Priskėlusi Baroko muzika. Premjerinis Baroko operos teatro vakaras Valdovų rūmuose

Publikuota: 2014-03-21 Autorius: Rasa Murauskaitė. 7md.lt

Kiekviena premjera Lietuvoje – džiaugsmingas įvykis, rodantis, kad mūsų kultūrinis gyvenimas nestovi vietoje, nuolat ieško naujų impulsų, raiškos formų, kuria tai, ko anksčiau dar nebūta, kas prasminga ir reikalinga. Tokio džiugaus pirmojo karto liudininkais tapo intelektualioji vilniečių publika, kovo 14-osios vakarą susibūrusi Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje ir pirmaisiais plojimais „pašventinusi“ naujojo Baroko operos teatro (meno vadovas – Viktoras Gerasimovas, muzikos vadovas – Juozas Mantas Jauniškis) debiutą. Pristatyti projektą nuspręsta atliekant vieno ryškiausių baroko epochos kompozitorių Georgo Friedricho Händelio dviejų dalių oratoriją „Prisikėlimas“ („La Resurrezione“) Carlo Sigismondo Capece’o libretu. Viena ankstyviausių kompozitoriaus oratorijų, atspindinčių baroko muzikos lengvumą, grakštumą, subtilumą ir žavesį, Lietuvoje skambėjo pirmą kartą, tad aptariamą premjerą galima pavadinti dviguba. Kaip viename savo interviu minėjo Baroko operos teatro meno vadovas ir vienas įkūrėjų V. Gerasimovas, toks pasirinkimas įgavo ir simbolinę prasmę, nes „Prisikėlimas“ tarsi pažymi naujo teatro įkūrimą, baroko muzikos prisikėlimą Lietuvos profesionaliojoje kultūroje. Prasminga ir tai, kad prieš koncertą vyko teatro organizuota vieša paskaita „G. F. Händelio oratorija „Prisikėlimas“ ir Romos muzikos mecenatų varžytuvės“, kurią vedė muzikologė Aleksandra Pister, – gilesnis baroko muzikinio konteksto pažinimas būtinas šios unikalios muzikinės estetikos suvokimui.

Baroko operos teatro atsiradimas Lietuvoje būtent šiuo laikotarpiu atrodo labai lauktas ir tikėtas – vasarą atsivėrę Valdovų rūmai papildė ne tik muziejų, bet ir koncertų salių žemėlapį, tarp savo sienų priimdami turiningus senosios muzikos koncertus, profesionaliojoje scenoje vis dažniau šmėkščioja jauni, talentingi ir iniciatyvūs atlikėjai, jau spėję pasitobulinti pas geriausius senosios muzikos specialistus užsienyje. Galų gale Lietuva turi ir unikalų sopraniną V. Gerasimovą, kurio neeilinis balsas yra graži reminiscencija į išskirtinę baroko epochos vokalinę tradiciją.
 
Projekto siekiai gražūs ir prasmingi – teigdami, kad baroko muzika atgimsta pasaulio koncertų salėse, Baroko operos teatro įkūrėjai ir atlikėjai tikisi Lietuvos nepalikti šio „judėjimo“ periferijoje, pritraukdami į mūsų šalį geriausius baroko muzikos specialistus ir suteikdami galimybę muzikos studentams į senąją muziką gilintis Lietuvoje, kas šiuo metu, deja, yra gana sudėtinga. Labai džiugu, jog šią naują muzikinę iniciatyvą sutiko globoti Jo Ekscelencija Prezidentas Valdas Adamkus, patikėjęs jos svarba ir perspektyvomis.
 
Pirmąjį Baroko operos teatro pasirodymą galima vertinti kaip sėkmingą prisistatymą: matėsi, kad šia idėja užsidegę visi oratoriją atlikę muzikantai. Džiugiai nuteikė barokinis orkestras ir jam dirigavęs Baroko operos teatro muzikos vadovas Juozas Mantas Jauniškis. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad vienos nakties iki tobulybės dar pritrūko – pasitaikė skubotumo, nervingo grojimo, nesutapimų su dainininkais, galima buvo paieškoti daugiau muzikinių spalvų, išraiškingiau atlikti lyrines partijas, tačiau svarbu, kad grota stilingai, suvoktai ir įprasmintai. Apie tai, jog su šiuo orkestru dar reikėtų padirbėti, yra teigęs ir klavesino partiją puikiai atlikęs kviestinis svečias iš Vokietijos Aleksanderis Puliajevas. Pats barokinio orkestro, kuris smarkiai skiriasi nuo tradicinio, skambesys publikai buvo neabejotinai įdomi patirtis – ne taip dažnai tenka klausytis neįprasto teorbos, barokinės gitaros (atlikėjas Jonas Kublickas) ar violos da gambos (atlikėjas Robertas Bliškevičius) skambesio, labai svarbaus autentiškumui pasiekti. Apskritai orkestrui ir solistams teko svarbiausias vaidmuo, nes vėlesnėse G.F. Händelio oratorijose taip mėgstami chorai „Prisikėlime“ dainuoja vos du kartus – pirmos ir antros dalių pabaigose. Jie buvo atlikti puikiai – su tuo sėkmingai susidorojo vokalinis ansamblis „Balsai“ (meno vadovas ir dirigentas Egidijus Kaveckas).
 
Oratorija „Prisikėlimas“ – dėkingas kūrinys prisistatyti Baroko operos teatro dainininkams, nes muzikinė kūrinio medžiaga solistams suteikia galimybes įvairiapusiškai atsiskleisti, nors ir ne visiems atlikėjams šis debiutas buvo toks sėkmingas, kokio tikėtasi. Jaudulį atskleidė kiek padrikos ir ne iki galo preciziškai atliktos koloratūros, netikslūs įstojimai, nesutapimai su orkestru, net kelios intonaciškai netikslios frazės. Subtilesnių muzikinių niuansų nepaprastai sakralioje G. F. Händelio muzikoje taip pat dar buvo galima paieškoti – kai kurios arijos skambėjo vienodokai. Vis dėlto daugiau būta kuo pasidžiaugti nei nusivilti.
                     
Visuomet smagu išgirsti kone vienintelio Lietuvoje sopranino (aukšto vyriško balso) V. Gerasimovo atliekamus kūrinius, nes kiekviename koncerte matomas akivaizdus atlikėjo tobulėjimas. Oratorijoje dainininkas atliko Angelo partiją, ją interpretuojant netrūko subtilumo, nepaprastai gražiai atliktų piano vietų, stilingo lengvumo ir tikslumo. V. Gerasimovo Angelas įdomiai kontrastavo su boso Tado Girininko dainuotu Liuciferiu. Nors boso, neseniai apdovanoto „Operos švyturiu“, sukurtų vaidmenų sąraše vyrauja klasikinės ir romantinės operos vaidmenys (išskyrus Likomedą G.F. Händelio operoje „Deidamia“), jis nepaprastai išraiškingai ir įtaigiai atliko savo vaidmenį barokiniame „Prisikėlime“.
 
Vis dėlto labiausiai sužavėjo nuostabus šv. Marijos Kleopietės partijos atlikimas – šis vaidmuo patikėtas mecosopranui Norai Petročenko. Atlikėja, kurios repertuaro didžiąją dalį sudaro baroko ir šiuolaikinės muzikos kūriniai, žavėjo puikia balso valdymo technika, subtilia, suvokta, apgalvota muzikine interpretacija. Tai puikiai tiko muzikaliai ir nepaprastai santūriai šv. Marijos Kleopietės partijai. Ypač sukauptai ir jautriai nuskambėjo N. Petročenko atlikta arija „Piangete, si, piangete“ („Raudokite, raudokite, raudokite“). Galima tik pasakyti, kad patirtis, sukaupta atliekant baroko muzikos kūrinius, buvo akivaizdi kaskart N. Petročenko pasirodžius scenoje. Tuo tarpu šv. Mariją Magdalietę dainavusi sopranas Viktorija Miškūnaitė tos patirties šiek tiek stokojo. Solistės balsui trūko lengvumo, baroko muzikai būtino subtilumo – neretai aukštesnės tesitūros natos būdavo atliekamos pernelyg garsiai, neatitikdamos bendros muzikinio plėtojimo logikos. Lyrinėse arijose pritrūko spalvų, natūralaus muzikinės minties vedimo. Vis dėlto žavingai buvo interpretuota paskutinė šv. Marijos Magdalietės arija „Se impassibile. Immortale“ („Taip, kaip tu prisikėlei“).
 
Keistoka pasirodė Kauno valstybinio muzikinio teatro solisto Mindaugo Zimkaus atliekama šv. Jono partija. Lyg ir skambėjusi tvarkingai, išskyrus „intonacinį nesusipratimą“ arijoje „Caro figlio, amato!“ („Brangiausias sūnau!“), matyt, kiek sugluminusį ir partnerę V. Miškūnaitę (jai po šv. Jono arijos nepavyko sėkmingai pradėti savo rečitatyvo), šv. Jono partija šiek tiek stokojo charakterio, kurį sėkmingai kūrė kiti oratorijos atlikėjai.
 
Nepaisant nedidelių trūkumų, bendras Baroko operos teatro debiuto įspūdis teikia vilties, kad Lietuvoje sulauksime vis daugiau aukštos kokybės baroko muzikos koncertų. Tokiu atveju nepaprastai svarbu ugdyti ir publiką, galinčią suvokti unikalią baroko epochos estetiką, gebančią žavėtis jos muzikiniais šedevrais. Galbūt ilgainiui, kai mūsų šalyje senoji muzika įleis gilesnes šaknis, kai atsivers platesnės senosios muzikos studijų Lietuvoje galimybės, ateis eilė ir platesnėms viduramžių ar Renesanso muzikos praktikoms, kurios koncertinį gyvenimą galėtų praturtinti dar netikėtesnėmis muzikinėmis patirtimis. O kol kas lieka pasidžiaugti nauju muzikiniu reiškiniu profesionaliosios muzikos pasaulyje ir laukti kito žavingo Baroko operos teatro pasirodymo.

2014 03 21

            

 

 

 

 

 

 
 
  

Susiję nariai

Viktoras Gerasimovas

Viktoras Gerasimovas

Operos dainininkas

Nora Petročenko

Nora Petročenko

Dainininkė. Mecosopranas.

Komentarai