Prisimenant Saulių Sondeckį

Publikuota: 2023-10-11 Autorius: Leonidas MELNIKAS

Spalio 11 d. pažymėdami Sauliaus Sondeckio 95-metį, prisimename šį iškilų žmogų ir didelius jo darbus. Jis iš esmės pakeitė visuomenės požiūrį į tas sritis, kuriose dirbo, gerokai pakėlė Lietuvos muzikinės veiklos lygį, tapo plačiai žinomas, sau ir kitiems atvėrė kelius į pasaulį. Nuostabu, kaip vienas žmogus sugebėjo tiek daug nuveikti, palikti tokį didelį, vertingą kūrybinį paveldą.

Sondeckis visur siekė maksimumo. Maestro nebuvo iš tų, kurie, užsivėrę vienoje srityje, daugiau nieko nemato, nieko nežino. Priešingai – jo interesų laukas buvo nepaprastai platus. Jam viskas būdavo įdomu, jo atmintis buvo neribota, ką sužinodavo, jau nepamiršdavo. Svarbiausia, ką nors nauja pažinęs, tuo jis tuoj pat dalindavosi su draugais, kolegomis, studentais, taip juos nukreipdavo, pastūmėdavo eiti naujais keliais.

Maestro daug keliaudavo – tokia buvo jo lemtis ir jo džiaugsmas. Koncertų maršrutai jį buvo nuvedę į beveik visus žemynus. Tarp repeticijų ir koncertų jis ištaikydavo laiko aplankyti muziejus, žymias vietas, o sugrįžęs į namus įdomiai pasakodavo, ką matęs, su kuo buvo susidūręs.

Galvodami apie artėjančią Sondeckio gimimo sukaktį, kartu su žmona nusprendėme apsilankyti ten, kur yra buvęs Maestro. Pasirinkome Parmą. Sondeckis tame mieste dalyvavo tarptautiniame Toscanini dirigentų konkurso žiuri ir vėliau spalvingai pasakojo apie kelionę. Tų pasakojimų personažai buvo įvairūs – ir į menines varžybas iš viso pasaulio atvykę jauni dirigentai bei jų gerbėjai, ir žiuri nariai, labai skirtingai vertinę jaunus muzikus, ir net pats legendinis Toscanini, kurio vardas savaime sutraukdavo minias susidomėjusių svečių. Atgaivinti mintyse tuos pasakojimus, pamatyti aplinką, kuri kadaise supo Sondeckį, – buvo rimta motyvacija. Juolab kad atsidūrus Parmoje, atrodė, jog patekai į Renesanso laikus – vaikščioji siauromis gatvelėmis, tave supa senovinė architektūra.

Įspūdžių buvo daug, bet atspirties taškas – Maestro pasakojimai. Svarbiausia jam buvo tai, kas susiję su profesija.

Pirmasis turas, kaip įprasta dirigentų konkursuose, – orkestro repeticija, kurią veda konkursantai. Bet ir čia naujovė – žiuri nariai stebi jaunųjų dirigentų darbą ne iš šalies, bet vaikšto tarp orkestrantų, patys aktyviai įsijungia į repeticiją, laido pastabas: „Auftaktas neaiškus, įstojimas neparodytas...“

Aš nusprendžiau, kad taip elgtis nevalia, likau savo vietoje prie stalo, o paskui papriekaištavau kolegoms: „Ką darote, kam tas teroras, juk jaunimas ir taip jaudinasi...“ Man paaiškino, kur tokių veiksmų prasmė: šio konkurso laureatai gauna angažementus su žymiausiais pasaulio orkestrais, o šie mėgsta jauniems dirigentams patąsyti nervus, negaili jiems kritikos, tai gal geriau jau iš anksto juos „papraktikuoti“, kad vėliau kiti neišverstų iš koto ir nebūtų gėda dėl to, kad jiems skyrėme garbingas premijas.

Taip netikėtai pradėjęs, Sondeckis ir toliau dėstė jį nustebinusius konkurso viražus.

Dar viena Toscanini konkurso ypatybė buvo ta, kad jis vyko paraleliai su Goffredo Petrassi kompozitorių konkursu. Dirigentai traukdavo burtus, kokį kompozitoriaus, dalyvaujančio konkurse, kūrinį atliks. Tuomet ten įvyko rimtas konfliktas. Vienas iš kompozitorių prieš repeticiją orkestro smuikininkams išdalino kažkokius guminius gniužulus ir paprašė juos naudoti vietoje strykų. Orkestras kategoriškai atsisakė. Dėl to nenustebau – žinant italų požiūrį į smuiką, kitokios reakcijos net nevertėtų laukti. Juolab kad konkursas vyko „Teatro Farnese“. Pastatas tik iš medžio, akustika – neišpasakyta, skambesys – tarsi pati salė būtų senųjų italų meistrų smuikas. Nieko panašaus nebuvau matęs – nuostabu... „Prievartauti“ instrumentą tokioje erdvėje – nusikaltimas! Joks smuikininkas to ir nenorėjo daryti.

Sondeckio paminėtas Farnezių teatras (Teatro Farnese) yra tikras pasaulio stebuklas. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių Renesanso teatrų, pastatytas dar 1618 metais. Teatras įkomponuotas į didžiulius Farnezių šeimos rūmus (Palazzo della Pilotta), vientisą architektūrinį kompleksą, apimantį ir senovinę tvirtovę. Tinkamai įvertinti statinio mastą galima žinant, kad prieš tai čia buvo aikštė, kurioje vykdavo riterių turnyrai. Jau vien tai leidžia geriau įsivaizduoti teatro erdves: ilgis – 87, plotis – 32, aukštis – 22 metrai. Teatre yra daugiau kaip 3000 vietų. Tai techniniai duomenys, bet meniniai – ne mažiau įspūdingi. Viskas nepaprastai ištaiginga, daug kolonų, piliastrų, skulptūrų. Tačiau Sondeckį labiausiai sužavėjo tai, kad jis pastatytas vien iš medžio.

Teatras buvo statomas konkrečiai progai – Parmoje turėjo apsilankyti labai garbingas ir įtakingas svečias, didysis Toskanos hercogas Cosimo Medici (Cosimo II). Hercogas tąkart neatvažiavo ir kitos tinkamos progos teko laukti dar dešimt metų. 1628 m. iškilmingas atidarymas pagaliau įvyko švenčiant Ritratto di Odoardo Farnese ir Medici dukters Margheritos Aldobrandini vedybas, teatre buvo pristatyta Monteverdi opera „Merkurijus ir Marsas“.

Antrojo pasaulinio karo metais teatras labai nukentėjo, bet, remiantis autentiškais brėžiniais, senoviniais eskizais ir archyvine dokumentacija, buvo visiškai atstatytas. Štai ten ir vyko dirigentų konkursas, kuriame dalyvavo Sondeckis.

Kitame šio didžiulio pastato fligelyje dabar yra Nacionalinė galerija. Tai dar vienas stebuklas, galintis didžiuotis savo meno kolekcija – joje yra Leonardo da Vinci, Antonio Correggio, Parmigianino, Tintoretto ir daugelio kitų dailės gigantų darbų. Nežinia, ar Sondeckis lankėsi šioje nuostabioje galerijoje, apie tai jis nieko nepasakojo. Tačiau laiko aplankyti Toscanini muziejų tikrai rado. Tokios progos praleisti negalėjo.

Su kolegomis iš konkurso žiuri lankėmės didžiojo Toscanini muziejuje, matėme daug brangių jo gyvenimo eksponatų. Mane labai paveikė mums parodyta filmuota medžiaga iš jo repeticijų su NBC orkestru, įrašyta jiems atvažiavus gastrolių į Parmą, dirigento gimtąjį miestą. Apie Toscanini sunkų būdą ir „nepagarbią“ bendravimo su orkestru manierą esu daug girdėjęs. Bet pasiklausęs įrašų, supratau, kad realybė buvo dar spalvingesnė.

Iš pirmo žvilgsnio Toscanini memorialinis muziejus (Museo Casa Natale Arturo Toscanini) nėra kuo nors ypatingas – gražūs baldai, šeimyninės relikvijos, visokie menkniekiai, skrybėlės, madingos lazdelės. Tačiau pamačius daugybę afišų ir nuotraukų, imi suprasti, kokio rango buvo šis žmogus. Tuomet ir kyla mintis, kad visi čia esantys eksponatai turi savo prasmę – vieni padėdavo namų šeimininkui patogiai įsitaisyti prie darbo stalo ir valandų valandas ruoštis koncertams bei premjeroms, kiti primindavo didelės sėkmės epizodus ar artimus žmones. Tai gyvenimo dalis, paprastai liekanti nepastebėta, bet labai brangi.

Sondeckis mėgdavo lankytis tokiose vietose. Nors apie patį muziejų jis daug nepasakojo, bet atkreipė dėmesį į tai, kas buvo svarbiausia – į muzikos įrašus. Repeticijų įrašai tapo netikėtumu – tai buvo galimybė pažvelgti į didžio meistro veiklos užkulisius. Šio muziko reiklumas sau ir kitiems buvo plačiai žinomi, Sondeckiui Toscanini visada buvo didžiausias autoritetas. O štai dabar jis tiesiogiai galėjo stebėti, kaip Toscanini dirba, ko reikalauja, kokių rezultatų siekia.

Artimas Sondeckio draugas, muzikologas ir kritikas Levas Ginzburgas, sovietinės valdžios persekioto legendinio pianisto Grigorijaus Ginzburgo sūnus, L. Grigorijaus vardu daug rašęs apie muzikos atlikimą ir atlikėjus, straipsnyje apie Toscanini atpasakojo dirigento žodžius, liudijančius jo požiūrį į interpretaciją. Pagrindinė mintis buvo tokia: atlikimas turi griežtai atspindėti tai, kas parašyta kompozitoriaus, bet daugelis dirigentų, įsitikinę savo didybe, daro, kas jiems šauna į galvą[1]. Visai galimas dalykas, kad Ginzburgas šiuos žodžius perpasakojo Sondeckiui – jie dažnai susiskambindavo, susitikdavo. Patikrinti, ar toks pokalbis buvo įvykęs, dabar jau nėra galimybės, bet Sondeckiui ši Toscanini mintis tikrai būtų patikusi, nes jis pats vadovavosi tokiu principu.

Sondeckis, pasakodamas apie konkursą Parmoje, taip pat buvo palietęs muzikų ugdymo klausimus. Jis nepraleisdavo galimybės susipažinti su naujovėmis, pabendrauti su kolegomis pedagogais. Tąkart Italijoje pamatęs studentų koncerto afišą, jis nuėjo jų pasiklausyti.

Būdamas Parmoje laisvą nuo konkurso perklausų vakarą apsilankiau studentų orkestro koncerte. Nustebau pamatęs, kad visų grupių paskutiniuose pultuose sėdėjo profesoriai. Programoje taip ir buvo surašyti visi koncerto atlikėjai: pirmieji pultai – studentų vardai; paskutiniai pultai – profesorių vardai. Iš knygų žinau, kad taip būdavo dar Josepho Joachimo laikais, kai mokytojai koncertuose visada grieždavo kartu su mokiniais. Dabar ta tradicija išnyko, o be reikalo – negali būti nieko geriau nei bendras muzikavimas.

Kelionė į Parmą pasirinkus gidu Sondeckį ir jo lankytas vietas, praturtino, atvėrė naujus horizontus. Sondeckis visame kame buvo kūrėjas – jis viską matė savaip, nestovėjo vietoje, generuodavo vis naujas idėjas. To mokomės iš jo, tokį jį atsimename. Maestro nepaliauja būti mūsų švyturys.