Primadonų gyvenimo klostės
Trečiosios Birštono vasaros menų dienos būta išskirtinai moteriškos. Tiek dienos susitikimą su primadona Lilija Šukyte (Lilija Šukis), tiek vakaro koncertą su Asta Kriščiūnaite ir Čiurlionio kvartetu, kurie atliko prancūzų autorių muziką lydėjo išskirtinė nuotaika, emocijos ir atvirumas.
Neatsitiktiniai atsitiktinumai
Eglės sanatorijos konferencijų salėje popiečio susitikime buvo nuostabi galimybė išvysti lietuvę, padariusią stulbinamą solistės karjerą, kuriai publika plojo garsiausiose pasaulio scenose, kuriai specialiai buvo rašomi kūriniai, tačiau mes apie jos gyvenimą ir karjeros vingius mažai ką žinojome.
Lilijos Šukytės šaknys – Laikinojoje sostinėje, Kaune. Prieš II-ojo pasaulinio karo pabaigą su motina ji išvyko į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą. Neilgai trukus ji dainavo Niujorko „Metropolitan“ operoje Violetos, Nedos, Paminos, Michaelos ir Euridikės vaidmenis.
Atėjimo į didžiają sceną istorija – ištisas kinematografas, su daugybe likimo ir aplinkybių pokštų, kaip pati solistė sako, viskas prasidėjo nuo penkto nykštuko iš kairės. Iš tiesų, panašu, kad solistė visada tvirtai žinojo, ko nori ir ėjo tuo keliu, viską atiduodama į Dievo rankas. O jo keliai, kaip žinia, nežinomi. „Dieve, tu mane atvedei, dabar mane išvesk“, – sakė Lilija kritiniais apsisprendimo momentais.
Primadona be pudros
Susitikime galėjome smalsiai landžioti po solistės gyvenimo klostes. Lilija – išskirtinai autentiškas, atviras, „nesumeluotas“ žmogus ir sau ir publikai, turintis puikų humoro jausmą. Paklausta, ar norėtų kažką savo gyvenime pakeisti, Lilija nedvejodama išeiviška leksika: „Tik dar didesnio balso ir didesnių papyčių“.
Nuostabu atrasti tokias asmenybes kaip Lilija – nuveikusias daug, tačiau tikras, be pudros ir susireikšminimo. Vienintelė jos karjeros metraštininkė buvo Lilijos motina, kuri kiekvieną recenziją, kol buvo gyva klijuodavo, į albumą. Pati Lilija to niekada nedarė.
„Būdama scenoje aš atiduodavau viską, ką turėjau, aš pasakiau viską ką galėjau, iš sielos. Ką ten dar rinksi“, – sakė solistė.
Birštono vasaros menų akademijoje Lilija dirba ir su akademijos studentais, kuriuos įvertino labai gerai. „Lietuviai turi puikius balsus. Ką aš jiems galiu pasakyti, kad jie dainuoja geriau, nei aš savo laiku. Žinoma, keičiasi laikai, keičiasi ir dainavimo manieros, tačiau kompozitorių genialumas išgyvens mūsų asmeninius polėkius“, – šypsojosi L.Šukytė.
Pasigedo Veronos operos scenoje
Vakaro koncertas „Kurhauze“ tapo nuostabia ir organiška popietinio susikimo tąsa. Prancūzų muzikos vakare scenoje išvydome Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę solistę Astą Kriščiūnaitę, kurios dainavimą išgirdęs pasaulinio garso pianistas V.Riabčikovas pasakė: „Kodėl jos nėra Veronoje. Jos balsas turi skambėti šioje scenoje“.
Susirinkusiems į „Kurhauzo“ salę nereikėjo vykti į Veroną, mat nuostabiomis A.Kriščiūnaitės balso trelėmis galėjome mėgautis čia, Birštone. Maža to, pakeliauti drauge su atliekama muzika po parfumais, meile, aistra ir romantika dvelkiančias prancūzų muzikos partitūras.
Prancūzų muzika pati savaime išsiskiria subtilumu ir elegancija, tačiau atliekama nuostabaus balso savininkės A.Kriščiūnaitės ir Čiurlionio kvarteto, leidžia tiesiog skonėtis ne tik muzika, bet ir prasmukti kažkur giliau, į pačią prancūzų kultūrą, jų tradicijas.
Jei dviem žodžiais reikėtų apibūdinti vakarą, tepasakyčiau – aistra ir profesionalumas. O ar begali kas būti geriau? Na, nebent, visa tai vyktų Veronoje.