepaisant nepasitikėjimo, ateinančio iš išorės. Atkaklumas ir užsispyrimas man labiausiai padėjo per visus tuos metus. Kitą brangią pamoką man padovanojo su manimi dirbęs pedagogas Cédricas Ygnace´as. Kartą prieš spektaklį jis man palinkėjo: ,,Pasitikėk savo instinktais.“ Šie žodžiai labai įstrigo, jie nuskambėjo taip paprastai ir genialiai. Atrodė – tikrai, šią akimirką, kai prieš pat išeinant į sceną apima jaudulys ir abejonės, daugiau negaliu nieko padaryti, tik pasitikėti instinktais. To vis dar mokausi.
– Ne vieną kartą buvote įvertinta už ekspresyvumą, gebėjimą sukurti įsimintinus personažus. Ar yra vaidmuo, kuris keltų didžiausią iššūkį tiek fiziškai, tiek emociškai?
– Įsikūnydama į vaidmenį tam tikra prasme jaučiu, kad įsikūniju į kažkokią kitą savo versiją. Nesvarbu, koks vaidmuo, turbūt visas menas vienaip ar kitaip yra apie žmogų. O žmogus gali būti visoks. Kitaip tariant, žmogus gali ryžtis viskam – tiek aukščiausiam gėriui, tiek žiauriausiam blogiui. Teatras ir vaidmenų kūrimas man yra tarsi žmogaus branduolio tyrinėjimas. Tai padeda daug ką suprasti apie save ir apie žmogų apskritai. Apie vertybes, apie poelgių priežastingumą, apie veiksmus ir atoveiksmius, apie žmogaus trapumą. Nors scenoje tenka gyventi ne savo istorijas, kitomis aplinkybėmis, kitame gyvenime jos galėtų būti mano.
– Koks Jūsų mylimiausias spektaklis ir kokiame vaidmenyje Julijos savasties daugiausia?
– Į kiekvieną vaidmenį įdedu daug savęs, todėl kiekvienas brangus. Vis dėlto yra tokių, kurie praeina kaip tam tikras etapas, ir tokių, kurie palieka gilų pėdsaką visam gyvenimui. Prie pastarųjų priskirčiau Eglę M. Rimeikio balete ,,Eglė žalčių karalienė“. Manau, kad tokiu vaidmeniu man tapo ir Dželsomina Marco Goecke balete ,,La Strada“.
– „Šventasis pavasaris“ – ne tik vienas garsiausių XX a. baletų, bet ir kūrinys, kadaise šokiravęs publiką. Jūs šokote Pirmąją moterį. Kaip jautėtės šioje istorijoje, turint omenyje revoliucinį baleto kontekstą?
– Šiuo vaidmeniu peržengiau savo galimybių ribas. Manau, kad ištvermės ir fiziškumo prasme tai sunkiausias mano vaidmuo. Turbūt negali būti kitaip, kai susitinka Stravinskis ir Rimeikis (šypsosi). Tiek muzikoje, tiek choreografijoje slypi didžiulė jėga, ir to paties reikalaujama iš mūsų – šokėjų. Be to, pagrindinis iššūkis buvo perteikti gana abstrakčią ir sudėtingą kūrinio interpretaciją atsigręžiant į save ir savo ydas, kurias dažnai projektuojame į kitus. Mąstyti apie tai – viena, bet pakankamai rišliai ir paveikiai perteikti scenoje – visai kas kita, gana nelengvas uždavinys. Labai tikiuosi, kad netrukus šis baletas grįš į LNOBT sceną ir galėsime tęsti pradėtas paieškas.
– Klasikinis ir šiuolaikinis baletas dažnai laikomi skirtingais dalykais, tačiau Jūsų karjeroje jie susipina. Kuri stilistika Jums artimesnė?
– Man įdomios abi formos. Galbūt save geriau galiu atskleisti šiuolaikiniame balete, ten jaučiuosi laisvesnė, stipresnė. Klasikinis baletas man visuomet buvo didelis iššūkis, bet jo nesant mano kasdienybėje aš apskritai negalėčiau šokti. Klasikinį baletą, ypač jo fizinį aspektą, specifinį ir labai kruopštų kūno paruošimą laikau būtina sėkmingos karjeros sąlyga. Šiuolaikiniame balete toks fizinis pasirengimas man duoda galimybę atsipalaiduoti visiškai pasitikint savo kūnu.
– Kiek balerinos karjeroje svarbūs choreografai?
– Šalia esantys žmonės labai svarbūs – choreografai, pedagogai, kolegos. Taip pat pastatymai, kūriniai. Toje aplinkoje formuojasi viskas – fizinis pasiruošimas, stiliaus, estetikos pajautimas, artistinė ir emocinė branda. Todėl nuo repertuaro, nuo choreografų, pedagogų ir net pačių artistų tarpusavio įkvėpimo priklauso labai daug kas. Esu laiminga, kad savo kelyje turėjau galimybę dirbti su daug skirtingų choreografų, jų kūryba padėjo man susiformuoti kaip baleto artistei. Tai ir Manuelis Legris, ir Angelinas Preljocajas, Marco Goecke, Ivanas Perezas, Martynas Rimeikis, Wayne´as McGregoras, Lola de Avila, Alexei´us Ratmansky ir kiti.
– Dalyvaujate LNOBT projekte „Kūrybinis impulsas“, kuriate choreografines miniatiūras. Kaip atradote savyje choreografės talentą?
– Kurti choreografiją labai įdomu, yra proga pamatyti, kaip mintis virsta kūnu. Ir kaip ta mintis, būdama labai abstrakti, įgauna gana konkrečią išraišką. Turint omenyje ir tai, kad mintį įkūnija kitas, svetimas kūnas, kita siela. Galbūt į tai žiūriu per daug rimtai, mane žavi žmonės, į kūrybą žvelgiantys žaismingai. Tačiau man taip neišeina...
– Balerinos karjera reikalauja daug tiek fizinių, tiek psichologinių jėgų. Kaip pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp intensyvaus darbo ir poilsio? Labai įdomu, ar balerinos valgo, o gal tai tik užsilikęs mitas...
– Teoriškai suprantu, kad pusiausvyra tarp darbo ir poilsio būtina. Tačiau negaliu pasakyti, kad man pavyksta ją išlaikyti. Dažniausiai, ypač ruošiant naujus vaidmenis, jaučiu azartą ir didelį įkvėpimą, todėl visiškai pasineriu į kūrybą, ji užvaldo didžiąją dalį manęs ir mano laiko. Kita vertus, kartais tereikia visai nedaug, kad atgaučiau jėgas, užtenka gryno oro ar skanaus maisto. Tai, kad balerinos santykis su maistu sudėtingas, nėra iš piršto laužtas mitas, vis dėlto šioje profesijoje svarbus estetinis aspektas. Tačiau džiugu, kad šiais laikais vis daugiau apie tai kalbama ir, manau, kad nebereikėtų balerinoms klijuoti šios stereotipinės etiketės.
– Ko daugiau baleto pasaulyje – konkurencijos ar bendrystės?
– Manau, bendrystės daugiau. Ypač trupė susivienija ruošiant naujus pastatymus, visi jaučiamės komandos dalimi. Tačiau profesijoje, kurioje ne tik daug pasiekimų, bet ir nusivylimų, neišsipildžiusių svajonių, neišvengiamai yra konkurencijos ir pavydo. Bet tai – žmogiška. Nors ir nesmagu, kad baletas su tuo vis dar stipriai siejamas.
– Esate primabalerina, arba étoile (liet. žvaigždė) pagal Prancūzijos baleto tradicijas. Tokį titulą gauna išskirtiniai šokėjai. Tai teikia džiaugsmo ar įpareigoja? Ko dar norėtumėte pasiekti savo karjeroje?
– Pagrindinis džiaugsmas – būti scenoje ir kurti vaidmenis, o titulai mane daugiau įpareigoja. Su jais kartu žengia didžiulis atsakomybės jausmas, aukščiausi lūkesčiai ir kartais baimė jų nepateisinti. Didžiausias siekis – išlaikyti malonumą šokant, neleisti, kad tai virstų varginančia, nerimo lydima rutina. Nes tokiu atveju nebūtų verta tuo užsiimti...
– Ar prisimenate momentą, kada supratote esanti nebe tiesiog balerina, o menininkė, kurianti istoriją scenoje? Koks vaidmuo ar spektaklis buvo tas lūžio taškas Jūsų profesiniame kelyje?
– Pirmieji ženklai pasirodė dar mokykloje, kai išbandžiau save šokdama Jurgą Vytauto Brazdylio balete „Baltaragio malūnas“. Tada pirmą kartą pajutau gumulą gerklėje dėl sukilusių jausmų, supratau, koks ypatingas jausmas yra iš tikrųjų išgyventi istoriją scenoje, ką reiškia patirti katarsį šokant. Vėliau tokie vaidmenys, kaip jau minėtoji Eglė, Džuljeta („Romeo ir Džuljeta“), Žizel („Žizel“), Moteris („Dienos, Minutės“), Dželsomina („La strada“) ir kiti, vis labiau plėtė tą išgyvenimų amplitudę.
– Jeigu galėtumėte atsukti laiką ir pasikalbėti su savimi, kai dar mokėtės M. K. Čiurlionio menų mokykloje, ką sau patartumėte?
– Patarčiau leisti sau klysti. Nuo mokyklos laikų iki šiol nešiojuosi baimę klysti. Kartais tai įvelkama į gražų perfekcionizmo ar didžiulės atsakomybės jausmo drabužį, bet iš tiesų tai prastas įprotis, visai nepadedantis šioje profesijoje. Klaidų išvengti neįmanoma ir nereikia, nes iš jų galima labai daug išmokti.
– Kiek prie Jūsų gyvenimo virsmų prisidėjo šeima?
– Kartais svarstau, kaip ir kodėl man taip pasisekė turėti tokią nuostabią šeimą. Tėvai vaikystėje nė minutei nesuabejojo mano pasirinkimais (arba to neparodė), besąlygiškai palaikė svajones ir ambicijas. Neatkalbinėjo, bet ir nespaudė, leido laisvai ieškoti savo kelio. Turiu stiprų užnugarį ir palaikymo komandą, be kurios viskas būtų kitaip.
– Šiuo metu Jūsų gyvenime svarbiausia...
– ...šiuo metu stebuklai vyksta net pačiomis trumpiausiomis buities akimirkomis – auginant sūnelį. Namai tapo pačia šviesiausia ir švenčiausia pasaulio vieta, pripildyta nesuvokiamų kiekių meilės ir prasmės. Svarbiausia – šeima, ir kitaip jau nebus niekada.
Julija Stankevičiūtė
2017 m. baigė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių (mokytoja Beatričė Tomaševičienė). 2016 m. stažavosi trupėje „Ballet du Rhin“ (Prancūzija), šoko P. Čaikovskio baleto „Spragtukas“ (choreogr. I. Cavallari) pastatyme. Tais pačiais metais stažavosi ir Karališkojoje Hagos konservatorijoje (Nyderlandai).
Dalyvavo tarptautiniuose konkursuose: 2015 m. Grase (Prancūzija) laimėjo aukso medalį ir komisijos prizą už geriausią pasirodymą, 2016 m. Klasikinio ir liaudies šokio konkurse Baku (Azerbaidžanas) pelnė I vietą ir specialų žiuri prizą.
Nuo 2017 m. yra LNOBT baleto trupės narė, nuo 2018 m. – solistė, nuo 2022 m. – pagrindinė solistė.
2018 m. LNOBT tapo Metų baleto viltimi, 2019 m. – Metų baleto soliste. Už 2019 m. sukurtus vaidmenis – Moterį Marijos Paškevičiūtės balete „Dienos, minutės“ (LNOBT, choreogr. M. Rimeikis) ir Eglę Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, choreogr. M. Rimeikis) apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Šiam apdovanojimui buvo nominuota už 2021 m. sukurtą Pirmosios moters vaidmenį Igorio Stravinskio balete „Šventasis pavasaris“. 2025 m. tapo LNOBT Metų baleto soliste. Už 2024 metais sukurtus vaidmenis baletuose ,,Parkas“ (LNOBT, choreogr. A. Preljocaj) ir ,,La Strada“ (LNOBT, choreogr. M. Goecke) pelnė antrąjį ,,Auksinį scenos kryžių“.
Vaidmenys ir soliniai epizodai baleto spektakliuose: Ridikutė („Čipolinas“), Snieguolė („Snieguolė ir 7 nykštukai“), Pas de trois („Gulbių ežeras“), Odaliska („Korsaras“), Variacija („Don Kichotas“), Moteris („Dienos, minutės“), Mari („Spragtukas“), Džuljeta („Romeo ir Džuljeta“), Gulnara („Korsaras“), Nikija („Bajaderė“), Žizel („Žizel“), Pirmoji moteris („Šventasis pavasaris“), Moteris („Parkas“), Dželsomina („La strada“).
Teatro baleto trupės projekte „Kūrybinis impulsas“ sukūrė choreografines miniatiūras „Daug, vėlu, toli, nėra“ (2019), „Nurimk, širdie“ (2021), „Exit“ (2022), „Nei penki, nei devyni“ (2023). Kartu su jaunaisiais Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjais dalyvauja projektuose kaip šokėja ir choreografė.
Kartu su LNOBT trupe gastroliavo Čekijoje, Lenkijoje, Kinijoje ir kt.