Profesorė Daiva Kšanienė: ar tinkamai vertiname Klaipėdos krašto muzikos istoriją?

Muzikologė, profesorė Daiva Kšanienė, svarbią Mažosios Lietuvos kraštui progą - Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, pasitinka ir ypatinga asmenine sukaktimi. Jos knygos „Muzika Klaipėdos krašte: Muzikinis gyvenimas iki 1939“ (1996), „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai. XVI a.–XX a. pirmoji pusė“ (2000), „Muzika Mažojoje Lietuvoje: Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis)“ (2003), „Apie muziką ir laiką“ (2007), „Klaipėdos muzikinio teatro (operos) raida 1945-1986 metais ir jo priešaušris XIX a.–XX a. ketvirtajame dešimtmetyje (istorinių, ideologinių, politinių, socialinių ir kultūrinių lūžių kontekstas)“ (2016), „Lyg nužengusi nuo A. Rubliovo freskos: Operos solistė Ona Glinskaitė“ (2020), daugybė publikacijų apie Klaipėdos karšto muzikos istoriją yra tie svarbiausi ir monumentaliausi darbai, atskleidžiantys ir išsamiai pristatantys mums Klaipėdos krašto muzikinio teatro, muzikos gyvenimo ir kūrybos istorines aplinkybes. Jų autorė, Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos (2004) laureatė ir Gedimino ordino Riterio kryžius (2008) kavalierė, savo darbus skirianti Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos istorijos tyrinėjimams, dosniai pasidalino savo įžvalgomis ir vertinimais.

Gerbiama profesore, kaip atsitiko, kad gimusi Šiauliuose, muzikologinę veiklą pradėjusi Vilniuje, svarbiausius savo darbus skyrėte Klaipėdai?

Nesu klaipėdietė, bet jaučiu per daugelį metų atsiradusį ypatingą dvasinį ryšį su šiuo miestu, prasidėjusį nuo mano tėvų, 1934-1939 m. gyvenusių Klaipėdoje. Lietuva, 1923 m. pradėjusi Klaipėdos krašto lietuvinimo procesą, siuntė į jį įvairių profesijų žmones ne tik dėl specialistų trūkumo, bet ir dėl lietuviškos dvasios Klaipėdoje stiprinimo. Taip čia atsidūrė ir mano tėvai. Tėvas Povilas Vainauskas – pašto tarnautojas dirbo senajame pašte Liepų gatvėje.

Lemtingųjų 1939 metų kovo mėn. sausakimšoje Teatro aikštėje tėvai priblokšti klausėsi A. Hitlerio kalbos. Aišku, reikėjo trauktis. Pašto darbuotojams, tuo metu laikytais statutiniais pareigūnais, buvo liepta išvykti į Lietuvą su galimybe pasirinkti miestą, kuriame norėtų dirbti. Tėvai pasirinko Šiaulius, nes visai greta, Stupurų kaime, gyveno mano seneliai, turėję didelį ūkį, nemažai žemės.

Paaugusioms dukroms tėvas retkarčiais prasitardavo apie Klaipėdą, jos kitoniškumą, prisimindamas ne tik nuostabią jūrą, laivus uoste, savąjį senąjį gražųjį paštą, bet ir Vydūną, Martyno Gelžinio vadovaujamą chorą, kuriame jam teko dainuoti, įtemptus lietuvių ir tuo metu jau ryškiai revanšistiškai nusitiekusių vokiečių tarpusavio santykius. Mėgdavo mestelti vieną kitą frazę vokiškai; išeidamas į darbą visada atsisveikindavo: „Auf Wiedersehen, meine lieben Herren und Damen“.

Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje baigiau chorinio dirigavimo specialybę. Prisimenu, baigiamuosiuos egzminuose dirigavau Juozo Gruodžio dainą „Žvejai“, W. A. Mozarto „Lacrimosa“ ir dar kažką. Tačiau labiau viliojo muzikos istorijos, teorijos dalykai, o ir mano uždarokas charakteris nelabai tiko chorvediškai veiklai. Tad, baigusi muzikos mokyklą įstojau į Lietuvos konservatorijos (dabar LMTA) muzikos teorijos – kompozicijos fakultetą.

Studijuodama paskutiniame kurse įsidarbinau Lietuvos Dailės muziejaus padalinyje – Teatro ir muzikos muziejuje. Direktorius Pranas Gudynas mano darbu buvo patenkintas, net raštu kreipėsi į Konservatorijos vadovybę, prašydamas, kad baigus studijas, leistų man tęsti darbą muziejuje. Deja, absolventų skirstymo į darbą komisija mane tiesiog priverstinai paskyrė į Klaipėdą. Atsimenu, komisijos darbe dalyvavęs Klaipėdos aukštesniosios muzikos mokyklos direktorius Heinzas Kybelka pasakė: „jei negausiu muzikologo – išeinu iš darbo“. Taip, 1965 m. atsidūriau Klaipėdoje. S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar S. Šimkaus konservatorija) dėsčiau visas teorines disciplinas (muzikos teoriją ir istoriją, harmoniją, muzikos kūrinių analizę, polifoniją ir kt.). 1971 m., atidarius aukštąją mokyklą – Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetus (įstaiga turėjo daugiau pavadinimų), pradėjau dėstyti joje muzikos istorines bei teorines disciplinas, vadovauti bakalaurų ir magistrų moksliniams darbams ir t.t.

Į Klaipėdą atvykau su susikurta labai blankia šio miesto vizija. Tačiau tai ką pamačiau klaidžiodama po griuvėsiais virtusį, beveik nepradėtą atstatinėti, bet dar ir sovietinių griovėjų nepaliestą miestą, tiesiog pribloškė. Pirmiausia, atsidūriau vizualiai visai kitame pasaulyje: siaurose senamiesčio gatvelėse stūksojo pusiau sugriauti namai su išlikusiais vokiškais užrašais ant sienų, su fachverko likučiais, su pro išgriautų namų angas matomais ornamentuotais, spalvingais, reljefiniais kokliais, griuvėsiuose tebegyvenančiomis šeimomis... Apgriauta, be bokšto, bet dar tvirtai stovėjo Klaipėdos katedra – Šv. Jono bažnyčia, apysveikis architektūrinis ansamblis aikštėje prie Rotušės (dabar Atgimimo aikštė) su įspūdingu gaisrinės pastatu... Praėjus pro tėvo mylimą paštą Liepų gatvėje, užtikau senąsias, turbūt vienas gražiausių Europoje miesto kapines (dabar Skulptūrų parkas). Nors sovietų panaikintos, apiplėštos, vandalų išgrobstytos, tuomet jos dar alsavo senuoju žavesiu, paslaptinga medžių ūksme, žavėjo ažūrinės kapų tvorelės, vokiškos ir lietuviškos antkapių epitafijos, laipteliai, numanomi takeliai... O čia pat, iž miesto – Baltijos didybė, jėga, grožis, neapsakomas laisvės jausmas...

Toji sugriautos, sužalotos, bet vis tik gyvos Klaipėdos urbanistinė aplinka mane labai paveikė; supratau – tai išskirtinis, ypatingos dvasios miestas, kuris mane įtraukė, intrigavo, kėlė norą giliau domėtis šio krašto istorija, kultūra, aišku, pirmiausia muzikos gyvenimu. Taigi, taip ir pradėjau tyrinėti prieš 770 metų gimusios Klaipėdos, o kartu ir visos Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos) muzikinės kultūros reiškinius. Darbas aukštojoje mokykloje atvėrė perspektyvą ir galimybę vykdyti mokslinį tiriamąjį darbą, rinkti medžiagą.

Tuo metu tai buvo neįtikėtinai sudėtingas, šiandien sunkiai įsivaizduojamas procesas visomis prasmėmis. Beveik visi su Klaipėdos krašto istorija susiję archyvai buvo įslaptinti. Norint patekti į taip vadinamą „specarchyvą“ Vilniaus Martyno Mažvydo bibliotekoje, reikėdavo gauti specialų leidimą, kurį turėdavo pasirašyti įstaigos vadovas, partsekretorius ir profsąjungos pirmininkas. Ir tik tada atsiverdavo archyvo durys. Nesant jokių technologijų, kopijavimo aparatų, išmaniųjų fotografavimo funkciją turinčių telefonų (žodžio „kompiuteris“ tada net nežinojome), viską reikėjo užsirašinėti ranka. Pasidėjusi storus periodikos komplektus, verčiau puslapį po puslapio, nusirašinėjau ištisus tekstus, straipsnius, recenzijas, datas, faktus, pavardes, skelbimus, afišas ir kt. Nelengva buvo įsisavinti vokiškųjų leidinių gotišką šriftą. O ir senųjų žodžių prasmė laikui bėgant kito... Reikėjo žodynų... Namuose susikaupė kalnai ranka prirašytų popierių. Pamažu brendo mintis apie disertaciją „Mažosios Lietuvos muzikinė kultūra“.

Deja, sovietiniais metais Lietuvoje nebuvo galimybės gintis muzikologinės krypties mokslo darbų. Maskva neleido. Tą padaryti buvo galima tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) arba Maskvoje. Parašiusi disertacijos įvadą (autoreferatą) nuvažiavau į Leningradą susitikti su N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos prof. G. Ginzburgu ir pasikalbėti apie galimybę ateityje gintis darbą. Perskaitęs mano referatą, profesorius nustebęs pakėlė akis ir paklausė - o kas yra ta Mažoji Lietuva? Sakė tokios nežinąs ir patarė rašyti disertaciją apie tarybinės Klaipėdos muzikinę kultūrą.

Taigi nieko nepešusi, liūdna grįžau namo. Dėl visa ko, nuvažiavau pasitarti su savo prof. J. Čiurlionyte. Ji paskaitė mano tekstą, kuriame minimas Alfonsas Mikulskis, Juozas Žilevičius, Jeronimas Kačinskas, Vladas Jakubėnas, Adomas Brakas, Erdmonas Simonaitis, Alexanderis Johowas, gausybė įvairiausių vokiškų pavardžių... Profesorė liūdnai palingavo galvą ir pasakė – „vaikeli, jei tu nori rašyt disertaciją su šiomis pavardėmis ir su tais įvykiais, tai nieko nebus, neleis. Jei tu jas išbrauksi, darbas liks tuščiaviduris“.

Dažnai pasikalbėdavau su tuomet Muzikos akademijos Klaipėdos fakulteto fortepijono ir teorijos katedrose dėsčiusiu prof. Vytautu Landsbergiu, papasakojau jam ir savo godas. Profesorius davė išmintingą patarimą: „rašyk ir publikuok atskirus straipsnius“. Supratau, kad pavieniams straipsniams nėra tokios griežtos cenzūros, nors vis tiek daugelio faktų negalėjau minėti. Taigi, jo paraginta, pirmąjį savo straipsnį Mažosios Lietuvos muzikos istorijos tema išspausdinau 1977 m. žurnale „Muzika ir teatras“. Taip po truputį pradėjau publikuoti savo temą įvairiuose leidiniuose, kartu kaupdama medžiagą, plėsdama geografiją, ieškodama asmeninių ryšių su Vokietijos archyvais... Bet vilties dėl disertacijos jau neturėjau. Fakultetų vadovybė primygtinai ragino: „rašyk kita tema, važiuok į Leningrado Krupskajos kultūros institutą ir apsiginsi. Tavo traukinys nuvažiuos.“ Nepaklausiau, numojau ranka – negalima rašyti darbo mėgiama tema, tai ir nereikia.

Vos išaušus Nepriklausomybei, su rėmėjų pagalba, išleidau knygą „Muzika Klaipėdos krašte“. Ji kažkaip pakliuvo į profesoriaus, muzikologo, habil. dr. Algirdo Ambrazo ir profesoriaus, kompozitoriaus, habil. dr. Juliaus Juzeliūno rankas. Kartą Muzikos akademijoje Vilniuje, jie dviese nučiupo mane koridoriuje, pasisodino ir sutartinai ėmė įtikinėti, kad dabar jau tikrai reikia ginti disertaciją ir apskritai, nėra matę, jog pirma išeitų knyga, o disertacijos dar nėra.

Jų įkvėpta, 1998 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigyniau disertaciją, o tada jau jos pagrindu išėjo knyga „Muzika Mažojoje Lietuvoje: lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis)“, (2003 m. Klaipėdos universiteto leidykla).Vėliau gimė ir kiti su Mažąja Lietuvą susiję mano darbai,

Minite, kad sovietiniais metais šaltiniai susiję su Klaipėdos krašto muzikos istorija buvo labai riboti, saugomi specialiajame archyve, ką taip reikėjo saugoti nuo visuomenės?

Sovietinė valdžia, siekdama ištrinti okupuoto Klaipėdos krašto istorinę atmintį, visokiais būdais stengėsi neleisti visuomenei susipažinti su objektyviais istorijos liudininkais – rašytiniais šaltiniais, laikydama juos už devynių užraktų.

Minėtas, ne kiekvienam prieinamas Martyno Mažvydo bibliotekos archyvas, saugojo įvairiais laikotarpiais Klaipėdoje, Tilžėje, Gumbinėje leistų vokiškų bei lietuviškų laikraščių komplektus. Gaila, bet didžiąją dalį savo archyvų vokiečiai, žinoma, išsivežė. Jie atsidūrė Berlyno ar kitų Vokietijos miestų archyvuose, su kuriais sovietmečiu kontaktuoti nebuvo įmanoma. Daug kas buvo ir sunaikinta. Laimė, kad Lietuvoje išliko kapitaliniai vokiečių istoriko Johanno Karlo Sembritzkio veikalai „Klaipėdos – karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija“ („Geschichte der Königlich Preussischen See‑ und Handelsstadt Memel“, 1900), „Klaipėda devynioliktame amžiuje“ („Memel im neunzehnten Jahrhundert“, 1902), „Klaipėdos krašto istorija“ („Geschichte des Kreises Memel“, 1918) ir kt. Tai buvo nepaprastai svarbus žinių šaltinis. (Į lietuvių kalbą šios knygos buvo išverstos tik 2002 ir 2004 m.).

Reikėtų prisiminti, kad istorinėms aplinkybėms lėmus, pirmieji lietuviški periodiniai leidiniai buvo išleisti būtent Rytų Prūsijoje (gotišku šriftu). 1823–1825 m. Tilžėje leistas žurnalas „Nusidavimai Dievo karalystėj“, 1849 m. pradėtas leisti laikraštis „Lietuvininkų prietelis“. Prolietuviškas tendencijas išlaikė ir Klaipėdoje leistas seniausias lietuviškų žinių laikraštis „Lietuviška ceitunga“ (1877–1939), vėliau, į Didžiosios Lietuvos skaitytoją orientuoti leidiniai „Aušra“ (1883-1886) ir „Varpas“ (1889 – 1905) ir kt. Verta prisiminti, kad lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu Didžiojoje Lietuvoje (1864–1904), per Rusijos 1905–1907 m. revoliuciją ir vėliau, būtent Mažojoje Lietuvoje buvo leidžiama ir caro gniuždomai Lietuvai skirta spauda (lotyniškais rašmenimis).

Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, pradedami leisti nauji, ilgiau ar trumpiau ėję lietuviški laikraščiai bei savaitraščiai – „Lietuvos keleivis“ (1924 -1939), „Vakarai“ (1936 -1939), „Klaipėdos garsas“ (1926 -1927), „Klaipėdos žinios“ (1924 -1926) ir kt. 1938 m. išleistas Jono Vanagaičio redaguotas almanachas „Kovos keliais“, sukaupęs didžiulę medžiagą iš Klaipėdos krašto visuomeninio, kultūrinio gyvenimo. Dauguma lietuviškų periodinių leidinių komplektų yra išlikę ir saugoma tame archyve.

Taigi, ar galėjo sovietų ideologai leisti tūlam tarybiniam žmogui žinoti, kad lietuviškos spaudos ir kultūros pradžios būta vokiškoje Mažojoje Lietuvoje, sovietmečiu vienareikšmiškai vadintoje nacistiniu kraštu, kad Nepriklausomos Lietuvos (vadintos buržuazine) Klaipėdos kraštas gyveno pilnakraujį kultūrinį gyvenimą.

Šiandien Jūsų knygų dėka jau žinome Klaipėdos krašto muzikos istorijos faktus, įvykių raidą. Deja, menkai galime pasiremti vokiečių muzikos istorikų šio krašto kultūros tyrimais. Ar galime daryti prielaidą, kad vokiečiai patys dar neatrado savo istorijos Mažojoje Lietuvoje?

Negaliu garantuoti kaip yra, gal ko nežinau, neradau ar pan., bet jei Vokietijos muzikos istorikai būtų kreipę į tai daugiau dėmesio tai mes tikrai žinotume apie tuos tyrinėjimus. Štai, kad ir Richardo Wagnerio pavyzdys. Jo biografijai skirta begalė leidinių vokiečių ir kitomis kalbomis, bet Mėmelio (Klaipėdos) vardas juose beveik nesutinkamas. Visur minima, kad R. Wagneris dirbo antruoju dirigentu Karaliaučiaus karališkoje operoje. Ir labai retai spausdintuose šaltiniuose minimas faktas, kad vadovauti šio operos teatro gastrolėms Mėmelyje pagrindinis dirigentas Louisas Schubertas paskyrė jaunąjį, 23 metų teatro antrąjį dirigentą R. Wagnerį, pats nusprendęs nevykti į mažą provincijos miestą. Tuo tarpu mums, Klaipėdai, R. Wagnerio apsilankymas yra labai reikšmingas. Vadovaudamas Karaliaučiaus operos gastrolėms, R. Wagneris Klaipėdoje praleido 1836 m. rugsėjo ir spalio mėnesius. Miesto teatre intensyviai repetavo su solistais, simfoniniu orkestru, nuoširdžiai tikėjo savo kaip dirigento sėkme, galimybe atsiskleisti nebevaržomam pagrindinio dirigento nurodymų ir reikalavimų. Sėkmingai padirigavo keletą operų (C. M. von Weberio „Euriantą“, D. F. E. Aubero„Nebylę iš Portičio“); publikos buvo šiltai sutiktas. Randame kompozitoriaus pasisakymų apie tai, kaip jam čia buvę liūdna gyventi, kaip Baltijos pakrantėje šalta, nyku ir baisu, kad nesinorėjo net kurti. Karaliaučiaus operos teatrui netrukus bankrutavus, R. Wagneriui teko ieškotis kitos vietos Baltijos kraštuose. Finansiškai įsiskolinęs ir dėl to persekiojamas kreditorių, į Vokietiją grįžti negalėjo. Netrukus jis tapo Rygos Vokiečių teatro dirigentu. Bet ir Rygoje, vėl įsiskolinusį jaunąjį dirigentą, ėmė spausti kreditoriai. R. Wagneris iš Rygos turėjo bėgti. Troško grįžti atgal, arčiau savo tėvynės. Iš Rygos, tuo metu carinės Rusijos miesto, kuriame veikė griežti įstatymai, o siena su Prūsijos valstybe buvo uždara ir griežtai saugoma, išvykti nebuvo paprasta. Taigi R. Wagneriui, norint pasiekti Prūsijos karalystės sieną (dabar – siena su Kaliningrado sritimi) teko slapčia keliauti per taip pat carinei imperijai priklausančią Lietuvą.

R. Wagnerio biografijoje vaizdingai aprašyti „pabėgimo“ kelionės vargai: kaip jis su su žmona, artiste Minna Planer (ir su mylimu šunimi) sunkiai keliavo karieta, kaip Piliavos uoste (dabar Baltyjsk) įsėdo į laivą ir plaukė per audringą, šėlstančią jūrą, kaip prie Norvegijos krantų laivas vos nenuskendo. Šios įspūdingos, audringos ir jaudinančios kelionės jūromis metu kompozitoriui kilo idėja kurti operą paremtą legenda apie amžinai klajoti jūromis pasmerktą Skrajojantį olandą.

Skaitant šios jaudinančios kelionės įspūdžius, iškyla romantiškas būsimos R. Wagnerio operos siužetas, iškyla ir senasis mūsų miesto elingas, tapęs mums labai svarbiu ir brangiu, nes Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatyta nemirtingoji opera „Skrajojantis olandas“ atgimė tarsi tobulai tam skirtame elinge, ant marių ir jūros kranto.

Nepaisant šių akivaizdžių sąsajų su Baltijos kraštais, vokiečių leidiniuose, tyrinėjimuose apie R. Wagnerį dominuoja tik du miestai – Karaliaučius ir Ryga, Klaipėdos praktiškai nėra. Galime daryti prielaidą, kad į Klaipėdos kraštą, Mažąją Lietuvą vokiečių muzikos tyrinėtojai kol kas neatkreipė savo dėmesio. Tikėkimės, kad netrukus susidomės.

Koks didžiausias Jūsų atradimas tyrinėjant Klaipėdos muzikos istoriją? Kodėl sovietmečiu viskas kas buvo vokiška, buvo priešiška?

Pradėjus gilintis į Mažosios Lietuvos muzikinę praeitį mane daug kas nustebino, nes atradau turtingiausius, užmirštus, mažai kieno tyrinėtus kultūros klodus. Atvykau į Klaipėdą su tuometinių Muzikos akademijos programų suformuotu požiūriu į Lietuvos muzikos istoriją. Ir nors dėstytojai studentams kartais praskleisdavo uždangą, pateikdavo faktų ir samprotavimų, apie kuriuos tuo metu gal negalėjo kalbėti, bet, deja, Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto muzikos istorijos likimo vingių jie nepaaiškino. Apskritai, net Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos) vardas nebuvo minimas, tarsi ji nebūtų net egzistavusi. Prisimenu, studijuojant Renesanso epochą, vadovėliuose (rusiškuose) vis užtikdavau žodį „reformacija“; iš skaitytų grožinių, biografinių knygų, istorinių romanų maždaug orientavausi, kas tai yra. Tačiau paprašius tūlo dėstytojo nuodugniau paaiškinti Reformacijos esmę, atsakymo nesulaukiau. Tik mostelėjo ranka: „nekreipk dėmesio, nesvarbu“. Tad apie šį kraštą turėjau menką supratimą; žinojau, kas yra Vydūnas, žinojau apie tarpukario Klaipėdos chorinę lietuvių veiklą, šiek tiek apie krašto spaudą, knygnešius. Todėl nenuostabu, kad ilgai mūsų muzikos istorijos supratime vyravo įsitikinimas, jog apskritai muzikinės kultūros era Klaipėdoje prasidėjo nuo S. Šimkaus įsteigtos Konservatorijos (1923) bei simfoninio orkestro (1925). Suprantama, jei galvoje turime lietuviškos profesionaliosios muzikos pradžią Klaipėdoje – tai tiesa, tačiau nematant (netgi ilgus metus ignoruojant) tarpukaryje mieste klestėjusios vokiškosios muzikos reiškinių, neįvertinant vokiškosios kultūros fono bei šių dviejų kultūrų sąveikos, tyrinėjimai tampa vienpusiški ir netenka istorinio teisingumo bei objektyvumo.

Tokią buvusią nuostatą suformavo skaudžios laikmečio realijos. 1945 m. prasidėjus okupacijai sovietų ideologai apskritai negalėjo pripažinti šiame krašte egzistavusios vokiškos kultūros. Tuo labiau – duomens, kad Vokietijos (Prūsijos) valdomame krašte galėjo skleistis lietuviškoji kultūra. Sovietinė valdžia netoleravo ir tarpukario Klaipėdos krašto, jau priklausančio Lietuvai (anot sovietų – buržuazinei), kultūros apraiškų. Paprasčiau buvo ją visai „išbraukti“ ar bent jau nutylėti, leidžiant eksploatuoti vos vieną kitą faktą (Pvz., S. Šimkaus konservatorija).

Kai sovietinė armija įžengė į Klaipėdą, joje buvo likę vos keli žmonės, visi kiti gyventojai, bėgdami nuo žudynių ir teroro, pasitraukė į Vokietiją ir kitur. Taigi, liko plynas laukas, išdeginta žemė be žmonių. Naujoji valdžia labai greitai miestą apgyvendino naujakuriais, atvykusiais iš Lietuvos ir įvairiausių SSRS vietovių, kurie nelabai domėjosi nei kraštu, kuriame atsidūrė, nei tuo kas gi jame vyko ištisus šimtmečius prieš atsirandant tam plynam laukui.

Todėl daugybė Rytų Prūsijos kultūros ir muzikos reiškinių liko užmarštyje: ką muzikos istorijos vadovėliuose randam apie Karaliaučiaus universitetą, ten kūrusius kompozitorius, Muzikos akademijas, Karališkąjį operos teatrą? Ar mes žinom, kad nuo 1820 m. (iki 1944 m. vidurio) Klaipėdoje veikė Vokiečių muzikinis teatras, rodęs solidžius operų pastatymus (W. A. Mozarto operas „Užburtoji fleita“, „Don Žuanas“, A. Ch. Adamo „Lonžiumo paštininką“, J. Offenbacho „Hofmano pasakas“, R. Wagnerio „Skrajojantį olandą“, P. Mascagni „Kaimo garbę“, R. Leoncavallo „Pajacus“ ir daugelį kitų); ar žinojome, kad čia gastroliavo žinomi ir garsūs Europos atlikėjai, kad čia veikė puikiausi styginių kvartetai, net keli simfoniniai orkestrai, kad profesionalūs koncertai vykdavo Šilutėje, Pagėgiuose, Nidoje, Juodkrantėje? Kaip sunkiai ir skausmingai kelią skynėsi lietuviškoji Klaipėdos Opera, su kokiais sunkumais susidūrė Konservatorija, simfoninis orkestras...?

Mes taip ir gyvenome pasidavę inercijai ir niekam neberūpėjo pažvelgti giliau, pasidomėti, o ir pasirūpinti savo praeities gaivinimu. Tuo tarpu pavyzdį yra iš ko paimti. Pažiūrėkime į Prūsijos imperijai tuo pačiu laiku priklausiusių Lenkijos miestų Poznanės, Gdansko, Torūnės ir kt. kultūros istoriją. Jie jau seniai pripažino egzistuojant „genius loci“ ir sėkmingai dirba remdamiesi šia mintimi meninių veiklų konceptuose

Gilindamasi į Mažosios Lietuvos muzikos istoriją, muzikos gyvenimo peripetijas, suvokiau koks neaprėpiamas, reikšmingas ir svarbus, bet iki šiol pilnai neįvertintas yra šio krašto indėlis visai Lietuvos kultūrai. Tai ir yra didžiausias mano atradimas.

Čia turbūt reikia pasakyti, kad ne vien muzikantai pasiduoda inertiškam Klaipėdos krašto kultūros ir muzikos istorijos vertinimui. Valstybiniu lygiu minėdami krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį ir pažvelgę į Lietuvos Respublikos Vyriausybės planą dėl Klaipėdos krašto metų minėjimo 2023 m., dėmesio centre matome to meto politikai, ekonomikai, diplomatijai, lietuviško uosto kūrimui pagerbti ir įprasminti skirtas veiklas. Ir labai gaila, kad viena svarbiausių to prisijungimo prielaidų – kultūrinis judėjimas krašte liko paraštėse arba asmeninių meno institucijų vadovų iniciatyvų akiratyje. Deja, ir Klaipėdos krašto istorijos tyrėjai dažniausia neaptaria kultūros lauko savo darbuose, o juk tai yra vienas iš visuomenės nuomonę formuojančių faktorių.

Tai iš tiesų tam tikra sinkretiško istorinių įvykių tyrinėjimo spraga. Štai, šiais metais išleistas kelių autorių didelės apimties veikalas „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai“, taip pat Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje eksponuota paroda „1923-ieji. Klaipėda ir Lietuva: istorija, politika, diplomatija“. Knyga ir paroda yra fundamentalūs, puikūs, išsamūs darbai, nepaprastai detaliai pateikiantys Klaipėdos sukilimo, krašto prijungimo prie Lietuvos istorinių, politinių įvykių seką, rezultatą, jo reikšmę ir pan.

Tačiau, minint Klaipėdos krašto sukilimo ir sėkmingos jo baigties jubiliejų, turėtų kilti klausimas, ar kultūrinis laukas, dešimtmečiais krašte puoselėtas lietuvių kultūrinis veikimas šiame procese turėjo kokią nors reikšmę? Atsakyčiau, taip, turėjo ir net labai didelę. Į reikšmingą, Lietuvai lemtingą Klaipėdos krašto prijungimo operacijos sėkmę vedė ne tik išmintingi vyriausybės diplomatiniai, politiniai žingsniai, ne vien geopolitiniai sprendimai ar kariniai veiksmai, bet ir dešimtmečius trukusi Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė kultūrinė veikla, įvairiais būdais (per kalbą, dainas, giesmes, eilėraščius, knygas, koncertus, vaidinimus, dainų šventes ir kt.) kėlusi tautinę dvasią, žadinusi patriotinius jausmus.

Juk ir 1918 m. Tilžės akto (pareiškimo) atsiradimui taip pat reikėjo tam tikro lietuviško tautinio įdirbio, kultūrinio, dvasinio nusiteikimo, rodančio dalies Klaipėdos krašto lietuviškosios bendruomenės norą šlietis prie Lietuvos. Buvo ir priežasčių, kodėl šis noras stiprėjo. Kai 1971 m. visos vokiečių žemės susijungė į galingą Vokietijos imperiją, o jos kancleriu tapo Otto von Bismarcas, krašte įsigalėjo gan nuožmi germanizacija, mokyklose liepta atsisakyti lietuvių kalbos, oficialiai naudoti tik vokiečių kalbą ir pan. Tuomet Mažosios Lietuvos lietuviai pradėjo kovą už savo tautines teises. Šviesiausi krašto žmonės – Vydūnas, Martynas Jankus, Georgas Sauerweinas, Martynas Šernius, Jonas Vanagaitis, Dovas Zaunius ir kt., pradėjo aktyvią lietuvišką kultūrinę veiklą („Birutės“ draugija, Tilžės giedotojai ir kt.). XX a. pr. lietuvių kultūrinis judėjimas plėtėsi, sparčiai kūrėsi vis naujos giedotojų draugijos ne tik didesniuosiuose miestuose – Klaipėdoje, Šilutėje Pagėgiuose, bet ir mažiausiose krašto vietovėse: Priekulėje, Trušeliuose, Kretingalėje, Plikiuose, Kintuose, Rūkuose, Rusnėje, Doviluose, Šimkuose, Panemunėje ir kt. Jos skleidė lietuvišką dainą, propagavo lietuviškus papročius, būrėsi į dainų šventes, keliavo po visą kraštą burdamos lietuvį prie lietuvio, žadindamos jų tautinę savimonę.

Toks visaapimantis lietuviškas tautinis kultūrinis judėjimas, galima sakyti, pamažu „vedė“ Mažosios Lietuvos lietuvius prie Tilžės akto, priimto 1918 m. lapkričio 30 d. Šis dokumentas patvirtino lietuvininkų legitiminės valdžios (Mažosios Lietuvos tautinės tarybos) viešai jau reikštą nuostatą: remiantis 1918 m. sausio 18 d. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento T. W. Wilsono Kongrese paskelbta tautų apsisprendimo teise, Prūsų (Mažosios) Lietuvos gyventojų daugumą sudarančių lietuvininkų vardu reikalauti, kad Mažoji Lietuva prisijungtų (prisiglaustų) prie lietuvių tautos kamieno – Didžiosios Lietuvos, t. y. prie atkurtos Lietuvos valstybės. Tilžės aktas, tapo svarbiausiu dokumentu, tarsi paaiškinimu 1923 m.sukilimui, pagrindžiančiu jų norą prisijungti.

Apmaudu, kad visas tas kultūrinis žygis šiandien yra nepakankamai atspindimas ir vertinamas Klaipėdos sukilimo kontekste. Taip, krašto lietuviai nemosavo šautuvais ir plakatais. Bet jie sukilo su lietuviška kultūra, giesmėmis, dainomis, su savo kalba, muzika ir dvasia, su laikraščiais, knygomis, su bažnyčia. Mano nuomone, minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos valstybės 100 – metį, greta kitų veiksnių, deramai turėtų būti įvertinamas ir kultūrinių įvykių reikšmingumas bei indėlis. Pamiršti ir neįvertinti sukilimui svarbių kultūrinių prielaidų, tos dvasinės dirvos, netgi ypatingos lietuviškos ir vokiškosios kultūros santykių dimensijos, nėra objektyvu. Juk į 1990 – jų Nepriklausomybę mus atvedęs Sąjūdis irgi reiškėsi per kultūrinę prizmę.

Gal tiesiog nebuvo likusių amžininkų-liudininkų galinčių prabilti faktais? Didelė dalis klaipėdiečių pasitraukė į Vokietiją, 1945 m. miestas liko tuščias. Kodėl su vokiečiais pasitraukė ir vadinamieji lietuvninkai? Esate minėjusi, kad dalis Klaipėdoje gyvenusių lietuvių buvo nusivylę Didžiosios Lietuvos vykdoma kultūros, švietimo politika Klaipėdos krašte.

Tai du visiškai skirtingi, nepalyginami Klaipėdos krašto laikotarpiai. Po Antrojo pasaulinio karo Mažosios Lietuvos žmonės tiesiog bėgo nuo žudynių. Miestas ištuštėjo, liko be gyvybės. Sovietai nedarė jokio skirtumo tarp vokiečių, lietuvininkų ar kitų. Jiems visi krašto gyventojai buvo vokiečiai. O juk Klaipėdos krašto visuomenė tautiniu požiūriu tuo metu buvo „marga“. 1925 m. sausio 20 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, iš 141 645 Klaipėdos krašto gyventojų vokiečiais užsirašė 64 158 (45,3 proc.), lietuvininkais ir mėmelenderiais-klaipėdiškiais – 71 963 (50,8 proc.), kitų tautybių 5 524 (3,9 proc.). Tačiau daug kam atrodė, jei žmogus iš Mažosios Lietuvos – reiškia vokietis.

Net po karo, kai po mūsų šalį klajojo be namų ir tėvų likę alkani, apiplyšę vilko vaikai – mažieji memelenderiai, juos ir lietuviai vadino vokietukais. Aš pati, nors buvau dar visai mažutė, šiek tiek prisimenu kaip mano senelė Stupurų kaime porai dienų buvo priglaudusi du berniukus, aprengė, maitino, glostė. Jie šypsojosi, vedžiojosi mane už rankutės po sodą, bet lietuviškai nekalbėjo. „Vokietukai, vargšai vokietukai“ – dejavo senelė.

Kalbant apie 1923-1939 m. laikotarpį, prasidėjus krašto lituanizacijos procesui, tam tikro lietuvininkų nusivylimo būta, bet kitokio pobūdžio. Reikia pripažinti, kad Mažoji Lietuva ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu buvo labiau pažengusi ir mažlietuviai, įsilieję į Lietuvą, norėjo tą lygmenį išlaikyti. Dėl lietuviškos kultūros apraiškų jokių nesutarimų kaip ir nebuvo, mėmelenderiai buvo lojalūs tiek lietuviškai, tiek vokiškai kultūrai. Jų santūrus nepasitenkinimas gal labiau pasireiškė visuomeniniame gyvenime, buitinėse, gyvenimiškose situacijose. Lietuvininkai nelabai buvo patenkinti švietimo sistemos pokyčiais ar dėl iš Lietuvos atvykusių valdininkų skyrimo į svarbesnes pareigas, užimant darbo vietas. Klaipėdiečiai savo krašto valdyme norėjo matyti vietinius žmones. Dėl to kreiptasi netgi į tuometinį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, ministrus.

Pasitaikydavo grynai kasdieniškų, net juokingų „susidūrimų“. Pavyzdžiui, žemaičiams vežant maisto prekes, gyvulius, paukščius ir kt. į Klaipėdos turgų, mažlietuviai susirikiuodavo prie sienos (nors ta siena su Lietuva jau buvo tik sąlyginė) ir neįleisdavo purvinų vežimų. Liepdavo pirmiausia nusivalyti mėšlinus vežimo ratus, iššukuoti arklių uodegas ir tik tada leisdavo įvažiuoti į Mažosios Lietuvos teritoriją. Šio krašto žmonės buvo pripratę prie švaros, tvarkos, baltai paklotų, siuviniais papuoštų lovų, prie popietinio kafijos gėrimo ritualo, mandagaus, pagarbaus bendravimo, disciplinos, žodžiu, „ordnungo“. Kai kuriems žmonėms, tikrai nenorint nieko įžeisti, atvykusiems gal dar iš trobų su plūktomis aslomis, tai buvo nemažas kultūrinis šokas.

Muzikinio gyvenimo srityje mažlietuviai ir atvykusieji lietuviai dirbo labai sutartinai ir vieningai, kartu darbuodamiesi visuose muzikos baruose, ypač chorinės muzikos lauke. Sudėtingesni, toli gražu nevienareikšmiai kultūriniai santykiai klostėsi tarp lietuvių ir vokiečių. Jie reiškėsi ir atsargiu bendradarbiavimu, ir konkurencija, o kartais, nors ir santūriu, priešiškumu.

Klaipėdos lietuvių muzikos baruose po 1923 m., prie kuklios vietinės muzikinės bendruomenės prisijungus gausiam muzikų būriui iš Didžiosios Lietuvos (S. Šimkus, J. Kačinskas, Juozas Žilevičius, Juozas Gaubas, Juozas Karosas, Antanas Vaičiūnas, Alfonsas Mikulskis, Antanas Ilčiukas, Domas Andrulis ir kt.), prasidėjo krašto profesionalios lietuviškosios muzikos gyvenimo era. Lietuvos muzikams turėjo daryti įspūdį gan aukštas Klaipėdos vokiečių profesionalaus muzikinio gyvenimo lygis (operos spektakliai, simfoninės, kamerinės, skaitlingų chorų koncertai, dainų šventės ir kt.), žadinęs ambicijas sutverti mieste ne žemesnio lygio lietuvišką profesionalųjį meną. Tačiau įsitvirtinusios, gilias tradicijas turinčios vokiečių muzikinės kultūros fone, lietuviams buvo nelengva jį sukurti, tuo labiau pastatyti į vieną gretą. Kita vertus, iš vokiečių pavyzdžio galima buvo mokytis. Sakyčiau, vyko tam tikra simbiozė, vokiečiai buvo sukūrę bazę ir poreikį, o lietuviai pasinaudojo tuo savo kultūros augimui ir sklaidai.

Jauna Lietuvos valstybė tiesiog neturėjo galimybių prijungtame Klaipėdos krašte sparčiau nei norėjosi plėtoti lietuvišką kultūrą ir meną. Lietuva stokojo finansinių pajėgumų, o gal ir politinės valios, kad galėtų konkuruoti su tuo metu Klaipėdos krašto vokiškajai kultūrai ir švietimui Vokietijos valdžios skiriamomis lėšomis ar išsilavinusių vokiečių muzikų gausa. Pavyzdžiu galėtų būti 1923 m. Vokietijoje įkurta organizacija „Kultūros sąjunga“ (Kulturbund), kuri, būdama turtinga materialiai svariai rėmė visas vokiečių muzikinės kultūros apraiškas (muzikinį teatrą, simfoninį orkestrą, chorus ir kt.) Klaipėdoje. Arba – 1927 m. Miunchene įkurta „Klaipėdos teatro bičiulių draugija“ („Gesellschaft der Freunde der Memeler Schauschpielhauses“), didelėmis piniginėmis sumomis rėmusi Klaipėdos vokiečių teatrą. Draugijai priklausė žinomi Vokietijos politikai, vyriausybės atstovai, meno žmonės ir kt. Jie ragino visus Vokietijos gyventojus rinkti lėšas Klaipėdos teatrui. Didžiules lėšas Klaipėdos krašto vokiškosios kultūros reikmėms skyrė ir kitos gausios Vokietijos organizacijos. O greta matome – kompozitoriaus S. Šimkaus vargus kuriant lietuviškąją konservatoriją Klaipėdoje (1923), nepavydėtiną gimstančio Klaipėdos operos teatro (veikė 1922, 1927, 1928 ir 1934–1935) situaciją, neturint tinkamų patalpų, jaučiant nuolatinį lėšų trūkumą, Lietuvos vyriausybės abejingumą ir pan. Būtent dėl finansinių sunkumų lietuviška Klaipėdos opera, nors ir turėjusi jau neblogą įdirbį, taip ir mirė 1935 m., nes Lietuvos valdžia nusprendė, kad klaipėdiečių operos poreikį pilnai gali tenkinti Kauno Valstybės operos gastrolės, o ištikrųjų paprasčiausiai atidavė šią poziciją aktyviausiai Klaipėdoje veikiančiam Vokiečių teatrui. Konservatorija uždaryta dar anksčiau – 1930 m.

Klaipėdos krašte pamėgtos chorinės muzikos srityje lietuvių ir vokiečių santykiai buvo gan savotiški: vokiečių ir lietuvių chorai tarpusavyje ir konkuravo, ir bendradarbiavo, dažnai imdami pavyzdį vieni iš kitų. Klaipėdos vokiečiai lankydavosi lietuvių chorų koncertuose, lietuviai – vokiečių. Štai chorvedys A. Mikulskis spaudoje ragino lietuvius eiti paklausyti kaip dainuoja vokiečių chorai, pasimokyti iš jų meilės chorinei muzikai, primygtinai kvietė tautiečius gausiau dalyvauti lietuviškų chorų veikloje, sakydamas, kad skaitlinguose vokiečių choruose greta įmonės darbininko dainuoja tos pačios įmonės direktorius, nes jie dainoje yra visi lygūs, visi jaučiasi atliekantys savo tautai svarbų patarnavimą, siekiantys savo kalbos, muzikos skambėjimo. Gerų atsiliepimų apie lietuvių chorus buvo ir vokiškoje spaudoje.

Tai kaipgi jūs manote, šiandieniniai klaipėdiečiai turi tą vietos dvasios pojūtį?

Oi, šitas klausimas tikrai yra labai sunkus ir platus. Nelengva trumpai apibudinti tą šiuolaikinės, modernios Klaipėdos vietos dvasios pojūtį. Be to, juk kiekvieno žmogaus sąmonėje kultūriniai, meniniai procesai rezonuoja savaip, priklausomai nuo jo interesų, išsilavinimo, asmenybės, polinkių ir pan. Tad aš galiu pasakyti tik savo nuomonę.

Beveik 60 metų gyvendama šiame mieste, matydama lėčiau ar sparčiau kintančius kultūros bei meno procesus, pastebėjau, kad ryškesni klaipėdietiškos dvasios atgimimo požymiai pradėjo ryškėti prabėgus geram dešimtmečiui po Nepriklausomybės atgavimo. Žmonėms paprasčiausiai trūko žinojimo, nes daugelį metų nei mokyklose, nei šeimose (aišku, su išimtimis) apie ypatingo ir sudėtingo likimo Mažąją Lietuvą bei jos dalį Klaipėdos kraštą, nebuvo užsimenama.

Tuo įsitikinau dėstydama studentams Muzikos istorijos dalyką. Prakalbus apie Mažąją Lietuvą (Rytų Prūsiją), jos istoriją, savitą kultūrą, muzikos gyvenimą, matydavau nustebusias akis; apie šį kraštą, kuriame gyvena, studijuoja, jie nieko nežinojo. 2003 metais, bandant bent truputį užpildyti šią spragą, man pavyko KU muzikologijos programos bakalaurams patvirtinti vieno semestro dalyką „Mažosios Lietuvos muzikinė kultūra“. Deja, tai truko vos kelis metus. Prasidėjo garsiosios aukštojo mokslo reformos...

Šiandien, man atrodo, kultūrinė Klaipėdos visuomenė, būdama be galo įvairi ir sloksniuota, bet vis tik, veržli, labai atvira pasaulio naujovėms bei modernioms apraiškoms, pamažu atsigręžia į savojo miesto identitetą. Jaunųjų Klaipėdos meno kūrėjų (dailės, teatro, literatūros, šokio ir kt.) darbuose pastebiu prasiveržusią didelę kūrybinės raiškos laisvę, įgalinančią išreikšti plačiausias individualaus stiliaus pajautos amplitudes, savitai atskleisti savo santykį su Klaipėdos fenomenu. Džiugina meno galerijų gausa, dramos teatro spektaklių įvairovė, šiuolaikinio šokio meno pasiekimai. Tokiu būdu, įvairių meno žanrų raiškoje jaučiasi tam tikra šiuolaikiško individualumo ir tradicijos simbiozė, nors dažnai atsargi, niuansuota, kartais tik numanoma.

Mažosios Lietuvos tautinio palikimo, papročių, dainų, giesmių, lietuvininkų tautinių drabužių grožio neleidžia pamiršti plačiašakė etninės kultūros centro vaikla, gilią senosios Klaipėdos leidybos tradiciją tęsia Klaipėdos leidyklos, spausdinančios klaipėdiečių rašytojų ir poetų knygas; KU istorikų, archeologų kapitaliniuose moksliniuose darbuose vis plačiau skleidžiasi tikroji šio krašto panorama, tęstinėse, tarpdisciplininėse KU konferencijose nuodugniai tyrinėjami Vydūno darbai ir kt.

Tačiau Klaipėdos profesionaliosios klasikinės (plačiąją prasme), elitinės muzikos lauke, mano nuomone, dėl įvairiausių objektyvių ir subjektyvių priežasčių, padėtis ne tokia džiuginanti. O juk būtent muzika nuo seniausių amžių Klaipėdoje buvo svarbiausias, dominuojantis ir mėgstamiausias menas. Suprantama, kad šio žanro muzikos situacija priklauso nuo vietos gyventojų mentaliteto, jų išprusimo, sugebėjimo priimti aukštąjį muzikos meną, jausti jam poreikį. Deja, bet klasikinę muziką suprantančių, galinčių ją vertinti žmonių kiekis, toji kritinė masė Klaipėdoje yra gan nedidelė, nepalyginamai mažesnė nei Vilniuje ar Kaune, o tuo pačiu – čia daugiau provincialumo, snobizmo, daugiau erdvės visas kultūrines nišas žaibiškai užpildančiai, vis labiau įsiskverbiančiai, ne visada meniškumo požymių turinčiai masinei pop kultūrai, šou verslui. Be abejo, tai ne tik Klaipėdos problema. Jokiu būdu nekvestionuoju teisės ir galimybių skleistis, reikštis, egzistuoti visiems muzikos meno stiliams, žanrams, meniniams ieškojimams, bandymams; visi jie reikalingi, tačiau reikėtų išlaikyti deramą pusiausvyrą, kad klasikinė elitinė muzika nebūtų vis akivaizdžiau „varoma į getus“. Klasikinės muzikos cecho atstovai nedėmesingumą kartais patiria ir iš savivaldybės pusės. 2009 m. dėl finansinių problemų ir miesto valdžios abejingumo nutrūko 30 metų sėkmingai veikusio (nuo 1979) ir klaipėdietiškos dvasios impulsus skleidusio Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus gyvavimas.

Klasikinės muzikos tradicijų gaivinimo būtinybę Klaipėdoje palyginčiau su architektūrinio paveldo išsaugojimo svarba. Klaipėdiečiai šiandien vis aktyviau, vis drąsiau ir primygtiniau reikalauja gelbėti architektūrinį Klaipėdos savitumą, restauruoti pastatus, jų ansamblius, atstatyti sovietmečiu nugriautus paveldosauginius namus, gaivinti senamiestį. Štai jau pradėti Šv. Jono bažnyčios atstatymo darbai. Lygiai taip pat visuomenei reikėtų atsigręžti į ne mažiau Klaipėdos dvasiai svarbų, šimtmečiais Mažojoje Lietuvoje klestėjusį reiškinį – klasikinę akademinę muziką ir jos tradicijų gaivinimą. Prasmingas, nors ir nelengvas, stiprios politinės valios reikalaujantis žingsnis šiame kelyje būtų Klaipėdos simfoninio orkestro įsteigimas, kaip miesto prestižo, aukštos kultūros ženklas. Apmaudu, bet per visus 33 Nepriklausomybės metus Klaipėda nepraturtėjo nė vienu profesionaliu klasikinės muzikos kolektyvu. Visi šiandien veikiantys – puikus, aukštą lygį pasiekęs Kamerinis orkestras, sustiprėjęs Brass kvintetas, mišrus choras „Aukuras“, kariljonas – įsteigti dar sovietiniais metais.

Todėl ypatingai džiaugiuosi pastarųjų metų Klaipėdos muzikinio teatro proveržiu. Nuėjęs ilgą ir sudėtingą kelią, per pastaruosius 35 metus teatras taip pat pergyveno įvairius laikotarpius, paženklintus ieškojimais, svarbiais meniniais akcentais – Audronės Žigaitytės opera „Mažvydas“ (1988), Stasio Domarko operetės sužydėjimo metas, bandymai eiti miuziklo keliu ir kt.

Šiuo metu teatras, pasukęs aukštosios operos ir baleto žanro įtvirtinimo repertuare keliu, atsigręžęs į klaipėdietišką tematiką, suformavo itin ryškų, išskirtinį veidą. Ypatingai vertingi pastarųjų penkerių metų pastatymai – kompoztoriaus Eduardo Balsio 90 – mečio minėjimas, jo opera „Kelionė į Tilžę“, baletas „Eglė žalčių karalienė“, R. Wagerio „Skrajojantis Olandas“ senajame elinge, Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“, kūrybiniai projektai Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui ir kt. Po mėnesio išvysime premjerą – keturių klaipėdiečių kompozitorių operą „Klaipėda“, kuri, neabejoju, atlieps Klaipėdos dvasią plačiame istoriniame kontekste.

Man atrodo, kad šiandienos KVMT tęsia gerąsiais senosios Klaipėdos teatro tradicijas, kurios buvo stiprios Klaipėdoje prieš 100 ir 200 metų. Šiandieninė teatro veikla yra tarsi vertybių arka tarp istorijos ir dabarties.