Pripildyti korį saldaus medaus

Publikuota: 2014-06-30 Autorius: Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ
Pripildyti korį saldaus medaus

Rūtos Prusevičienės kūrybinis portretas Lietuvos nacionalinės filharmonijos veiklos interjere.

 „Man artimas viduramžiškas kultūrinės veiklos modelis – anonimiškumas, tarnystė, supratimas, kad visi drauge turime sunešti, pripildyti tą korį saldaus medaus ir nenorėti sau šlovės“.

Rūta Prusevičienė

2014 m. balandžio 6 d. Italijos ambasadoriaus rezidencijoje Vilniuje, dalyvaujant Italijos Respublikos Senato pirmininkui Pietro Grasso ir Deputatų Rūmų pirmininkei Laurai Boldrini, Rūta Prusevičienė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė, buvo apdovanota II laipsnio Italijos žvaigždės ordinu. Šį aukštą apdovanojimą Italijos užsienio reikalų ministro siūlymu Italijos Respublikos prezidentas Giorgio Napolitano suteikė už puikią ir prestižinę veiklą puoselėjant italų kultūrą ir muziką Lietuvoje bei už geriausių lietuvių muzikos atlikėjų Italijoje sklaidą. Italijos ambasados teigimu, savo talentu ir atsidavimu R. Prusevičienė dar sustiprino abi šalis siejančius tvirtus kultūros ir draugystės ryšius.

Pasaulyje yra tik 146 asmenys, kurie gali didžiuotis II laipsnio Italijos žvaigždės ordinu už šios šalies kalbos ir kultūros puoselėjimą, mokslinius ir technologinius tyrinėjimus, savanorystės, humanitarinės pagalbos ir filantropinę, pramoninę bei enogastronominę veiklą. Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Taliani de Marchio per ordino įteikimo ceremoniją pabrėžė R. Prusevičienės meilę ir atsidavimą Lietuvoje pristatant geriausius italų kultūros ir meno atlikėjus, tarp jų Richardo Muti, Marcello Rotą ir Milano teatro „La Scala“ simfoninį orkestrą, bei rengiant geriausių lietuvių muzikos kolektyvų – Nacionalinio simfoninio orkestro ir Lietuvos kamerinio orkestro – pasirodymus Italijoje.

Net pačiai keista, bet būtent šis pranešimas apie garbingą apdovanojimą paskatino pokalbį su lyg ir labai gerai pažįstama nuo studijų metų (buvo viena pirmųjų mano studenčių), dažnai matoma koncertuose, posėdžiuose, pasitarimuose, tačiau tikrai nemirgančia pirmuosiuose dienraščių puslapiuose tarp kasdienių „žvaigždžių“ Lietuvos nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene. Prisipažinsiu: viso pokalbio metu mėginau rasti temų, nesusijusių su tiesioginėmis pareigomis, tačiau veltui – šeima, asmeninis gyvenimas niekur nuo muzikos renginių nenutolsta. Matyt ir negali nutolti, kai veikla yra tapusi ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdu.

 

Dosjė. Gimė 1968 metų lapkričio 14-ąją Vilniuje. 1991 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) muzikologijos fakultetą. 1991–1997 m. dirbo Kultūros ministerijos Muzikos skyriuje, vėliau – Tarptautinių ryšių skyriuje. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje dirba nuo 1997 metų, 2001-aisiais paskirta generalinio direktoriaus pavaduotoja meno reikalams, nuo 2006-ųjų – generalinė direktorė.
 

– Prisimenu Jus kaip vieną gabiausių studenčių. Išsiskyrėte kaip itin talentinga muzikologė. O kaip dabar – kokią specialybę jaučiatės turinti?

– Jaučiuosi esanti vadybininkė. Turiu šiam darbui reikalingą žinių bagažą, bet tas bagažas jau nebeteko muzikologo profesinės kvalifikacijos. Juk praėjo labai daug metų nuo to laiko, kai galėjau kasdien liestis prie muzikos šaltinių ir dirbti su jais. Baigusi konservatoriją tik pusę metų buvau enciklopedijų leidyklos redaktorė, o 1991 m. pradėjusi dirbti Kultūros ministerijoje praktiškai baigiau muzikologinį darbą – pasinėriau į tarptautinę vadybinę veiklą: kelerius metus dirbau Muzikos skyriuje, paskui tapau Tarptautinių ryšių skyriaus vadove ir taip sulig kiekviena diena tolau nuo kasdieninio muzikos pulso vertinimo muzikologiniu aspektu. Džiaugiuosi savo darbų pobūdžiu, nes visados mane labiau domino kultūra platesniu aspektu, neapribota vien tiriamuoju darbu.

– Kokia Rūtos Prusevičienės eilinė darbo diena?

– Mano pačios ir visos įstaigos kvėpavimas labai disciplinuotas. Tvarkaraštis – beveik kaip kariuomenėje, vėliausiai pusę devynių visa administracija ir muzikantai jau esame šiame pastate. Net ir simfoninio orkestro muzikantai! Kadangi dauguma jų dirba pedagoginį darbą arba griežia ir kituose kolektyvuose, orkestro repeticijos vyksta nuo 9 iki 13 valandos, o paskui prasideda pedagoginis darbas LMTA, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dalis važiuoja į Kauną pagelbėti Kauno simfoniniam orkestrui, kai kurie groja ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pas mus, kaip įprasta pasaulyje, muzikantai dirba keliose vietose, ir visi esame prie to puikiai prisitaikę. Sunkiau gal nebent tomis dienomis, kad jie grįžta naktį po koncertų Balstogėje, Žemaitijoje ar Rygoje, o jau 9 val. ryto turi pradėti repetuoti naują programą.

Simfoninis orkestras yra labiausiai darbais apkrautas kolektyvas: kiekvieną savaitę (kaip ir visame pasaulyje) turi parengti po naują programą, o dar įsiterpia specialūs projektai (pvz., įrašai su užsienio atlikėjais ar užsienio kompanijų organizuojami įrašai), o dar įsipareigojimas atlikti LMTA studentų kompozitorių darbus baigiamiesiems egzaminams ir pan.

Aš pati pasineriu į visus muzikinių kolektyvų darbus administraciniu aspektu jau nuo 8 val. ryto. Esame valstybės įstaiga, tad jau nuo pat ryto galime sulaukti klausimų iš Finansų ar Kultūros ministerijos, kas nors iš Seimo gali teirautis dėl renginių, į kuriuos norėtų atvesti savo svečius...

Taigi administracija tiksliai dirba valstybės įstaigos ritmu, o vadybininkai ir muzikos kolektyvai darbo valandų neskaičiuoja. Po oficialių darbo valandų reikia eiti į savo ar kitų institucijų rengiamus koncertus – privalome sekti viso kultūros lauko gyvenimą, pastebėti naujus reiškinius, naujus kolektyvus, jaunus atlikėjus, kuriuos turime paremti, pristatyti visuomenei, bendrauti su jaunųjų muzikų pedagogais, žinoti, kokios yra kylančios žvaigždutės, tarptautiniai renginiai, kokie gimsta nauji žanrai ar atgimsta seni. Štai šiuo metu Lietuvoje vyksta žavus baroko muzikos atgimimas.

Nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios įsitraukėme į tarptautinius projektus, tad reikia žinoti, su kuo bendradarbiauja ir ką atsiveža mūsų kaimynai, ką galime ir mes pasikviesti. Pavyzdžiui, gauname labai daug pasiūlymų, skirtų visam Baltijos regionui. Kolektyvai š Azijos, Didžiosios Britanijos ar JAV paprastai važiuoja ne vienam ir ne dviem koncertams, o keliolikai. Labai sėkmingai bendradarbiaujame su Baltijos ir Šiaurės šalimis – esame panašaus dydžio ir finansinių galimybių, tad ir dalinamės sumanymais, kai kuriuos esame inicijavę patys. Vienas tokių – labai sėkmingas projektas „Baltijos ekspresas“, kurį įgyvendindami vieni kitiems parodome savo jaunuosius atlikėjus. Rygoje jau antrus metus jaunuosius atlikėjus pristatome Baltijos ir Šiaurės šalių forume. Džiugu, kad lietuvių ir latvių jaunieji atlikėjai yra stipriausi.

– Jaunieji muzikai – labai ryški Jūsų veiklos kryptis. Ar tai atsitiktinumas, kad tapusi LMTA tarybos nare pradėjote pastebėti daugiau jaunimo, ar tapote Tarybos nare todėl, kad matėte ir girdėjote daugiau negu kiti?

– Manyčiau, kad LMTA tarybos nare tapau todėl, kad jau turėjome bendradarbiavimo su akademija patirtį ir netgi stiprius asmeninius ryšius – juk praktiškai pusė Filharmonijos kūrybinių darbuotojų yra pedagogai. Ačiū Dievui, kad jie auginasi sau pamainą. Tam tikra prasme esame vienas svarbiausių LMTA absolventų darbdavių. Taigi buvo labai natūralu įsitraukti į LMTA tarybos veiklą ir tiesiogiai patirti, kokie yra jaunųjų atlikėjų rengimo privalumai ir ko trūksta.

Daug jaunųjų muzikų išvažiuoja į užsienį tiesiai iš muzikos mokyklos suolo, baigę 12 klasių. Apie daugelį jaunųjų talentų net nesužinome, nes jie išvyksta nesimokę mūsų Muzikos ir teatro akademijoje. Pastaruosius 10 metų tokia tendencija gąsdino. Iš mokytojų girdėjau, kad ištisos klasės yra angažuojamos ir išvažiuoja mokytis į užsienio aukštąsias mokyklas. Lietuvių paruošimo lygis nepaprastai geras – kartais dėstytojai net juokauja, kad su lietuvių studentais jiems nėra ką veikti,

Vokietijos, Suomijos, Latvijos orkestruose groja daug lietuvių. Yra žvaigždučių, kurios Lietuvoje nebuvusios jau 10 metų, ir staiga išgirsti, kad jas pristato žymiausios užsienio agentūros. Iš mūsų kolektyvų didelės emigracijos nėra: įsidarbinęs orkestre gali groti ir 30, ir 50 metų. Tačiau sakyčiau, kad gabių lietuvių solistų jau turbūt 90 proc. gyvena ir dirba užsienyje. O mes juos pasikviečiame tik kartkartėmis. Manau, tai visiškai normalus dalykas.

Tačiau tikrai per mažai naudojame kultūrą kaip įvaizdžio formavimo priemonę. Dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, pianistai Gabrielius Alekna, Edvinas Minkštimas, Andrius Žlabys, Guoda Gedvilaitė, Evelina Puzaitė, Indrė Petrauskaitė – pasistengus visi šie žmonės galėtų būti svarbi valstybės įvaizdžio kūrimo programos dalis. Pavyzdžiui, šių atlikėjų kompaktinės plokštelės turėtų būti pristatomos pasaulinėse turizmo mugėse. Juk žmonėms įdomu važiuoti pasižiūrėti ne tik ežerų ar miškelių, bet ir kultūrinių artefaktų.

Manau, Lietuvoje reikia mentalinių pokyčių. Mes matome, kokių pasekmių sukėlė tų pokyčių nebuvimas arba baimė juos daryti. Valstybės mastu neatlikti kai kurie darbai. Esu nusivylusi, kadangi vienas žmogus pakeisti nieko negali. Tai yra susiję su vyriausybinėmis institucijomis, su įstatymais, kurie, ypač kultūros srityje, nesikeičia daugelį metų, o nauji nepriimami, kadangi jie niekam nėra įdomūs.

Ypač mane stebina dar ir šiandien pasigirstančios intelektualių, nors su kultūra ir nesusijusių asmenų kalbos, kad muzikantai gali pagroti nemokamai. Daugelis nesuvokia, kiek pastangų solistui kainuoja paruošti programą, pavyzdžiui, rečitalį atlikėjas rengia pusmetį ir tuo metu repetuoja po 8–10 valandų per dieną, todėl natūralu, kad nėra kada uždarbiauti. Arba kiek kainuoja instrumentas, jo išlaikymas...O ką jau kalbėti apie sceninį įvaizdį.

Nuolat vyksta diskusijos dėl viešųjų pirkimų, mokesčių, darbo santykių, tačiau viskas yra kažkur įšalę, stagnuoja... O tai priverčia jaunąją menininkų kartą išvykti.

Apskritai muzika yra pati kosmopolitiškiausia sritis. Dar kompozitoriai romantikai keliavo po visą Europą. Kai atsivėrė galimybės keliauti po kitus žemynus, muzikai vėl buvo pirmieji. Menininkams puikiai sekdavosi atlikti diplomatinį darbą. Dabar tai daro jaunieji muzikai, pavyzdžiui, JAV gyvenantis pianistas Edvinas Minkštimas. Jis yra ne tik vienas iš „Globalios Lietuvos“ lyderių, bet ir priklauso festivaliui „EmbassySeries“, kartu su kitais emigrantais organizuoja kamerinės muzikos koncertus.

Taigi privalome suprasti, kad Lietuva yra tokia maža, jog pati negali suformuoti muzikos poreikių rinkos. Džiaugiuosi, kad bene rimčiausia mūsų partnerė – Lenkija, kurioje prieš kelerius metus įkurta Lenkijos filharmonijų asociacija ir dabar jai priklauso apie 30 simfoninių orkestrų.

– Pagal teritorijos proporciją lygiuojantis į kaimynus lenkus pas mus turėtų būti šeši–aštuoni orkestrai?

– Taip, iš tiesų galėtų būti – LMTA absolventų nepritrūktų.

Tačiau kita situacija Lietuvoje yra ir dėl kultūrinės infrastruktūros problemų: neturime nė vienos simfoninei muzikai akustikos požiūriu tinkančios salės. Lenkai, latviai, estai – lyg jų tos pačios krizės nebūtų ištikusios – vieną po kitos atveria didžiules sales net ir atokiuose nedideliuose miesteliuose. Štai pernai atidarytas nuostabus puikios architektūros Rezeknės kultūros centras, šiais metais – Cėsių, netrukus atvers duris Liepojos koncertų salė. Estai dar anksčiau už latvius prisistatė, o Lenkijoje ne tik koncertų salės – operos teatrai vienas po kito statomi.

– Kaip reaguojate į tokią situaciją?

– Yra toks šiurkštus politikų pasakymas: „Be komentarų“.

Pirmiausia trūksta politinės valios, o kur ir kam jos trūksta – čia jau kitas klausimas. Pastebiu tendenciją, kad kai kalbi asmeniškai su politikais – yra viena, tačiau, kai reikia balsuoti dėl vieno ar kito įstatymo pataisos kultūros srityje, žiūrėk, jau įvyksta vėl kitaip. Pas mus vyrauja rinkimų tendencijos. Naujai išrinktas Seimas dažnai viską pradeda nuo nulio, taip ir nepavyksta pajudėti iš to nulinio taško... Tie karštligiški politikų įsitraukimai, atsitraukimai, rinkimų programos, trumpalaikiai norai patenkinti savo partnerius postais ir palankiais sprendimais tik apsunkina viską, kalbu ne vien apie kultūrą. Kai skyrimą į ministrų ir kitus postus lemia partiniai koaliciniai susitarimai, prasideda tam tikra degeneracija, nes nedirbama vienam tikslui. Vienas viceministras dirba vienai partijai, kitas – kitai, o prieš rinkimus vėl keičiasi taktika ir pradedama dirbti dar kitaip. Atėjęs naujas ministras (o pas mus jie keičiasi itin dažnai) sugaišta porą metų, kol priima svarbų sprendimą, o tuomet vėl keičiasi ministrų kabinetas. Akivaizdu, kad mažėja profesionalų ir didėja trumpalaikių valdininkų armija...

O juk niekas neanalizuoja, net nemėgina analizuoti kad ir Vilniaus miesto infrastruktūros, renginių ir kolektyvų poreikio, galimybių juos išlaikyti. Juk klausytojų yra tiek, kiek yra – mes jau baigiam visai išsiskaidyti, tampome tą antklodę į visas įmanomas puses. Pastebiu, kad atidarius Valdovų rūmus daugelis renginių „išėjo“ iš Kotrynos bažnyčios. Dalinamės panašaus dydžio salėmis su kai kuriais teatrais, kurie irgi rengia ir koncertus, ir operas stato – toks dirbtinis „išsipūtimas“, mano manymu, nėra gerai. Turėtų būti koordinuojamas kultūros tvarkaraštis, tolygus paskirstymas ir pasiskirstymas.

– Nėra kultūros politikos, kultūros įstatymo.

– Čia viskas ir prasideda. Kas nors daroma kieno nors individualiems poreikiams tą konkrečią akimirką. Prisistatėm arenų, dabar prisistatysime visokių salių ir paskui nežinosime, ką su jomis daryti. Net Lietuvos statybininkai jau pradėjo kalbėti apie pastatų išlaikymą, funkcionavimą, kiek ir kam bus naudojami objektai. Juk labai gerai žinome, kad švietimo ar socialinė infrastruktūra regionų miestuose ir miesteliuose greitai bus tuščia, kad tikrai jau per daug pristatyta ir prirenovuota atsitiktinių pastatų. O šiandien ir vėl kalbame apie 2014–2020 m. ES investicijas į plytas, bet nekalbame apie turinį ir apie žmones. Gal geriau pakalbėkime apie tai, kokie žmonės kurs, ką jie kurs ir kas ateis jų paklausyti.

– Šiandieninė bendrojo ugdymo sistema taip pat, regis, neskatina akademinės muzikos poreikio...

– Išties, nebėra įkvepiančių pavyzdžių. Legendinė karta (vardinčiau menininkus, kuriems dabar per 70) ką galėjo, viską padarė. Svarbiausia, ką darė, – tarnavo! Didžioji tos kartos muzikų dalis labai gerai suprato, ką reiškia dirbti viename darbe, vienoje įstaigoje, vienam tikslui – turiniui. Tokių didvyrių šiandien nelabai matome. Dabar daug daugiau individualizmo, hedonizmo – „o kas man už tai ir kiek tu man mokėsi“, todėl neabejoju, kad netrukus dėl tokio požiūrio kils didžiausios problemos. Akivaizdus paviršutiniškumas – prarandama sisteminė žinių bazė. Pastebiu, kad ir mano žinios jau ne sisteminės, bet fragmentiškos. Labai sunku analizuoti, surinkti į bendrą mozaiką tai, ką išgirstu, perskaitau, pamatau. Jaučiu, kad net mokyklos ar konservatorijos laikų žinios jau užmirštos. O mano tėvų karta puikiai atsimena, ko mokėsi mokykloje ar universitete.

Nerimą kelia ir tai, kad metame, ko nepabaigėme, ką galėtume pagerinti. Ir tai visuose lygmenyse.

Štai dabar mėginame kalbėti apie naujų pastatų statybą. O mūsų Filharmonija 20 metų neturi lėšų naujiems instrumentams įsigyti. Jau nusidėvėjo ir žiūrovų kėdės – norime jas ne keisti, bet renovuoti. Tačiau užuot puoselėję tai, ką turime, apleidžiame esančias puikias infrastruktūras, sales, teatrus, neskiriame jiems pakankamai lėšų. Tai labai rimti klausimai. Bet nematau, kad būtų kalbama rimtai. Tikimasi ES struktūrinių fondų lėšų, teigiama, kad yra didelis visuomenės interesas, žinoma, kaip turėtų būti. Štai ant mano stalo žurnalas, kuriame – žymiausi teatrų, salių statytojai, architektai pristato savo darbus. Dažnai jį sklaidau ir kiekvieną kartą ką nors nauja atrandu. Jeigu mes nesugebėsime statyti taip, kaip statomi naujausi pasaulio objektai, tai geriau jau iš viso nieko nedaryti.

– Tikėjausi kalbėti apie Rūtą Prusevičienę, o kalba vis sukasi apie kultūrą, jos procesus. Ar randate laiko pabūti su savimi?

– Randu – prieš miegą... Tai būna vakaras su skaitiniu, šiuo metu labiausiai traukia eseistika. Dabar mano absoliutus stabas yra Česlovas Milošas. Jis sugeba nepaprastai pažvelgti tiek į istoriją, tiek į regioną, kurio dalis yra ir Lietuva, tiek į įvairiausius žmones ir jų neteisti, išteisindamas parodyti vietą istorijoje. Žavi ir Josifas Brodskis, Oskaro Milašiaus slėpiniai – kiek daug jie numatė mažiausiai šimtmečiu į priekį. Ir, aišku, pažvelgta į viską per „kodėl?“ Kai kurios schemos pasaulyje ir geopolitikoje nė kiek nesikeičia. Šiandien galiu konstatuoti, kad visiškai baigėsi periodas pramoginės grožinės literatūros, suteikiančios tik tam tikrą emociją, bet neduodančios peno protui.

Bendraudami šeimoje dalinamės pamąstymais, diskutuojame. Mano tėvai irgi knygų graužikai. Vyras Justinas, kartu studijavęs muzikologiją, pasinėrė į statybas – jis atsakingas už Jaunimo teatro rekonstrukciją, kuri vyksta jau septintus metus. Kada nors, kai ją pabaigs, bus nemenkas specialistas.

Justinas muzikos mokėsi šeimos valia, kiek inertiškai. O turėjo studijuoti ką kita – galbūt inžineriją ar fiziką. Po studijų LMTA jis baigė Verslo kolegiją, dirbo Biržų pieno bendrovėje... Bendras kultūrinis kontekstas leidžia jam būti labai geru klausytoju. Ir, pavyzdžiui, kai mes su Justu kartu sėdime Filharmonijos koncertuose ar operos teatre, aš turbūt leidžiu sau daugiau kompromisų, nes žinau, kad jei atlikėjų nepalaikysi ir jiems nepasakysi kartais ir kiek daugiau komplimentų, nei nusipelnė, jie nejaus motyvacijos. O Justas visada pasako taip, kaip yra, kartais net labai kritiškai. Kritiškiau jis sugeba pažvelgti ir į Filharmonijos veiklą – iš šalies geriau pastebi kai kuriuos trūkumus ir pataria man, kaip kas turėtų būti, ypač dėl mūsų paslaugų ir aptarnavimo, pastato priežiūros.

Mūsų visos pramogos, visas laisvalaikis ir visi interesai susiję su darbu. Ir aš labai džiaugiuosi, kad Justinas, nors labai retai, sugeba prisitaikyti prie mano darbinių kelionių arba tiesiog sugalvojame, kad būtinai reikia kur nors kartu pakeliauti. Man jau pats skrydis lėktuvu yra didžiulis atsipalaidavimas, susibalansavimas, kelionės metu kyla labai daug minčių, ir visa tai, ko aš čia, kabinete, nespėju sustruktūruoti, keliaujant tarsi savaime sugula į vietas. Taigi keliaudama labai daug nudirbu, išsiaiškinu, iš šalies pamatau visą Filharmonijos veiklą, visus trūkumus ir grįžusi vėl galiu labai daug ką patvarkyti, O tie reti mūsų savaitgalių skrydžiai būna, pavyzdžiui, į Europos kultūros sostines, į Paryžių, Vieną, Romą, Berlyną, aplankom mažiausiai tris renginius, aplekiam viską, kas tuo metu vyksta mieste.

– Filharmonijoje pradėjote dirbti gerokai anksčiau, nei tapote generaline direktore...

– Iš tiesų, iki dabartinių pareigų buvo net keturios pakopos: pradėjau nuo generalinio direktoriaus asistentės, po to tapau Tarptautinio skyriaus vadove, vėliau – generalinio direktoriaus pavaduotoja ir tik po to direktore. Tad per septyniolika metų buvo ketverios pareigos su vis didesne atsakomybe. Bet laikas bėgo labai greitai. Kartais net nustembu, kad jau pačios aštunti direktoriavimo metai.

Patyrimas „iš vidaus“ ir tai, kad teko ir natas vartyti, ir pultus nešioti, sužiūrėti, kaip kas dirba, ką veikia, kokia darbuotojų atsakomybė – labai daug duoda. Tiesiog kartais jaučiuosi kaip ta bitė, kuri regi 360 laipsnių kampu – iš anksto numatau, kur gali būti kokios nors kliūtys, grėsmės ir kur situacija rami. Toks matymas labai svarbus didelėje įstaigoje – juk net penki meno kolektyvai po vienu stogu, ir kiekvienas su savo psichologiniais aspektais.

– Nemažai dirbate ir teisėkūros srityje. Kaip vertinate naująjį kultūros įstaigų įstatymo projektą, pagal kurį biudžetinės įstaigos pereitų į viešųjų įstaigų kategoriją? Ar tai būtų taikoma ir nacionalinėms įstaigoms?

– Taip, tokia mintis yra. Buvau Kultūros ministerijos sudarytoje darbo grupėje. Realiai dabar viską spręs teisininkai – jie turi žinoti, kaip šis siūlymas dera su kitais įstatymais ir kaip procedūra bus įgyvendinama tarpžinybiniu lygmeniu. Labai dažnai būna, kad mes norim vieno, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sako, kad bus visiškai kitaip. Bet pokyčiai reikalingi. Didžiausias trūkumas – reikalavimas, kad visos kultūros įstaigos, kaip, beje, ir švietimo, privalo užsidirbti. Švietimo srityje tai pavirto krepšeliais, dėl kurių dabar jau visi eina iš proto ir visais būdais stengiasi sudaryti krepšelių skaičių, garantuojantį studijų finansavimą.

Kultūros srities priskyrimas prie kažkokių kategorijų ir kriterijų ypač sudėtingas. Mes jau dabar bandome atsiskaityti Kultūros ministerijai pagal ekonominę naudą. Ir kai auditorius finansininkus domina tik vienintelis dalykas – pajamos, meno įstaigoje pasidaro labai sunku. Turinį galima labai greitai dempinguoti iki pajamų duodančių pramoginių žanrų. Tačiau tai – trumpalaikis pelnas, pramoginiai žanrai labai greitai nusibosta, ir kas tada?

Tradiciškai žinome, kad aukštoji kultūra, taip pat muzika, nepatenkins visų klausytojų skonio. Mes laikomės tradicinės strategijos, nelabai norime groti vien tokią lengvąją muziką, kurią visi suprastų, kuri visiems patiktų ir būtų linksma.

Kitas dalykas – Filharmonijos veikla mažuose Lietuvos miesteliuose, mokyklose, bažnyčiose, ligoninėse... Ji negali ir niekados nebus pelninga. Beje, juk mūsų įstaiga apibūdinama kaip pelno nesiekianti. O koks tada bus įstaigos statusas ir kaip ji bus vertinama? Manau, kad yra per maža diskusijų, per maža analizių. Net kultūros politikai nelabai geba sieti turinį ir ekonomiką, o kur dar kitos įvairios visuomenės gyvenimo kryptys?

– Daug važinėjate, bendraujate su kolegomis. Kaip yra kitose šalyse?

– Daugelyje užsienio šalių analogiškų įstaigų vadovai net nesupranta, kai paklausiu, kokią lėšų dalį jie užsidirba ar gauna iš rėmėjų. Jie atsako, kad neturi ir neieško rėmėjų! Kultūros įstaigos tikslai ir misija visai kiti. Jeigu pradedi įsipareigoti rėmėjui, kuris duoda šimtąją dalį tavo biudžeto, kinta visos veiklos ritmas, užduotys... Bet sakyk nesakęs, kalbėk nekalbėjęs – niekam neįdomu, niekas negirdi.

Prioritetai tiek kultūros, tiek ir švietimo srityje šiandien teikiami trumpalaikiams projektams, nemąstant, kas bus juos įgyvendinus.

Nustebau, kai sužinojau, kad verslas ir teisininkai, privačios įstaigos kasdien dirba ir rengia konferencijas, kaip sumažinti mokesčių naštą, kaip jų išvengti, kaip optimizuoti, kaip savo verslus perkelti į kitas šalis. Betgi palaukit – taigi čia ta dalis, kuri kaip ir turėtų suteikti valstybei atitinkamą finansų grąžą! Bet ta finansinė grąža pasiimama iš varganų kultūrininkų ir švietimo darbuotojų – juk gavę dotaciją sugrąžiname mažiausiai penkiasdešimt penkis procentus lėšų. Nors Filharmonijos veikla, palyginti su kitomis įstaigomis, mažiausiai sietina su pelnu (koncertai miesteliuose, mažose kultūros centrų salėse, bažnyčiose), pagal ekonominę naštą prilyginama pelno siekiančioms įstaigoms ir reikalaujama kuo daugiau užsidirbti, išsilaikyti... Tie dvylika procentų biudžeto, kuriuos mes užsidirbame per pajamas ir projektus, vis tiek mūsų visos veiklos sąnaudų niekada nepadengs. Ir pradedame ne menu rūpintis, o skaičiuoti, kiek galėtume padaryti kur nors Šiauliuose ar Klaipėdoje už tuos 500 Lt, kuriuos galime skirti vienam koncertui. Mikroautobusu nuvežam mūsų etatinį kvartetą, o solistui lėšų nebeužtenka.

– Anksčiau, tarybiniais laikais, nebuvo rūpesčių dėl Filharmonijos finansavimo, tačiau egzistavo labai griežti kiekybiniai planai, kurių, kiek žinau, dabar nėra. Dotacija (bent jau atlyginimai) yra, o kiek tu už gaunamą atlygį turi dirbti – nesvarbu.

– Sutinku – įsipareigojimai, veiklos planai turi būti. Tokiu būdu išspręstume nemažai šiandien kylančių problemų. Kolektyvai, ypač mažesni, turėtų būti labai stipriai rotuojami, būtina užtikrinti nuolatinį turinio atsinaujinimą. Mano manymu, ir rotacijos, ir atestacijos turėtų būti rimtesnės. Bet ir valstybė privalo įsipareigoti žmogui, kuris net ir būdamas garbaus amžiaus neskuba išeiti į pensiją, nes iš jos tiesiog neišgyvens – dažno muzikanto pensija tesiekia 400 Lt. Sutrinka kartų kaita, jauniesiems muzikams lieka tik išvykti svetur.

– Maestro Juozas Domarkas jau 50 metų vadovauja Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Ar iš tiesų net pasaulyje nėra analogo, ar tik man nepavyko rasti?

– Matyt, tikrai nėra – ir mes nežinome muziko, 50 metų vadovaujančio vienam kolektyvui!

Ruošiamės visa kitą sezoną minėti iškilią maestro sukaktį. Juozas Domarkas parengs net kelias programas, tikiu, tapsiančias sezono viršūnėmis. Tai bus jam labai svarbūs autoriai, brangūs kūriniai, mylimi solistai. Iš tiesų, maestro Domarkas vis dar nepaliauja stebinti. Savo proto aštrumu, išmintimi – ir menine, ir administracine... Jis geba aprėpti visus ugdymo etapus – nuo muzikos mokyklų iki darbo kultūros įstaigose. Jis stebi jaunuosius muzikus nuo vaikystės, nuolatos įtraukia juos į koncertinę veiklą Filharmonijoje. Išskirtinis pokalbis galėtų būti apie Juozo Domarko dirigavimo klasės studentus – savo puikius esamus ir buvusius studentus maestro globoja ir toliau. Jie visi – tarsi viena šeima. Juozas Domarkas jau išsiugdė puikią pamainą. Išskirtinę puikią bendradarbiavimo patirtį turime su ryškiausiu jo ugdytiniu Modestu Pitrėnu, apdovanojimų pelniusiu ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione. Modestas apskritai vertinamas kaip ypatingas, išskirtinis menininkas, nepaprasto jautrumo, turintis puikų muzikinį išsilavinimą. Taigi nė neketiname ieškoti kito dirigento, perimsiančio vadovavimą LNSO iš Juozo Domarko – Modestas žino jautriausius su orkestru susijusius dalykus, vardu gali kreiptis į kiekvieną orkestro muzikantą. Džiugina ir kiti jaunieji – Dainius Pavilionis, Modestas Barkauskas, Mantas Jauniškis, jie taip puikiai sukasi su mūsų orkestru ir koncertuose visai šeimai, ir regionuose, noriai vyksta į kaimynines valstybes koncertuoti. Tačiau yra sričių, kur maestro J. Domarkui pamainos, deja, nėra. Tai – jo įžvalgos, komentarai, nepaprastai greita reakcija, jo patirtys pasaulyje, įvairių dirigavimo mokyklų pažinimas... Domarkui nuvykus kur nors į užsienį – Rusiją, Lenkiją, Argentiną ar Šveicariją – mus pasiekia unikalūs komplimentai jo dirigavimui. Kaip dirigavimo pedagogas jis garsėja daugelyje ne tik Europos šalių.

– Matau, kad be Lietuvos nacionalinės filharmonijos veiklos ir čia dirbančių žmonių Jūsų portretas niekaip neišeina. Tad grįžtu prie pelnyto garbingo apdovanojimo Italijos žvaigždės ordino. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas? Ypač vadybininko darbe, kai žinai, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos niekados neteks sulaukti?

– Žinoma, pirmiausia man tai yra didžiulė garbė ir labai svarbus įvertinimas. Juk apdovanojama esu už veiklą, kurios neviešinu ir ja nesigiriu. Ir apskritai man artimas viduramžiškas kultūrinės veiklos modelis – anonimiškumas, tarnystė, supratimas, kad visi drauge turime sunešti, pripildyti tą korį saldaus medaus ir nenorėti sau šlovės.

Galbūt būtent todėl pastebiu mūsų legendinėje dirigentų, o, beje, ir visų kitų menininkų kartoje, kad jie irgi nelaukė įvertinimų – šie atėjo tada, kai jau nebuvo įmanoma nepastebėti tų milžiniškų nuopelnų: išugdyti reiškiniai, kolektyvai, meninės kryptys.

O man nuo pat pirmųjų metų ministerijoje ypač mielas tarptautinis darbas. Anuomet ministras Darius Kuolys manimi, tokia jauna žalia valdininke, nepaprastai pasitikėjo ir paskyrė organizuoti Lietuvos kultūros pristatymą Sevilijoje, pasaulinėje „Expo“ parodoje. Vykau ten su keliais muzikos kolektyvais – Šarūno Nako Naujosios muzikos ansambliu, folkloro ansamblis „Jorė“ ir džiazo orkestru „Oktava“. Štai tada ir supratau, kad ir aš noriu būti tiltu tarp šalių, tautų, žmonių... Tai nepaprastos galimybės praturtinti Lietuvos kultūrinį gyvenimą, tai ambasadorystė. Vykdoma per kultūrą ji gali būti ypač vaisinga.

Tai jau trečias apdovanojimas, bet pats aukščiausias ir ryškiausias.

Pirmasis gautas Olandijos karalienės Beatričės vizito metu. Filharmonijoje vyko karalienės surengtas koncertas ir priėmimas, į kurį atvyko mūsų valstybės vadovai ir svarbūs svečiai. Mes, Filharmonijos darbuotojai, iš tiesų atlikome didžiulį darbą – tai buvo mūsų pirmasis bandymas tarsi pabūti karalienės protokolo tarnybos darbuotojais. Visą mėnesį kasdien ruošėmės, nes juk koncertas tokiais atvejais tesudaro gal tik kokią šimtąją viso renginio dalį. Regis, pavyko puikiai, karalienė liko patenkinta. O kadangi karalienė Beatričė buvo nepaprastai artima ir gera maestro Mstislavo Rostropovičiaus draugė, tai mes ir asmeniškai radome apie ką pasikalbėti.

Tąsyk prisiminiau labai linksmą nutikimą, kai LNSO, diriguojamas M. Rostropovičiaus, koncertavo Gštado festivalyje (Gstaad festival) Šveicarijoje. Šiek tiek vėlavo koncerto pradžia ir aš susirūpinusi teiraujuosi maestro, kodėl vėluojame. Rostropovičius linksmai atsako: „Laukiame Beatričės.“ – „Kas ji tokia? – klausiu. „Karalienė!..“

Antras man labai svarbus buvo Lenkijos kultūros ministerijos apdovanojimas už nuopelnus Lenkijos kultūrai F. Chopino metų proga.

Su Lenkija mus sieja ilgametė neformali bičiulystė. Paskambinusi maestro J. Domarkui, M. Pitrėnui ar D. Pavilioniui labai dažnai randu juos Lenkijoje. Koncertuoja ten ir mūsų kolektyvai, o lenkų muzikai vieši pas mus. Žymiausias, vos ne asmeninis Filharmonijos bičiulis yra Krzysztofas Pendereckis, kurio visus svarbiausius kūrinius atlikome savo pajėgomis, net keli jo diriguojami mūsų kolektyvai vyko į gastroles užsienyje. Ir kiti ryškūs kompozitoriai – Henrikas Góreckis, Witoldas Lutosławskis, seras Andrzejus Panufnikas – tam tikru metu Lietuvos muzikai atvėrė kelius į Europą ir pasaulį. Ir dabar labai džiaugiamės, kad asmeniškai galime bendrauti su tokiais iškiliais žmonėmis, jie daro pastebimą poveikį mūsų kultūrai. Pavyzdžiui, K. Pendereckis savo lėšomis Vyslavycose nupirko ir renovavo dvarą, įkūrė didžiulį parką, koncertų salę. Ten jauni kompozitoriai gali gyventi ir kurti, naujus kūrinius tuoj pat atlikti su simfoniniu orkestru.

Taigi Chopino 200-osioms metinėms skirtų renginių ciklas buvo ilgametės vaisingos kūrybinės bičiulystės rezultatas.

– O Lietuvos Vyriausybė Jūsų nepastebėjo?

– Šioji Vyriausybė pastebėjo ir Filharmonijos darbą. Tam tikri proginiai įvykiai ryškesnėje šviesoje leidžia pamatyti ir įstaigų darbą. Džiaugiuosi, kad Filharmonija buvo įsitraukusi tiek į Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio, tiek į Vilniaus – Europos kultūros sostinės programas. Lietuvos pirmininkavimui Europos Tarybai ruošėmės mažiausiai dvejus metus, dėl mūsų tarptautinių ryšių ir tarpininkavimo įvyko puikūs koncertai Briuselyje su Violeta Urmana, surengtos mūsų kolektyvų išvykos į Kiniją, Pietų Ameriką, Čiurlionio kvartetas pasirodė ryškiausiose Europos koncertų salėse su Luku Geniušu... Vyriausybė mano veiklą įvertino padėka, o Prezidentė – atminimo ženklu. Be abejo, vyriausybinės įstaigos ryškius momentus pastebi išskirtinėmis progomis, o kasdieninį darbą vertina Kultūros ministerija – mūsų steigėja.

– Vilniaus festivalis Jūsų gyvenime – sezono atokvėpis ar metų darbų koncentracija?

– Pradėjus organizuoti festivalį tai iš tiesų būdavo metų renginių koncentracija. Tuo metu Lietuvoje tai buvo visiškai unikalūs koncertai, atlikėjai, programos. Vilniaus festivalis anuomet užpildė labai reikalingą nišą. Šiandien daugelio kitų Lietuvos festivalių vadovai atvirai pasako, kad Vilniaus festivalis padėjo išsiauginti publiką ir sunkiu laikotarpiu, kai 1998 m. ištiko Rusijos krizė, kai žmonės pradėjo taupyti, nustojo lankytis koncertų salėse, Vilniaus festivalis su savo žvaigždėmis, spektakliais, operomis vėl sustiprino publikos motyvaciją, norą ateiti į Filharmoniją. Svarbi ir kompozitorių motyvacija – pirmąjį dešimtmetį vyko didelė konkurencija, kas gaus festivalio užsakymą. Ir labai gaila, kad 2008 m. krizė vėl gerokai pakoregavo sumanymus ir jų įgyvendinimo galimybes. Vilniaus festivalio valstybinė dotacija yra sumažėjusi 80 procentų, per krizę visas festivalio biudžetas sumažėjo 85 procentais, nes visi rėmėjai staiga pasitraukė ir daugelis jų nebegrįžo, nes kai kurie pradėjo remti sportą ar kokias kitas socialines sritis, kur jie gali pasiekti daug daugiau žmonių. Šiandien situacija dar labiau pasikeitė, kadangi vyksta gausybė festivalių ir renginių, tokius atlikėjus jau matome ko ne kiekvieną savaitę visą sezoną.

Vilniaus festivalis man asmeniškai ir visam kolektyvui labai brangus, nes šios didelės šventės laukiame ir mes patys. Festivalis ir savo trukme, ir forma yra kažkas ypatinga, šventiška. Laukia jo net mūsų etatiniai kolektyvai – kasmet festivalyje pasirodo abu orkestrai. „Musica Humana“ turi savo festivalį Neringoje, jam paruošia net dvylika programų. Tai milžiniškas darbas. Šiais metais savo keturiasdešimtmečio proga „Musica Humana“ atgaivina kūrybinį aukso fondą – daug lietuviškų kūrinių, be kurių neįsivaizduojame šio kolektyvo repertuaro: skambės O. Balakausko, A. Martinaičio, B. Kutavičiaus ir ansamblio kompozitorės V. Striaupaitės-Beinarienės muzika.

Šiemet minėsime labai daug jubiliejų – A. Vizgirdos septyniasdešimtmetį, vargonų patriarcho Leopoldo Digrio aštuoniasdešimtmetį, jubiliejinį rečitalį surengs Giedrė Lukšaitė. Tai legendinės asmenybės, be kurių neįsivaizduojama mūsų kultūros ateitis. Kad ir ką sakytume apie anuos, tarybinius, laikus, mes, muzikai, galime tik graudžiai ir juokingai atsidusti, kad tie laikai niekada nebesugrįš... Tačiau perimamumas turi būti.

Idėjų, susijusių su kūryba, su menu, niekada netrūksta. Kaip ir netrūksta entuziazmo jas įgyvendinti. Jeigu ko trūksta, tai nebent laiko. Manau, kad per daug laiko tiek man, tiek mano kolegoms atima įvairi dokumentacija. Norisi, kad meno būtų daugiau, o rutinos mažiau... Norisi ir tokios publikos, kuri mūsų meną vertintų...

 

 

Komentarai